Mykolas Katkus - tai asmenybė, kurios veiklos spektras platus ir įvairiapusis. Vieni jį pažįsta kaip muzikinės grupės "Sinstation" lyderį, kiti - kaip viešųjų ryšių specialistą, o dar treti - kaip vieną geriausių JAV politikos apžvalgininkų Lietuvoje. Tačiau koks jis yra kaip žmogus, kas slypi jo viduje? Interviu jis atvirai papasakojo apie savo neįprastą vaikystę, augant muzikos profesorių šeimoje, kur vakarais prie stalo skambėdavo intelektualūs pokalbiai su menininkais, filosofais ir lituanistais. Paradoksalu, bet Mykolas save labiau laiko menininku nei viešųjų ryšių guru, šio amato išmokęs savamoksliškai, dedukciniu metodu.
Mykolo kelias link muzikos, nors ir netiesiogiai, prasidėjo tėvo, muzikos profesoriaus, įtaka. Kažkada jis suprato, kad beveik kiekvienos iškylos metu parašo po dainą. Tai paskatino jį imtis veiksmų. Draugas nukreipė jį pas Aurelijų Sirgedą, kur planuota įrašyti tik vieną dainą - „Herojus“. Tačiau dainos pasipylė viena po kitos: atsirado „30“, „Šok su manim“, sukurtos „Aitvarai“. Taip gimė albumas, sukurtas su Aurelijumi ir Aurimu. Keista, bet pradėjo grįžti seni prisiminimai - muzikos teorija, interpretacijos. Iš pradžių Mykolas tai laikė laikinu etapu, nes labai bijojo ne auditorijos, o savęs - prisipažinti, kad esi kūrėjas, yra didžiulis apsinuoginimas, keičiantis gyvenimą ir požiūrį į save. Dabar jis apsiramino, žino, kas yra, ką moka ir ko ne, ir nebevertina muzikos kaip laikino etapo.
Viešųjų ryšių ir muzikos menai, amatai turi giminingumo. Išoriškai muzika yra tobula komunikacijos forma, išsauganti prisiminimus ir perteikianti emociją. Viduje kūryba visur yra vienoda. Treniruojant kūrybos raumenį muzikoje, tampama kur kas kūrybiškesniu kitose veiklose. Muzikantas turi akimirksniu pajusti pasikeitusią harmoniją, nuotaiką, dinamiką. Jei kažkas sustoja, skamba kitaip, pamiršai partiją - turi akimirksniu prisitaikyti, per sekundės dalį suprasti, kas nutiko, ir daina tęsiasi.
Kaip sakė Mykolo amžiną atilsį kolega Aurelijus Katkevičius, geriausias viešųjų ryšių specialistas buvo Šv. Paulius, kuris „mažą ir mažai kam žinomą sektą padarė labiausiai vyraujančia religija pasaulyje“. Komunikacija yra taikomoji dailė, taikomoji filosofija, taikomoji literatūra.
Mykolo ryšys su tikėjimu yra religinis - jis yra katalikas. Vieną dieną jis suprato, kad Dievas yra, ir nors tai skambėjo nepatogiai, norėjosi bėgti ir visiems apie tai pranešti. Tačiau nuramino kunigas, sakydamas, kad tai turi likti asmeniniu supratimu. Religija ir santykis su Dievu - labai intymus reikalas, daug intymesnis nei seksas.
Mykolas augo dviejų jį mylinčių profesorių šeimoje. Namuose vyravo knygų kultas, vaikystėje jis jas tiesiog rydavo. Dažnai vakarais prie stalo rinkdavosi įdomūs žmonės - kompozitoriai, rašytojai, dailininkai, istorikai, lingvistai, muzikantai. Jis suprato, kad jo greitakalbę geriausiai paaiškina tas stalas - visi buvo tokie stiprūs intelektualai, kad norint įsiterpti, reikėdavo kalbėti labai greitai. Dėl to jį, kaip ir jo bičiulį Ramūną Zilnį, dažnai kritikuodavo už greitą kalbėjimą. Nors ir mėgsta repą, Mykolas nesvarstė imtis MC amato, nes tam reikia daug praktikos nuo vaikystės, o jis vis bandydavo kažkokią melodiją sudainuoti.
