Lietuva, kaip ir kiekviena demokratinė valstybė, yra įsipareigojusi gerbti žmogaus teises. Pripažįstama, kad kiekvienas žmogus turi turėti visas teises ir laisves neatsižvelgiant į rasę, odos spalvą, lytį, kalbą, religiją, nacionalinę ar socialinę kilmę, turtą, sveikatą ar kitas aplinkybes. Asmeniui, kuris nesugeba pats tinkamai įgyvendinti savo teisių ir teisėtų interesų, būtina sudaryti sąlygas, kurios užtikrintų jo teisių ir interesų realizavimą. Globa ir rūpyba yra viena iš priemonių, padedanti užtikrinti jo, kaip teisės subjekto, teisių įgyvendinimą, sukurti tinkamą aplinką jo ekonominiams, socialiniams ir doroviniams interesams tenkinti.
Tyrimo tikslas - atskleisti socialinės globos ir rūpybos teisinio reguliavimo veiksmingumą.
Atliekant tyrimą buvo remtasi pirminiais (tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai, teisės aktų projektai, teisminis bylų medžiaga) ir antriniais (vadovėliai, publikacijos periodiniuose leidiniuose) informacijos šaltiniais. Siekiant darbo tikslo taip pat atliktas empirinis tyrimas naudojant interviu metodą. Respondentai pasirinkti iš Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos ir Socialinės paramos skyriaus, vaikų globos namų administracijos; Vilniaus rajono savivaldybės socialinės paramos skyriaus; Trakų rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos; Akmenės rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos ir Naujosios Akmenės Senelių globos namų administracijos.
Žmogaus samprata ir socializacija
Žmogus apibrėžiamas kaip biosocialinė būtybė, nes jam būdingas ir biologinis, ir socialinis pradas. Biologinis pradas yra pirminis, jis atsiranda paveldėjimo keliu ir įgimtomis aplinkybėmis. Socialinis pradas prasideda ir kinta, vystosi individo realaus gyvenimo kelyje, ugdymo, bendravimo, veiklos socialinėje aplinkoje procese. L. Jovaiašaitė taip pat teigia, kad „žmogaus gyvavimo ir klestėjimo sąlyga yra ne tik gamta, bet ir žmonių junginys, bendrija, sąveikaujanti informacijos keitimosi, veiksmų koordinavimo pagrindu“. Šis junginys, bendrija - tai sociumas, kurį žmogus jungia šeima, mokykla, draugijos, korporacija, religinė bendruomenė, tauta, visuomenė, valstybė. Socializacija apibrėžiama kaip individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe.
Šeimos vaidmuo globojant ir prižiūrint
Vaiko socializacijos procese pagrindinį vaidmenį atlieka šeima. Ji - pirmoji ir svarbiausia institucija, siejanti kiekvieną savo narį su socialine aplinka. Nuo šeimoje padėtų pamato priklauso žmogaus ateitis, kaip vaikas tolimesniame gyvenime pajėgs spręsti iškilusias problemas, kaip galės įveikti krizes. „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, - skelbia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - Konstitucijos) 38 straipsnio 1 dalis. Šeima - santuoka arba kraujo ryšiais grįsta mažoji grupė, kurios narius sieja bendra buitis, bendra moralinė atsakomybė ir tarpusavio pagalba. Anot J. Paulausko, šeima užima svarbiausią vietą ugdant ir socializuojant asmenybę, kadangi ji veikia vaiką, kaip ir kiekvieną kitą šeimos narį tiesiogiai visose jo gyvenimo srityse, nuo jos priklauso, kaip vyksta fizinis, socialinis ir emocinis žmogaus vystymasis visą gyvenimą. Šeima atlieka įvairias funkcijas vaiko socializacijos procese.
