Rugpjūčio 7-oji - data, kuri vienai šeimai tapo išskirtine ir simboliškai reikšminga. Šią dieną pasaulį išvydo net trys skirtingi vaikai, tačiau jų atėjimas į pasaulį ir gyvenimo kelias susikerta ypatingomis aplinkybėmis.
Džiaugsmas ir netikėtumas: trys vaikai - viena diena
Pasak Sabinos, gydytojų nustatyti terminai jos pirmagimiui buvo rugpjūčio 11-oji, o antrajai dukrai - rugpjūčio 3-4 dienos. Tai, kad du pirmieji vaikai gimė tą pačią dieną, jau buvo netikėta, tačiau kad tą pačią dieną susilauks trečiosios atžalos, Sabina sako nesitikėjusi. „Gydytojos paskaičiuotas terminas buvo rugpjūčio 8-oji. Pačiai sunku patikėti, kad taip nutiko. Ši data tikrai yra išskirtinė mano gyvenime, triguba šventė man ir mano artimiesiems, sulaukus trijų vaikų“, - emocijų neslėpė mama.
Vilnietė sako visada norėjusi, kad jos vaikai gimtų vasarą. „Galima suplanuoti nėštumą taip, kad kūdikis gimtų pavasarį, žiemą ar vasarą, bet kad tai įvyktų vieną dieną - ne. O mes juk ir neplanavome taip. Apskritai, kartais nėštumas juk trunka nebūtinai 40 savaičių, o 35 ar 38.“
„Mažoji dukrelė vardo dar neturi. Taip nutiko, kad su pirmųjų dviejų vaikų tėčiu pasukome skirtingais keliais, bet tarp tėčio ir vaikų ryšys yra, bendrauja, susitinka. Laikas nestovi vietoje, tad susiejau savo tolimesnį gyvenimą su kitu žmogumi, su kuriuo pradėjome kurti šeimą ir planuoti vaikelį“, - kalbėjo vilnietė.
Visi trys Sabinos vaikai gimė Vilniaus gimdymo namuose: „Visi gimdymai buvo sklandūs, savarankiški. Esu dėkinga gimdymo namų vadovei Kornelijai Mačiulienei bei visam gydytojų personalui už rūpestį, nepriekaištingą priežiūrą iki gimdymo, gimdymo metu ir po gimdymo.“
Skaistė: mažytė kovotoja, gimusi per anksti
Naujienų portalas tv3.lt susisiekė su mažosios Skaistės mama Sandra pasiteirauti, kaip dukrytė laikosi dabar. Sandra neslėpė, kad jų kelyje iššūkių likimas nepagailėjo, tačiau pridėjo, kad dabar Skaistė jau didelė - eina į darželį, stengiasi būti kitų vaikų apsuptyje.
Mergaitė gimė 22-ąją nėštumo savaitę
Mama pasakojo, kad jos nėštumas visai nesiskyrė nuo kitų. Sandra jautėsi puikiai, buvo energinga, ėjo į darbą. Vienintelis nėštumo niuansas - nėščiųjų diabetas, tačiau pakoregavus mitybą šis niuansas buvo išspręstas. Vis tik 21-ąją nėštumo savaitę Sandra su vyru išvažiavo į sodybą, kur naktį moteris pasijuto nekaip. „Tada nuvažiavau į ligoninę ir gydytojai pasakė - praviras kaklelis ir uždegimas. Tad savaitę laiko pragulėjau Kauno klinikose, ligoninėje. Pamenu, kad tą penktadienį suėjo lygiai 22 nėštumo savaitės, mane vežė siūti kaklelio. Pasakė, kad geriausias variantas - kaklelį apsiūti“, - sakė Sandra.
Deja, operacijos metu to padaryti nepavyko. Priešingai - tokia intervencija paskatino priešlaikinį gimdymą. Kaip pasakojo mama, tiesiai iš operacinės palatos ji buvo išvežta į gimdyklą, o tai, kas vyko vėliau, ji prisimena kaip per miglą. „Prieš operaciją man buvo padaryta narkozė, o kai prasidėjo gimdymas, gydytojai dar mėgino mane išbudinti, bet jiems nepavyko. Gerai pamenu tik tai, kad palatoje buvo nemažai gydytojų, vėliau atnešė inkubatorių, aš anksčiau net nebuvau tokio mačiusi. Atsimenu, kad vos gimusią Skaistę susuko į tokią tarsi plėvelę ir išsinešė“, - tęsė pasakojimą mama.
