Nėštumas - vienas svarbiausių ir jautriausių etapų moters gyvenime. Su juo susiję ne tik džiugūs lūkesčiai, bet ir daugybė klausimų bei rūpesčių dėl būsimo vaikelio sveikatos. Visame pasaulyje kasmet gimsta apie 3 proc. naujagimių, turinčių įgimtų anomalijų, įskaitant struktūrinius defektus, chromosominę patologiją ir monogenines ligas. Europos šalyse įgimtos anomalijos tampa svarbiausia perinatalinio mirtingumo priežastimi ir antra po neišnešiotumo kūdikių susirgimų priežasčių struktūroje. Todėl įgimtų anomalijų profilaktika yra ypač svarbus sveikatos apsaugos sistemos, pirmiausia - genetinio šeimų konsultavimo, uždavinys. Įgimtų anomalijų profilaktikoje didelis vaidmuo tenka antrinei profilaktikai, t. y. prenatalinei diagnostikai, kurios tikslas yra kuo anksčiau nustatyti vaisiaus raidos anomalijas, laiku suteikti šeimai reikiamą konsultaciją, kad būtų pasirinkta geriausia ir laiku tolesnė nėštumo ir gimdymo priežiūros taktika.

Prenatalinė diagnostika rekomenduojama, kai liga tokia sunki, kad dėl jos galima nutraukti nėštumą, gydymo nėra arba jis neveiksmingas, šeimai priimtinas nėštumo nutraukimas, galimas tikslus prenatalinės diagnostikos testas ir didelė rizika, kad liga šeimoje kartosis. Prenatalinę diagnostiką reikia numatyti iki planuojamo nėštumo, kitaip galimos klaidos ir sunkios jų pasekmės: skubotas neteisingas sprendimas, per vėlai priimtas sprendimas, stresas, didelė moralinė trauma šeimai.

Genetiniai tyrimai - tai medicininiai tyrimai, kuriais siekiama nustatyti, ar vaisius turi tam tikrų genetinių arba chromosominių sutrikimų. Šie sutrikimai gali būti paveldimi iš tėvų arba atsirasti staiga, spontaniškai vaisiaus vystymosi metu. Svarbu atkreipti dėmesį, kad neinvaziniai genetiniai tyrimai dažniausiai nereiškia diagnozės. Jie parodo riziką arba galimybę tam tikram sutrikimui, todėl teigiami rezultatai dar nereiškia, kad vaisius serga. Svarbu paminėti, kad kartais ir „normalūs“ tyrimų rezultatai negarantuoja, kad kūdikis gims visiškai sveikas. Genetiniai tyrimai nėštumo metu turi aiškių privalumų, tačiau kartu jie kelia ir tam tikrų iššūkių. Pirmiausia, šie tyrimai leidžia labai anksti, dar nėštumo pradžioje, nustatyti rimtas vaisiaus sveikatos problemas. Tai suteikia tėvams ir gydytojams galimybę laiku įvertinti situaciją ir, jei reikia, imtis papildomų veiksmų ar detalesnių tyrimų. Toks išankstinis žinojimas leidžia atsakingai planuoti nėštumo eigą, pasiruošti gimdymui ar net organizuoti specializuotą pagalbą naujagimiui, jeigu prireiktų medicininės intervencijos iškart po gimdymo. Vis dėlto, nepaisant pažangios technologijos, svarbu suprasti ir genetinių tyrimų ribotumus. Kai kurie iš jų tik įvertina riziką, bet nepatvirtina galutinės diagnozės. Tai reiškia, kad gautas teigiamas rezultatas gali reikšti padidėjusią tikimybę, bet dar nebūtinai rodo, jog vaisius serga. Sprendimas atlikti genetinius tyrimus - asmeninis ir priklauso nuo kiekvienos šeimos vertybių, įsitikinimų bei medicininių rekomendacijų.

