Pastaruoju metu medicininėje literatūroje vis dažniau atsiranda duomenų apie dar negimusio kūdikio organų funkcijų ir sistemų vystymąsi ir formavimąsi. Gauti šiuos duomenis tapo įmanoma naujų tyrimo metodų dėka: ultragarsinio skanavimo, kardiotokografijos (negimusio kūdikio biosrovių tyrimas), kino ir foto filmavimo gimdos viduje. Vienas pirmųjų atradimų, padarytų ultragarso dėka, buvo reguliarūs, ritmiški, vaiko krūtinės “kvėpavimo” judesiai. Po to buvo pastebėta, kad mažylis gali ryti ir žagsėti, o jo šlapimo pūslė periodiškai prisipildo ir išsituština. Tolimesnis embriono organų vystymosi tyrimas parodė, kad dar negimęs kūdikis mato, gali jausti kvapą, skonį ir sugeba orientuotis erdvėje. Specialistai, studijuojantys kūdikio gyvenimą motinos viduje (embriologai, neurohistologai, neurologai), detaliai aprašė nervų sistemos ir galvos smegenų vystymosi procesą. Tapo žinoma, kad 28-ą nėštumo savaitę smegenų struktūra jau atitinka tą, kuri aptinkama 40-tą vystymosi savaitę, tai yra tuo metu, kai mažylis jau pasiruošęs gimti.
Kas vyksta viduje?
1- a diena.
Spermatozoidas susijungia su kiaušialąste. To pasekoje susidaro viena “didelė” (pagal dydį mažesnė, nei druskos kruopelytė) ląstelė, kuri turi 46 iš tėvų paveldėtas chromosomas (po 23 chromosomas iš kiekvieno). Be to, apvaisinta kiaušialąstė turi savyje visą būsimo žmogaus genetinį rinkinį: ūgį, lytį, akių ir odos spalvą, plaukus, veido bruožus (tėvelio arba mamos).
3- 9- ta diena.
Apvaisinta kiaušialąstė gimdos takais nusileidžia į gimdą. Išbujojusi gimdos gleivinė jau pasiruošusi priimti gemalą, kuris prisitvirtina prie jos sienelės ir pradeda su mamos krauju, tekančiu virkštele ir išsišaknyjusiu chorionu (būsima placenta) gauti “maistą” maitinimui ir deguonį kvėpavimui.
10- 14- ta diena.
Gemalas padidėja vieną dešimtadalį buvusio savo dydžio!
20- ta diena.
Prasideda nervų sistemos formavimosi procesas.
21- a diena.
Ima plakti širdis.
28- ta diena.
Formuojasi stuburas ir raumenys. Monitoriaus ekrane matyti rankos, kojos, akys, ausys.
30- ta diena.
Per praėjusį mėnesį embrionas išaugo dešimtis tūkstančių kartų ir toliau aktyviai vystosi. Per kraujotakos sistemą širdis pervaro vis gausėjantį kraujo kiekį.
35- ta diena.
Ant mažylio rankytės galima išskirti pirštukus. Akių spalva tamsėja, nes kūdikio organizmas pradėjo gaminti pigmentą.
40- ta diena.
Specialus prietaisas gali aptikti ir užrašyti signalus iš smegenų.
6 savaitės.
Kepenys imasi gaminti kraujo ląsteles, o smegenys kontroliuoja raumenų judesius ir širdies darbą. Iki 28- tos nėštumo savaitės kūdikio smegenyse formuojasi sava palydovų sistema, kuri kaupia ir perduoda informaciją. Be to, nervų sistemos viduje užsimezga intelektas.
7 savaitės.
Vokai slepia kūdikio akis ir palaipsniui jas uždengia, tokiu būdu apsaugodami besivystančią akies struktūrą nuo šviesos ir sausumo (nuo 28- tos savaitės mažyliui pageidaujant akys gali atsimerkti). Šiame nėštumo laikotarpyje formuojasi kūdikio vidinė ausis, vystosi išorinė, formuojasi žandikaulis, atsiranda dantų užuomazgos. Tačiau svarbiausia- mažylis pradeda judėti! Kadangi jis dar mažytis, mama nejaučia jo judesių.
