Didžioji dalis Lietuvos gimdyvių susiduria su intervencijomis gimdymo metu. Medicininiu požiūriu, gimdymo intervencija apibrėžiama kaip kūno vientisumo pažeidimas. Tai apima cezario pjūvio operaciją, vakuumo ar replių panaudojimą, gimdymo sužadinimą (kai procedūromis ar medikamentais bandoma iššaukti spontaniškai neprasidėjęs gimdymas), gimdymo skatinimą (kai spontaniškai prasidėjusi gimdymo veikla stiprinama medikamentais, vaisiaus vandenų nuleidimas, kateterio įvedimas, tarpvietės kirpimas ir siuvimas ir kita).
Pasaulyje akušerės ir gimdymo aktyvistės kelia vis didesnio gimdymo medikalizavimo problemą. Valstybinio Higienos instituto duomenimis, 2021 metais 72 procentai nėštumų buvo be patologijos. Remiantis kitais duomenimis, devynioms iš dešimties gimdyvių buvo atliekama vidinė gimdos kaklelio patikra, 84 proc. statytas kateteris arba lašinė, 57 proc. nuleisti vaisiaus vandenys. Pusė moterų teigia patyrusios gimdymo sužadinimą arba skatinimą - šie procentai išlieka panašūs ir 2021, ir 2022 metais.
Nepaisant Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintos akušerinės metodikos, teigiančios, kad tarpvietės kirpimas paprastai neatliekamas ir taikomas tik prireikus, šią procedūrą patyrusių moterų skaičius išlieka nepakitęs - 42 procentai tiek 2021, tiek 2022 metais. 2022 m. net 42 proc. moterų patyrė epiziotomiją be jų sutikimo.
Trys ketvirtadaliai 2022 m. gimdžiusių moterų teigė, kad intervencijos joms buvo atliktos gavus jų informuotą sutikimą. Tačiau informacijos apie pačias intervencijas pakako tik 63 proc. gimdyvių. Tai reiškia, kad 25 procentams gimdyvių intervencijos buvo atliktos negavus jų informuoto sutikimo, o 37 proc. apie jas nepakankamai informavo ir pati įstaiga. 16 procentų moterų gimdydamos jautė spaudimą sutikti su personalo siūlomomis ar atliekamomis procedūromis.
77 procentai gimdyvių teigia norėjusios būti informuotos apie medikų siūlomas ar atliekamas intervencijas, jų esmę, galimus šalutinius poveikius ir komplikacijas, galimas alternatyvas bei padarinius atsisakius intervencijos.
Informuotumo ir sutikimo lygis skiriasi tarp skirtingų Lietuvos stacionarų. Labiausiai į moterų sutikimą atsižvelgiama Tauragės ligoninėje (88 proc. intervencijų sutikus), Kauno Krikščioniškuosiuose gimdymo namuose (85 proc.) ir LSMU ligoninėje Kauno klinikose (84 proc.). Mažiausiai - Panevėžio ligoninėje (64 proc.) ir Šiaulių respublikinėje ligoninėje (69 proc. atvejų).
Spaudimas sutikti su siūlomomis procedūromis taip pat reikšmingai skiriasi priklausomai nuo stacionaro. Su tokiu spaudimu susidūrė beveik kas ketvirta gimdyvė Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje (Antakalnio) (24 proc.) ir Vilniaus gimdymo namuose (23 proc.). Vilniaus regionas šiuo klausimu pasirodo prasčiausiai. Rečiausiai su spaudimu susiduria Tauragės (7 proc.), Kauno P. Mažylio gimdymo namų ir LSMU ligoninės Kauno klinikų (po 12 proc.) gimdyvės.
Šios įstaigos taip pat išsiskiria geriausiu bendravimu su gimdyvėmis ir padeda joms suprasti atliekamas ar siūlomas procedūras. Tauragės ligoninėje keturios iš penkių gimdyvių nurodo, kad joms pakako informacijos apie intervencijas, gimdžiusios Kauno P. Mažylio gimdymo namuose taip teigė 78 proc., o LSMU ligoninės Kauno klinikose - 76 proc.
Yra pastebimas skirtumas ir tarp pačių moterų. Pirmakartės rečiau teigia gavusios pakankamai informacijos apie intervencijas (60 proc.), palyginti su gimdančiomis antrą ar vėlesnį vaiką (69 proc.). Pirmakartėms taip pat rečiau suteikiama pakankama informacija apie jų pačių (67 proc.) ar jų kūdikių būklę (81 proc.). Ne pirmus vaikus 2022 metais gimdžiusioms moterims pakankamai informacijos apie jų būklę taip pat buvo suteikta kur kas rečiau nei apie jų kūdikio, tačiau bendrai jos jautėsi labiau informuotos - 74 procentams pakako informacijos apie save, o 87 procentams - apie kūdikį.