Invaziniai ir neinvaziniai prenatalinės diagnostikos metodai

Visus metodus (tyrimus ir procedūras), taikomus prenatalinėje paveldimųjų ligų ir įgimtų raidos defektų diagnostikoje, vaisiaus atžvilgiu galima suskirstyti į invazinius ir neinvazinius. Be to, vieni tyrimai (ultragarsinis vaisiaus tyrimas, biocheminių žymenų nėščiųjų kraujoserume nustatymas) daugelyje šalių tampa sudėtine visuotinio nėščiųjų tikrinimo programų dalimi, kiti (pvz., vaisiaus ląstelių ir DNR tyrimas) prenatalinėje diagnostikoje yra dar eksperimentiniai. Kiekvienas metodas turi indikacijas ir kontraindikacijas. Metodo pasirinkimas ir visa prenatalinės diagnostikos eiga turi būti griežtai parinkti pagal tam tikros šeimos situaciją ir atsižvelgiant į nėščiosios būklę. Invazinė prenatalinė diagnostika tinka ne visada, nes jos procedūros susijusios su tam tikra vaisiaus praradimo rizika. Invazinius vaisiaus tyrimus tikslinga atlikti tik tada, kai vaisiaus ligos rizika yra didesnė už procedūros komplikacijų riziką.

Indikacijos prenatalinei diagnostikai

Šeima arba nėščioji turėtų būti nukreipta prenatalinei diagnostikai, jei:

• gimdymo metu bus 35 metų ar vyresnė;
• vyras yra 42 metų ar vyresnis;
• ankstesni nėštumai baigėsi nesėkmingai (du ir daugiau neaugantys nėštumai ar savaiminiai persileidimai, gimdytas negyvas ir (ar) apsigimęs naujagimis, nėštumas nutrauktas dėl vaisiaus patologijos);
• vienas iš sutuoktinių yra subalansuotos autosomų translokacijos nešiotojas;
• vienas iš sutuoktinių serga paveldimąja liga arba turi įgimtą raidos defektą;
• vieno iš sutuoktinių šeimoje yra asmenų, turinčių įgimtų raidos defektų arba sergančių paveldima liga;
• sutuoktiniai yra giminės;
• moteris nėštumo laikotarpiu persirgo infekcine liga (raudonuke, toksoplazmoze ir kt.), vartojo vaistus, narkotikus, buvo paveikta žalingų cheminių ar fizinių veiksnių (spinduliuotės, temperatūros ir kt.);
• nėštumo laikotarpiu nustatyta vaisiaus ar nėštumo patologija;
• nustatyti biocheminiai chromosominės patologijos ar nervinio vamzdelio defektų kraujo serumo žymenys;
• nėštumas prasidėjęs po dirbtinio apvaisinimo.

Vyresnis nėščiosios amžius yra ypač didelis chromosomų aneuploidijų rizikos veiksnys. 21-osios, 18-osios ir 13-osios chromosomų trisomijos rizika didėja su motinos amžiumi ir mažėja didėjant nėštumui. Kita vertus, Ternerio sindromo (45,X0) rizika susijusi ne su motinos amžiumi, bet tik su nėštumo dydžiu, t. y., kuo nėštumas didesnis, tuo mažesnė vaisiaus monosomijos tikimybė, nes iki 80 proc. tokių nėštumų nutrūksta savaime.

Neinvaziniai visuotinio nėščiųjų tikrinimo metodai

Vaisiaus tyrimas ultragarsu

Vaisiaus tyrimas ultragarsu yra labiausiai paplitęs prenatalinės diagnostikos metodas. Jis leidžia nustatyti iki 70 proc. vaisių su matomais raidos defektais. Be to, ultragarsiniu tyrimu galima nustatyti vaisių skaičių, vaisiaus lytį, nėštumo dydį ir kt. Kiekvienai moteriai patartina atlikti vaisiaus ultragarsinį tyrimą antruoju nėštumo trimestru. Antruoju trimestru ultragarsinis tyrimas (16-20-ąją nėštumo savaitę) daugelyje Europos šalių atliekamas kiekvienai moteriai ir yra skirtas įgimtų vaisiaus raidos anomalijų diagnostikai. Tyrimo efektyvumas, nustatant grubias vaisiaus raidos anomalijas, Europoje svyruoja nuo 28-60 proc. Jis priklauso nuo aparato kokybės ir tiriančiojo kvalifikacijos. Nustačius vaisiaus raidos anomaliją, kitas etapas yra išsiaiškinti, kokia tai patologija: chromosominė, geninė ar izoliuotas raidos defektas.

