Poetas, rašytojas, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas (1911-2004) gimė Kėdainių rajone, Šeteniuose, kukliame Kunatų dvare vaizdingame Nevėžio slėnyje 1911 m. birželio 30 d. Netoliese esančioje Šventybrasčio bažnyčioje jis buvo pakrikštytas.
Nuo 1921 m. Milošų šeima apsigyveno Vilniuje. Kurį laiką nuomojo butą Pakalnės gatvėje. Būsimasis poetas baigė lenkišką Vilniaus Žygimanto Augusto gimnaziją. 1929-1934 m. studijavo teisę tuometiniame Vilniaus Stepono Batoro universitete ir įgijo teisės magistro laipsnį. Kaip Nacionalinio kultūros fondo stipendininkas 1934-1935 m. mokėsi Paryžiuje. 1935-1936 m. dirbo Vilniaus lenkų radijo stotyje, veikusioje Žvėryne (Vytauto g. 17/2). Radijo programose kėlė tautinių grupių (tarp jų ir lietuvių) problemas. Už tai iš šio darbo buvo atleistas tuometinio Vilniaus vaivados Liudviko Bocianskio kaip politiškai nepatikimas, per daug liberalus. 1936-1938 m. dirbo Varšuvos radiofone. Varšuvoje praleido ir Antrąjį pasaulinį karą, dalyvavo lenkų antinacinio pogrindžio veikloje. Po karo buvo Lenkijos kultūros atašė JAV ir Prancūzijoje. 1951 m. nutraukė ryšius su komunistiniu režimu ir, paprašęs politinio prieglobsčio, liko Vakaruose. Gyveno Prancūzijoje, nuo 1960 m. persikėlė į JAV. Dėstė slavų literatūrą Berklio universitete (JAV, Kalifornija). Buvo Paryžiaus lenkų intelektualų leidžiamo žurnalo „Kultura“, kuriame buvo ne mažai rašoma ir apie Lietuvą, tarybos narys. Žlugus Sovietų Sąjungos komunistiniam režimui Rytų ir Vidurio Europos šalyse, grįžo į Lenkiją. Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Krokuvoje. Mirė 2004 m. rugpjūčio 14 dieną. Palaidotas Krokuvos panteone - Skalkos (Skałka) vienuolyno prie Šv. Mykolo bažnyčios.
Literatūrinį kelią pradėjo Vilniuje. 1930 m. studentų laikraštyje „Žagary“, taip pat leidinyje „Alma Mater Vilnensis“ pasirodė pirmieji Č. Milošo eilėraščiai. 1933 m. Vilniuje išleista pirmoji Č. Milošo knyga „Poema apie sustingusį laiką“, kuri, kaip sėkmingas poetinis debiutas, buvo apdovanota literatūrinės Filomatų premija. Kiek vėliau išleistos poezijos knygos „Trys žiemos“ (1936 m.), „Mano tėvynėje“ (1937 m.), „Išsigelbėjimas“ (1945 m.). Jau gyvenant emigracijoje išleisti eilėraščių rinkiniai „Žmogus tarp skorpionų“ (1962 m.), „Miestas be vardo“ (1969 m.), „Kur saulė teka ir leidžiasi“ (1974 m.) ir kt. Č. Milošo poezija gvildena metafizines, egzistencines (ypač tremties) ir pilietines temas.
Didelę įtaką poeto kūrybai turėjo Paryžiuje gyvenęs tolimas giminaitis, poetas Oskaras Milašius, rašęs prancūziškai, bet laikęs save lietuviu. Pirmoji knyga, pelniusi Č. Milošui pripažinimą Vakaruose, buvo Paryžiuje išleistas esė rinkinys „Pavergtas protas“ (1953 m.). Ji laikoma savotišku šio rašytojo kūrybiniu ir politiniu kredo. Tais pačiais metais pasirodė pirmasis Č. Milošo romanas „Valdžios paėmimas“, o 1955 m. išleistas autobiografinis romanas „Isos slėnis“. Jame autorius pasakoja apie savo vaikystę Lietuvoje. Ši knyga vertinama kaip geriausias Č. Milošo kūrinys.
Č. Milošas yra nemažai vertęs, taip pat ir iš lietuvių kalbos. Rašytojo indėlis į lenkų literatūrą dažnai gretinamas su Adomo Mickevičiaus kūrybos nuopelnais. Č. Milošo kūriniai išversti į daugelį kalbų. Č. Milošas yra daugelio literatūros premijų laureatas. Iki šiol jis yra vienintelis, iš Lietuvos kilęs rašytojas, apdovanotas Nobelio premija (1980 m.).
1990-1991 m. Č. Milošas palaikė Lietuvos išsilaisvinimo kovą, gynė šios valstybės interesus, reikalavo laisvės ir nepriklausomybės pavergtoms Baltijos šalims. Jis daug prisidėjo prie Vilniaus klausimo sprendimo, siekdamas šiuo opiu klausimu sutaikyti Lietuvą ir Lenkiją. Poetas kalbėjo apie būtinybę švelninti tautų etninius konfliktus, stengtis įveikti senas nuoskaudas ir puoselėti gerus santykius su kaimynais.