Viena iš priežasčių gali būti ta, kad ne pirmą vaiką gimdančios moterys pačios jau turi daugiau informacijos apie gimdymą, laikotarpį po jo, kūdikį, ligoninės realybę, taip pat gali būti, kad jos geriau žino, kur kreiptis prireikus ir ko paklausti, kad situacija paaiškėtų. Tarp pirmą ir paskesnį vaiką gimdančių moterų yra ir dar vienas skirtumas - 40 procentų jau patyrusių gimdymą moterų yra labiau linkusios pačios priimti su juo susijusius sprendimus, lyginant su 35 procentais pirmakarių.
Moterų informuotumas apie joms daromas intervencijas šiek tiek auga: nuo 59 proc. 2019 m. ir 58 proc. pandeminiais 2020 m. iki 64 proc. 2021 m. ir 63 proc. 2022 m.
Prenatalinis švietimas – gimdymo intervencijos
Kovo mėnesio pradžioje socialiniame tinkle medicinos gydytojas pasidalino asmenine patirtimi Vilniaus gimdymo namuose, belaukdamas savo ir žmonos pirmagimio. Istorija sulaukė didelio atgarsio, ne tik su palaikymu, bet ir su pasidalijimu panašiomis, traumuojančiomis patirtimis.
Motinystę globojančių iniciatyvų sąjungos vadovė Marina Pukelienė teigia, kad visuomenė nėra linkusi dalintis tokiomis patirtimis. Kasmet atliekant gimdyvių patirčių apklausą „Mano gimdymas“, siekiama išsiaiškinti sąlygas gimdymo stacionaruose, personalo elgesį, suteikiamą pagalbą ir pasirinkimo laisvės propagavimą.
M. Pukelienė pabrėžia, kad komentarai ir nemalonios replikos yra tam tikra psichologinio akušerinio smurto forma. Ji akcentuoja individualumą ir svarbą užmegzti ryšį su gimdyve, kad būtų lengviau suprasti jos poreikius ir tinkamai bendrauti. Elementarus mandagus elgesys, ramybės suteikiantis paaiškinimas ir prisistatymas gali ženkliai palengvinti patirtį.
Feisbuko įraše tėtis pasakoja apie priešišką personalo požiūrį ir tai, kad jis buvo ne kartą išprašomas iš patalpos, net per standartines procedūras. M. Pukelienė pritaria, kad daugeliui gimdyvių svarbu, jog šalia būtų pažįstamas ir juo pasitikintis žmogus.
Po tokių stresinių situacijų ne visi tėvai atranda drąsos ieškoti atsakingųjų ir kovoti toliau. Nors galima kreiptis į stacionarą su skundu, baimė, kad tai gali turėti pasekmių ateityje, dažnai sustabdo. Tačiau jei patirtis palieka didesnius randus, rekomenduojama kreiptis į specialistus, pasikalbėti su psichologu.
M. Pukelienė išskiria sistemos spragą, kai gimdyvės su joms gimdymą priimančiu specialistu pirmą kartą susipažįsta tik ligoninėje. Moteris atsiduria nepažįstamoje aplinkoje su naujais žmonėmis, kurie net neprisistato. Retai pasitaiko, kad nėštumą, gimdymą ir laikotarpį po gimdymo prižiūri tas pats specialistas.
Pasaulyje jau pripažįstamas ir plėtojamas tęstinės akušerinės priežiūros modelis, kai moterys nėštumo metu lankosi pas tą pačią akušerę ir jai arba jos komandai yra sudaromos sąlygos priimti gimdymą.
Praėjusių metų pradžioje priimtas įstatymas, suteikiantis moterims galimybę pageidauti cezario pjūvio operacijos, suskirstė visuomenę į dvi stovyklas. M. Pukelienė teigia, kad kiekviena moteris turi teisę į tokį gimdymą, kokio jai reikia, ir tik ji pati žino, kas jai yra geriausia. Jei būsima mama žino, kad dėl ankstesnių gimdymo ar kitų priežasčių ji gali saugiai ir ramiai pagimdyti tik cezario pjūvio būdu, tai yra jos pasirinkimas, kuris turi būti įvykdytas.