Mykolas Katkus yra žinomas ir kaip vienas geriausių JAV politikos apžvalgininkų Lietuvoje. Jis užaugo menininkų ir rašytojų šeimoje, buvo jaunas poetas, istorikas, o 21-erių metų tapo verslo konsultacijų įmonės vadovu. Jam trūko elementarių žinių apie verslą, todėl 2000 metais jis užsibrėžė perskaityti kiekvieną „The Economist“ numerį, ką daro iki šiol. Vienas įdomiausių skyrių ten buvo JAV rinkimai - Bushas prieš Gore. Po to jis pradėjo domėtis viskuo, kas vyksta JAV politikoje. Nuo maždaug 2008 metų jo žinių dieta yra labai amerikietiška - nuo spaudos leidinių iki komedijos laidų. Pirma, JAV yra didžiausias pasaulio žaidimas, pasaulio sostinė. Antra, Lietuvos politika jam dažnai atrodo nuspėjama ir depresyvi. Visada žinai daugiau nei gali pasakyti, o JAV viskas atvira ir neturi emocinio ryšio. Tačiau po 2016 metų viskas pasikeitė. Lietuvoje JAV politika domimasi labiau, ji persikėlė. Jis net susipyko su krūva žmonių, nes parašius, kad Sandersas atrodė prastai per debatus ar Trumpas pamelavo, buvo vadinamas fašistu ar leftistu.
Paklaustas apie branduolinį karą ar dirbtinio intelekto grėsmę, Mykolas teigia, kad gana neblogai spėja artimus politinius procesus, tačiau tolimas prognozavimas reikalauja didelio tikėjimo arba scenarinio mąstymo. AI jis nebijantis, nes žmonės neatsiduos jam kontrolės, per daug ambicingi. Jam baisiau futbolo sirgalių elgesį primenantis užsispyrimas. Atrodo, kad nebeliko susitarimo, kaip reikia gyventi - gerbti vieni kitus, neigti savo norus pinigams ar moterims, nekurti utopijų ir truputį vieni kitus prižiūrėti. Užjausti vargšus, bet ir patiems skaičiuoti. Dabar noras grįžti į mistifikuotus Konano barbaro laikus su patriarchatu ir svetimų skerdimu vienoje pusėje yra labai baisus. Naujausiame „Sinstation“ albume apie tai ir kalbama. Pradžioje jis buvo rašomas kaip koncepcinis albumas - visi perkaitę, ką daryti (apie tai dainoje „Dugnas“ kalba Rimas Šapauskas). Yra kelios beveik politinės dainos (ne apie partijas, o apie tas muštynes), kelios labai gražios dainos - ypač „Modelis“ su Gabriele. Vinilo klausytojams dar pasakyčiau, kad Andrius Kauklys, albumo prodiuseris, viską iš naujo sumiksavo ir pats Mykolas dabar stengiasi klausytis tik vinilo - labai gražiai skamba. Truputį nepasisekė, kad albumas išleistas per karantiną ir nespėta gerai jo pagroti.
SIUTAS PAEMES (372) | !basement !nordvpn !youtube !planas !subatonas
Atsakydamas į klausimus apie politikus ir pasirinkimus, Mykolas teigia, kad Kubilius yra geresnis nei Šimonytė, o Bidenas nei Sandersas. Jis yra radikalus centristas ir jam patirtis visada svarbiau už autentiškumą. Mėgstamiausias laisvalaikio praleidimo būdas - transcedentinis bėgimas miške naktį. Mylimiausias veiksmas - mylėti, o ne mylėtis. Kalbant apie muzikinius žanrus, jis nelabai supranta smulkius žanrinius apibrėžimus. Užaugo skaitydamas knygas ir klausydamas albumus, tą daro ir toliau. Jam patinka visa muzika, kurioje yra industrial šaknų - nuo Coil iki Crystal Castles, bet Kanye West „Yeezus“ labai patinka.
Klausiamas apie grupes „The Station“ ar „Sinstation“, jis klausia, ar 35 metai ar 40 metų geriau. Visi trys albumai - naivus „Miestas“, liūdnas ir agresyvus „Drama“ ar politiškas ir gilus „Liepsnos3“ atspindi visai kitą jo kūrybos požiūrį, nuotaiką. Dabar jis vėl gyvena visai kita nuotaika - įrašinėja labai lyrišką, pusiau solinį EP.