1992 m. gegužę, po daugiau kaip 50 metų, poetas pirmą kartą apsilankė Lietuvoje. Šios viešnagės metu Č. Milošas buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu (1995 m.). Poetui buvo suteiktas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas (1991 m.). 1992 m. birželio 3 d. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pareiškimu Č. Milošui buvo suteiktas Lietuvos Respublikos garbės piliečio vardas. 2001 m. už nuopelnus Lietuvai ir Vilniaus miestui Č. Milošui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas.
Č. Milošo kūryboje dažni gimtojo krašto - Lietuvos, motyvai. Vilniui skirti poeto eilėraščiai „Tostas“ (1949 m.), „Į paukščio giesmę krantuos Potomako“ (1947 m.), „Niekad tavęs, mieste…“ (1963 m.), dvylikos eilėraščių poema „Miestas be vardo“ (1965 m.). Įdomus ir plačiai žinomas Česlavo Milošo ir lietuvių poeto Tomo Venclovos 1978 m. parašytas dialogas Vilniaus istorijos ir kultūrinio gyvenimo tema „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“. 2012 m. Vilniuje išleistas tekstų bei fotografijų rinkinys „Czesławo Miłoszo Vilnius“. Čia pirmą kartą spausdinamas Č. Milošo „Vilniaus gatvių žodyno“ vertimas į lietuvių kalbą. Tai poeto atsiminimai apie tarpukario Vilnių. Autorius prisimena Antakalnį, Arsenalo (dabar T. Vrublevskio), Bokšto, Liejyklos, dabar neatpažįstamai pasikeitusią Vokiečių gatves. Knygoje taip pat pateikiamas jau anksčiau publikuotas garsusis „Dialogas apie Vilnių“ kartais dar vadinamas „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“ - Č. Milošo ir Tomo Venclovos 1978 m. susirašinėjimas apie šį, sudėtingos istorijos, pasak T. Venclovos, „neišsemiamą“, miestą.
2011 m. birželio 8 dieną Vilniuje buvo atidengta memorialinė lenta iš granito su poeto bareljefu. Užrašas lietuvių ir lenkų kalbomis skelbia, kad šiuose namuose - buvusioje Žygimanto Augusto gimnazijoje - 1921-1929 m. mokėsi Vilniaus garbės pilietis, Nobelio premijos laureatas Česlavas Milošas. Paminklinė lenta atidengta Vilniaus savivaldybės ir Lenkų instituto Vilniuje iniciatyva. 2011 m. birželio 27 d. Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme buvo atidengta rausvo granito memorialinė lenta Česlavui Milošui su poeto bareljefu. Šiame universitete poetas studijavo 1929-1934 m. Paminklinėje lentoje pateikiamas įrašas lietuvių, lenkų ir lotynų kalbomis.
2016 m. rugsėjo 26 d. Vilniaus senamiestyje, Bokšto ir Onos Šimaitės gatvių sankirtoje, buvo iškilmingai atidengtos informacinės lentos apie rašytoją, Nobelio premijos laureatą Česlovą Milošą lenkų, lietuvių, anglų kalbomis ir laiptai su poeto eilių fragmentais lietuvių ir lenkų kalbomis. Č. Milošo pavardė iškalta skulptūroje „Vienybės medis“, kurioje minima 100 iškiliausių visų laikų Lietuvos asmenybių.
1980 m. atsiimdamas Nobelio premiją, poetas kalbėjo apie gimtąją Lietuvą ir savo jaunystės miestą − Vilnių: „Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur per šimtmečius gyveno įvairios kalbos ir religijos. Aš kalbu apie Lietuvą - padavimų ir poezijos kraštą. […] Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, − keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimt katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale“.
1995 m. buvo įsteigtas Česlovo Milošo gimtinės fondas, atstatytame dvaro svirne įkurtas modernus Česlovo Milošo rezidencinis konferencijų centras. Šiuo metu jis priklauso Vytauto Didžiojo universitetui. Ekspozicijose pasakojama apie Česlovo Milošo gyvenimą, svarbiausius jo etapus, kūrybą, gimtąjį Nevėžio slėnį, bibliotekoje kaupiamos Česlovo Milošo ir apie šį kūrėją leidžiamos knygos. Nevėžio slėnį puošia Česlovui Milošui ir jo kūrybai dedikuotos skulptūros.
Česlovo Milošo gimtinėje galima ne tik susipažinti su jo gyvenimu ir kūryba, bet ir pasivaikščioti vaizdingomis vietovėmis, kurias jis aprašė savo romane „Isos slėnis“. Isa - tai Nevėžis.
Norėdami apsilankyti Česlovo Milošo gimtinėje, iš anksto susitarkite telefonu.