Tam, kad skaitytojai geriau įsivaizduotų situaciją, Sandra pridėjo, kad jos mergaitė svėrė mažiau nei pakelis cukraus - vos 350 gramų. Pirmasis naujagimę tą dieną išvydo tėtis.
„Po viso to mane išvežė į palatą, kur guli žmonės po operacijų. Pas mane atvyko seselė, pasakė, kad įvyko priešlaikinis gimdymas, kad turime laukti. Aš ją pamačiau tik praėjus kelioms valandoms po gimdymo. Gimdžiau ryte, o ją pamačiau po pietų. Ji buvo delno dydžio, pilvukas išsipūtęs, kojytės plonos. Jos liesti nebuvo galima, nieko daryti nebuvo galima“, - dalijosi ji.
Medikai pateikė pačias niūriausias prognozes
Vos pagimdžiusi mama neilgai trukusi sulaukė medikų vizito. Sandra pasakojo, kad jų prognozės buvo itin skaudžios - šansų išgyventi nėra. „Jie pasakė, kad tokių mažų vaikų nėra išgelbėję, kad tokie vaikučiai neišgyvena. Pasakė, kad jei norime krikštyti, tai jau turime kviesti kunigą, nes jie nežinojo, ar po valandos ji bus gyva. Visoje toje situacijoje kalba ėjo ne apie dienas, o apie valandas... Aš pamenu, kad po to mus išsivedė iš reanimacijos palatos. Vėliau mes jau skaičiavome, kiek laiko jai pavyksta išgyventi - iš pradžių po vieną valandą, vėliau po vieną dieną. Niekas netikėjo, kad ji išgyvens“, - liūdnais prisiminimais dalijosi mama.
Sandra neslėpė, kad ir po to kelis mėnesius jiedu su vyru negalėjo atsikvėpti. Kiekviena išgyventa dukrytės diena buvo laimėjimas. Kaip pasakojo mama, vieną dieną dukrytės sveikata būdavo stabili, o jau kitą dieną jie susidurdavo su pablogėjimu. „Dar pamenu, kad kai jai reikėjo įvesti įvairius vamzdelius kvėpavimui, visi galvojo, ką daryti, nes visi kateteriai buvo per dideli. Jos kraujagyslės buvo be galo mažos, viskas buvo labai apsunkinta“, - pasakojo ji.
Po trijų savaičių paaiškėjo, kad Skaistės mažyčiuose plaučiuose pradėjo formuotis cista, kuri taip plėtėsi, kad bet kurią akimirką jos plaučiai galėjo trūkti. Tuo metu buvo sukviestas gydytojų konsiliumas, gydytojai tarėsi, ką daryti toliau. Pasak Sandros, buvo prieita išvada, kad dukrytei reikia atlikti plaučių operaciją. Didžiausias klausimas buvo, ar ji šią operaciją atlaikys. „Mums pasakė, kad galima daryti plaučių operaciją, tad mes pasirašėme, sutikome su operacija. Tai buvo jau kelių dienų klausimas. Operacija pavyko. Prisimenu, kaip gydytojas išėjo iš operacinės ir pasakė, kad nesitikėjo, bet viskas pavyko“, - džiugia žinia dalijosi mama.
Pirmą kartą į namus įžengė beveik po pusės metų
Sandra gerai prisimena 2019 metų lapkričio 15 dieną - tai data, kai ji pirmą kartą su dukryte ant rankų įžengė pro savų namų duris. Kone pusę metų ligoninėje pragyvenusiai šeimai tai buvo atgaiva. Vis tik mama prisipažino, kad nors namo jau labai norėjosi, tuo pačiu buvo baisu. Galvoje vis sukosi klausimai, kaip pavyks vieniems prižiūrėti dukrytę.
