Gimus naujagimiui, jo oda patiria daugybę pokyčių, kurie yra visiškai normalūs ir natūralūs. Šie pereinamieji odos būklės etapai gali sukelti tėvams nerimo, tačiau suprasdami jų priežastis ir eigą, jie gali užtikrinti tinkamą mažylio odos priežiūrą. Akušerė I. Girdvainienė pabrėžia, kad svarbu atskirti, kurie odos pokyčiai yra natūrali augimo dalis, o kuriems reikėtų skirti daugiau dėmesio.
Paprasti odos pokyčiai ir jų priežastys
Naujagimiams prisitaikant prie naujų gyvenimo sąlygų, šios permainos dažnai pasimato ant jų odos. Dėl aktyviųjų riebalų liaukų sekrecijos gali užsikimšti odos kanalėliai, todėl vos gimus vaikeliui, ant jo nosies, kaktos ar smakro gali atsirasti balti mazgeliai ar spuogai, vadinami milia. Visgi jie išnyksta savaime, todėl pergyventi dėl to nereikėtų. Miliumai yra smulkios maždaug 1-2 mm dydžio keratino cistos (ne pūliniai ar inkštirai, kaip dažnai mano tėvai), susiformuojančios po oda. Jie atrodo taip, tarsi ant vaikelio odos būtų užpurkšta pieno. Spuogelių gali būti ir vos keli, ir visa kolonija. Miliumai dažniausiai išnyksta be jokio gydymo. Naudokite šiltą vandenį ir švelnias kūdikiams skirtas odos priežiūros priemones. Niekada nebandykite spuogelių spausti, šveisti ar kitaip juos dirginti, naudoti kažkokių intensyvesnio poveikio priemonių, jei jų nerekomendavo gydytojas, nes žalos gali būti daugiau nei naudos.
Kita pereinamoji būsena - seborėja - lemia odos pleiskanojimus, būdingus plaukuotose naujagimio kūno dalyse. Dažnai tėvai išsigąsta dėl įvairių pleiskanojimų, galinčių atsirasti ant plaukuotų kūno vietų - antakių ar galvelės srities. Reikėtų žinoti, kad ši būklė taip pat praeina su laiku, tačiau padėti paspartinti procesą gali specialūs kūdikių aliejukai, kuriuos galima tepti ir ant plaukų. Jei pleiskanoja vaikelio galvos oda, tai vadinamoji „lopšio kepurė“ (pleiskanų luobelė ant galvos). Po maudymo pleiskanotas vietas reikia patepti aliejuku, skirtu kūdikio odelės priežiūrai, pagamintu iš kuo natūralesnių aliejų (saulėgrąžų, simondsijų, migdolų), ar drėkinamaisiais kremais, losjonais. Ypač tinka losjonas su 2 proc. šlapalo.
Naujagimio odelei lupantis ir pleiskanojant dažniausiai specifinio gydymo neprireikia. Drėkinkite naujagimio odą. Pirmoji pagalba tokiu atveju - emolientai (medicininiai drėkinamieji kremai). Tiesa, kartais gali užtekti ir kūdikių drėkinamojo losjono ar aliejuko. Parinkite tinkamas odos priežiūros priemones. Labai svarbu kūdikio odą apsaugoti nuo šalčio poveikio, odelę drėkinamosiomis priemonėmis tepti iškart po maudynių. Be to, ir jų metu naudokite tik drungną vandenį, itin minkštas kempinėles ar šluostes ar tiesiog apiprauskite vaikelį rankomis. Nelupinėkite, nešveiskite naujagimio odos. Pamačius atsilupusius odos plotelius, pirmoji kilusi mintis - padėti vaikeliui greičiau atsikratyti odos likučių, tačiau šiai pagundai atsispirkite. Senoji oda padeda formuotis naujajai, tad pašalinę ją anksčiau laiko galime tik pakenkti, o ne padėti. Taip pat negalima kūdikių odos šveisti kosmetiniais ar jokiais kitais šveitikliais.
Fiziologinė gelta yra dar vienas dažnas naujagimio odos pokytis. Švelniai gelsva naujagimio oda 3-4-ą gyvenimo parą yra normali fiziologinė gelta, kuri paprastai išblėsta maždaug po 10-12 parų, nors kai kuriems gali užsitęsti iki mėnesio. Jeigu tėvai pastebi, kad ji ryškėja arba užsitęsia ilgiau nei dvi savaites, vaiką reikėtų parodyti gydytojui. Kai kuriais atvejais jam gali prireikti fototerapijos.
