Motinystė - tai viena iš esminių patirčių moters gyvenime, kupina džiaugsmo, iššūkių ir nuolatinių virsmų. Nors kiekviena moteris išgyvena motinystę savaip, literatūra leidžia pažvelgti į šią temą įvairiapusiškai, atskleidžiant tiek asmeninius išgyvenimus, tiek universalias tiesas. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą lietuvių ir užsienio autorių kūrinių, kurie padeda geriau suprasti motinystės kelią, jos įtaką moters tapatybei ir kūrybai.
Knygos, kurios įkvepia ir palaiko
Šiame sąraše surinktos įsimintinos, įkvepiančios, gilios ir net feminizmo klasika tapusios knygos, kurių bent keletą turėtų perskaityti kiekviena mama. Jos labai įvairios, kviečiu pažiūrėti, ar mūsų skoniai sutampa?
1. Adrienne Rich "Of Woman Born"
Tai motinystės istorija, feminizmo klasika, kurios dėka sužinojau ne tik daug šiurpių faktų, pvz., kiek mažai vaikų anksčiau išgyvendavo, kaip asistavimą gimdyme geležinių šaltų replių pagalba į savo rankas perėmė vyrai, bet ir paragavau kolektyvinės motiniškumo jausenos. Motinystėje istoriškai egzistuoja daug opresijos, neįtikėtino nuovargio ir visuomenės per lėtai pripažintos galios. Man tai buvo knygų knyga, verta skaityti antrą kartą.
2. Vaiva Rykštaitė "Pirmąkart mama"
Mano su humoru parašyti (taip sako skaitytojai!) memuarai apie virsmą mama, šalia pateikiant atsakymus į klausimus, kurie kilo man pačiai: kodėl motinos seksualumas visuomenėje yra tam tikras tabu? Kodėl tarybinės moterys nežindė? Kas yra gera mama? Ir daug kitų. Rašydama šią knygą perskaičiau daugiau, nei dirbdama prie savo filosofijos magistrinio darbo. Turbūt ne veltui, nes knyga jau įtraukta į Lietuvos akušerių ir ginekologų draugijos rekomenduojamos literatūros sąrašą.
3. Elif Šafak "Black Milk"
Subalansuota mamoms rašytojoms, bet manau tinka ir šiaip savęs naujuose motinystės horizontuose besidairančioms menininkėms. Šafak rašo apie savo tapsmą mama, pogimdyminę depresiją ir gyjimą pramaišiui su kitų garsių motinų-rašytojų trumpomis biografijomis. Iš tų biografijų man po keleto metų galvoje beveik nieko neliko, tik jausmas, kad rašančios motinos net pienas rašalu sunkiasi - galinga metafora nebijančioms savęs kūryboje.
4. Viktorija Urbonaitė-Barkauskienė "Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais"
Įdomiu kampu rašoma apie ypatingą Lietuvos kartą - nepriklausomybės atgavimo dešimtmečio vaikus ir tai, kaip jiems sekasi būti tėvais. Man patiko Veronikos sugebėjimas akademiškai ir pramaišiui šmaikščiai rašyti apie kiemo paniatkes, hipsterius ir motinišką vienatvę. Beje, mano Instagram IGTV paskyroje yra valandos trukmės mudviejų su Veronika poklabis paie motinystę ir seksualumą.
5. Sarah Turner "Motinystės atostogos"
Kokia smagumo knyga! Be mokslinių tyrimų, statistikos ir pamokymų, užtat su daugybe linksmų situacijų, gerai pažįstamų daugeliui tėvų. Skaitydama juokiausi ir linksėjau, o kai kuriuos Turner palyginimus prisimenu iki šiol. Puiki. Beje, knyga prasidėjo nuo vis dar egzistuojančio JK populiaraus blog’o Unmumsymom.
6. Aušra Paukštytė, Laura Vansevičienė "Mamystė"
Terapinė knyga su keliomis dešimtimis skirtingų mamų istorijų ir nuotraukų. Kiekviena vis kita, su savo filosofija ir savo patirtimi. Tačiau visumoje atsiranda neapčiuopiamas, bet labai aiškiai nujaučiamas bendrystės jausmas, kuris tuo pačiu ir pakylėja, ir nuleidžia ant žemės, suvokus, kad “ne man vienai šitaip…”
7. Clarissa Pinkola Estes "Bėgančios su vilkais"
Tai knyga apie moters archetipus, atpažįstamus mituose ir pasakose. Skirta tikrai ne vien mamoms, įgalinanti, verčianti permąstyti savo buvimus. Motinystės kelyje ši knyga man padėjo priimti virsmą, kaip natūralų gyvenimo procesą, mat, anot Estes, yra trys pagrindiniai moters vaidmenys: mergelė, motina ir senė. Jie, beje, nesusiję su amžiumi, tik su vidine branda.