„Mes grįžome namo su papildomu deguonimi, su kita įranga. To deguonies ji ir dabar nori, jai reikia pagalbos kvėpuojant. Kai grįžome namo buvo baisu, nes ligoninėje buvome apsipratę, slaugės buvo šalia. Kai grįžome namo, supratome, kad esame vieni, o aparatai pypsi, reikia mokėti viską sujungti, prižiūrėti. Galiausiai mums viskas pavyko“, - kalbėjo Sandra.
Dabartinė situacija ir pagalbos poreikis
Pasiteiravus mamos, kaip Skaistei sekasi dabar, kai ji skaičiuoja jau šešerius su puse metukų, pašnekovė pasakojo, kad būna visko. Mama aiškino, kad bėgant laikui jie pastebėjo, jog mergaitės raida atsilieka, o taip pat jai buvo nustatyta ne viena diagnozė. „Ilgainiui augant pastebėjome, kad jos raida atsilieka. Tai matome ir dabar, nes ji taria tik pavienius žodžius - mama, gerti, valgyti, eiti. Skaistė turi plautinę hipertenziją, širdies nepakankamumą, kvėpavimo nepakankamumą. Ji taip pat turi klausos sutrikimą, skydliaukės sutrikimų, kitų diagnozių“, - teigė mama.
Šiuo metu mergaitė jau lanko darželį. Nors mergaitės gyvenimo kelias nelengvas, tačiau šiuo metu ji auga mylimų tėvų apsuptyje, tyrinėja pasaulį. „Mes lankome darželį. Anksčiau būdavo taip, kad savaitę pabūdavome darželyje, tada tris savaites namuose arba ligoninėje. Vis tik Skaistė stengiasi lankyti, dėl to kiek išeina, tiek mes ir einame. Jai labai ten patinka, ji visai nebijo žmonių, labai drąsi mergaitė“, - dukra džiaugėsi mama. Pasak jos, tikriausiai prie tokio Skaistės aktyvumo ir noro būti tarp žmonių prisidėjo tai, kad visą vaikystę ji praleido raidos centruose, terapijos centruose bei nuolat bendravo su specialistais.
Net ir be darželio mergaitės dienotvarkė aktyvi. Ji nuolat varsto specialistų kabinetų duris ir stengiasi kibti į gyvenimą. „Skaistė jau praėjo ankstyvosios reabilitacijos kursą, tad dabar du kartus savaitėje lanko logopedę, vizitai mokami. Taip pat ji lanko masažus, ergoterapeutę“, - pasakojo mama. Pasiteiravus mamos, kokia pagalba šiuo metu jiems reikalinga, ji prisipažino, kad finansinė. Anot Sandros, kiekvieną mėnesį reikia pirkti vaistus, papildus, reikalingas šlangutes aparatams, mokėti už vizitus pas specialistus. Kiekvienas paramos euras yra reikalingas siekiant mažosios Skaistės pažangos rezultatų.
| Diagnozė | Būklė |
|---|---|
| Plautinė hipertenzija | Yra |
| Širdies nepakankamumas | Yra |
| Kvėpavimo nepakankamumas | Yra |
| Klausos sutrikimas | Yra |
| Skydliaukės sutrikimai | Yra |
| Raidos atsilikimas | Yra |
SKAISTĖS LABDAROS IR PARAMOS FONDAS
Enid Blyton: vaikų literatūros legenda ir jos pasaulis
2017 metais sukako 120 metų, kai gimė viena garsiausių XX a. vaikų rašytojų Enid Blyton. Dar ne taip seniai, 2008 m., nors ir praėjus tiek laiko po rašytojos mirties, Didžiojoje Britanijoje ji buvo išrinkta mylimiausia šios šalies visų laikų vaikų rašytoja, aplenkdama netgi tokius visiems gerai žinomus rašytojus kaip J. K. Rowling.
Enid Blyton gimė Londone Thomas‘o Carry Blyton, pardavėjo, ir Theresos Mary Harrison Blyton, namų šeimininkės, šeimoje ir buvo vyriausias vaikas iš trijų. Po Enid gimimo visa šeima persikėlė į Kentą, kur Enid ir praleido savo vaikystę. Enid Blyton augo klausydama įvairiausių istorijų, kurias jai sekdavo tėvas. Mažąją Enid ir jos tėvą siejo itin glaudus ryšys - šis jai padėjo atrasti tiek meno, tiek gamtos pasaulį, - tačiau su motina Enid niekad taip gerai nesutarė, kadangi visus šiuos Enid ir jos tėvui svarbius dalykus ji laikė kvailybe ir niekad taip ir nesuprato. Dėl to mergina visuomet jautė nuoskaudą.