Pirmosiomis gyvenimo paromis naujagimio oda gali parausti - tai vadinama naujagimių raudone. Šis paraudimas praeina maždaug po 7-8 dienų. Kadangi persitvarko medžiagų apykaita, ant odos atsiranda spuogelių - tai rausvos dėmelės su balta viršūnėle. Jų gali būti vos keletas arba gausiai išbertas kūnelis. Bėrimas gali keistis: vienoje vietoje išnyksta, kitoje atsiranda. Šis reiškinys paprastai praeina antrą gyvenimo savaitę.
Taip pat gali atsirasti baltų (neparaudusių) taškelių smakro ir nosies srityje. Tai gali būti užsikišusios prakaito ir riebalinės liaukos. Šie taškeliai taip pat dažniausiai išnyksta antros gyvenimo savaitės pabaigoje.
Naujagimio oda gali pleiskanoti, ypač šiek tiek pernešiotiems naujagimiams 4-5 gyvenimo parą. Antrą gyvenimo savaitę naujagimio oda pradeda pleiskanoti, nes keičiasi epidermis - paviršinis sluoknis. Oda tampa jautri, labiau sausėja.
Naujagimiams gali paburkti ir padidėti krūtelės. Tai fiziologinė praeinanti būklė, kuri atsiranda dėl endokrininių pokyčių po gimimo. Šie pokyčiai praeina per savaitę ar keletą dienų. Tačiau jeigu padidėja viena krūtis arba paburkusi vieta yra paraudusi ir skausminga liečiant, būtinai naujagimį parodykite gydytojui.
Kefalohematoma - tai po kietuoju dangalu susiformavusi kraujosruva. Ji atsiranda, kai galva patiria didelį spaudimą per gimdymą naujagimiui lendant per kaulinį mamos dubenį. Kraujosruvos gali būti mažytės, vos apčiuopiamos, vidutinės arba didelės. Jos gali būti minkštos ir vidutiniškai įtemptos, labai stipriai įtemptos ir kietos. Dar ligoninėje jos stebimos ir gydytojai stebi, ar naujagimio būklė gera, ar pakitusi. Jeigu kraujosruva tik paviršinė, dažniausiai naujagimio būklei nepadaro įtakos. Kartais dėl jos gali užsitęsti naujagimių gelta. Jeigu kraujosruva nepavojinga, naujagimis išleidžiamas namo. Per kelias savaites ji išnyksta.
Fiziologinė marmurinė oda būdinga simetrinis, tinklinis odos spalvos pakitimas, labiausiai išreikštas galūnėse ir liemens srityje. Jį sukelia odos kraujagyslių atsakas į šaltą aplinką, ir būklė praeina šiltoje aplinkoje. Gydymo nereikia. Fiziologinė marmurinė oda turi būti skiriama nuo paveldimos būklės, kurią sukelia kraujagyslių malformacija.
Arlekino spalvos pokytis tampa labiausiai pastebimas, kai vaikas guli ant šono. Būdingas intensyvus paraudimas to šono, ant kurio gulima. Kita pusė pastebimai pabąla. Labai aiški skiriamoji linija. Toks spalvos pokytis trunka iki 20 minučių. Sutrikimo priežastis nėra aiški, tačiau manoma, jog reikšmės gali turėti autonominės nervų sistemos, reguliuojančios odos kraujagyslių tonusą, nebrandumas. Šis sutrikimas būdingas net kas dešimtam naujagimiui, o neišnešiotiems vaikams pasireiškia kur kas dažniau. Dažniausiai išryškėja per kelias pirmas gyvenimo dienas, nors kartais tampa pastebimas ir po 3 savaičių.
Įgimta dermos melanocitozė („Mongolo“ dėmė) - dažniausiai naujagimių pigmentinis sutrikimas. Būdinga ryški rasinė predispozicija, nes 85-100% mongoloidų atstovų naujagimystės periode turi šių dėmių, kai tuo tarpu baltaodžiams ji sutinkama <10% atvejų. „Mongolo“ dėmė yra mėlynai-pilkos spalvos dėmė, kurios kraštais nėra aiškūs. Dydis gali siekti >10 cm. Dažniausiai ji atsiranda kryžkaulio - sėdmenų srityje, pečių srityje. Tai visiškai gerybinis odos darinys, ir turi tendenciją praeiti savaime per 1-2 metus. Sulaukus 6-10 metų amžiaus, jau būna išnykusi. „Mongolo“ dėmės priežastis - uždelstas dermos melanocitų išnykimas. Kryžkaulio sritis ir yra ta vieta, kurioje aktyvūs dermos melanocitai išlieka ilgiausiai. Įgimta dermos melanocitozė turi būti atskirta ir nuo kitų neblykštančių odos pažeidimų, pvz., mėlynojo apgamo, Oto apgamo, Ito apgamo. Ito ir Oto apgamai tyri specifinę lokalizaciją, o būtent V1/V2 dermatomus veido, kaklo srityje.
