Kūdikio gimimas yra vienas svarbiausių įvykių šeimos gyvenime. Vaikeliui dar negimus tėvų sąmonėje susikuria būsimo vaiko vaizdas, su jo gimimu siejami tam tikri lūkesčiai, laukiami džiaugsmingi pokyčiai visos šeimos gyvenime. Tačiau ši nauja pradžia būna visai kitokia, jei vaikelis gimsta neįgalus. Šeimos laukia didžiuliai išbandymai tiek tarpusavio santykiuose, tiek santykiuose su aplinkiniu pasauliu.
Oficialiais duomenimis (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2023), šiuo metu Lietuvoje auga per 15 tūkst. vaikų su negalia. Tačiau realus negalią turinčių ar su raidos sunkumais susiduriančių vaikų skaičius yra kur kas didesnis nei nurodytas oficialiose statistikose, nes dalis jų yra neregistruota duomenų bazėse dėl to, kad nėra nustatyta jų diagnozė.
Kaip žinia, šeimos, auginančios neįgalų vaiką, susiduria su finansinėmis, psichologinėmis, socialinėmis bei kitomis problemomis kelis kartus dažniau nei kitos šeimos. Vaikas, turintis negalią, natūraliai tampa išbandymu visai šeimai (Piščalkienė ir Navickienė, 2019).
Planuodami vaikelį ar jo jau laukdamiesi tėvai paprastai yra linkę žvelgti į ateitį pozityviai, kuria planus, bando įsivaizduoti, kaip vaikelis atrodys, augs, tars pirmuosius žodžius, keliaus į mokyklą… Tačiau, deja, ne visada gyvenimas susiklosto taip, kaip mes jį piešiame savo vaizduotėje. Pirmoji tėvų reakcija į vaiko kitoniškumą, o dažnai net ir į patį vaiką, būna negatyvi. Sunki vaiko liga ar negalia gali atsirasti prenataliniu laikotarpiu, gimimo metu ar vėlesniame raidos etape. Visais atvejais tai yra pasikeitimas, verčiantis tiek vaiką, tiek šeimos narius iš esmės keisti socialinius vaidmenis, įpročius bei nusistovėjusią rutiną (Dadelienė ir kiti, 2020; Kavaliauskienė ir Kondratavičienė, 2019).
Neįgalaus vaiko gimimas: krizė ir adaptacija
Gimus neįgaliam vaikui šeimą ištinka krizė. Šeimai tenka pereiti etapus, kurie yra gana panašūs į gedėjimą. Pirmiausias ir dažniausiai pasireiškiantis jausmas yra neigimas. Šeima nenori pripažinti fakto, kad vaikeliui yra kažkas negerai. Jie ne tik tai neigia, bet ir nešneka šia tema nei tarpusavyje, nei su aplinkiniais. Šis etapas labai sunkus, nes labai svarbu, kad šeima suvoktų savo reikšmę gimusiam kūdikiui, kuris turi tam tikrų specialių poreikių. Taip pat labai dažnai kyla pyktis. Vėliau seka nusivylimas, kai tėvai lyg ir priima savo vaiko neįgalumą, tačiau nenori nieko dėl to daryti. Šiame etape gali pasireikšti abejingumas, kai tėvai nenori domėtis vaiko lavinimu ar gydymu, nes mano, kad vistiek nieko nepakeis. Kartais šeimos būna linkusios tikėti, kad gydytojai klysta, ramindami save, kad jų vaikas ligą išaugs ir viskas bus gerai. Šiuo etapu specialistams būna ypatingai sunku dirbti su šeima, kai kažkoks sutrikimas pradeda ryškėti jau paaugusiam vaikui.
Psichologai teigia, kad šeima, kurioje gimė neįgalus vaikas, arba dar labiau suartėja, arba išsiskiria. Todėl teigiama, kad įvairių specialistų pagalba yra būtina nuo pat neįgalaus vaikelio gyvenimo pradžios.
Tėvai pažymi, jog jiems trūksta informacijos apie vaiko sutrikimą ir ugdymą, trūksta specialistų dėmesio ir paramos kritiškais laikotarpiais, per mažai patarimų, kaip įveikti vaikų problemas, elgesio sutrikimus (Specialistų ugdymas, 2003, ps. 129).