Mykolas Katkus gimė 1921 m. ir žuvo 1948 m. Jis buvo partizano Juozapo Katkaus brolis, vienas iš Kardo rinktinės branduolio kovotojų. Slapyvardis - Jokimas Petkus. Nuo 1945 m. lapkričio 15 d. iki 1948 m. gegužės 26 d. MGB Kretingos valsčiaus poskyrio stribai ir MGB vidaus kariuomenės 273-ojo šaulių pulko kareiviai miške tarp Genčų ir Tūbausių apsupo grupę partizanų, atvykusių į susitikimą su partizanų rėmėju. Jam 2004 m. vardas įamžintas Kretingos parapijos senųjų kapinių paminkle žuvusiems Kardo rinktinės partizanams atminti. Sausdravų kaime buvusią Katkų sodybvietę ženklina monumentalus medinis kryžius. Čia 1933-1950 m. gyveno.
Viešųjų ryšių ekspertas ir roko dainininkas Mykolas Katkus - vienas tų, kurie dar puikiai pamena apšepusį, ką tik iš sovietinės fufaikos išlipusį Vilnių, patekusį į laukinio kapitalizmo sūkurį ir tik po to pradėjusį judėti link to, kas šiandien vadinama jaukiu ir saugiu miestu. Jis yra iš tos keturiasdešimtmečių kartos, kurie dar prisimena ir sovietinį Vilnių - dalies jo jau nebėra. Kas galėjo, tarkime, 1978-aisiais, Mykolo gimimo metais, pagalvoti, kad vietoje Šnipiškių pradžioje esančių lūšnynų, sušvelnintai vadintų avariniais namais, išdygs dangoraižiai, kad nebeliks „Žalgirio“ stadiono, „Lietuvos“ kino teatro, bet atsiras MO muziejus, „Akropoliai“, krepšinis persikels iš Vilniaus koncertų ir sporto rūmų į „Siemens“ areną, „Vilniaus bokštų“ estradinius festivalius pakeis aktualių roko žvaigždžių pasirodymai ir taip toliau, ir panašiai...
Vilniaus modernumo simbolis tuomet buvo ne tamsus ir purvinas senamiestis ar juo labiau Užupis, bet atskiros kitokio pasaulio salos - „Neringos“ restoranas, Moksleivių rūmai, Lazdynų mikrorajono daugiaaukščių namų kvartalas. Labai svarbus tuometinis jaunimo kultūros atributas buvo rūsiai - juose buvo galima ant sienų kabintis plakatus, gerti vaisiuką, groti gitara - bent kol niekas nepaskųsdavo.
Manau, bene didžiausias skirtumas tarp mūsų kartos ir dabartinių šešiolikmečių buvo (ir mums tebėra) požiūris į naujoves, modernumą. Mes su giliu džiaugsmu išgyvendavome kiekvieną naują namą, vietą, remontą - Vilnius mums kaip tuščia spalvinimo knygelė, kurią kiekvienas naujas namas pripildo gyvybės. Atsimena, kaip su dramos būrelio draugais - Andriumi Jakučiūnu ir Mantu Verbiejumi važiuodavo į oro uostą gerti kavos: jo mėlyna konstrukcija ir švara atrodė kaip kitokio, vakarietiško pasaulio dalis. Panašiai džiugiai išgyvendavo pirmąsias kooperatines kavines, picerijas, meno galerijas, džiazo klubus, maisto prekių parduotuves, ekranus.