Kada reikėtų sunerimti?
Akušerė toliau teigia, kad lygiai taip pat svarbu yra atpažinti odos reakcijas, kurios savaime nepraeina. Anot jos, tokiais atvejais reikia imtis atitinkamų priemonių. Ko gero visi tėvai sutinka prakaitinį bėrimą - jis dažniausiai išryškėja raudonų taškelių pavidalu ant vaikelio sprando, pilvuko ar žandų. Dažniausios to priežastys - naujagimių perkaitimas, aprengus juos per šiltai, kontaktas dažnai liečiantis. Šis bėrimas turėtų pranykti naujagimį išmaudžius vonelėje, panaudojus kūno priežiūros priemones ir atlikus „oro vonias“ - leidus vaikeliui pabūti be sauskelnių. Ji priduria, kad „oro vonios“ yra pats paprasčiausias odos priežiūros elementas, kurio yra mokoma keičiant sauskelnes: „Visi gydytojai stengiasi akcentuoti, kad retkarčiais reikia leisti kūdikio odai pabūti ore. Nebijokite jo išrengti ir palikti ant vystymo stalo, patiesus vystymo paklotą.“
Toksinė naujagimių eritema būdinga net 31-72% išnešiotų naujagimių, o neišnešiotiems pasitaiko rečiau. Šiai naujagimių odos būklei būdingas bėrimas daugybinėmis raudonomis dėmelėmis ir papulėmis (1-3 mm dydžio), kurios greitai virsta pūlinukais ant paraudusio pagrindo. Labiausiai beria liemenį, žastus ir šlaunis, o delnai su padais lieka nepažeisti. Kartais vaikas jau gimsta išbertas, visgi dažniausiai išberia per pirmąsias 24-48 gyvenimo valandas. Toksinė naujagimių eritema diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais požymiais. Kartais atliekama mikroskopinis ištyrimas, nors dažniausiai tai nereikalinga. Esant reikalui (ypač, jei bėrimo vaizdas netipinis) atliekamas pasėlis.
Praeinanti naujagimių pustulinė melanozė yra kiek rečiau sutinkama odos būklė nei toksinė naujagimių eritema, ir dažnesnė tamsaus gymio vaikams. Diagnozė nustatoma remiantis būdingais klinikiniais simptomais. Kaip ir toksinės naujagimių eritemos atveju, galima atlikti mikroskopinį tyrimą, tačiau jis nebūtinas.
Naujagimių aknė būdinga apie 20% visų naujagimių ir neturi šeimyninio polinkio. Dažniausiai naujagimių aknė išryškėja 3-ią gyvenimo savaitę. Gydymui užtenka kasdienio prausimo švelniu muilu ir vandeniu, taip pat rekomenduojama vengti tepalų, aliejų ir losjonų. Kito papildomo gydymo dažniausiai neprireikia, nes bėrimai pranyksta savaime, be randų, 4-ių mėnesių bėgyje.
Kūdikių aknė yra kitas nozologinis vienetas, t. y., ne ta pati liga, kaip naujagimių aknė. Ji pasireiškia 3-4-ą gyvenimo mėnesį. Kūdikių aknė dažnesnė berniukams, ji atsiranda dėl riebalinių liaukų hiperplazijos. Klinikiniai simptomai panašūs į naujagimių aknės, tik kiek sunkesni - būdingi komedonai, uždegiminės papulės ir pūlinukai, kartais veidelyje formuojasi mazgai. Kartais prireikia gydymo, kadangi bėrimai ilgai savaime nepraeina ir gali sugyti palikdami randelius (priešingai negu naujagimių aknė). Kai uždegimas silpnas ar vidutinio sunkumo, skiriami silpni keratolitiniai preparatai (pvz., benzoilperoksidas), vietiniai antibiotikai (pvz., eritromicinas, klindamicinas) ar vietiniai retinoidai. Prieš pradedant gydymą vietiniais vaistais, tėvams duodama instrukcija, kaip patikrinti odos reakciją į tą ar kitą medikamentą (mėginį reikia atlikti prieš tepant didesnius odos plotus). Iš pradžių vaistai tepami kas antrą dieną, vėliau - kasdien (jeigu gerai toleruojami).
