Motinystės instinktas - tai sudėtingas ir daugialypis reiškinys, apimantis įgimtas elgesio prielaidas, kurios per evoliuciją susiformavo siekiant užtikrinti palikuonių išlikimą ir rūpinimąsi jais. Nors kartais sąvoka sutrumpinama iki noro turėti palikuonių ar išplečiama iki bet kokios motinos elgsenos su jaunikliais, tiksliau būtų priskirti jai tik paveldimas elgesio prielaidas, didinančias palikuonių galimybes išlikti.
Rūpinimasis palikuoniais prasideda dar prieš jų gimimą. Tai apima tinkamo partnerio pasirinkimą, poravimosi partnerio atranką, atsižvelgiant į jo savybes, kurios gali lemti stipresnius ir sveikesnius palikuonis. Taip pat ruošiamasi jauniklių atėjimui: ruošiami lizdai, parenkamos saugios vietos gimdymui.
Gimus jaunikliams, motinos elgesys tampa dar intensyvesnis: jie aplaistomi, sutvarkomas lizdas, siekiant sumažinti plėšrūnų riziką, jaunikliai globojami, mokomi svarbių prisitaikomųjų veiksmų. Šie veiksmai padeda augančiam individui geriau prisitaikyti, išlikti ir pratęsti rūšies genetinę būtį.
Motinystės instinkto pasireiškimas priklauso nuo rūšies ekologinių ypatumų ir lyčių vaidmenų. Pavyzdžiui, kai kuriose rūšyse rūpinimasis palikuoniais tenka tik patinui (tėvystės instinktas). Žinduolių, įskaitant žmones, jaunikliais daugiausia rūpinasi motinos.
Tačiau ar motinystės instinktas yra absoliučiai įgimtas ir nenuginčijamas? Šis klausimas kelia diskusijas tarp mokslininkų. Kai kurie mano, kad motiniškas prieraišumas yra nulemtas įgimtų mechanizmų, pavyzdžiui, hormonų, tokių kaip prolaktinas, poveikio. Kiti teigia, kad motinystės instinktas yra labiau mitas, o motinų meilė ir rūpestis yra išmokstami per patirtį, aplinkos įtaką ir socialinius vaidmenis.
Psichologiniai motinystės aspektai
Nėštumas yra kritinis moters gyvenimo laikotarpis, ypač pirmasis. Jis keičia moters sąmonę, santykį su pasauliu ir sukelia didelį stresą. Šiuo metu gali paaštrėti psichologinės problemos, atsirasti prieštaravimų. Būsima mama susiduria su nauju vaidmeniu, naujomis aplinkybėmis ir gali jausti savotišką vienatvę.
Kartais moters asmenybė gali nesąmoningai priešintis motinystei. Pasiruošimas motinystei yra labai svarbus. Tai laikas, kai moteris turi subręsti, geriau pažinti save, mokytis atsiliepti į būsimo kūdikio poreikius, galvoti, kaip jį augins ir padės atsiskleisti jo asmenybei. Įtakos formuojantis motinystei turi ir tėvų šeima, santykiai joje bei artimųjų pavyzdys.
Tyrimai rodo, kad dalis psichiškai sveikų motinų nesugeba adekvačiai bendrauti su vaiku. Viena iš vaiko atsižadėjimo priežasčių gali būti psichologinis motinos nebrandumas. Tokios moterys vėlai supranta, kad laukiasi, neįsigilina į savo būklę ir vėliau kreipiasi į gydytojus.
Deviantinė motinystė, t. y. elgesys, nukrypstantis nuo normų, yra sudėtinga tyrimų sritis. Moterys, atsisakančios vaikų, gali jausti baimę atsakomybės ir nežinomybės, arba tiesiog jausti, kad vaiko nelaukia. Tokios moterys gali patirti kraštutinius emocinius išgyvenimus: blogą nuotaiką, emocinį abejingumą, euforiją, stiprią baimę ir depresiją. Nėštumo nutraukimo svarstymas, neapykanta būsimam vaikui ar bandymai juo atsikratyti gali būti susiję su psichiniais ir psichologiniais sutrikimais.