Tradicija, tarpusavio paramos dvasinis principas. Tėvai turėtų sukurti specifinę gyvenimo vietą ir dvasinę erdvę, kurioje įgyvendinamos pagrindinės šeimos vertybės ir funkcijos. Deja, ne visos šeimos užtikrina vaiko gerovę ir tinkamai atlieka savo pareigas. Daugėja vadinamųjų asocialių šeimų, kuriose neretai auga po kelis vaikus, kuriems stinga reikiamų vystymosi sąlygų. Vis dažniau tokiose šeimose augantys vaikai fiziškai ir moraliai žalojami, menkinimas jų orumas. Todėl tokiose šeimose būtinas valstybės įsikišimas. Vaiko apsauga siejasi su vaiko priklausomumu. Šiais vaikų globa. Šeima yra pripažinta kaip saugiausia ir tinkamiausia vieta vaikui. Deja, dažnai šeimos neturi ekonominių išteklių ar įgūdžių vaiko poreikiams patenkinti. Kita vertus, socialinės ir ekonominės struktūros negali pakankamai aprūpinti šeimos. Todėl atsakomybės pasidalijimas tarp šeimos ir valstybės aprūpinant vaikus yra neišvengiamas. Kad šeima galėtų vykdyti visas visuomenės nustatytas užduotis, jai reikia lėšų ir paslaugų. Taigi galima teigti, kad socialine prasme vaiko globos samprata apima jo išlaikymą, auginimą, auklėjimą, interesų apsaugą ir kitų sąlygų, reikalingų jiems tinkamai fiziškai ir dvasiškai vystytis, sudarymą ir palaikymą.
Tačiau globa reikalinga ne tik vaikams, bet ir kai kurioms suaugusių asmenų grupėms. V. Mikelėnas ir R. Mikelėnienė išskiria dvi globos reikmes: 1) globa - tai tėvų netekusiųjų vaikų teisių apsaugos ir auklėjimo forma ir 2) globa - tai giminaičių, draugų, kaimynų teikiama pagalba asmenims, kurie patys negali atlikti kai kurios kasdienės veiklos. Pagalbą ir globą šiems žmonėms pirmiausia turi suteikti šeima. Pavyzdžiui, iki susiformuojant industrinėms visuomenėms globa buvo priskiriama kaip viena moters pareigų. Šiais laikais moters globa lydėjo kiekvieną žmogų nuo gimimo iki mirties. Šiais laikais, skatinant laikytis moters pareigų šeimoje - rūpintis namais, prižiūrėti vyrą ir kitus šeimos narius, globoti silpnesniuosius. Tradiciškai šeimos vertybė - jos narių globa buvo perduodama iš kartos į kartą. J. Pivorienė taipogi išskiria šeimą kaip pagrindinį pagyvenusio ir seno žmogaus globėją. Anot jos, šeima tenkina pagrindinius poreikius: seksualinio elgesio reguliavimo, reprodukcijos, socializacijos, socialinės padėties, o taip pat saugumo. Saugumo poreikis egzistuoja ne tik vaikystėje, kai kūdikiai ir vaikai yra priklausomi nuo šeimos, bet ir kiekviename kitame gyvenimo etape, kadangi bet kada galima susirgti, tapti neįgaliam, priklausomam nuo kitų. Ir tuo pasirūpinti pirmiausia turi šeima. Taigi šeima individui svarbi ne tik vaikystėje. Daugumai pagyvenusių ir senų žmonių santykiai su suaugusiais vaikais yra itin svarbūs. Tačiau dar svarbesni tokie tarpusavio santykių aspektai, kaip dvasinis artumas ar jausmų stiprumas. Kitas svarbus santykių tarp tėvų ir suaugusių vaikų aspektas yra pareiga. Konstitucijos 38 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad „vaiko pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“. Suaugusių vaikų rūpinimasis tėvais - įprastinė šeimos gyvenimo kelio dalis. Daugelis suaugusių žmonių, kuriais negali rūpintis ir prižiūrėti sutuoktinis, pagalbos sulaukia iš vaikų. Šiais streso dėlei būtinybė rūpintis ir prižiūrėti senus tėvus, kadangi pagyvenę ir seni žmonės priežiūra šeimoje yra kultūrinė norma, besiremianti šeimos vertybėmis, viešąja nuomone ir pan.
Socialinės paslaugos ir parama
Valstybė, siekdama įgyvendinti savo socialinės politikos tikslus, teikia socialines paslaugas. Socialinės paslaugos - tai pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais. Tai gyvenimo sąlygas, kai pats žmogus nepajėgia to padaryti. Galutinis socialinių paslaugų tikslas - atkurti žmogaus gebėjimus funkcionuoti visuomenėje, o kalbant apie vaiko globą - sukurti jam gebėjimus ir išugdyti pilnavertį visuomenės narį. Pirmosios socialinių paslaugų įstaigos Europoje XVII-XVIII amžiuje įkūrė religinės organizacijos, labdaros draugijos. Šiais laikais, vienuolynai. Tik vėliau pamažu atsirado supratimas, kad valstybė taip pat yra atsakinga už pagalbos organizavimą, globos įstaigų kūrimą.