Naujagimių akropustuliozė yra gerybinė, pūslelėmis ir pūlinukais pasireiškianti naujagimių odos būklė. Jai būdinga lėtinė eiga (priešingai negu daugumai kitų naujagimių odos būklių). Kilmė nežinoma. Remiantis atliktais tyrimais pastebėta, kad naujagimių akropustuliozė dažniau pasireiškia tiems vaikams, kurie buvo gydyti nuo niežų, taigi ši būklė galimai yra nespecifinės reakcijos į niežus pasekmė. Visgi niežai šiems pacientams buvo patvirtinti labai retai. Naujagimių akropustuliozė skiriama nuo dishidrozinės egzemos, pustulinės psoriazės, impetigo, niežų ir kt. Diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais simptomais, taip pat atliekama odos nuograndų mikroskopija (dėl sąsajų su niežais). Dažniausiai ši būklė praeina per 2 metus. Gydymui rekomenduojami vidutinio stiprumo ar labai stiprūs kortikosteroidai.
Prakaitinė yra dažnas reiškinys, ypač gyvenantiems šilto klimato sąlygomis. Prakaitinė atsiranda dėl to, jog prakaito liaukos užsikemša keratinu, todėl odos raginiame sluoksnyje ima kauptis prakaitas. Retai kada prakaitinė būna gimimo metu. Dažniausiai atsiranda per pirmąją gyvenimo savaitę, ir yra ypač susijusi su šilta aplinka, pvz., buvimu inkubatoriuje, gausiu aprengimu, karščiavimu. Diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais simptomais. Odos mikroskopija galima, bet dažniausiai nebūtina.
Pūslės, atsiradusios dėl čiulpimo, yra atmetimo diagnozė, kurią reikia skirti nuo paprastosios pūslelinės, pūslinio impetigo, įgimto sifilio, kandidozės, naujagimių raudonosios vilkligės, paveldimų pūslinių ligų. Šios pūslės yra neuždegiminės kilmės, ovalios formos, storų sienų, pripildytos sterilaus skysčio. Jos gali būti vienpusės ar abipusės, ant riešo, rankų pirštų.
Kraujagysliniai apgamai yra ir kraujagyslių navikai, ir malformacijos. Dauguma nesukelia problemų ir yra kliniškai nereikšmingi, o kitus būtinti gydyti, taip pat dali yra susijusi su vidaus organų patologija.
Bronzinio vaiko sindromas pasireiškia viso kūno odos pilkai rudos spalvos pasikeitimu, praėjus 1-7 dienos nuo fototerapijos, skirtos padidėjusios bilirubino koncentracijos gydymui, pradžios. Kraujo serumas ir šlapimas taip pat įgauna bronzinę spalvą. Nutraukus terapiją, oda vėl palaipsniui įgauna normalią spalvą, be jokių liekamųjų reiškinių. Manoma, kad bronzinę spalvą sukelia sutrikęs tulžies rūgščių ir tulžies pigmento pasišalinimas, o būtent jie ir yra rudos spalvos. Dauguma sergančių vaikų jau prieš terapijos pradžią turi padidėjusią bilirubino koncentraciją kraujyje.
Seborėjinis dermatitas. Šiai ligai būdingas odos paraudimas ir riebios, gelsvos pleiskanos. Gali berti ne tik galvos odą, bet ir veidą, ausis, kaklą, vystyklų sritį.
Riebalinis apgamas yra įgimtas darinys, dažniausiai pastebimas ant veido ar skalpo.
Įgimta odos aplazija yra grupė heterogeninių ligų, kuriai būdinga lokali odos stoka.
Erozinė pustulinė skalpo dermatozė. Naujagimiams su perinataliniu skalpo pažeidimu, plaukų netekimą gali lydėti pūlingi, eroziniai, šašais padengti bėrimai, kuriems gydymas antibakteriniais vaistais (tiek vietiniais, tiek ir sisteminiais) neturi efekto.
Gerybinė skalpo histiocitozė. Dar vadinama „galvos papuline histiocitoze“ - retai sutinkamas, savaime praeinantis ne-Langerhanso ląstelių histiocitozės tipas. Dažniausiai suserga vaikai, jaunesni nei 15 mėnesių. Būdingas bėrimas smulkiomis, gelsvai raudonomis ar gelsvai rudomis dėmėmis galvos ir kaklo srityje. Vidaus organai nepakenkami. Diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais požymiais. Esant abejonių, atliekama odos biopsija ir histologinis tyrimas su imunologiniais tyrimais. Kadangi ši būklė praeina savaime, gydymas nereikalingas. Bėrimai praeina kelių mėnesių - metų bėgyje.