Kai kurios stadijos atitinka reakcijų seką sužinojus apie mylimo žmogaus mirtį. Tipinė stadijų seka, nustatyta po pokalbio su tėvais, kurių vaikai turi sunkių fizinių negalių, yra tokia: šokas, pasimetimas, neigimas, liūdesys, nerimas ir baimė, pyktis ir galiausiai prisitaikymas. (Daniel P. Solnit ir Stark įrodė, kad tėvai turi išgyventi troškimo turėti normalų vaiką netektį ir tik tada priimti realų, neįgalų vaiką.
- Šokas, nes dauguma tėvų laukė normalaus vaiko.
- Pyktis, liūdesys, maištavimas, neteisybės, kaltės jausmas: „kodėl man? Kokia neteisybė - visos nelaimės ištinka būtent mane, ką aš padariau, kad mane taip baudžia?
- Derėjimasis su Dievu, su mokslu.
- Depresija, nusivylimas.
- Adaptacija, kai jau nebėra daugiau jėgų kovoti.
- Pozityvi reorganizacija, prasideda ilgalaikis akceptacijos periodas.
Kaltės jausmas su laiku mažėja. (Ruškus J., 1997, ps. Vieną kontrargumentą griežtam stadijų modeliui sąlygoja tas faktas, kad daugelis tėvų sakosi nepatyrę neigimo. Iš tiesų tai jie pirmieji pastebi problemą.
Neįgalių vaikų tėvai dažnai kovoja su giliai įaugusiu jausmu, kad jie vienaip ar kitaip yra atsakingi už savo vaiko būklę. Daugeliu atvejų tokiai minčiai nėra jokio pagrindo. Toks visuotinis kaltės paplitimas tikriausiai nulemtas fakto, kad pirminė daugelio negalių priežastis yra nežinoma. Netikrumas dėl vaiko negalios priežasties verčia tėvus samprotauti, kad kalti yra jie patys.
Neįgalus vaikas ir šeimos dinamika
Vieno šeimos nario negalia neišvengiamai paveikia visą šeimą kaip sistemą (Daniel P. ir kt., 2003). Tiek šeimoje, tiek aplink ją susiformuoja nepalankus požiūris į tokią šeimą. Šeimos nariai pradeda kaltinti save ir vienas kitą, aplinkinių akyse tokia šeima tampa “nenormali”, “sutepta”, “asociali”. Tokiai šeimai reikalinga pagalba.
Šeima - pirminė visuomenės ląstelė, viena pagrindinių jos struktūros elementų. Pirminė todėl, jose visų pirma ugdomi vaikai, formuojamas charakteris, idealiai. Šeima yra ne tik raginimas gyventi, bet ir gyvenimas (Bajorūnas Z., 1997, ps. Iš sisteminio šeimos modelio išplaukia socialinis-ekologinis šeimos modelis, kuris atskleidžia šeimos, kaip mikrosistemos, ir aplinkos, kaip mezosistemos, sąveiką. Mikrosistema rodo tai, kaip elgiasi ir tarpusavyje sąveikauja šeimos nariai, kaip jie pasiskirsto vaidmenimis.
Tik palyginus neseniai civilizuotose šalyse suvokta, jog šeimos, auginančios neįgalų vaiką, nėra patologinės - keičiasi tik šeimos funkcionavimo dinamika. Tokiai šeimai būtina pagalba (Daniel P. Socialiųjų poreikių socializacijos keliai sudėtingi, skirtingai nuo įprastinėmis sąlygomis auginančių vaikų. Daugelio jų gyvenimo kelias prasideda ne šeimoje, kaip įprasta ir natūralu, o kūdikių namuose, kai jų atsisako tėvai. Vaikams naudinga augti šeimoje. Palyginti su geriausiomis įstaigomis, šeimos aplinka ir jos siūlomos galimybės paprastai suteikia vaiko raidai be galo svarbių ryšių ir patirties (Carole Sutton, 1999, ps. 78). Gyvenimas didelėje vaikų namų bendruomenėje nepakankamai formuoja vaiko individualybės, savigarbos, priklausymo savajai šeimai; kas yra “mano šeima”, “mano kambarys”, “mano žaislas”, “mano mama (tėtis)”, nesuformuoja adekvataus priklausymo šeimai ir artimumo jai vaizdinio (Barkauskaitė M., 2001, ps. 102).
Šeimos posistemės ir jų dinamika
- Nariai.
- Kultūra.
- Vertybės.
- Posistemės. Santykiai tarp atskirų šeimos narių. Kas sąveikauja? Yra keturios posistemės: vedybinė (vyras ir žmona), tėvų (tėvai ir vaikai), brolių ir seserų, papildomoji (giminės, draugai, specialistai).