Šiuolaikinės valstybės teikiamos paslaugos ir socialinės apsaugos lygis yra vienas iš pagrindinių kriterijų, kuriuo apibūdinamas valstybės išsivystymo lygis, ekonominis pajėgumas, politinis stabilumas. Tačiau ne tik valstybė teikia socialines paslaugas. Šios organizacijos ir pavieniai asmenys visada siekia padėti vargšams, skurstantiems, vienišiems asmenims. Taigi socialine prasme globa - tai pirmiausia šeimos, bet kartu ir visos visuomenės rūpinimasis, pagalbos teikimas asmenims, kurie patys nėra pajėgūs patenkinti savo gyvenimo reikmes. Atskiros rūpybos sampratos nėra, nes socialine prasme nėra esminio skirtumo tarp globos ir rūpybos.
Teisinis globos ir rūpybos reglamentavimas
Remiantis V. Mikelėnu ir R. Mikelėniene, rūpyba - tai viena iš socialinio darbo funkcijų planuojant ir realizuojant rūpestį savo globotiniais; o aprūpinimas - tai gėrybės, reikalingos egzistencijos poreikiams patenkinti, teikimas.
Civiliniame Kodekse (toliau - CK) globa ir rūpyba yra apibrėžtos atskirai. CK 3.238 straipsnio 1 dalyje nurodytas globos steigimo tikslas - užtikrinti neveiksnaus fizinio asmens teises ir interesus įgyvendinimą, apsaugą ir gynybą, o to paties kodekso 3.239 straipsnio 1 dalyje nurodytas rūpybos steigimo tikslas - užtikrinti ribotai veiksnaus fizinio asmens teises ir interesus apsaugą ir gynybą.
Iš šių nuostatų išplaukia, kad globa ir rūpyba yra priemonės, kurios padeda vaikui ir neveiksniui fiziniam asmeniui užtikrinti jo, kaip teisės subjekto, teisių įgyvendinimą, sukurti tinkamą aplinką jo ekonominiams, socialiniams ir doroviniams interesams tenkinti. Iš CK pateiktų globos ir rūpybos apibrėžimų išryškėja sąvokų „globa“ ir „rūpyba“ skirtumas. Jį lemia asmens veiksnumo laipsnis: neveiksniui asmeniui skiriama globa, o dalinai ar ribotai veiksniam - rūpyba. Taigi globa ir rūpyba yra tiesiogiai susijusi su fizinio asmens veiksnumo būkle.
Asmuo pats gali ginti savo asmenines bei turtines teises ir interesus tik turėdamas civilinį veiksnumą, kuris apibrėžiamas kaip fizinio asmens galėjimas savarankiškai ir visa apimtimi įgyti, įgyvendinti savo teises ir prisiimti pareigas bei savarankiškai atsakyti už jų nevykdymą (CK 2.5 str. 1 d.). Visais atvejais civilinis veiksnumas atsiranda sulaukus pilnametystės, t. y. 18 metų (išskyrus santuokos sudarymą iki 18 metų, emancipacijos atvejais). Vaikų iki 14 metų veiksnumas yra labai nedidelis. Savarankiškai jie gali sudarinėti tik smulkius buitinius sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai ir kai kuriuos kitus sandorius (CK 2.7 str. 3 d.). Visus kitus sandorius jų vardu sudaro tėvai ar juos atstovaujantys asmenys. Vaikų nuo 14 iki 18 metų veiksnumas yra dalinis. Savarankiškai jie gali sudarinėti smulkius buitinius sandorius ir disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti, pavyzdžiui, autorines teises į savo kūrinius ir panašiai (CK 2.8 str.2 d.). Suaugęs asmuo gali būti pripažintas neveiksniu teismine tvarka, jeigu jis dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 2.10 str.1 d.). Suaugusio asmens veiksnumas gali būti teismine tvarka apribotas, jei jis piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis (CK 2.11 str. 1 d.). Asmeniui pripažinus neveiksniu ar ribotai veiksniu, jam steigiama globa arba rūpyba.