Balta apnaša (pienligė) burnoje gali atsirasti, nes mielagrybis labai mėgsta rūgščią terpę. Naujagimių, kurie linkę atpilti pieno, burnoje gali atsirasti baltų apnašų. Kartais mažylis atpila vos lašiuką, tačiau to pakanka, kad daugintųsi bakterijos ir išsivystytų vadinamoji pienligė. Mieliagrybiai, kaip ir daugelis kitų bakterijų, gyvena mūsų organizme, tačiau jie neturi vyrauti. Pirmomis valandomis po gimimo vaiko odą nusėja daugybė bakterijų nuo mamos gimdymo takų, odos, nuo slaugytojų ir visų kitų daiktų, kurie liečiasi prie kūdikio. Tačiau natūraliai maitinančios mamos pienas sudaro puikias sąlygas daugintis bifido bakterijoms, kurios neleidžia daugintis blogosioms bakterijoms tiek, kad vaikui būtų padaryta žala. Vis dėlto jeigu burnoje baltų apnašų daugėja, verta pasitarti su gydytoju, nes jos gali pradėti „leistis” žemyn į virškinamąjį traktą ir su išmatomis išsisėti ant sėdmenų odos, ją pažeisti.
Sauskelnių dermatitas - viena dažniausių odos problemų, su kuria susiduria naujagimių ir kūdikių tėveliai. Medicinos specialistai teigia, kad ši bėda gali kamuoti maždaug iki antrųjų vaikučio metų. Odai neleidžiama “prasivėdinti”. Naujagimio oda yra labai gležna ir jautri, o ilgą laiką uždengta sauskelnėmis ji sudirginama. Nepritaikytos kūdikiui arba prastos kokybės higienos priemonės, pvz. Reguliariai keiskite sauskelnes. Atminkite, jog naujagimiams sauskelnes reikia keisti dažniau t.y. ne rečiau nei kas 1-2 val., vyresniems - kas 4 val. Kruopščiai nuplaukite kūdikio odelę vandeniu ir atidžiai nusausinkite prieš keičiant naujas sauskelnes. Neeksperimentuokite su sauskelnėmis. Kartais nutinka taip, kad tėveliai nusprendžia išbandyti skirtingus sauskelnių prekinius ženklus. Leiskite odelei “prasivėdinti”. Suformuokite įprotį, kad po užpakaliuko prausimo bent 10 min. Turėkite pasiruošę tinkamas priemones sauskelnių dermatitui ir iššutimams spręsti iš anksto. Pastebėję pirmuosius požymius nedelskite, nes infekcija gali išplisti ir apimti didesnius odos plotus. Be to, kūdikiui net ir mažas pažeistas odos plotelis yra itin skausmingas. Taigi, rekomenduojama namuose turėti Dermolivo putas nuo iššutimų ir sauskelnių dermatito. Dermolivo putos yra turtingos išskirtine sudėtimi, nes su pantenoliu, cinku, vitaminu E ir ekologišku ypač tyru alyvuogių aliejumi.
Atopinis dermatitas (AD) - lėtinė, uždegiminė odos liga, kuriai būdingas odos išsausėjimas, bėrimas ir varginantis niežulys, ypač ant veido ir galvos odos. Odai gyjant, galima pastebėti pleiskanojimą, lupimąsi: po šio proceso atkuriama nauja, sveika oda. Su šia liga susiduria net 20-25 % kūdikių ir vaikų, tad tėvams svarbu laiku ją pastebėti bei suteikti pagalbą savo mažyliams.
Ichtiozė - reta genetinė liga, kuriai būdingas intensyvus odos ragėjimas, išsausėjimas ir pleiskanojimas. Ji išsivysto paveldėjus baltymo filagrino defektą. Iš šio baltymo odos epidermio ląstelėse susidaro keratinas, todėl sutrikdomas viršutinio odos sluoksnio ląstelių ragėjimas bei vientisumas.
Žvynelinė (psoriazė) - tai lėtinė imuninės sistemos liga, labiausiai pažeidžianti odą, o jeigu atvejis yra sunkesnis - ir sąnarius. Liga susergama, kai paviršinės odos ląstelės pradeda ypač sparčiai daugintis, laiku nuo odos nepasišalina, prasideda uždegimas ir atsiranda bėrimų, padengtų pleiskanomis - žvyneliais.