- Prieraišumas ir prisitaikymas. Kaip sąveikaujama? Pernelyg glaudžioje šeimoje ribos tarp posistemių neaiškios, neįgalus vaikas “uždaromas” šeimoje, saugojamas nuo išorės poveikio. Pernelyg atitolusiai šeimai, gimus neįgaliam vaikui, gresia iširimas, nariai nepakankamai dalyvauja šeimos gyvenime.
- Bendravimas. Dirbant su šeima, keičiami ne asmenys, o bendravimas.
- Ekonominės, sveikatos priežiūros, poilsio socializavimo, savęs identifikavimo, prisirišimo, švietimo. Potencialios problemos: neįgalus vaikas šeimoje gali padidinti vartojimo poreikius nepadidindamas šeimos našumo. Laikas, skirtas poilsiui ir socialinei veiklai, gali būti smarkiai apribotas.
- Poros susiformavimas, vaikų gimimas, mokyklinis amžius, paauglystė, namų palikimas, tėvų pareigų pabaiga, senatvė. Čia atsispindi šeimos dinamika. Kintant šeimos struktūrai, kinta sąveikos ir vaidmenų funkcijos joje. Ciklai - tai šeimos plėtros etapai, kurie gali tapti streso priežastimi.
Kiekvieno vaiko gimimas gali smarkiai paveikti šeimos dinamiką. Tėvai ir kiti šeimoje esantys vaikai patiria daug pokyčių, kol prisitaiko prie naujojo nario buvimo. Dažna problema šeimoje, auginančiose neįgalų vaiką - tai šeimos uždarumas. Uždaroms šeimoms, be kita ko, kur kas sunkiau atkurti pusiausvyrą šeimoje, prisitaikyti prie pasikeitimų, nes jos nelinkusios priimti paramos iš aplinkos. Šeimos sistemos atvirumo siekti galima stiprinant šeimos narių savęs vertinimą, aiškiau nubrėžiant ribas tarp šeimos narių ir atskirų posistemių, kuriant adekvataus bendravimo ir sąveikavimo modelius. Paprastai neįgalaus vaiko gimimas šeimoje kuria naujas posistemes ir nustato hierarchiją tarp šeimos narių (Psichologija, 1999).
Kasdieninio gyvenimo tvarka, kuri yra savaime suprantamas dalykas daugelyje šeimų, dažnai visiškai suyra, jei šeimoje yra neįgalus vaikas. Negana to, vaikas su negalia gali įvairiai veikti tiek tėvus, tiek brolius bei seseris. Vienas sunkiausių dalykų, su kuriuo susiduria neįgalių vaikų tėvai - tai netikėta kitų žmonių reakcija į jų vaikus, pradedant įdėmiais žvilgsniais ir baigiant patyčiomis. Pereinamuoju laikotarpiu (keičiantis stadijoms) šeimos, ypač tos, kuriose auga neįgalus vaikas, patiria didelį stresą. Daug rūpesčių keliantis etapas - tai perėjimas nuo palyginti uždarų kūdikiams bei ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtų programų į platesnę vaikų darželio aplinką. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu vaikas netikėtai susiduria su dideliais reikalavimais, kad galėtų savarankiškai funkcionuoti. Šeimos nariai nežino, su kuo susidurs kiekviename naujame etape.
Iššūkiai ir pagalbos būdai
Gimus nesveikam vaikui, kai kurie žmonės pataria racionaliai ir ciniškai: reikia atiduoti į globos namus, pamiršti jį ir pagimdyti kitą, sveiką, kūdikį. Tačiau Joana Šimanauskienė, kuriai 1987 m. gimė antrasis sūnus Rimgaudas, patyrė kitokią realybę. Gimdymas buvo sunkus, o kūdikis gimė traumuotas. „Namuose auginti tokį vaiką labai sunku. Iš pradžių netikėjau, kad taip gali atsitikti. Maniau, kol mažas, reikia gydyti, ir viskas bus gerai. Greitai supratau, kad jokie gydymai nepadės. Iš giminių Amerikoje ėmė plaukti užuojautos ir siūlymai spręsti problemą. Tačiau kaip? Išvažiuoti negalėjau, nes vyresnysis sūnus buvo dar tik pirmaklasis. Trejus metus Rimgaudas verkė dieną naktį, Joana jį sūpuodavo, kol rankos nutirpdavo. Moteris to nevadina nei žygdarbiu, nei pasiaukojimu, tiesiog sako - tai mano vaikas, kurio negaliu pamesti, negaliu niekam atiduoti ir pamiršti.