Šiems nuo 14 iki 18 metų, taip pat asmenims, kurių veiksnumas yra apribotas teismo bei veiksniems suaugusiems asmenims, kurie dėl savo fizinės būklės negali savarankiškai ginti savo teisių ir vykdyti pareigų steigiama rūpyba. Globos ir rūpybos teisinės sampratos skirtumas sąlygoja skirtingą globėjų ir rūpintojų teisinę padėtį, jų teisių pobūdį ir apimtį. Globėjai yra įstatyminiai savo globotinių atstovai, todėl globotinių interesais jie visur veikia patys; patys įgyvendina globotinių teises ir vykdo jų pareigas. Tuo tarpu rūpintojus galima prilyginti tik rūpintinių padėjėjams, kurie yra įpareigoti tik padėti rūpintiniams įgyvendinti jų teises ir vykdyti pareigas. Kita vertus, tarp globos ir rūpybos yra daug bendrų bruožų. Tai valstybės institucijos. Šiais principais, jie skiriami tokia pat tvarka. Taigi nors teisinės globos ir rūpybos sampratos turi nemažai panašumų, bet jų sutapatinti negalima. Asmens savarankiškumo laipsnis lemia tai, ar jam bus skirta globa ar rūpyba. Pagal tai išskiriamos 2 asmenų kategorijos: globotiniai ir rūpintiniai, nors socialine prasme tarp jų jokio skirtumo nėra.
Vaiko globa ir rūpyba
Vaiko globa (rūpyba) - tai likusio be tėvų globos vaiko, įstatymų nustatyta tvarka patikėto fiziniam ar juridiniam asmeniui, priežiūra, auklėjimas ir ugdymas, kitų jam tinkamų dvasiškai ir fiziškai augti sąlygų sudarymas ir palaikymas, jo turtinių ir asmeninių neturtinių teisių bei teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas.
Nacionalinis ir tarptautinis šeimos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, kuris neabejotinai sąlygoja poreikį atsižvelgti į vaiko interesus ir naujo motinystės, tėvystės ryšio kūrime, t. y. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl teisės normų, reglamentuojančių galimybę atnaujinti procesą byloje dėl įvaikinimo, aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad Lietuvos įstatymų leidėjo požiūris į įvaikinimo teisinių santykių panaikinimo ir nutraukimo galimybę istoriškai kito - nuostatų, tiesiogiai siejančių galimybę panaikinti įvaikinimą su po įvaikinimo paaiškėjusiais vaiko psichikos sutrikimais neliko, o nuo 2001 m. liepos 1 d. Pareiškėjai (įtėviai), siekdami atnaujinti procesą įvaikinimo byloje ir tokiu būdu panaikinti įvaikinimą, gynė savo teisę į privatų gyvenimą, nurodydami, kad įvaikinimo procese buvo teigiama, kad vaikai yra sveiki, tačiau tik vėliau tapo žinoma, kad vaikams nustatytos net 4 diagnozės, t. y. Tai pat, kaip ne mažiau svarbiu argumentu, LAT vadovavosi įtakos vaiko interesams dėl proceso atnaujinimo įvaikinimo byloje kriterijumi ir nurodė, kad tokiu atveju proceso atnaujinimas galimas tik išimtiniais atvejais, kai įvaikinimo palikimas reikštų esminį vaiko ar kitų asmenų interesų pažeidimą, jei nėra kitų teisinių būdų šiems interesams apginti. Teismas vertindamas atsisakymo atnaujinti procesą, kaip priemonės, ribojančios įtėvių teisę į privatų gyvenimą, „būtinumą demokratinėje visuomenėje“, nusprendė, kad ši priemonė yra proporcinga siekiamiems bendrajam tikslui apsaugoti kiekvieno įvaikinto vaiko, galinčio atsidurti panašioje situacijoje, interesus į šeimos santykių stabilumą, išlaikymą ir kt. Bendrojo tikslo apsektu LAT nurodė, kad asmenys, įvaikindami vaiką, kartu iš esmės prisiima riziką, kad jis gali turėti įgimtų sveikatos sutrikimų, tačiau norintys sumažinti šią riziką, gali pasinaudoti vaiko perkėlimo į šeimą iki įvaikinimo institutu arba vaiko globos (rūpybos) institutu. Individualiojo tikslo kontekste teismas pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, kad įtėviai negali ar nenori toliau tinkamai atlikti savo pareigų, nereiškia, kad aptariamus vaikų interesus pažeidžia pats įvaikinimo ir (ar) jo nepanaikinimo faktas - juos pažeidžia įtėvių pareigų nevykdymas.
tags: #neigaliu #asmenu #globos #prieziuros #seimoje #teisinis