Odos priežiūra ir higienos priemonės
Renkantis higienos priemones, svarbu atkreipti dėmesį į jų kokybę ir ženklinimą. Naujagimio odai būnant ore jam galima atlikti švelnų masažą, o jei mažylio oda sausa ir lupasi arba ją beria - reikėtų naudoti kūdikiams skirtą kūno aliejų. Specialus kūno aliejukas turėtų būti be jokių pridėtinių produktų, o skaitydami etiketę įvertinkite, ar suprantate, kas joje parašyta - jei nesuprantate, tuomet dažniausiai nežinote ir ką naudojate. Taip pat atkreipkite dėmesį į ženklinimą, įsitikinkite, kad produktas yra skirtas būtent kūdikiams, patikrintas dermatologų. Aliejų reikėtų tepti „oro vonių“ metu - švelniai, tapšnojimo būdu įmasažuokite jį sukamaisiais judesiais. Jeigu aliejus tinka - odos būklė turėtų pagerėti maždaug per savaitę. Jeigu oda rausta, nuo sauskelnių atsiranda iššutimai ir ji darosi šlapia - reikėtų naudoti ne aliejų, o specialų cinko tepalą, kurį irgi rekomenduojama naudoti po „oro vonių“ ar jų metu. Ji priduria, kad renkantis tepalą, lygiai taip pat svarbu atkreipti dėmesį į priemonės kokybę, ženklinimą ir įsitikinti, ar jis skirtas kūdikiams.
„Lidl Lietuva“ pirkimų skyriaus vadovė Justina Šležienė pasakoja, kad prekybos tinklo parduotuvių asortimente tėveliai gali rasti kokybiškų kūdikių higienos priemonių - cinko tepalo ir specialaus aliejaus. „Kadangi kūdikių oda yra ypatingai jautri, jos priežiūrai naudojamos priemonės privalo būti itin kokybiškos ir saugios. Dėl to „Lupilu“ prekės ženklo higienos produktai yra be pridėtinių dažiklių ir kvapiklių, tad mažiau dirgina jų odą bei mažina alergijos, bėrimų ir astmos tikimybę ateityje. Taip pat šios prekės yra paženklintos ne tik ekologiniu Šiaurės gulbės, bet ir Danijos astmos alergijos asociacijos sertifikatu. Pirmasis užtikrina, kad šios priemonės turi mažesnį neigiamą poveikį aplinkai, o antrasis - garantuoja jų saugumą“, - sako J. Šležienė.
Akušerė pratęsia, kad naujagimio maudynės - viena pagrindinių jo odą puoselėti padedančių priemonių. Jos teigimu, apskritai kūdikis yra prausiamas ne dėl jo higienos, o siekiant jį prie to pripratinti ir padėti jo odai. „Maudant vaikelį pirmą kartą nereikia naudoti jokių priemonių - losjonas, prausiklis, vaikiškas muilas ar šampūnas turėtų atsirasti tik vėliau. Labai svarbu, kad produktų pH būtų artimas kūdikio odos pH - tarp 5 ir 6,5, o pačios priemonės - skirtos naujagimiams“, - teigia I. Girdvainienė.
Ji priduria, kad svarbu suprasti, jog šeima yra naujagimio aplinkos dalis, todėl pakeisti vertėtų ir artimųjų higienos įpročius: „Kasdien naujagimiu besirūpinantys tėveliai yra didžiulė jo kasdienybės dalis, tad kūdikio režimu turėtų gyventi visi namai. Mamai ir tėčiui derėtų rinktis bekvapes priemones, kad vaikui neprasidėtų alergija, nenaudoti chloro skalbinių balinimui, permąstyti skalbimo priemonių sudėtį. Net jei skalbsite kūdikio rūbelius ir patalynę su jam pritaikyta produkcija, tačiau savo rūbų - ne, jūsų apranga vis tiek liesis prie vaikelio odos ir gali ją sudirginti.“
J. Šležienė pratęsia, kad „Lupilu“ prekės ženklo losjonas, prausiklis, šampūnas ir skalbimo priemonės taip pat yra žymimos „Šiaurės gulbės“ ir Danijos astmos alergijos asociacijos sertifikatais: „Svarbu paminėti, kad visi „Lupilu“ skalbikliai yra be optinių baliklių ir chloro turinčių medžiagų, todėl mažiau dirgina jų kvėpavimo takus bei mažina alergijų riziką.“
Galiausiai akušerė akcentuoja, kad suradus kūdikiams tinkančias odos priežiūros priemones, siekti permainų nereikėtų. „Atradus prekių liniją, nedirginančią naujagimio odos, rekomenduočiau prie jos ir pasilikti, o skalbiklius, muilą, aliejus ir tepalus įsigyti nemaišant prekės ženklų. Galima sakyti, kad kūdikiai yra konservatyvūs, todėl jeigu jiems kažkas patinka - nekeiskite to. Tuo pat metu, jeigu kažkas visgi atsitiktų kūdikio odai, žinotumėte, kokios priemonės tai lėmė“, - sako I. Girdvainienė.