Pavyzdžiui, nervinio vamzdelio defektus (besmegenystę, įskilą stuburą ir kt.) galima laikyti izoliuotais raidos defektais, kuriuos lemia daugelis veiksnių. 80 proc. atvejų taip ir yra. Tačiau ši anomalija gali būti susijusi su chromosomine (3,4 proc.) ir genine (2,7 proc.) patologija. Kai yra Meckel-Gruber sindromas, encefalocelę lydi inkstų policistozė ir polidaktilija. Prognozė vaisiui, turinčiam šį kaukolės skliauto defektą, abiem atvejais (Meckel-Gruber sindromo ir izoliuotos encefalocelės) panaši, tačiau anomalijos pasikartojimo rizika kitų nėštumų metu labai skirtinga: pirmuoju atveju - net 25 proc., o antruoju - tik 6-7 proc.

Antruoju trimestru atliekamo ultragarsinio tyrimo metu ieškoma ne tik vaisiaus raidos anomalijų požymių, bet atkreipiamas dėmesys ir į minkštuosius chromosominės patologijos žymenis. Dalis jų nėra netgi anomalija, o tik žymuo ir kartais vienintelis, leidžiantis įtarti chromosominę patologiją. Antruoju nėštumo trimestru kiekviena chromosominė liga turi savo ultragarsinius požymius ir žymenis. Pavyzdžiui, 21-osios chromosomos trisomijai būdinga brachicefalija, nosies kaulo hipoplazija, „sandalo plyšys“, sprando edema, klinodaktilija, sutrumpėjęs šlaunikaulis arba žastikaulis, išsiplėtusios inkstų geldelės, paryškintas žarnynas, hiperechogeniškas darinys viename iš širdies skilvelių ir kt. Pastaraisiais metais susidomėta vaisiaus nosies kaulo matavimais antruoju nėštumo trimestru (15-22-ąją nėštumo savaitėmis). Hipoplazinis nosies kaulas (≤ 2,5 mm) nustatomas 60 proc. vaisių, sergančių Dauno liga, ir tik 1 proc. vaisių, kurių kariotipas normalus. Šie duomenys nesiskiria nuo tyrimų, atliktų 11-14-ąją nėštumo savaitę. Nustačius nosies kaulo hipoplaziją, bazinė rizika vaisiui sirgti Dauno liga padidėja 50 kartų, tačiau kai nosies kaulo matmenys normalūs, Dauno ligos rizika tris kartus mažesnė.

18-osios chromosomos trisomijai būdinga „braškės“ formos galva, lūpos/gomurio nesuaugimas, mikrognatija, atsilikęs vaisiaus augimas, sutrumpėjusios galūnės, persidengiantys plaštakos pirštai, „sūpuoklės“ formos pėdos ir kt. 13-osios chromosomos trisomijai būdinga holoprozencefalija, veido anomalijos (lūpos/gomurio nesuaugimas, anoftalmija), mikrocefalija, širdies ir inkstų patologija, polidaktilija ir kt. Kuo daugiau tokių defektų ar požymių nustatoma ultragarsu tiriamam vaisiui, tuo didesnė rizika, kad jis sirgs chromosomine liga. Naujos ultragarso technologijos (pvz., trimatis vaizdas) atveria labai dideles galimybes diagnozuojant įgimtas anomalijas.

Nuo 1992 m. susidomėta ultragarsiniais chromosominių ligų žymenimis pirmuoju nėštumo trimestru, pirmiausia vaisiaus sprando srities peršviečiamumo (SSP) (angl. nuchal translucency) matavimu. 10-14-ąją (tiksliau iki 13-osios savaitės ir 6 dienų) nėštumo savaitę (kraniokaudalinis matmuo - 45-84 mm) ultragarsu išgavus sagitalinį vaisiaus pjūvį, galima nustatyti nedidelį kiekį skysčio vaisiaus sprando srityje tarp odos ir stuburą dengiančių minkštųjų audinių. Įrodyta, kad ši sritis yra svarbus vaisiaus aneuploidijų, kardiologinių defektų, daugelio geninių sindromų (Noonan, Stikler, osteogenesis imperfecta ir kt.) bei kitų įgimtų raidos defektų (diafragminės išvaržos, inkstų patologijos, pilvo sienos defektų) žymuo. Atlikus kaklo srities matavimus, pirmiausia įvertinama chromosominės patologijos rizika vaisiui. Toliau šeima sprendžia, ar reikia invazinės procedūros. Kai vaisiaus sprando sritis padidėjusi (≥ 3mm), atlikus invazinius tyrimus, galima nustatyti apie 85 proc. vaisių su chromosomine patologija. Normalaus kariotipo vaisiams su padidėjusia sprando sritimi buvo nustatoma širdies patologija (4-10 proc.), geniniai sindromai, izoliuoti raidos defektai (diafragminė išvarža, inkstų patologija, pilvo sienos defektai). Padidėjęs sprando srities peršviečiamumas, nustatomas ir normalaus, ir pakitusio kariotipo vaisiams, dažniausiai rezorbuojasi antruoju nėštumo trimestru ir retai (4 proc.) pereina į kaklo edemą ar generalizuotą vaisiaus vandenę.