8 savaitės.
Mažylis paaugo iki 2,5 cm! Jis jau visiškai panašus į suaugusį žmogų. Širdis plaka, skrandis gamina skrandžio sultis, pradeda funkcionuoti inkstai. Iš smegenų siunčiamų impulsų veikiami susitraukinėja raumenys. Pagal kūdikio kraują galima nustatyti jo Rh- priklausomybę. Susiformavo pirštai ir sąnariai. Mažylio veidas įgauna savų bruožų, mimika atspindi tai, kas vyksta jį supančioje aplinkoje. Kūdikio kūnas reaguoja į prisilietimus.
10 savaičių.
Kūdikio ūgis siekia 4 cm, svoris- maždaug 2 gr. Šiuo periodu pradeda formuotis mažylio išoriniai ir vidiniai lytiniai organai.
12 savaičių.
Mažylis auga. Kartais jį galima aptikti neįprastai užsiėmusį: čiulpiant pirštuką! Žvalumo periodu (kuris dažniausiai keičiamas poilsiu, miegu), mažylis energingai “mankština” savo raumenis: pasuka galvą, lenkia rankų ir kojų pirštus, išsižioja ir užsičiaupia. Jeigu išorinis pasaulis jį neramina stipriais garsais, kūdikis bando rankomis užsidengti ausis (jis girdi!) ir stengiasi užsidengti delniuku nuo nukreipto į akis šviesos spindulio (jis mato!). Jeigu paliesime jo delniuką, jis susitrauks į kumštelį. Visi šie judesiai vyksta todėl, kad susiformavo kūdikio vestibiuliarinis aparatas, kuris jam padeda orientuotis erdvėje.
16 savaičių.
Kūdikis sveria maždaug 150 gr., jo ūgis siekia 16- 18 cm. Galvoje pradeda želti plaukeliai, veide- blakstienėlės ir antakiai. Mažylis išsižioja, ryja, čiulpia, šypsosi! Šiuo periodu pradeda visaverčiai funkcionuoti placenta, kuri sieja jį su mama.
20 savaičių.
Mažylio ūgis siekia 30 cm, ant jo rankų ir kojų atsiranda nagučiai. Dabar mama gerai jaučia jo judesius, nes kartais jis pradeda “sportuoti”: atsispiria nuo vienos gimdos sienelės ir nuplaukia iki kitos. Be to, kūdikis į motinos susijaudinimą ar stiprų išorinį garsą gali sureaguoti šuoliuku, kurį mama suvokia, kaip aktyvų judėjimą. Jeigu mažylis ims žagsėti, moteris pajaus silpnus, iš vidaus sklindančius, ritminius dūžius. 20- tą savaitę specialaus klausymosi vamzdelio (stetoskopo) pagalba gydytojai jau girdi mažylio širdies plakimą.
24 savaitės.
Mažylis jau gali supykti! Tai įrodo nufotografuotas piktas žvilgsnis, raumenų įtampa apie akis, lūpų suraukimas ir verksmas- taip kūdikis išreiškia savo nepasitenkinimą. Beje, kad pailsėtų naktį mažylis “eina” miegoti ir… sapnuoja! Šio amžiaus kūdikis sveria 500 gr- visiškai nedaug, bet jis juk tik pradėjo priaugti svorio! Jo oda, raudona ir susiraukšlėjusi, panaši į senuko odą. Kadangi ji dar ir labai švelni, nuo vaisiaus vandenų mažylis apsisaugo specialiu tepalu. 24- tą nėštumo savaitę pradeda funkcionuoti riebalinės ir prakaito liaukos, subręsta kūdikio plaučiai. Juose susidaro plėvelė, kuri kvėpuojant neleidžia jiems sulipti. Jeigu kūdikis gims šiuo laikotarpiu ir bus tinkamai juo pasirūpinta, sugebės išgyventi.
28 savaitės.