Interneto vartotojo klausimas: ar turėčiau drėkinti savo kūdikio odą po vonios? Jei jūsų kūdikio oda yra sausa, po vonios turėtumėte patepti drėkinamuoju kremu arba retkarčiais įpilti kūdikiams skirto aliejaus į vonią. Tai apima kasdienio naudojimo produktus (putojantį gelį, veido ir kūno drėkiklį, odos priežiūros aliejų ir kt.).
Svarbu pasirūpinti tinkamu namų mikroklimatu. Drėgmės lygis naujagimio (kūdikio) kambaryje turėtų būti apie 50-60 %. Sausas patalpų oras siejamas ne tik su odos išsausėjimu, bet ir su gleivinių perdžiūvimu, didesne slogos ir alergijų išsivystymo rizika.
Gimus kūdikiui, daugelio tėvų gyvenimas apsiverčia 180 laipsnių kampu. Visas dėmesys staiga sutelkiamas į naujagimio saugumą, sveikatą ir gerovę, todėl natūralu jaudintis dėl kiekvieno pokyčio. Jei per pirmąsias savaites po gimimo pastebite, kad kūdikio oda atrodo sausa ar pradeda luptis, svarbu suprasti šio reiškinio priežastis. Naujagimio išvaizda, įskaitant ir odą, per pirmąsias gyvenimo savaites gali smarkiai keistis. Kūdikio plaukai gali keisti spalvą, tapti šviesesni ar tamsesni, o oda - pradėti pleiskanoti ar luptis jau ligoninėje arba per kelias pirmąsias dienas po grįžimo namo. Odos lupimasis gali pasireikšti įvairiose kūno vietose - ant rankų, kojų padų, kulkšnių ar kitose srityse. Naujagimiai gimsta apsupti įvairių skysčių, įskaitant vaisiaus vandenis, kraują ir vadinamąjį vernix caseosa - balkšvą, vaškinę apsauginę dangą. Vernix veikia kaip natūralus barjeras, saugantis kūdikio odą nuo vaisiaus vandenų poveikio nėštumo metu. Kai vernix sluoksnis išnyksta, kūdikio oda pradeda natūraliai šalinti išorinį odos sluoksnį - būtent tada pasireiškia lupimasis. Lupimosi intensyvumas gali skirtis priklausomai nuo to, ar kūdikis gimė neišnešiotas, laiku ar pernešiotas. Neišnešioti kūdikiai dažniausiai turi daugiau vernix, todėl jų oda linkusi luptis mažiau. Tuo tarpu kūdikiai, gimę 40 nėštumo savaitę ar vėliau, dažniau patiria ryškesnį odos pleiskanojimą.
Kai kuriais atvejais naujagimio ar kūdikio odos sausumas ir lupimasis gali būti susijęs su odos liga - egzema, dar vadinama atopiniu dermatitu. Ši būklė pasireiškia sausais, paraudusiais, niežtinčiais odos plotais. Tiksli egzemos priežastis nėra žinoma, tačiau jos paūmėjimus dažnai sukelia įvairūs dirgikliai, pavyzdžiui, agresyvūs šampūnai, skalbikliai ar kiti odos priežiūros produktai. Jeigu kūdikis maitinamas sojos pagrindu pagamintu mišiniu, gydytojas gali rekomenduoti pakeisti jį kitu. Kita retesnė, bet galima odos sausumo ir lupimosi priežastis - genetinė odos liga, vadinama ichtioze. Ši būklė sukelia itin sausą, žvynuotą ir dažnai niežtinčią odą. Gydytojas gali įtarti ichtiozę, remdamasis šeimos ligų istorija ir fizine apžiūra.
Nors odos lupimasis naujagimiams yra įprastas reiškinys, tėvai dažnai sunerimsta, jei oda pradeda trūkinėti ar tampa itin sausa tam tikrose vietose. Ilgos vonios gali pašalinti natūralius riebalus nuo naujagimio odos. Vietoje karšto vandens naudokite drungną vandenį, o prausimosi priemones rinkitės tik be kvapiklių ir be muilo. Jei kūdikio oda atrodo sausa, galite iki dviejų kartų per dieną, ypač po maudynių, patepti ją hipoalerginiu drėkinamuoju kremu. Sausas patalpų oras gali dar labiau sausinti kūdikio odą. Laikant naujagimį pakankamai drėgnoje aplinkoje, galima sumažinti odos sausumą. Lauke pasirūpinkite, kad naujagimio oda būtų apsaugota nuo šalčio ir vėjo. Naujagimio oda yra itin jautri, todėl svarbu vengti stiprių cheminių medžiagų. Jei namuose oras labai sausas, vėsų garą skleidžiantis oro drėkintuvas gali padėti palaikyti tinkamą drėgmės lygį.