Apie 80% motinų, kurios palieka savo vaikus, turi įvairių psichinių ir psichologinių sutrikimų. Jos dažnai būna emociškai nestabilios, nerimastingos, depresiškos. Naujagimio atsisakančios moterys dažnai jaučiasi pavargusios, patiria liūdesį, nusivylimą, nerimą, joms gali būti lengva ar vidutinio sunkumo depresija. Šie jausmai gali kilti dėl konflikto tarp motiniškų jausmų ir negalėjimo auginti vaiko, tačiau gali būti ir abejingumo bei atstūmimo.
Kai kurios moterys, nutarusios atsisakyti kūdikio, vėliau patiria vidinę tuštumą, o apsisprendusios auginti, pajunta ramybę ir viltį. Tokį apsisprendimą svarbu paskatinti.
Motinystės instinktas: įgimtas ar išmoktas?
Diskusijos dėl to, ar būti gera motina yra įgimta, ar išmokstama, tęsiasi. XX a. antroje pusėje tyrinėtas "motinystės instinktas". Kai kurie mokslininkai įsitikinę, kad motiniškas prieraišumas nulemtas įgimtų mechanizmų, o gebėjimas emociškai reaguoti į vaiką yra prigimtinė savybė. Hormonas prolaktinas, išskiriamas hipofizės, laikomas motinystės ir tėvystės hormonu, skatinančiu motinystės instinktą. Maitinimas krūtimi taip pat stiprina instinktą.
Tačiau kiti mokslininkai, tyrinėję motinystės nuostatas istorijos eigoje, teigia, kad motinystės instinktas yra mitas. Motinos meilės turinys kinta priklausomai nuo istorijos laikotarpio ir socialinio moters vaidmens. Šių mokslininkų manymu, ar motina yra gera, ar bloga, priklauso nuo visuomenės vertinimų. Taigi, net jei motinystės instinktas ir įgimtas, jo vystymąsi stipriai veikia aplinka ir asmeninis patyrimas.
Mūsų visuomenėje gajus stereotipas, kad moterys privalo norėti vaikų ir instinktyviai žinoti, kaip jais rūpintis. Tačiau tai nutolę nuo realybės. Žodis "instinktas" reiškia įgimtą, natūralų elgesį, fiksuotą reakciją į tam tikrus dirgiklius. Motinystės instinktas, kaip teigiama, gali būti perdėtas. Psichologai įsitikinę, kad rūpintis vaikais išmokstama per patirtis, pavyzdžius, stebint ir atpažįstant, kas tinka kiekvienam vaikui.
Gimdymas, ypač pirmasis, yra kritinis įvykis. Moteris gali bijoti skausmo, nežinomybės, komplikacijų. Gimdymo baimė gali sukurti neigiamą santykį su nėštumu ir neigiamai veikti vaisiaus vystymąsi bei moters psichinę būseną. Todėl rami aplinka ir mylimo žmogaus buvimas šalia yra labai svarbus.
Pirmieji mėnesiai po gimdymo dažnai būna minčių ir emocijų chaosas. Nuotaikų kaita, emocinis nestabilumas, irzlumas gali būti natūrali reakcija į daugelį pokyčių. Tačiau jei liūdna nuotaika trunka ilgiau nei dvi savaites, reikėtų pasikonsultuoti su gydytojais. Nėštumo ir gimdymo metu moters organizme vyksta dideli hormonų pokyčiai, kurie gali sukelti sutrikimus, įskaitant depresiją.