Kūdikis sveria apie 1000 gr., jo ūgis siekia 35 cm. Dabar jis naudojasi visų jausmų rinkiniu: regėjimu, klausa, skoniu, lytėjimu (šie duomenys patvirtinami dar negimusio kūdikio smegenų biosrovių tyrimu). Šiame amžiuje jis pradeda atpažinti mamos balsą. Mažylis atlieka pirmuosius elementarius kvėpavimo judesius. Jo oda sustangrėja (pastorėja) ir panašėja į naujagimio odą. Jeigu šiame etape prasidės gimdymas, jis vadinsis priešlaikiniu ir gydytojai galės padėti kūdikiui išgyventi.
32 savaitės.
Kūdikis sveria apie 2 kg., susidaro poodinis- riebalinis sluoksnis, rankytės ir kojytės pasidaro putlios. Vyksta imuninės sistemos užuomazga: mažylis pradeda iš motinos gauti imunoglobuliną ir intensyviai gaminti antikūnius, kurie apsaugos jį nuo ligų pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Kūdikį supantys vaisiaus vandenys sudaro vieną litrą. Kas tris valandas jie pilnai atsinaujina, todėl mažylis visuomet plaukioja “švariame” vandenyje, kurį galima neskausmingai ryti.
34 savaitės.
Jam pasidaro ankšta gimtoje: jis jau gali apsiversti ir dažniausiai būna galva žemyn. Jo plaučiai pagaliau subręsta, ir esant priešlaikiniam gimdymui kūdikis kvėpuos savarankiškai. Tačiau poodinis- riebalinis sluoksnis kolkas silpnai išsivystęs, ir naujagimis blogai sulaiko šilumą.
36- 38 savaitės.
Nuo devinto nėštumo mėnesio mažylis kasdien priauga svorio (iki 14 gr.). Jo kepenyse kaupiasi geležis, kuri padės susidaryti kraujui jo pirmaisiais gyvenimo metais žemėje. Pūkelis, dengiantis kūdikio odą (ypač pečius ir nugarą), iki gimdymo pranyksta. Kūdikis intensyviai auga, gimda tampa pernelyg ankšta, todėl jo judesiai jaučiami intensyviau. Paprastai 38- tą savaitę jo galvytė nusileidžia prie įėjimo į mažąjį dubenį. Mažylis jau pasiruošęs savarankiškam gyvenimui ir “skaičiuoja” dienas iki gimimo…
Gimdymo metu ir po jo
Gimdymas, įvykęs 38- 40- tą nėštumo savaitę yra savalaikis. Paprastai kūdikis gimsta 3500 gr. ir didesnio svorio, apie 50 cm ūgio. Ttarsi sveikindamas aplinkinį pasaulį, tik gimęs išleidžia pirmąjį garsą! Kūdikis savarankiškai kvėpuoja, jo širdis plaka, jis aktyviai judina rankytes ir kojytes. Su gimtadieniu, mažyli!
How your baby develops | Stages of pregnancy | Bupa Health
Kepenų vaidmuo ir funkcionavimas
Kepenys - vienas svarbiausių žmogaus organizmo organų, kurios atlieka gyvybiškai reikšmingas medžiagų apykaitos funkcijas. Maisto medžiagos iš virškinamojo trakto pirmiausiai patenka į kepenis per vartų veną. Čia jos yra veikiamos įvairių fermentų ir paverčiamos organizmui reikalingais statybiniais komponentais, pavyzdžiui, kraujo albuminais, globulinais, krešėjimo sistemos baltymais ir kitais. Kepenyse kaupiami glikogeno pavidalo energijos ištekliai, kurie svarbūs raumenų veiklai ir gliukozės koncentracijai kraujyje palaikyti.
6 savaitės. Kepenys imasi gaminti kraujo ląsteles, o smegenys kontroliuoja raumenų judesius ir širdies darbą.
8 savaitės. Širdis plaka, skrandis gamina skrandžio sultis, pradeda funkcionuoti inkstai.
36- 38 savaitės. Jo kepenyse kaupiasi geležis, kuri padės susidaryti kraujui jo pirmaisiais gyvenimo metais žemėje.