Užkirsti kelią naujagimio odos lupimuisi po gimimo neįmanoma - tai natūralus procesas. Kiek laiko oda luptis, priklauso nuo kiekvieno kūdikio individualiai. Kūdikio odelė vadinama aksomine, šilkine, persikine. Jei norime, kad ji tokia ir būtų, turime labai atsakingai ją prižiūrėti. Kiekvienu etapu reikalinga vis kita kūdikio odos priežiūra. Pataria gydytoja neonatologė dr. Tik ką gimusio vaikučio odelė dar nėra tokia graži, kaip tikisi tėvai. Neišnešiotų naujagimių odelė turi mažiau kalogeno, yra plonesnė nei išnešiotų, jos blogesnė kraujotaka, todėl greičiau pažeidžiama, lengviau susidaro pragulos. Vaikučio poodis sudarytas iš riebalinio audinio, kuris kaupiasi paskutinį nėštumo trimestrą. Ant naujagimio odelės yra plačiai išsidėsčiusių, bet negausių švelnių plaukelių (lanugo). Po gimimo 2-3 savaites naujagimio odelė būna sausa, šerpetojanti.
Maždaug 10-14 parą po gimimo naujagimiams prasideda vadinamasis žarnyno kataras (fiziologinis viduriavimas) - išmatos tampa dažnos, vandeningos, dirgina odą. Viduriavimas trunka 4-6 savaites. Gali būti gleivių, nesuvirškinto baltymo gumulėlių. Šiuo laikotarpiu itin dėmesingai reikia prižiūrėti tarpvietę, dažnai keisti vystyklus, daryti oro vonias. Vėliau, kūdikiui sparčiai augant, iššutimų gali atsirasi sėdmenų srityje, šlaunų raukšlėse, pažastyse. Kontaktinį dermatitą sėdmenų srityje sukelia vystyklų drėgmė, šiluma, dėl kurių padaugėja odos paviršiuje gyvuojančių bakterijų, grybelių. Odą dirgina ir šlapime bei išmatose esantys fermentai. Šlapimo šarminė aplinka keičia odos rūgštinę aplinką, atsiranda paraudimų, šlapiuojančių, perštinčių žaizdelių. Pradėjus primaitinti pasikeičia išmatų sudėtis, tuštinimosi dažnumas - paprastai pradėti primaitinti kūdikiai pradeda tuštintis dažniau, skysčiau. Manoma, kad neiššutęs kūdikis - mamos garbės reikalas. Jei šunta, vadinasi, neprižiūrėtas. Tokia nuomonė tik iš dalies teisinga, nes įvairių studijų duomenimis, 40-60 proc. kūdikių nors kartą buvo išberti vystyklų srityje. Kūdikių odos barjerinės, imuninės ir kitos savybės yra labai skirtingos. Kūdikiai šusdavo visais laikais. Kol nebuvo tokios gausos įvairių kūno priežiūrai skirtų priemonių, motinos nuo iššutimų vaikus saugodavo palikdamos juos nuogais užpakaliukais. Galima rasti etnografinių lovelių ar vygių, kur sėdmenų srityje padaryta angelė laisvai pasišalinti išmatoms ir šlapimui. Būdavo naudojami lininiai vystyklai, o tai itin gera drėgmę sugerianti medžiaga. Į kirkšnis kūdikiams dėdavo linų plaušų. Iššutimai pasireiškia paraudimu, papuliniu bėrimu, įtrūkimais. Dermatitas iš tarpvietės vėliau plinta į lytinių organų sritį, užpakaliuką, pilvą, šlaunų vidinį paviršių. Vystyklai turi būti keičiami, kai tik suteršiami, sauskelnės - kas 2-3 val. Anksčiau teigta, kad pakanka keisti kas 4 val., dabar manoma, kad tai per ilgas laikas. Naudokite vystyklus/sauskelnes, kurie geriau sugeria skysčius, nedirgina odos. Plaukite kūdikio ir mažo vaiko užpakaliuką po kiekvieno pasituštinimo tik šiltu vandeniu, stenkitės nenaudoti muilo, ypač šarminio. Odos priežiūrai naudokite specialias odos priežiūrai skirtas priemones: iššutimams gydyti bei saugoti skirti tepalai su cinko oksidu, odelei maitinti - riebūs tepalai ir kremai. Vos atsiradus paraudimui, reikėtų profilaktiškai vartoti tepalus ar purškalus su cinko oksidu, ypač papurkšti prieš nakties miegą, kai tikėtina, kad oda ilgiau bus drėgna. Priemonės su cinku
tags: #naujagimio #veido #spalva