Ji apgailestauja, kai kalbama, kad negalima atlikti cezario operacijos, nes geriausias gimdymas yra natūralus. Pasak jos, priešas natūraliam gimdymui nėra moters pasirinkta cezario pjūvio operacija, o tai, kaip specialistai elgiasi ir su kokiomis patirtimis moterys susiduria. Jei visuomenėje kyla baimė dėl natūralaus gimdymo, reikia domėtis, kodėl taip yra, o ne atimti iš moterų pasirinkimą.
Lietuvoje iš visų gimdymų cezario pjūvio operacija atliekama apie 20 proc. Perinatologijos centruose, į kuriuos kreipiamasi dėl sunkiausių patologijų, šis rodiklis siekia apie 25 proc. Cezario pjūvio operacija atliekama, jei nustatoma, kad vaisiui trūksta deguonies, diagnozuojamos vaisiaus padėties anomalijos arba yra tikimybė vaisiui žūti. Taip pat operacija gali būti atliekama dėl moters sveikatos būklės indikacijų, pavyzdžiui, padidėjusios rizikos nukraujuoti arba sudėtingų ligų, širdies bei kraujagyslių patologijos.
Cezario pjūvio operacija trunka apie 20-30 minučių, tačiau esant komplikacijoms gali užtrukti ilgiau. Po operacijos stengiamasi neatskirti naujagimio nuo mamos ir iškart dedama vaikelį jai ant krūtinės.
Šiuo metu Lietuvoje ir valstybėse, kuriose yra aukšto lygio klinikinė akušerinė praktika, moteris negali pasirinkti ar atlikti cezario pjūvio operaciją, ar gimdyti pačiai. Operacija turi jai būdingas rizikas bei komplikacijas, kurios gali pasireikšti ne tik šio gimdymo metu, bet ir turėti įtakos ateities nėštumams bei gimdymams. Atsižvelgus į moters, vaisiaus būklę, indikacijas ir nustačius, kad natūralus gimdymas gali sukelti pavojų, atliekama cezario pjūvio operacija. Jeigu moteris turi baimių, susijusių su gimdymu natūraliais takais, specialistai stengiasi atsakyti į kylančius klausimus ir nuraminti.
Viena dažniausių priežasčių, dėl kurios moterys nenori gimdyti natūraliais takais, - skausmo baimė. Nors cezario pjūvio operacija šiais laikais yra saugi, komplikacijų tikimybė yra didesnė nei pagimdžius natūraliais takais. Todėl kiekviena operacija turi būti apgalvota ir aptarta su gydytoju akušeriu ginekologu.
Po cezario pjūvio operacijos žaizdoje ir gimdoje gali atsirasti infekcija, o pilvo ertmėje gali susidaryti sąaugos, sukeliančios ilgalaikį skausmą. Taip pat padidėja kraujavimo rizika. Kartais operacija kartojama, jei prasideda kraujavimas moters mažajame dubenyje. Tam tikrą laiką ant žaizdos laikomas sausas tvarstis ir dažniausiai randas sugyja be problemų.
Atlikus cezario pjūvio operaciją, į pjūvio sritį suleidžiama nuskausminamųjų vaistų, todėl moterys nejaučia diskomforto. Jeigu operacija sklandi, praėjus 12 valandų arba parai po planinės cezario pjūvio operacijos moteris gali keltis iš lovos. Likus dienai iki operacijos nerekomenduojama valgyti kieto maisto, moteris turėtų gerti daug skysčių.
Prieš nusprendžiant, kokia procedūra bus atlikta, moteriai visada atliekami išsamūs tyrimai. Pacientė ištiriama ultragarsu, įvertinama virkštelės ir placentos būklė. Apgręžimas atliekamas nėštumo pabaigoje, jog suprastėjus vaisiaus būklei per kuo trumpesnį laiką galėtume atlikti cezario pjūvio operaciją. Pasiruošti skubiai cezario operacijai būna mažai laiko. Kiekviena situacija yra individuali.
Vienos moterys jaučia skausmą kelias dienas, kitos - porą savaičių ar mėnesių. Kai kurios pjūvio vietoje jaučia ne skausmą, o sumažėjusį pilvo jautrumą. Nuo 40 iki 70 proc. moterų po buvusios cezario pjūvio operacijos antrą kartą sėkmingai pagimdė natūraliais takais. Prieš antrąjį gimdymą įvertinama moters ir vaisiaus būklė, atsižvelgiama į priežastis, kodėl pirmojo gimdymo metu buvo reikalinga cezario pjūvio operacija.