8. Simonas Urbonas "Mamų eilės"
Neįpareigojantis skaitinys pavartymui, nuotaikos pakėlimui. Iš pradžių man kažkaip nelipo, nes literatūrinės vertės ten nedaug. Bet kai nusimečiau savo snobės kepurę ir atsiverčiau kažkurią popietę pavargusi, nejučia ėmiau šypsotis. Dėmesio verta jau vien dėl to, kad tai rašo tėtis apie mamą, vyras apie žmoną. Rašo empatiškai, įžvalgiai, su humoru. Didelis pliusas - Agnės Gintalaitės pieštos nuostabios iliustracijos.
Motinystė ir kūryba: sintezė ar kompromisas?
Motinystės ir kūrybos suderinamumas - tai tema, kurią palietė ne viena moteris. Ar įmanoma mažo vaiko auginimą ar jau paaugusio priežiūrą suderinti su intensyvia kūrybine dienotvarke, ką tenka aukoti norint prisėsti prie tekstų - savo naktis, ankstyvus rytus, vaiko miego valandas? Kalbant apie motinystės ir kūrybos suderinamumą plačiąja prasme, šie dalykai vienas kitam neprieštarauja, gal net vienas kitą papildo. Nes motinystę taip pat galima vertinti kaip kūrybą. Tik ta „intensyvi kūrybinė dienotvarkė“ (ypač kalbant apie kelerius pirmuosius vaiko metus), be abejo, suksis apie vaiką. Jis čia bus saulė. O visoms kitoms žvaigždėms - kas liks. Tiesiog, dėliojantis visa tai kitokia prioritetine tvarka, gali laukti nusivylimai, neįgyvendinti planai ir pan. Vaikai, iš esmės, yra labai didelis gyvenimo patogumas arba treniruotė, nes išmoko neplanuoti arba planuoti, bet prie planų ar rezultatų neprisirišti, būti pasiruošus, kad viskas gali pakrypti visai kita linkme. Ir, kaip teisingai paklausei, bet kokiu atveju kažką paaukosi. Vaiko laiką rašymui, rašymo - vaikui. Mano atveju, manau, būdavo visaip. Naktimis dirbti aš iš esmės negaliu. O su mažu vaiku - juo labiau. Su mažąja turbūt pasitaikydavo laisvų ankstyvų rytų, nes tik pabudusi ji mėgdavo pati sau kažką veikti, tai galima buvo naudotis šiomis progomis. O šiaip pirmoji knyga buvo sudaroma ir užbaigiama žindant. Taip buvo paaukotas tiesioginis dėmesys. O kad motinystė atnešė dovanų, tai žinoma! Jeigu jau būdama mama išsileidau tas knygas, tai kas man dabar pasakys, ar būčiau jas išleidusi, jei neturėčiau vaikų? Gal ir būčiau, bet tikriausiai kažkas būtų kitaip, būtų kitos patirtys, kiti tekstai. Motinystė yra mano dalis, su visai jos etapais. Nuogąstavau, kad tapusi mama kūrybą turėsiu palaidoti, o jos lavoną išsikasiu tik po kelerių metų visą pamėlusį, apipuvusį, apgraužtą kirmėlių. Tada teks ilgai ir nuobodžiai jį gaivinti, prausti, daryti dirbtinį kvėpavimą, širdies masažą ir galbūt kada nors pavyks prikelti. Gal kada nors ir vėl pradėsiu rašyti. Motinystė kaip ir bet kuri kita veikla trukdo prozos ir mokslinių tekstų rašymui: tuomet reikia laikytis planų ir kantriai dirbti. Pirmą knygą išleidau kartu su pirmu vaiku, tad jau septyniolika metų nežinau, ką reiškia rašyti, kai neturi vaikų. Eilėraščius, rodos, visus parašiau vaikams miegant.