Bėda ta, kad auginant neįgalų vaiką, atsiriboji nuo visuomenės, nuo bendradarbių, juk nenori kiekvieną kartą aiškinti, kas tavo šeimoje blogai ir kodėl taip atsitiko. Šeimoms auginančioms neįgalius vaikus reikia statyti paminklus. „Niekas nesupras, ką reikėjo išgyventi mano vyresniajam sūnui, kuris negalėdavo atsivesti draugų. Paaugliai kartais būna labai žiaurūs: sakydavo, jei tavo brolis - invalidas, tai ir tu nenormalus. Neįgalusis labai jaučia aplinką ir atėjus svetimam pradeda maištauti, sustiprėja jo emocijos. Tokiems ligoniams bet koks aplinkos pasikeitimas kelia stresą. Viskas turi būti labai švelnu ir neutralu“, - pasakoja Joana, graži, veikli moteris, subūrusi šeimas, auginančias neįgalius vaikus.
Praėjo beveik ketveri metai, kol ji panoro išeiti į viešumą ir suburti draugėn bent keletą panašaus likimo šeimų. 1991 m. susirinko tik kelios Joanos pakviestos mamos. Tais laikais auginti neįgalų vaiką buvo gėda. Joana prisimena anapilin išėjusio profesoriaus Algio Mickio pagalbą: „Profesorius mums leido rinktis Kauno medicinos akademijoje, dažnai konsultuodavo, kokius vaistus duoti mūsų vaikams. Tai buvo pirmoji mūsų susitikimų vieta. Išsikalbėjusios supratome, kad tikrai motinai niekas negali būti per sunku.
Tėvų vaidmuo ir sunkumai
O kur tėvelis? Protinę ir fizinę negalią turinčius vaikus reikia globoti kiekvieną valandą, minutę, sekundę. Retas vyras ištveria savo moters atsidavimą neįgaliam vaikui. Kauno bendrijos „Viltis“ pirmininkė Joana gerai perprato vyrišką prigimtį: „Vyrai bijo neįgalių vaikų ir dažniausiai pabėga nuo šeimos. Likusios vienos moterys nebėga nuo savo neįgalaus vaiko, globoja jį ir myli. Jos žino, kad sūnelis ar dukrelė niekuomet nepaklaus: „Kur tėvelis?“ Ir jos niekuomet neišgirs: „Mama!“. Jos žino, kad šie vaikai nekalba, bet tiki, jog suaugęs 25 metų kūdikis giliai širdyje taria: „Mama, aš tave myliu“. Kai būrėsi „Vilties“ bendrija, į susirinkimus ateidavo tik mamos, vienas kitas tėvelis užsukdavo labai retai. Joanos pastangomis į bendrijos veiklą buvo įtraukti ir tėveliai, žinoma, tie, kurie liko ištikimi savo vaikams. Joanos sutuoktinis Rimgaudas jos niekuomet nepaliko. „Labai gerą vyrą turiu, jo vardu pavadintas ir mūsų rūpestėlis“, - šypsosi Joana.
Dauguma tėvų reakcijų į neįgalų vaiką tyrimų buvo skirti motinoms. Tačiau pastaruoju metu mokslininkai pradėjo domėtis ir tėvais. Iki šiol atlikti tyrimai, kurių metu lygintos tėvų ir motinų reakcijos į neįgalius vaikus, parodė, jog tėvai patiria tokį patį stresą arba kiek mažesnį nei jos. Vis dėlto būtų netikslu daryti išvadą, kad tėvams neturi įtakos jų neįgalus vaikas ar kad jų vaidmuo nėra itin svarbus visai šeimai prisitaikant prie neįgalaus jos nario. Kai kurie tėvai patiria labai didelį stresą, ypač dėl santykių su savo vaiku. Tėvai gali turėti ir netiesioginės įtakos santykiams, pavyzdžiui, teikdami paramą motinoms bei kitiems šeimos nariams. Be to, juo labiau tėvai pasirengę rūpintis savo neįgaliu vaiku, juo harmoningesnė yra jų santuoka. (Daniel P. Hallahan, 2003, ps. NEPALIAUJAMAS STRESAS.