Prof. R. J. Nadišauskienė pastebi, jog moterys, kurios dėl tam tikrų indikacijų negalėjo gimdyti natūraliais takais, dažnai baiminasi, kad kažką padarė ne taip. Tačiau taip nėra. Moterys, kurios susilaukė vaikelio cezario pjūvio operacijos pagalba, yra nuostabios mamos savo vaikui. Nė vieno nėštumo nėra tokio paties, kiekviena situacija yra visiškai individuali, todėl lygintis su kitomis tikrai neverta.
Darbo tikslas: Išsiaiškinti epidurinės nejautros įtaką moterų savijautai per gimdymą ir pirmosiomis dienomis po gimdymo, ištirti, kiek moterų baimės jausmas ir informuotumas lemia jų pasirinkimą dėl skausmo malšinimo gimdymo metu. Įvertinti moterų atsiliepimus apie ligoninę.
Darbo metodika: Atlikta anketinė apklausa moterų, gimdžiusių 2013 m. gruodžio - 2014 m. kovo mėn. VULSK Akušerijos ir ginekologijos skyriuje. Apklausta 100 gimdyvių: 41 taikyta epidurinė nejautra (I grupė - tiriamoji), o 59 - intraveninis skausmo malšinimas fentaniliu (II grupė - kontrolinė). Atrinktos moterys, gimdžiusios be Cezario pjūvio operacijos, sutikusios dalyvauti tyrime. Surinkti duomenys: apie gimdyvių amžių; gyvenamąją vietą; gimdymų skaičių; baimės jausmo stiprumą prieš gimdymą; moterų apsisprendimą dėl skausmo malšinimo, norą gauti epidurinį skausmo malšinimą; skausmo intensyvumą gimdymo metu; savijautą po gimdymo; nepageidaujamus poveikius; gimdymo skausmo malšinimo informacijos šaltinius; norą keisti analgezijos būdą kito gimdymo metu; atsiliepimai apie gimdymo procesą ir skausmo malšinimą.
Rezultatai: Respondenčių amžius - 17-41 metai (vidurkis 29 ± 4,4). I grupės 37 (90,24 %) gimdyvės gyvena mieste, 4 (9,76 %) kaimo vietovėje, II - 30 (51 %) mieste, 29 (49 %) kaimo vietovėje. Pirmą kartą gimdančių moterų I grupėse buvo 56 %, II - 37,3 %, p = 0,049. Gauti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp skausmo intensyvumo vidurkių I ir II grupėse - 6,71 ± 2,61 ir 8,83 ± 1,45 (p = 0,0001); savijautos po gimdymo I grupės moterų vidurkiai: 8,39 ± 1,99 balų, II - 7,05 ± 2,34 (p = 0,0001). Statistiškai reikšmingai skiriasi baimės jausmas prieš gimdymą: I ir II grupių vidurkiai - 6,46 ± 3,87 ir 4,30 ± 3,75 (p = 0,0093). I grupėje 65,88 %, o II grupėje 67,81 % moterų nepasireiškė nepageidaujamų poveikių. 60,8 % I grupės moterų buvo apsisprendusios rinktis epidurinę nejautrą. Iš II grupės 62,7 % nebuvo apsisprendusios. 90,24 % I grupėje domėjosi skausmo malšinimo būdais, II grupėje - 61,02 % moterų nesidomėjo. Pagrindinis informacijos šaltinis - internetas (51,1 % I grupėje ir 22,04 % II grupėje). 35 (85,36 %) I grupės ir 37 (62,71 %) II grupės moterys kito gimdymo metu nekeistų skausmo malšinimo būdo (p = 0,0005).
Išvados: Taikant epidurinį skausmo malšinimą gimdymo metu statistiškai reikšmingai sumažėja gimdymo skausmas, pagerėja moterų savijauta po gimdymo, palyginti su skausmo malšinimu fentaniliu. Nepageidaujamų poveikių pasireiškimo skirtumas statistiškai nereikšmingas. Epidurinę nejautrą dažniau renkasi gimdymo skausmo labai bijančios, pirmą kartą gimdančios, mieste gyvenančios gimdyvės, jos dažniausiai ir buvo apsisprendusios dėl epidurinio skausmo malšinimo. Dauguma pasirinkusiųjų epidurinę nejautrą apie skausmo malšinimą informacijos ieškojo internete ir analgezijos būdo nekeistų.
tags: #moteru #informuotumas #apie #cezario #pjuvio #apklausa