Po gimdymo moteris gali jausti, kad neteko dalies savęs. Aplinkinių dėmesys nukrypsta į kūdikį, o motina lieka nuošalyje. Artimiesiems svarbu atpažinti nerimą keliančius požymius. Jau nėštumo metu galima nustatyti rizikos veiksnius depresijai po gimdymo: giminėje buvę psichikos sutrikimai, nuotaikos sutrikimai, nerimas, panikos priepuoliai, psichiką traumuojantys įvykiai, komplikuoti nėštumai ar gimdymai.
Po gimdymo prislėgta nuotaika vargina 50-85% moterų, o depresija nustatoma 10-20%. Dauguma moterų po gimdymo jaučiasi sutrikusios, nusiminusios, išsigandusios, tačiau šie jausmai paprastai praeina per kelias dienas. Pogimdyvinė depresija, trunkanti 3-6 mėnesius, kartais praeina be gydymo, bet gali užtrukti iki dvejų metų ir stiprėti.
Motinystės patirtys ir pasirinkimai
Motinystė dažnai suvokiama kaip prigimtinė moters gyvenimo neišvengiamybė, jos egzistencijos įprasminimas. Tačiau motinystė nėra universali patirtis, ji labai individualiai išgyvenama ir skirtingai patiriama socialinių grupių.
Motinystės reprezentacijos kine, literatūroje, žiniasklaidoje, politikoje gali patvirtinti arba sugriauti visuomenėje dominuojantį motinystės įvaizdį. Nors Lietuvoje motinystė beveik vienareikšmiškai siejama su šeima, pasaulyje vis dažniau kalbama apie įvairias motinystės patirtis: išsiskyrusių, smurtą patiriančių, romų, negalią turinčių motinų, dviejų motinų šeimų.
Vakarų šalyse kilo judėjimas "#Regretting Motherhood", kurio metu moterys prabyla apie apgailestavimą dėl vaikų susilaukimo. Jos gali apgailestauti, kad nepasirinko sąmoningai ir gyvenime padarė ne tai, ko norėjo. Moterys dėl motinystės praranda ne tik įprastą gyvenimo būdą, bet ir dalį karjeros galimybių bei finansinės nepriklausomybės.
Įsitvirtinęs stereotipas, kad moteris turi norėti vaikų ir instinktyviai žinoti, kaip jais rūpintis, sukuria didelį spaudimą. Tačiau vis daugiau moterų drįsta pasakyti: "nenoriu turėti vaikų ir niekada jų neturėsiu". Nemažai žmonių niekada nepajunta noro ar poreikio turėti vaikų.
Bevaikiystės tyrinėjimas yra neatsiejamas nuo motinystės studijų. Vaikų neturinčių moterų skaičius auga tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Sprendimas susilaukti vaikų gali būti ne tik iš anksto priimtas, bet ir aplinkybių pakoreguotas ar nulemtas. Išskiriami trys bevaikystės tipai: nulemta aplinkybių, nulemta nevaisingumo ir savanoriška bevaikystė.
Vis dažniau susilaukti vaikų atidedama iki stabilumo užtikrinimo - nuosavo būsto, stabilaus darbo. Jei tokio stabilumo nėra, vaikų gali ir nebūti. Gimstamumas padidėja, kai jaučiamas didesnis saugumas gyvenime.
Svarbu atskirti ideologiją nuo patirties, suprasti, kad ideologiją kuria žmonės ir ją galima keisti. Motinystė - sudėtingas vaidmuo, ne visoms moterims pavyksta jį tobulai atlikti. Nepakanka vien kraujo ryšio, kad prabustų motinystės instinktas.
Psichologai pastebi, kad nerimas, susijęs su motinyste, dažnai maskuojamas susidomėjimu ankstyvuoju ugdymu. Tačiau vaikui svarbiausia - besąlygiška meilė, saugumas, fizinis kontaktas su mama. Turėjimas ar neturėjimas vaikų, gyvenimas santuokoje ar ne - nėra žmogaus sveikumo matas. Sveikumo matas - gebėjimas mylėti ir kažkuo rūpintis.