Vaikai išlavino airių seterio uoslę, padedančią sumedžioti kiekvieną laisvą pusvalandį - kai jie miega, kai tėtis išeina su jais į lauką, kai jie būna pas močiutę arba kai dviese ramiai žaidžia. Šitaip laiko užtenka viskam, kas svarbu, ir net tų stiklainių neprireikia. Sūnaus susilaukiau būdama 24-erių, ką tik baigusi lietuvių filologijos ir reklamos bakalauro studijas. Diplominį darbą gyniausi „su ant nosies lipančiu pilvu“. Galvoje ir širdyje - tiek nerealizuotų kūrybinių planųǃ Dėstytojų paskatinta, iškart gimus Viltautui, įstojau į literatūros magistrantūrą. Juokauju, kad tai buvo „dieninės-naktinės“ studijos, nes visą medžiagą studijavau nuotoliniu būdu, darbus rašydavau savarankiškai, tam aukodama nakties miego valandas. Buvo tikrai įdomus laikas - norėjau viską suspėti: ir sūnų auginti, ir mokytis, ir grožinę literatūrą skaityti, ir šį tą pati parašyti. Lengva nebuvo - iki Viltautui sukako metai, auklės neturėjome, vyras dažnai vykdavo į komandiruotes. Beje, sūnų ilgai maitinau krūtimi, iki 2 metų ir 9 mėnesių, tad natūralu, kad negalėjau itin ilgam nutolti. Kai Viltautui suėjo metai, jau kelis kartus per savaitę po kelias valandas turėjau auklės pagalbą, ją išnaudodavau savišvietai: knygoms, kinui, teatrui, rašymui. Mano pirmoji poezijos knyga pamažu pradėjo belstis, sūnų išleidus į darželį. Bet tada buvo išties sunkus laikas, kai nieko doro nenuveikiau, strigo visi darbai - Viltautas pirmus metus labai sirgo. Atsimenu, kai į doktorantūros posėdį ėjau vos pavilkdama kojas, po klastingos pūlingos anginos atakos (sirgome abu su vaiku). Arba į egzaminą - po bemiegių naktų, sūnui pasigavus laringitą. Vis dėlto pasitarę su medikais ir auklėtojomis nusprendėme tais metais į ugdymo įstaigą Viltauto nebevesti, daryti metų pertrauką. Tuo metu priėmiau, mano galva, labai teisingą sprendimą - kai sūnui sukako ketveri, pusei dienos samdžiau auklę, pati pradėjau lankyti psichoterapiją ir VU bibliotekoje rašyti „Helsinkio sindromą“. Paskui sūnus sėkmingai pradėjo lankyti lauko darželį, peršalimo ligos atsitraukė. Aš, neaukodama miego valandų, galėjau sėkmingai realizuoti savo kūrybinius planus. Dabar Viltautas jau dešimtmetis vaikinas ir tikrai - daug lengviau. Vis dėlto pagaunu save galvojančią, kad kūrybos, straipsnių, recenzijų, apžvalgų rašymas ir motinystė kartais ne visada sklandžiai ir idealiai dera. Kartais pasinėrusi į skaitymą ir rašymą blaškausi, atsitraukiu į savo mintis - ir būdama su vaiku. Turiu save disciplinuoti, nuolat priminti, kur ir su kuo šiuo metu esu ir turiu būti. Taip pat nukenčia buitis ir grindų švara.
Kai susilaukiau pirmosios dukros, staiga supratau, kad anksčiau turėjau visą pasaulio laiką ir jį paprasčiausiai iššvaisčiau. Penkios minutės ramybės, valanda laiko savo interesams ėmė rodytis aukso vertės. Rašyti eilėraščius pradėjau paauglystėje, po kiek laiko, jau virš dvidešimties, viską sudeginau (vėliau tėtis pasakė, kad išsaugojo kopijas) ir ilgą laiką visai nerašiau arba tiesiog kažką rašinėjau, bet nežiūrėjau į tai rimtai. Gimus trečiajai dukrai man tarsi atsivėrė akys - gyvenu save užblokavusi, visai kaip gyveno mano mama. Pasiryžau žūtbūt gyventi kitaip. Pradėjau kasdien rašyti ir žodžiai liejosi kaip lava iš ugnikalnio kraterio. Prirašiau daug nesąmonių, kažkiek neblogų dalykų. Man nerūpėjo, norėjau tiesiog viską išrašyti. Augindama vaikus jau buvau pramokusi ir su savimi elgtis jautriau, leisti sau augti, perfekcionizmą gerokai apskaldžiau. Užmigdydavau dukrą vežimėlyje ir rašydavau prisėdusi ant suolelio prie upės. Jei ateidavo gerų minčių dar