Vaiko negalios paaiškėjimas, be abejonės, šeimoje sukelia didelį stresą. Neįgalaus vaiko gimimas ir auginimas laikomas lėtinio pobūdžio stresu visai šeimai. Tai šeimos, auginančios neįgalų vaiką, bruožas, skiriantis ją nuo kitų krizinę situaciją išgyvenančių šeimų. Daugelis šeimų neįgalaus vaiko priežiūrai skiria dvidešimt keturias valandas per dieną, septynias dienas per savaitę ir taip daugelį metų. Stresas negailestingai fiziškai ir psichiškai sekina šeimą. Be to, pradeda slėgti finansinės problemos. Šeimai neišvengiamai kyla grėsmė. Grėsmės pavojus priklauso nuo to, kaip šeimos nariai remia vienas kitą ir kiek paramos jie gauna iš aplinkinių. Nuolatinis stresas meta šešėlį ir šeimos planams. Šeimos nariai ateityje beveik nemato palengvėjimo. Susiformuoja uždaras ratas „vaikas - namai“. Rutina tiesiog bukina šeimos narius. Jie nebeturi laisvalaikio.
Medicininė, socialinė ir psichologinė pagalba
Medicininės problemos. Kalbėdami apie neįgaliuosius, labiausiai suvokiame medikų pagalbos svarbą, siekiant padėti šiems žmonėms. Be abejo, medikų vaidmuo yra reikšmingas, kadangi asmenys, kuriuos visam gyvenimui ištiko liga, turi nuolat konsultuotis su gydytojais, jiems būtina vartoti įvairius vaistus, kitus gydomuosius preparatus, atlikti procedūras. Galima teigti, jog taikant socialinio ugdymo metodus, svarbu suvokti, jog medikų pagalba - tai ir vienas iš vaikų su negalia įgalinimo būdų. Iš dalies ar net visiškai įveikus pačią ligą, socialinių problemų taip pat sumažėja. Taigi, tokiems vaikams reikia suteikti kuo geresnį ir efektyvesnį medicininį gydymą. Tėvai turi suteikti savo vaikams medicininę - korekcinę pagalbą, tačiau dauguma nėra tinkamai informuoti, kaip tai atlikti. Socioedukacinis darbuotojas turi pasirūpinti tėvų švietimu apie vaiko negalią, jos gydymą, procedūras. Socialinis darbuotojas turi būti ne tik stebėtojas, bet ir veiklos koordinatorius, organizatorius, iniciatyvus pagalbininkas, tarpininkas tarp skirtingų institucijų ir šeimos.
Sunkumai buityje. Dažnai šeima, auginanti specialiųjų poreikių vaiką, susiduria su ekonominiu pertekliumi ar net gyvena žemiau skurdo ribos; ką jau bekalbėti apie asocialių šeimų statusą turinčias ir neįgalius vaikus auginančias šeimas. Neretai mama ar tėtis negali dirbti, kadangi dėl vaiko ligos yra priversti visą laiką juo rūpintis namuose. Vaikų auklėjimas bei aprūpinimas - visų pirma, tėvų pareiga. Šiuo atveju socioedukacinis darbuotojas gali vizito į šeimą metu individualiai konsultuoti, rūpintis socialine, materialine pagalba. Džiugu, kai specialistas sąveikauja su mokyklos pedagogais, jos socialiniu pedagogu, organizuoja poilsio, sveikatingumo stovyklas, parūpina kelialapius į sanatorijas.
Psichologinės problemos. Neretai pasitaiko, kad tėvams, susilaukus vaiko su psichine ar fizine negalia, šeimą ištinka krizė. Kritiškų situacijų metu tėvai turi problemų: neįgalus vaikas dažnai tampa vyro ir žmonos nesantaikos priežastimi. Jis sukelia sunkiai kontroliuojamą įtampą namuose; atsiranda tarpusavio nesutarimai, santykiai su aplinka tampa įtempti. Dažnai probleminė situacija būna daugialypė: šeimos santykių sunkumai, ekonominiai, sveikatos, gėrimo, ištikimybės sulaužymo, gyvenamos aplinkos problemos, žmonių tarpusavio santykių agresyvumas. Taigi, socioedukaciniam darbuotojui būtina numatyti pagalbos sąlygas tokiai šeimai ir tikslus. Tokiais atvejais nederėtų galvoti, kad staiga bus išspręstos visos problemos ir sukurta ideali situacija.
Žinomi trys socialinės pagalbos metodai: individualus, grupinis ir visuomeninis. Konkretaus metodo pasirinkimas priklauso nuo to, su kokiais sunkumais susiduria šeima (Carole Sutton, 1999, ps. 88).
- Individualią pagalbą, kaip jau buvo minėta, profesionalas teikia asmeniškai neįgaliajam. Ši parama nukreipia individo energiją didesniems ir aukštesniems siekiams bei pozityviems socialiniams santykiams.