Vėliau, kai Enid jau pati išmoko skaityti, sunku būdavo mergaitę pamatyti be knygos rankose. Ji skaitė tokias puikiai žinomas knygas kaip „Juodasis gražuolis“ (Anna Sewell), „Mažosios moterys“ (Louisa M. Alcott), „Alisa stebuklų šalyje“ (Lewis Carroll) ir kitas.
Dar mokykloje Enid su draugėmis ėmė leisti žurnalą „Dab“, į kurį būsimoji vaikų rašytoja rašė trumputes istorijas. Po tėvų skyrybų trylikametė Enid, užsidariusi savo kambaryje valandų valandoms, ima itin intensyviai rašyti - šis pomėgis jai tampa tarytum būdu pabėgti nuo slegiančių minčių. Paaugusi Enid mėgo pasakoti istorijas vaikams (kaip ji pati vėliau prasitarė, tai buvo jos mėgstamiausias užsiėmimas pasaulyje!), o vieną dieną suvokė, kad norėtų tapti mokytoja - juk taip galėtų būti arti jų ir rašyti jiems pasakojimus. Prieš tai dar spėjusi „Nash’s Magazine“ leidinyje publikuoti savo pirmąją poemą „Ar turi?“ (angl. Have you?, 1917), Enid 1918 metais baigia mokytojų paruošos kursus ir įsidarbina guvernante vienoje šeimoje. Dirbdama mokytoja Enid Blyton visąlaik rašė.
1922 m. pasirodo pirmoji jos knyga „Vaiko šnabždesys“ (angl. Child Whispers). Tiesa, tai poezijos, ne prozos knyga. Netrukus Enid išteka už Hugh Alexander Pollock, leidyklos redaktoriaus, kurio padedama ima leisti vieną knygą po kitos. Nors jųdviejų keliai galiausiai išsiskiria ir Enid Blyton vėliau sukuria kitą šeimą, ji visam laikui įsitvirtina kaip vaikų rašytoja. Populiariausiomis jos knygomis galima laikyti „Kvailutį“ (angl. Noddy), „Šauniojo penketuko nuotykių“ (angl. The Famous Five), „Paslaptingojo septyneto“ (angl. The Secret Seven), „Šv. Klaros mokyklos“ (angl. St. Clare‘s) knygų serijas ir daugelį kitų.
Kaip rašo Barbara Stoney savo knygoje apie Enid Blyton gyvenimą, ši rašytoja laikoma viena produktyviausių ir populiariausių per visą vaikų literatūros istoriją, tačiau vaikų literatūros kritikų vertinama vis dar gana kontroversiškai. Nors Enid Blyton tekstai kritikų negalėtų būti pavadinti perdėm daugiasluoksniais, tačiau, kaip taikliai pastebi Renata Šerelytė, aptardama Enid Blyton knygas, vaikai juk praturtinti begaline vaizduote, tad nenuostabu, kad ji gali prisodrinti šių tekstų skaitymą. Pati Enid Blyton yra sakiusi, kad nesupranta, kodėl jos tekstai yra kritikuojami. Jos gyvenimo laikysena visuomet atitiko jos išsakomas mintis, atsakingą požiūrį į rašymą vaikams - anot Enid Blyton, šis jau pats savaime yra menas, ir ne bet toks, o pats įdomiausias iš visų! Ji manė, kad jos tekstai vaikams suteikia ne tik džiaugsmą, bet kartu ir diegia moralines vertybes.