Švarinimas: Kepenys sunaikina nepageidaujamus elementus. Kepenų vaidmuo labai svarbus pirmosiomis naujagimio valandomis. Būdamas gimdoje vaisius gauna maisto medžiagų iš motinos kraujo, tačiau gimęs pats turi jų pasirūpinti. Kepenų glikogeno atsargos leidžia kūdikiui likti gyvam, kol gaus savo pirmojo maisto. Tačiau kepenys turi dar vieną svarbią užduotį - sunaikinti nereikalingas medžiagas, taip pat ir geltonąjį pigmentą - bilirubiną, kuris gaminasi suirus raudoniesiems kraujo kūneliams. Dažnai kepenys negali susidoroti su šiuo darbu, ir kūdikis, praėjus kelioms dienoms po gimimo, suserga gelta.
Kepenys yra nuostabiai atsparus ir gyvybiškai svarbus organas, kuris atlieka nepakeičiamą vaidmenį puoselėjant ir saugant jūsų kūną kasdien tiksliai laikrodžio mechanizmu. Jis turi keletą pagrindinių funkcijų - padeda filtruoti ir pašalinti toksiškas medžiagas iš kraujo, aprūpina organizmą energija, kurios reikia jo veiklai, apsaugo nuo virusų ir infekcijų, gamina kraujo krešėjimo faktorius, reguliuoja lytinius hormonus, cholesterolio kiekį ir vitaminų bei mineralų atsargas jūsų organizme. Valandos poreikis yra visiškai suprasti, kokį svarbų vaidmenį kepenys atlieka palaikant visišką sveikatą. Kepenys palaiko beveik visus kūno organus ir yra gyvybiškai svarbios išgyvenimui.
Kepenų sveikatos priežiūra ir ligos
Kepenų veiklą neigiamai veikia ilgalaikis vaistų vartojimas ir piktnaudžiavimas alkoholiu. Nedidelius alkoholio kiekius kepenys gali neutralizuoti be žymesnių padarinių, tačiau ilgainiui, vartojant didesnius kiekius, kepenys pradeda “pervargti”. Dėl to jų ląstelės suriebėja ir prasideda uždegimas. Jei alkoholio vartojimas nesustabdomas, kepenų ląstelės ima nykti, o jų vietoje formuojasi jungiamasis audinys, kuris nepajėgia atlikti įprastų kepenų funkcijų. Kepenų būklę blogina ir per didelis riebalų kiekis maiste. Šį organą gali pažeisti ir virusinės infekcijos, pavyzdžiui, hepatito A, B ir C virusai.
Tarp dažniausiai pasitaikančių kepenų ligų išskiriami ūminiai ir lėtiniai uždegiminiai procesai (hepatitai). Ūminis virusinis hepatitas pasireiškia odos ir akių baltymų pageltimu, patamsėjusiu šlapimu, šviesesnėmis išmatomis, bendru silpnumu. Lėtiniai kepenų uždegimai paprastai progresuoja lėčiau, o pacientai dažnai skundžiasi greitu nuovargiu, energijos stoka, gali pasireikšti nežymi gelta. Kartais šios ligos pradžia būna be simptomų ir ją pastebėti galima tik iš padidėjusių kepenų.
Alkoholis. Alkoholio vartojimas sumažina kepenų pajėgumą pašalinti toksinus iš organizmo, nes kepenų veikla yra sutelkiama į alkoholio “filtravimą”. Atsiranda galimybė kepenims suriebėti ir jų uždegimui, o to pasekmė - kepenų cirozė.
Nutukimas ir nesubalansuota mityba. Valgant riebų, nesveiką maistą dideliais kiekiais, kepenyse ima kauptis riebalų perteklius. Tai apsunkina kepenis ir jos suserga NASKL. Sveikos kepenys padeda perdirbti ir sureguliuoti cukraus bei riebalų kiekį kraujyje, tačiau dėl nutukimo kepenys yra apkraunamos per daug, todėl pradeda kaupti riebalų perteklių savo ląstelėse.