- Grupinis socialinės pagalbos metodas naudotinas tose situacijose, kur aplinkos vaidmuo akivaizdus ir iškilusios problemos siejasi su daugybe panašių situacijų, o poreikiai reikalauja platesnės koordinacijos ir profilaktinės bei mokymo orientacijos. Šis metodas gali būti taikomas, kai reikia išspręsti negalios ištikto vaiko laisvalaikio praleidimo, gydymo klausimus.
- Visuomeninė socialinė pagalba - tai profesionalus procesas, kuriame individai, jų grupės, institucijos ir bendruomenė susijungia bendram darbui, siekdami identifikuoti ir išryškinti neįgalaus asmens poreikius socialinės gerovės harmonizavimui. Ši pagalbos rūšis gali pagerinti vieną ar kitą visuomenės gyvenimo sritį (vaiko su negalia esminių vertybių ugdymą).
Apibendrinant socioedukacinio darbuotojo vaidmenį sprendžiant šeimų, kurias ištiko psichologinės krizės, problemas, reikėtų paminėti šiuos jo žingsnius: nustatyti problemą (diagnozę), rasti galinčias padėti institucijas, ankstesnės diagnozės keitimas, tėvų - vaikų konsultavimas, duomenų bazės apie tokias šeimas kūrimas, vaikų su negalia siuntimas į sanatorijas, reabilitacijos centrus. Vaikų auginančių šeimų rėmimo programa turėtų sudaryti palankias sąlygas pilnaverčiam vaikų ugdymui. Viena iš priežasčių tam pasiekti yra sąlygų sudarymas tėvų (motinos ir tėvo) šeiminių funkcijų ir profesinio užimtumo derinimui.
Bendrijos "Viltis" veikla
Kauno bendrijos „Viltis“ dienos centre ugdomi 76 šeimų vaikai, 30 iš jų turi sunkią negalią. Tai - vaikai, nors vyriausiam iš jų jau 39 metai. Dienos centre neįgalieji gydomi meno terapija: jie piešia, audžia, siuvinėja, bendrijoje turi lėlių teatrą ir kasmet sukuria po spektaklį. „Viltis“ turi savo dainininką ir politikos apžvalgininkę, kuri kiekvieną rytą praneša naujausius įvykius.
Tekstilės terapijos grupės vadovė Mildutė Jaugelytė sako: „Mūsų Liutauras nuostabius darbus audžia ir siuvinėja, tačiau net dvejus metus mokėsi įverti siūlą į adatą, dar dvejus - mazgą užmegzti. Dirbame labai lėtai ir kruopščiai, neskubėdami. Kas sveikam juokų darbas, mūsiškiui - ilgai trunkantis mokslas. Mūsų dešimtmetis Ignas tik žirklutes mokosi laikyti, gal po pusmečio išmoks nukirpti siūlą. Džiaugsimės visi, nes įveikėme vieną pakopą, bus galima judėti pirmyn“. Neįgaliųjų darbuose - kitas pasaulis. Miestas, namai, medžiai, gėlės, net saulė kitokia. Liutauro darbe gėlės didesnės už penkiaaukštį namą. Kiek meilės suteikta tam žmogui, kiek gėrio ir šviesos jis turi, jei mato tokį švytintį pasaulį?
Joana Šimanauskienė laišką LTV laidai „Bėdų turgus“ parašė, norėdama išlaikyti bendrijos „Viltis“ dienos centrą ir vasarą. Vaikai, kuriems nuo 7 iki 39 metų, čia praleidžia visą dieną, tad centrui trūksta pinigų maistui. Bėdų pirkliai susibūrė ir skyrė 10 000 litų. Gal tai ir ne visų svajonių įgyvendinimas, bet labai svari parama bendrijai gyvuoti. Dar ir dabar dienos centro sienas puošia keisti, į svajonių šalį kviečiantys neįgaliųjų darbai. Šie piešiniai, sienų tapyba namo viduje ir išorėje slepia įtrūkimus ir remonto reikalaujančias namo sienas. Bendrijos „Viltis“ vaikų kūrinių paroda Užugiryje, prezidento Antano Smetonos gimtinėje bus atidaryta birželio 14 dieną. Vėliau ši paroda keliaus po senuosius atstatytus dvarus, o birželio 30 dieną vaikų darbai bus rodomi Seime. Parodos kelionės pabaiga - prie Kauno pilies arba joje.