vaikštant, įsirašydavau į diktofoną. Naktį žindydama kūdikį maigydavau telefoną ir po vieną raidę surinkau ne vieną eilėraštį. Sunkiausia buvo kam nors parodyti savo tekstus. Nusprendžiau siųsti tiesiai į redakciją, pasirinkau „Šiaurės Atėnus“. Pamaniau, kad Giedrė Kazlauskaitė nevynios žodžių į vatą ir pasakys, kaip yra. Mano eilėraščius išspausdino Motinos dienos numeryje, kuo labai džiaugiuosi iki šiol. Nors tada pagalvojau ir taip - velniava, vadinasi, visi mano tekstai persmelkti motinystės. Turiu pasakyti, kad maištauju prieš tradicinį motinos įvaizdį. Bijausi, kad buvimas motina mane kažkaip pasiglemš, tikrosios manęs nebeliks. Kai tik pajuntu kirbant kokią mintelę „motinai taip nederėtų“, iškart elgiuosi priešingai. Maivausi feisbuke, rengiuosi provokuojamai, rūkau už kampo. Kartais jaučiuosi kaip paauglė, maištaujanti prieš savo vidinę mamą. Kitais kartais atrodo, kad visuomenėje tvyro šimtai išsikerojusių nerašytų nurodymų mamoms, kokios jos turėtų būti, kad būtų geros motinos. Nuolat jaučiu ryšį su savo mama ir močiute, dažnai įsivaizduoju, kaip jos šypsosi, o kartais net kvatoja susiėmusios už pilvų, stebėdamos mano gyvenimą iš kažkur anapus. Man patinka taip fantazuoti. Įsivaizduoju, kaip jos aptarinėja mano kasdienius darbus, vaikų auginimo iššūkius, kaip siūlo nueiti kur nors į galeriją, pailsėti nuo visko, kaip prisimena savo gyvenimus. Manau, kad kada nors ir aš taip sergėsiu savo dukras, į jų galvas bus amžiams įsirašęs mano balsas, girdėtas nuo kūdikystės. Galbūt taip galima racionaliai paaiškinti bendravimą su mirusiaisiais - tie, su kuriais jautėme nuolatinį ryšį nuo mažens, visada lieka mūsų sieloje tarsi fantomai, jie gyvi, kol gyvi mes patys.
Ar trukdo vaikai ir motinystė poezijai, galima klausti taip pat, kaip ar trukdo poezijai judrios gatvės mieste, prasta kava, nemiga, saulės trūkumas arba perteklius, vėjas, malkų kapojimas, alkis, karas, taika, skruzdžių stebėjimas, internetas ar dar kokia kita mūsų veikla. Kartais būnu kokioje nepatogioje padėtyje ir negaliu rašyti, pvz., vairuoju, žindau, konferencijoje skaitau pranešimą, beveik miegu, kalbuosi su žmogumi, tuomet kartoju mintyse, kad nepamirščiau išdygusios kalbinės užuomazgos, ir, vos radusi progą, rašau. Tekstas man nėra nei išsirašymas, nei grynasis darbas: jis yra pribręstanti struktūra, man patinkančiu būdu save organizuojanti. Būtent ryšys tarp patirčių, pasąmonės ir kalbos poezijoje man buvo ir yra įdomus. Motinystės, vaikų buvimas poezijos tekstuose yra platesnės feministinės diskusijos klausimas: kaip moteriai ir motinai rašyti, atveriant, priimant visas savo patirtis ir joms leidžiant perkurti kalbą, tas patirtis ne tik problemizuojant, bet ir kuriant teksto estetiką? Man tas klausimas rašant niekuomet nekilo, nes niekada nemaniau, kad poezijoje reikia kokias nors patirčių sritis nuo estetikos ir kalbos atskirti, eliminuoti, kad dalis patirčių ar mąstymo poezijai būtų mažiau tinkama. Teksto estetika, o ne poezijos tema nusako, ar tekstą galima priskirti poezijai. Matau štai pilną salę poetų kokiame PDR, ir jie visi su tokiomis uodegėlėmis sėdi.
Iššūkiai ir atradimai: "Diagnozė - blogmamė"
Knygoje „Diagnozė - blogmamė“ vilnietė Giedrė Augustauskienė ir kaunietė Rūta Prialgauskienė dalijasi asmenine patirtimi nuo bandymų pastoti iki gimdymo, žindymo ir net primaitinimo. Jų patyrimus komentuoja profesionali gydytoja - ginekologė Gintarė Čipinienė. Ši knyga - tai ne tik iššūkių ir atradimų kupinas pasakojimas, bet ir padrąsinimas mamoms klausyti savo širdies balso, o ne aplinkinių patarimų.