Rūkymas. Šis žalingas įprotis daro netiesioginį poveikį kepenims. Toksiškos cheminės medžiagos, esančios cigarečių dūmuose, pasiekia kepenis ir sukelia stiprų oksidacinį stresą, dėl kurio jos ima gaminti ląsteles žalojančius laisvuosius radikalus. Oksidacinis stresas išprovokuoja fibrozę, kepenys ima gaminti perteklinius randinius audinius.
Vaistai. Kepenys skaido toksinus, maisto papildus, taip pat ir vaistus, todėl per didelis ar netinkamas tam tikrų preparatų vartojimas gali kenkti kepenims. Gydytojų teigimu, jei žalingų įpročių ar riebaus maisto galima atsisakyti valios pastangomis, tai į vaistų vartojimą reikėtų žiūrėti atidžiau.
Cirozė pažeidžia sveikas kepenų ląsteles ir pakeičia jas randiniu audiniu, todėl kepenys negali efektyviai funkcionuoti. Kepenų vėžys, kurį sukelia nenormalus ląstelių dauginimasis, gali atsirasti dėl ligų, tokių kaip hepatitas B ir C, piktnaudžiavimas alkoholiu, cheminių medžiagų poveikis arba įgimti defektai.
Kepenų liga gali trukdyti kepenims atlikti daugybę gyvybiškai svarbių funkcijų. Yra daugybė kepenų ligų rūšių. Kai kurias įprastas kepenų ligas, tokias kaip hepatitas A, hepatitas B ir hepatitas C, sukelia virusai, kurie atakuoja kepenis. Hepatitas A sukelia kepenų uždegimą ir dažniausiai perduodamas per maistą ar geriamąjį vandenį išmatomis. Jo galima veiksmingai išvengti skiepijant ir laikantis sanitarinių atsargumo priemonių. Hepatitas B yra dar viena kepenų infekcija, kuri pirmiausia plinta per kraują ar kūno skysčių sąlytį su užsikrėtusiu asmeniu. Jo lengvai išvengiama skiepijant ir vengiant nesaugaus lytinio akto, užterštų adatų ir panašių infekcijos šaltinių. Hepatitas C plinta per tiesioginį sąlytį su užkrėstu krauju ir kraujo produktais.
Kepenų transplantacija - tai operacija, kurios metu pašalinamos sergančios kepenys, siekiant jas pakeisti sveikomis. Suaugusiesiems dažniausia kepenų persodinimo priežastis yra cirozė. Cirozė yra būklė, kai dėl lėtinio sužalojimo pamažu blogėja kepenys ir sutrinka jų veikla. Randų audinys pakeičia sveiką kepenų audinį, iš dalies blokuodamas kraujo tekėjimą per kepenis. Cirozę gali sukelti virusai, tokie kaip hepatitas B ir C, alkoholis, autoimuninės kepenų ligos, riebalų kaupimasis kepenyse ir paveldimos kepenų ligos.
Naujagimio adaptacija po gimimo
Nėštumas paprastai trunka 38-40 savaičių, arba 270-280 dienų. Laiku gimęs naujagimis vidutiniškai sveria 3200-3500 g, jo ūgis apie 50 cm. Tik ką gimęs naujagimis patenka į visiškai naują aplinką. Jo organizmas prisitaiko prie aplinkos sąlygų: pradeda funkcionuoti kvėpavimo sistema, persitvarko širdies darbas, formuojasi savarankiška termoreguliacija, adaptuojasi virškinimo traktas ir t. t. Adaptacinis (prisitaikymo) laikotarpis vidutiniškai trunka 4 savaites ir vadinamas naujagyste. Šiuo laikotarpiu organizmas yra labai gležnas, greit pažeidžiamas įvairių žalingų aplinkos veiksnių.