Kitas Vilniaus istorijos momentas - primityvusis ir net brutalusis kapitalizmas: reketas, suvešėjusi spekuliacija Gariūnuose, kioskų kultūra, „načnykai“, sprogimai ir šūviai gatvėse, avietiniai švarkai - iš vienos pusės. Iš kitos - agresyvios chuliganų gaujos, siaučiančios kiemuose. Teko stumdytis ir troleibusuose, ir kavinėse, net ir muštis koncertuose. Bet labai žiauraus užkabinėjimo išvengė - yra aukštas, didelis, ir tai ne kartą panašiose situacijose gelbėjo. Be to, nuo 12-os metų persikėlė į Žvėryną, kuris buvo gerokai ramesnis rajonas. Apskritai kriminalinės romantikos istorijos buvo labai svarbi tuometinio buvimo gatvėje dalis - visi žinojo kur, kokios gaujos teritorija, istorija, grūmėsi dėl vietos Sereikiškių parke. Iš esmės iki 1996-ųjų miestas buvo nesaugus - grupės „Pompa“ daina apie pasivaikščiojimą Gedimino prospektu (kūrinys „Mano pana“) gerai atspindėjo tuometinę situaciją, o ką jau kalbėti apie Krasnūchą, Stoties arba Kalvarijų turgaus rajonus. Viskas stipriai pasikeitė 1996-aisiais.
Nors grupę „The Station“ subūrė jau sulaukęs brandaus amžiaus, tačiau maištingos muzikos fanu buvo nuo paauglystės. Vaikystėje jo kieme gyveno vieni metalistai, o jis, vyresnio brolio įkvėptas, buvo „njuveiveris“, prie šio stiliaus kažkodėl priskirdamas U2, „Talk Talk“ ir „Tears For Fears“. Paauglystė atėjo jau nepriklausomybės laikais, brolis įrašė „The Cure“ albumus ir jis pradėjo save vadinti gotu tuo metu, kai šios subkultūros apskritai nelabai buvo. Dar vėliau „The Cure“ papildė naujoji alternatyvaus roko banga - „Nine Inch Nails“, „Soundgarden“, „Nirvana“. Tokios muzikos fanų nebuvo labai daug („Nirvanos“ populiarumas Vilniuje sprogo gal tik 1995 metais) ir tiesiog eidavo į visus koncertus, kurie nekainuodavo, o pagrindinis buvimo muzikos fanu aspektas buvo sėdėti namie ir klausytis muzikos, arba užsidėti ją kokiame draugiškame kabake. Eidavo pas metalistus (pradžioje į „Pilies menę“, paskui į „Pelėdą“), jų grupė buvo BIX, kurios klausydavosi visokiuose studentiškuose renginiuose profsąjungų rūmuose, taip pat „Skylė“, kuri grojo filologams. Eidavo net pas reiverius į NASA, „Ultra“, „Ekstra“ ar „London Club“. Bet pirmas tikrai didelį įspūdį palikęs koncertas buvo jau pirmame kurse, kai Kalnų parke pasirodė tuomet dar britpopą su gotikiniu prieskoniu grojęs Igoris Kofas.
Vilnius yra įamžins Johno Lennono, Franko Zappos atminimą. Bet juk šios garbės nusipelno ir daugiau roko didvyrių. Bet kuri vieta, kuri dar nespėjo hipsterizuotis. Naujininkai gal.
Fantastikos žanras jam prie širdies. Jis yra labai daug apie tai galvojęs, padėjęs rengti „Lituanicon“ ta tema, net prirašęs novelių. Viena jų - jam pirmoji žinoma lietuviška kiberpanko novelė „Idealus pasirinkimas“ (skelbta 1995 metų GLF‘e) pasakoja apie jaunuolį, kuris žaidžia dabartiniame „Skalvijos“ kino centre, kur veikia „virtualios realybės žaidimų salonas“, kitą bičą, vardu Šamanas, kuris virš miesto skraidė oro balionu norėdamas išsklaidyti pagiras ir Katedros riterius, religinių fanatikų būrį, kovojantį už garbę ir moralę. Kitose novelėse dar pasakojo apie Vilniaus neopagonis teroristus ir Rašytojų sąjungos pastato (ten, kur „Suokalbis“) rūsyje uždarytą pabaisas kuriantį biotechnologijų mokslininką.