„Blogmamė“ - tai ironiškas pavadinimas, reiškiantis mamą, kuri elgiasi ne taip, kaip liepia knygos ar sako „supermamytės“, o daro taip, kaip jai sako širdis, kaip jai atrodo, kad jos vaikui geriausia. Tai mama, kuri duoda vaikui pirktinę tyrelę, bet ar tikrai vien dėl to ji yra bloga? Tuo tarpu motinystė kaip ir bet kuri kita veikla trukdo prozos ir mokslinių tekstų rašymui: tuomet reikia laikytis planų ir kantriai dirbti. Pirmą knygą išleidau kartu su pirmu vaiku, tad jau septyniolika metų nežinau, ką reiškia rašyti, kai neturi vaikų. Eilėraščius, rodos, visus parašiau vaikams miegant.
Giedrė ir Rūta, susipažinusios feisbuko grupėje, tapo ne tik draugėmis, bet ir bendradarbėmis. Jų knyga, kurioje nagrinėjamos temos, už kurias mamos susilaukia daugiausiai smerkimo, bei pateikiami asmeniniai pavyzdžiai, įrodo, kad ne visada viskas priklauso nuo mūsų norų. Kartais sunku suprasti kitą mamą ar jos pasirinkimus, kol pati to nepatirti ar nepatiria artima draugė. Ginekologė Gintarė Čipinienė komentuoja šiuos išgyvenimus iš profesionaliosios pusės, pabrėždama, kad būtent nėštumo periodas ir su juo susijusios problemos dažniausiai sprendžiamos su ginekologe.
"Sveiko proto motinystė": empatiškas požiūris į tėvystę
Dr. Austėja Landsbergienė, socialinių mokslų daktarė ir patyrusi pedagogė, savo knygoje "Sveiko proto motinystė" siūlo realius ir mokslu grįstus sprendimus bei skatina sąmoningą tėvystę. Ji dalijasi, kaip svarbu užmegzti dialogą su savo vaikais, priimti jų jausmus, ugdyti discipliną, kurti rutiną ir šeimos tradicijas. Knygos citatos pabrėžia, kad tėvai ne tik gali, bet ir privalo turėti laiko sau, kad apsaugotų vaikus nuo nerimo ir išmokytų juos atpažinti savo jausmus.
„Sveiko proto motinystė“ ne tik suteiks daug informacijos, bet ir įkvėps pasitikėti savimi ir tikėti, kad esame savo vaikui geriausi. Tai empatiškas profesionalo požiūris, primenantis, kad kiekviena mama yra pakankamai gera. Knygoje nagrinėjamos tokios temos kaip dirbančių mamų iššūkiai ir prieraišioji motinystė, emocijų valdymas ir vaikų potencialo atskleidimas, technologijų vaidmuo ir santykių svarba šeimoje.
Motina - pirmasis žmogus kiekvieno vaiko gyvenime. Motina yra ypač svarbus žmogus vaikui, nes motina moko vaiką kaip gyventi, kaip pažinti ir suprasti pasaulį. Motiniška meilė yra ypač svarbi vaikui - be jos vaikas nežino, kas yra meilė ir šiluma. Bet ne kiekviena motina rūpinasi savo vaiku - dažnai motinos nesielgia kaip motinos, o palieka savo vaikus likimo valiai ar juos išnaudoja - tad tokia moteris nėra motina. Literatūroje motinystės tema yra įvairiai interpretuojama ir vaizduojama, iškeliami įvairūs šios temos aspektai. Motinystė - tai yra tikriausiai pati gražiausia, šviesiausia ir ypatingiausia gyvenimo patirtis moteriai. Taigi motinystę dažnai suvokiame, kaip džiaugsmingą procesą, kurio metu moteris suteikia gyvybę ir ją puoselėja. Tačiau nepaisant viso motinystei priklausančio grožio bei ypatingumo, motinystė gali būti ir varginga, lemianti įvairius išgyvenimus, iššūkius moters gyvenime. Tad kaip ir kiekvienas dalykas, motinystė gali nešti labai įvairų suvokimą. Dažniausiai šį suvokimą turi moterys, jau patyrusios motinystės džiaugsmą ir vargą. Tačiau ką reikėtų daryti tiems, kurie negali patirti motinystės džiaugsmų ir vargų ar kuriems motinystės patirtys yra dar tik ateityje? Tokiu atveju gelbėja literatūriniai kūriniai. Taigi nenuostabu, kad apie motinas ir motinystę galima rasti labai daug informacijos lietuvių literatūros kūriniuose. Juose plėtojama motinystės tema leidžia geriau pažvelgti į motinų paveikslus, situacijas, su kuriomis tenka susidurti motinystę patiriančioms moterims. Ši motinystės tema yra ypatinga.
tags: #motinyste #lietuviu #kuriniausia