Vaisiaus širdis pradeda plakti šeštą savaitę po apvaisinimo ir užtikrina kraujo tekėjimą augančio vaisiaus organizme. Tačiau plaučiai pilni vandens, ir gimdoje nėra oro, kad būtų galima kvėpuoti, todėl vaisiaus kraujas negali būti prisotintas deguonies. Dėl šios priežasties placenta veikia kaip savotiški „plaučiai“, perduodanti deguonį iš motinos kūdikiui. Vaisiaus kraujas negali normaliai cirkuliuoti - tekėti iš širdies į plaučius ir atgal į širdį, iš kurios jis varinėjamas po visą organizmą. Virkštelės kraujagyslės, dvi unikalios jungtys vaisiaus širdyje, ir likusios kraujagyslės sutrumpina kraujo tekėjimo kelią, todėl kraujas aplenkia plaučius. Tačiau kūdikiui gimus, kraujas nustoja tekėti šiomis jungtimis ir po kelių dienų jos suauga. Po gimimo nevisiškai suaugusios jungtys lemia daugumą įgimtų širdies ydų, nes kūdikio širdis negali veiksmingai varinėti kraujo po visą organizmą.
Vaisiaus kraujas placentoje prisotinamas deguonies ir virkštele teka į kepenis, vėliau - į dešinįjį prieširdį. Dalis kraujo iš dešiniojo prieširdžio per tam tikrą skylę, ovaliąją angą, teka į kairįjį prieširdį, tuomet per kairįjį širdies skilvelį pumpuojamas į smegenis ir viršutinę kūno dalį. Dalis kraujo išstumiama iš dešiniojo širdies skilvelio ir per tam tikrą jungtį arterinį - lataką, šis nukreipia kraują į arteriją, aprūpinančią visą apatinę kūno dalį. Dalis deguonį atidavusio kraujo iš apatinės kūno dalies vėl teka į širdį. Pakeliui šis kraujas susimaišo su deguonies prisotintu krauju iš placentos.
Naujagimis kvėpuoja pats. Kai nukerpama virkštelė ir kūdikis pirmą kartą įkvepia, plaučiai išsiskleidžia. Dėl smarkiai sumažėjusio slėgio kraujas „įsiurbiamas“ tiesiai į plaučius ir aplenkia dvi jungtis, esančias širdyje ir šalia jos. Jungtys suauga per keletą dienų. Deguonį atidavęs kraujas patenka į plaučius per dešiniąją širdies pusę. Plaučiai aprūpina kraują deguonimi. Iš plaučių deguonies prisotintas kraujas teka į kairiąją širdies pusę ir iš jos didžiąja arterija pumpuojamas į viršutinę bei apatinę kūno dalis. Kai kraujas perteka per visą kūną ir atiduoda deguonį, jis grįžta atgal į dešiniąją širdies pusę.
Virškinimas: Sterilų žarnyną atakuoja mikrobai. Būdamas gimdoje vaisius gauna maisto medžiagų per placentą iš savo motinos kraujo: motinos virškinimo sistema maistą suskaido į atskiras medžiagas ir jas tiesiogiai gali absorbuoti vaisiaus ląstelės, o vaisiaus virškinimo sistema nėra aktyvi. Kūdikiui gimus, turi pradėti veikti skrandis, nes dabar mažylio maistas jau bus pienas. Skrandis ir žarnynas pradeda ritmiškai susitraukinėti - prasideda virškinimo fermentų ir skysčių gamyba. Didžiausias iššūkis - sukurti žarnyno florą, t. y. apgyvendinti žarnyne 100 trilijonų virškinimui reikalingų bakterijų (400 skirtingų rūšių). Naujagimio žarnynas yra sterilus, tad gerosios bakterijos turi patekti vidun per kūdikio burną. Iškart po gimimo bakterijos pradeda savo kelionę į žarnyną: jau pirmąją dieną jame bus gausu gyventojų, o visiškai „namai“ prisipildys tik po 1-2 savaičių. Kai kūdikis gimsta natūraliai, daugiausia žarnyno bakterijų jis gauna iš motinos makšties. Į kūdikių, gimusių atlikus cezario pjūvį, žarnyną bakterijos keliauja ilgiau, jos primena motinos odos bakterijas.