Tačiau ne kartą Enid knygos buvo kritikuojamos būtent dėl jų - kritikai juose įžvelgia abejotinų socialinės, etninės kilmės klausimų sprendimų. Bet reikia pasakyti, kad yra pasirodę ir kritinių tekstų, teigiančių, kad būtent tokie knygose iškylantys aspektai, jautrūs klausimai galėtų tapti paskata pedagogams vystyti diskusiją su skaitančiais vaikais. Galų gale, nepaisant visos kritikos, vis dėlto sunku būtų nesutikti, kad Enid Blyton knygos paperka smalsumą žadinančiomis, įdomių nutikimų prisodrintomis istorijomis, pasižyminčiomis permainingu, nenuobodžiu siužetu, leidžiančiu skaitančiam vaikui kartu su personažais pasinerti į įvairiausius nuotykius. Be to, Enid knygos paskatino ne vieną vaiką pamilti patį skaitymą - jos tekstų kalba nėra itin sudėtinga, puikiai įveikiama jaunesniojo amžiaus skaitytojų.
Šiandien net sunku patikėti, bet Enid Blyton parašė šimtus (ne vieną, ne du ir net ne tris!) įvairiausių žanrų knygų, pasakojimų vaikams, tarp jų rastume ir realistinės, ir fantastinės prozos, netgi detektyvų, taip pat edukacinio pobūdžio knygų. Nors tik labai maža dalis Enid Blyton knygų išverstos į lietuvių kalbą, vis dėlto Lietuvos vaikams puikiai pažįstamos ir vis dar iš bibliotekų graibstomos jau minėtosios „Šauniojo penketuko nuotykių“ knygų serijos (būtent šių knygų serijos leidimo trūkumu lietuvių kalba tikrai negalima skųstis, nors, deja, pirmieji vertimai pasirodė ne iš originalo kalbos). Tai realistinio pobūdžio nuotykių istorijos su detektyviniais elementais apie keturis vaikus - Džulianą, Diką, Džordžiną (kuri norėtų būti vadinama Džordžu), Anę- ir šunį Timą. Jie visi - tikri nuotykiautojai, atsiduriantys įvairiausiose situacijose, atrandantys neįtikėčiausias vietas, tačiau visada surandantys išeitį. Viena esminių knygose slypinčių minčių - draugystės stebuklas, dėl kurio visi nuotykiai tampa tokie smagūs.
Taip pat mūsų šalies bibliotekose galima rasti ir jau kitokio pobūdžio Enid Blyton knygų, tai - „Stebuklingas tolumų medis“, „Stebuklingas norų krėslas“. Šioms literatūrinėms pasakoms būdingas dviejų pasaulių konstravimo principas: realaus, kasdienio, ir fantastinio, persmelkto stebuklais. Esminiu atspirties tašku, leidžiančiu nusikelti į nepatirtas fantastines vietoves, pirmojoje knygoje tampa nepaprastas medis, o antrojoje - stebuklingas krėslas. Tai istorijos, kuriose sutinkamos įvairiausios mitinės, pasakų būtybės ir padarai, o skaitančiam tokio pobūdžio tekstas leidžia ištrinti ribas tarp kasdienybės ir neįtikėtinų dalykų. Šios knygos pasižymi iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, paprastu šmaikštumu, tačiau dažnai sukeliančiu šypseną net suaugusiajam. Ir vėlgi - tebūnie nuotykiai! Enid Blyton kūrybinis palikimas yra neabejotinai neatsiejama XX a. vaikų literatūros dalis.
- "Stebuklingas Tolumų medis": apysakos / Enid Blyton; iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė.- Vilnius: Garnelis, 2005; 2008.
- "Stebuklingas norų krėslas": apysakos / Enid Blyton; iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė. - Vilnius: Garnelis, 2014.
- "Garsusis ančiukas Timas": pasakojimas / E. Blaitona; piešiniai J. Kiselevo; vertė A. Kisielis. - Kaunas : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948.
- "Penketukas lobių saloje": apysaka / Enid Blyton; iš slovakų k. vertė Vytautas Visockas. - Vilnius: Egmont Lietuva, 1999.
- "Kontrabandininkų gūžtoje": apysaka / Enid Blyton; iš slovakų k. vertė Vytautas Visockas. - Vilnius: Egmont Lietuva, 1999.
- "Penketuko pabėgimas": apysaka / Enid Blyton; iš slovakų k. vertė Vytautas Visockas. - Vilnius: Egmont Lietuva, 1999.
- "Nauji penketuko nuotykiai": apysaka / Enid Blyton; iš slovakų k. vertė Vytautas Visockas. - Vilnius: Egmont Lietuva, 1999.