Poezija jam nesvetima, o poetus savo laiku maloniai priglausdavo rašytnamyje įsikūręs „Suokalbis“ (jau prieš kurį laiką pakeitęs šeimininkus, pavadinimą ir atmosferą). „Suokalbis“ buvo jaunų poetų magnetas ir juodoji senų poetų skylė. Kokiais 2000-aisiais jis išsigimė ir virto tiesiog juodąja skyle, traukiančia įvairiausius girtuoklius. Jis ten gausybę kartų naktinėjęs su kitais jaunais poetais, ypač per naktinius „Poezijos pavasario“ skaitymus, kai dalis net nesulaukdavo savo eilės arba ant scenos kopdavo su neapsiverčiančiu liežuviu. O bohemiški nuotykiai ten visuomet tokie patys - keli labai girti ir talentingi žmonės apsijuokia, o tu tai kažkaip liudiji arba sudalyvauji: ar girta poetė kabinėjasi, ar girtas poetas į snukį siūlo.
Viešųjų ryšių specialistas pripažįsta, kad tai buvo galima vadinti manipuliacija, kai pradėjo dirbti. Tuomet vyravo viešosios nuomonės teismas, žurnalistai dirbo pagal aiškius kriterijus, daug metų to mokydavosi. Organizacijos, verslas ir paskiri žmonės susidurdavo su žiniasklaida, kartais ji būdavo priešiška, tad reikėdavo su kuo nors pasitarti. Šiais laikais visi šiek tiek yra komunikacijos specialistai. Kalbant apie tai, ar viešieji ryšiai yra manipuliacija, argi nėra žmogiška rašant laišką prisistatyti geriau? Žmogiška. Ar žmogiška išsisukti iš nemalonios situacijos? Žmogiška. Tuo užsiima ir žurnalistai, nors jie turi kitokį pagrindinį tikslą. Bet dažnai ribos nyksta. Darosi vis mažiau svarbu, kas sukuria turinį - ar kompanija, ar tinklaraštininkas, ar profesionalus žurnalistas. Tačiau darbas, kuriuo jis užsiima, visada bus reikalingas. Sau patarti sunku, ypač tada, kai situacija krizinė.
Tėtis nusprendė, kad Mykolas turi klausą, gabumų ir, neklausdamas jo nuomonės, įkišo jį į parengiamąją grupę M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau ir į pačią mokyklą. Profesionali muzika yra baisus dalykas, nes, norint sužinoti, ar gali būti geru muzikantu, reikia pragroti 12 metų. 1994-1997 m. laikotarpis buvo labai keistas. Galėjai daryti viską, nes keliai buvo atviri - tiek muzikoje, kultūroje, tiek versle. Tuo metu galvojo apie muziką, bet nesusiklostė. Tuo pat metu norėjo kažką nuveikti versle. Todėl, būdamas 21-erių, jau vadovavo ryšių su visuomene kompanijai. Negalėjo groti vakarais ir pankauti, o taip ir būtų gimusi grupė. Jam reikėjo vadovauti penkiems draugeliams, su kuriais turėjo įmonę, o po dvejų metų jau buvo didžiausia įmonė Lietuvoje.
Vienas bičiulis, sutikęs jį per Kalėdų vakarėlį, pasakė - jau 10 metų vis jam pasakoja, kad veikia kažką, kas susiję su muzika, tai gal tegul imą ir padaro tai? Taip atėjo laikas, vėliau sutiko bičiulį Laurą Lučiūną, paklausė, ką jam daryti, parodė kelias dainas. Kartais ateini, susirandi seno sąsiuvinio lapą, kur kažkas pakeverzota, o melodija pati atsiranda galvoje, taip ir susikuria daina. Tai keistas dalykas. Bet kadangi yra dirbęs su kūrybininkais ir pats kuria, žino, kad toks kūrybiškumo pikas ilgai tęstis negali. Prieš maždaug metus išleido pirmąjį kūrinį. Dabar, praėjus kuriam laikui, galima suprasti, kokios klaidos padarytos, kaip eksperimentuoti nereikia, ką daryti kitaip. Kurį laiką vis galvojo, kas jo muzikos klausosi. Žmonės klauso jo grupės, nes atranda skirtingų dainų. Kai kuriems patinka tokios dainos, kaip „Kalėdos“, nors ji liūdniausia visame albume. Kitiems patinka sunkesnės dainos. Tačiau paprastai sulaukia pagyrimų, ypač už tekstus. Kai kurios dainos, akordai veikia gyvybiškąsias žmogaus ertmes, sukelia norą šokti ir pan. Tačiau, pavyzdžiui, roko muzika deriniasi su poezija.