Skysčių reguliavimas: Inkstai iš ląstelių pašalina vandenį. Inkstai pradeda darbą dar vaisiui esant gimdoje. Jis nuolat ryja vaisiaus vandenis vien tam, kad galėtų šlapintis. Gimstančio kūdikio inkstai būna pasiruošę išnaudoti tik vieną trečdalį viso savo pajėgumo, todėl naujagimiui sunku išlaikyti skysčių balansą. Viena iš svarbiausių inkstų užduočių - vandens perteklių, esantį kraujyje, paversti šlapimu ir reguliuoti druskų bei kitų cheminių junginių kiekį. Užduotį apsunkina didelis slėgis, veikiantis ląsteles, kai gimstantis kūdikis palieka skysčio pripildytą gimdą. Slėgio kaita priverčia ląsteles beveik visą jų turimą vandens kiekį išleisti į kraują, o naujagimio inkstai turi šį vandenį pašalinti. Dėl to kūdikis per pirmąsias dvi tris dienas paprastai praranda 10 procentų savo kūno svorio. Po gimimo inkstų pajėgumas išvalyti kraują didėja dėl vis geresnio inkstų aprūpinimo krauju ir spartesnės hormonų gliukokortikoidų gamybos. Po dviejų savaičių inkstų pajėgumas išvalyti kraują padvigubėja, o kai vaikui sukanka metai, jis padidėja iki 90 procentų viso galimo pajėgumo.
Šilumos tiekimas: Rudieji riebalai palaiko kūdikio kūno šilumą. Po gimimo kūdikio aplinka labai pasikeičia - iš 37oC temperatūros šiltų vaisiaus vandenų jis patenka į daug vėsesnę ir sausesnę aplinką ligoninėje ir namuose. Kūdikis gali labai greitai sušalti, nes jo raumenys dar neišsivystę tiek, kad jis galėtų „pasipurtyti“ ir pats sušilti. Daug drabužių ir antklodžių gali sumažinti kūdikių šilumos nuostolius, tačiau siekdamas išlaikyti kūno temperatūrą kūdikis turi šilumą gaminti pats. Tai daroma spartinant medžiagų apykaitą, iškart po gimimo ji yra labai lėta. Nuogas naujagimis gali išlaikyti savo kūno šilumą tik tuomet, jei kambario temperatūra yra 32-36 oC, o suaugusieji gerai jaučiasi, kai temperatūra neviršija 22 oC. Kad padidintų šilumos gamybą, naujagimis degina savo rudųjų riebalų sankaupas, jos sudaro apie penkis procentus kūno svorio. Šios riebalų sankaupos gali būti sudegintos ir pagaminti energiją kaip šilumą, užuot ją gaminus raumenų judesiais arba iš cheminės energijos. Tačiau rudųjų riebalų sankaupos greitai tirpsta, nes vaiko organizmas po gimimo šių riebalų nebegamina.
Imuninė sistema: Kūdikio žindymas stiprina imuninę sistemą. Kol vaisius gyvena gimdoje, jo imuninė sistema yra labai silpna. Nuo ligas sukeliančių bakterijų ir kitų nepageidaujamų svetimkūnių jį saugo motinos kūnas ir jos gerai veikianti imuninė sistema. Vaisiaus organizmas dar negali gaminti antikūnų, tačiau vienas ypatingas motinos antikūnų tipas, IgG antikūnai, gali prasiskverbti per placentą ir patekti į kūdikio kraują ir kūno skysčius, kad apsaugotų nuo infekcijos, kuri išvengė motinos imuninės reakcijos ir dabar kelia grėsmę kūdikiui. Iškart po gimimo, kai būna labiau pažeidžiamas nei gimdoje, naujagimis per motinos pieną gauna didelį kiekį įvairių antikūnų (IgA IgD, IgE, IgM ir IgG). Tam tikri antikūnai atsakingi už skirtingą apsaugą. Pavyzdžiui, IgA pasklinda gleivinėje ir saugo nuo kvėpavimo bei šlapimo takų infekcijų. IgE apsaugo nuo parazitų, grybelio sporų ir alergiją sukeliančių dalelių. Be antikūnų, motinos piene yra baltųjų kraujo ląstelių, pavyzdžiui, makrofagų, neutrofilų, granuliocitų ir limfocitų, - visi jie padeda imuninei sistemai. Vaikai, kurie nėra maitinami krūtimi, turi išsiversti be šios pagalbos, juos dažniau puola infekcijos. Vaikui gimus, mėnuo po mėnesio motinos piene apsauginių elementų mažėja, ir vaiko organizmas pats pradeda juos gaminti. Kūdikis gali sukurti visiškai naujų antikūnų, kurių neturi motina, ir taip pats apsisaugoti nuo jo aplinkoje pasitaikančių pavojų.