Visais atvejais svarbu nepamesti savęs, savo poreikių, net ir labai paprastų. Tam svarbu nelikti vienai, turėti savo bendruomenę, kurioje sulaukiama pagalbos, atjautos, emocinės paramos. Artimiesiems svarbu sudaryti sąlygas mamoms gauti laisvo laiko, skirti sau, padėti buityje, tiesiog domėtis mama kaip žmogumi.
Kylantys kaltės jausmai dažnai yra mamų palydovai. Svarbu pripažinus klaidas, stengtis pastebėti, ką darome gerai, pasidžiaugti savo pasiekimais.
Motinystės instinktas nėra vien tik biologinis reiškinys. Jį veikia ir kultūra, ekonomika, visuomenės nuomonė, asmeninė patirtis. Hormonai gimdymo metu gali paskatinti norą globoti kūdikį, tačiau šis instinktas gali greitai užgesti dėl nepalankių aplinkybių. Svarbu, ar moteris turi galimybę atsiduoti motinystei.
Šiuolaikinės močiutės ne visada pasiruošusios tiek aukotis dėl anūkų. Vienišumas gali labai susilpninti motinystės instinktą. Kūdikio atėjimas yra santuokos ar partnerystės išbandymas. Jauni tėvai gali nesusikalbėti, patirti nuovargį, skirtingus lūkesčius.
Motinystės ugdymo programos galėtų būti prasmingos. Kai kurios moterys, nepatyrusios motinos meilės, bijo turėti vaiką, nes nežino, ar sugebės tinkamai juo pasirūpinti. Tokiu atveju svarbu puoselėti sąmoningą motinystę, bendrauti su moterimis, kurios natūraliai perima motinos vaidmenį, skaityti psichologinę literatūrą.
Ankstesnių kartų patirtis, pavyzdžiui, sovietmečiu, kai motinos turėjo daug pareigų ir vaikai dažnai būdavo paliekami savarankiškai, gali turėti įtakos motinystės instinkto stiprumui. Vaikystės patirtis, kai mergaitė mato nuolat pervargusią motiną, gali lemti silpnesnį motinystės instinktą.
Taip pat svarbu, ar moteris turi galimybę atsiduoti motinystei. Kai moteris kovoja už išlikimą, motinystė gali tapti sunkia našta. Šiuolaikinės vienišos motinos priverstos atlikti kelis vaidmenis, kurie sunkiai suderinami, todėl gali kilti nusivylimas ir depresija.
Moterų sąjūdis iškėlė šūkį "Kiekvienas vaikas norimas vaikas". Tačiau svarbu atskirti, ar noras turėti vaiką yra tikras, ar tai spaudimas dėl visuomenės nuomonės ar tėvų lūkesčių. Kūdikis neišgelbės karjeros ar kitų asmeninių problemų.
Meilė vaikui neateina staiga, tai ne žaibo blyksnis. Šis jausmas išsiskleidžia pamažu ir auga kartu su vaiku. Būti mama - nuostabus jausmas, kiekvieną dieną tampama laimingesne. Naujagimiui svarbiausia - maistas, komfortas ir fizinis kontaktas su mama.
Motinos instinkto mitas | Socialinis
Visuomenės spaudimas, stereotipai ir idealizuotas motinystės paveikslas gali sukelti moterims kaltės jausmus ir nepasitenkinimą savimi. Svarbu suprasti, kad kiekviena moteris yra individuali, o jos patirtis - unikali.
Tinkamas laikas motinystei yra subjektyvus ir priklauso nuo daugelio veiksnių. Vyresnės mamos dažnai būna labiau užtikrintos ir kantresnės su vaikais. Svarbiausia - neprarasti savęs, savo poreikių ir rasti palaikymą artimųjų bei bendruomenės.
tags: #motinystes #instinktas #saugoti #vaika #nuo #svetimu