Tarp kitko: Refleksai padeda išlikti gyvam. Vaikas gimsta turėdamas įvairių refleksų. Būtent dėl to jam nereikia daug ko mokytis. Čiulpimo refleksas, Ieškojimo refleksas, Plaukimo refleksas, Griebimo refleksas.
Naujagimio verksmo fazė. Atsipalaidavimo fazė. Pabudimo fazė. Aktyvumo fazė. Poilsio fazė. Šliaužimo fazė. Susipažinimo fazė. Čiulpimo fazė. Miego fazė. Pasaulinės sveikatos organizacija rekomenduoja, kad motina pradėtų žindyti naujagimį per pirmą valandą po gimimo.
Naujagimio būklę vertina gimdymą prižiūrėjęs medikas. Pirmoji nuodugni naujagimio apžiūra turi įvykti per pirmąsias 24-48 val. po gimimo. Naujagimio oda, poza, galva, veidas, kaklas, krūtinės ląsta, kvėpavimo sistema, širdies ir kraujotakos sistema, virkštelė, bambutė, pilvas, lyties organai, išangės sritis, kaulų ir sąnarių tyrimas, elgsena. Kraujo tyrimui imama iš naujagimio kulno 2-5 gyvenimo dieną, bet ne anksčiau kaip praėjus 48 val. po pirmojo maitinimo. Pirmosiomis valandomis (per 2 val.) po gimimo visiems naujagimiams rekomenduojama suleisti į raumenis ar sugirdyti vitamino K (fitomenadionas).
Naujagimių akių tikrinimas, kritinių įgimtų širdies ydų tikrinimas. BCG (tuberkuliozės) vakcina skiepijama 2-3 gyvenimo parą. HB (hepatito B) vakcina skiepijama pirmą gyvenimo parą (per 24 val. po gimimo).
Naujagimių oda sudaryta iš epidermio ir dermos, tarp kurių yra silpnai išsivystęs, labai švelnus pagrindinė plėvelė. Epidermio raginis sluoksnis labai plonas, todėl greit pažeidžiamas. Tik ką gimusio naujagimio oda būna blyškiai melsva, bet, jam pradėjus kvėpuoti, greit parausta ir vėliau pasidaro ryškiai raudona. Maždaug 2-3 dienų naujagimių oda pagelsta - tai fiziologinė naujagimių gelta. Ji išsivysto yrant raudoniesiems kraujo kūneliams - eritrocitams, kai, atsiradus savaiminiam kvėpavimui, jų perteklius jau nebereikalingas. Tuomet atsipalaidavusį bilirubiną kepenys nesuspėja paversti tulžimi, ir oda, akių junginės nusidažo gelsvai.
Hiperbilirubinemija (vyrauja netiesioginis, nekonjunguotas bilirubinas) pasireiškia visiems naujagimiams. Naujagimių gelta antrąją parą pasireiškia 60-70 proc. naujagimių. Didžiausia bilirubino koncentracija išnešioto naujagimio kraujo serume būna 3-5 gyvenimo parą (170-255 μmol/l).
Naujagimių kepenų funkcionavimas yra sudėtingas ir gyvybiškai svarbus procesas, užtikrinantis organizmo prisitaikymą prie naujų sąlygų po gimimo. Nuo pat pirmųjų akimirkų kepenys pradeda intensyviai dirbti, atlikdamos daugybę funkcijų, kurios yra būtinos naujagimio sveikatai ir vystymuisi.
tags: #naujagimio #kepenys #pradeda #funkcionuoti