Keliomis teorijomis mėginama paaiškinti kaklo srities pokyčius 10-14-ąją nėštumo savaitę. Morfometriniai trisominių vaisių stambiųjų kraujagyslių tyrimų rezultatai parodė, kad aortos sąsmaukos spindis yra susiaurėjęs, o aortos vožtuvo ir kylančiosios aortos spindžiai yra platesni negu normalaus kariotipo vaisių. Tai gali sąlygoti padidėjusią perfuziją į vaisiaus galvos ir kaklo audinius trisomijų atvejus. Augant vaisiui, aortos sąsmaukos spindis plečiasi greičiau negu aortos vožtuvo ir distalinio ductus arteriosus spindžiai. Taigi, didėjant nėštumui, hemodinamikos sutrikimai dėl susiaurėjusios aortos sąsmaukos išnyksta, ir taip galima paaiškinti spontaniškai išnykusį kaklo peršviečiamumą. Atsiradusį kaklo peršviečiamumą dar mėginama sieti su padidėjusia COL6A1 ir COL6A2 genų raiška. Šie genai yra 21-ojoje chromosomoje ir koduoja VI tipo kolageną, kuris gali turėti įtakos poodžio tankiui. Daugelio specialistų nuomone, padidėjęs vaisiaus sprando srities peršviečiamumas yra vienas reikšmingiausių ultragarsinių žymenų nustatant vaisiaus chromosominę patologiją.

Kitas žymuo pirmuoju nėštumo trimestru - vaisiaus nosies kaulas. 73 proc. vaisių su 21 chromosomos trisomija 11-14-ąją nėštumo savaitę nosies kaulo nėra. Apjungus jau aptartus dydžius (nosies kaulo, sprando srities peršviečiamumo ir motinos amžiaus), vaisiaus chromosominių patologijų nustatymo veiksmingumą galima padidinti iki 90 proc.

Echoskopinio tyrimo tikslumui svarbi naudojama ultragarsinė įranga, tyrimą atliekančio specialisto patirtis. Įprastai tyrimas trunka iki 30 minučių. Tačiau jo trukmė labai priklauso nuo priežasčių, galinčių apsunkinti tyrimo sąlygas: nuo netaisyklingos vaisiaus padėties, moters kūno ypatumų (pacientės pilvo sienos storio, randų gimdoje po buvusių operacijų, gimdoje esančių miomų). Tokiu atveju tyrimas užtrunka. Pacientei siūloma pakeisti kūno padėtį (pasisukti ant kurio nors šono), pasivaikščioti, tikintis, kad vaisius gimdoje taip pat pajudės ir bus galima geriau jį apžiūrėti. Retai, bet tenka pakviesti pacientę atvykti pakartotinai, kitą dieną. Kalbant apie tai, ar echoskopinis tyrimas saugus, mokslinių įrodymų, jog ultragarsinis tyrimas kenkia vaisiui, nėra. Tačiau tiriant vaisių laikomasi saugumo reikalavimų - radiacinės saugos optimizavimo ALARA („as low as reasonably achievable“) principų.

Biocheminė nėščiųjų serumo analizė

Nėščiųjų kraujo serumo biocheminių žymenų tyrimas ir gautų rezultatų įvertinimas yra labai svarbus genetinio konsultavimo etapas, turintis didelę reikšmę antrinei įgimtų vaisiaus raidos defektų profilaktikai. Nėščiųjų kraujo serumo biocheminių žymenų tyrimas padeda prenataliai diagnozuoti vaisiaus chromosominę patologiją (21-osios ir 18-osios chromosomų trisomijas) bei nervinio vamzdelio formavimosi defektus. Šalyse, kuriose vykdomas visuotinis nėščiųjų tikrinimas, biocheminė kraujo serumo analizė pirmuoju arba (ir) antruoju trimestru atliekama visoms moterims. Lietuvoje tiriamos tik rizikingo nėštumo grupės moterys. Joms atliekamas dvigubas (pirmuoju trimestru) ir trigubas (antruoju trimestru) testas.

Tikslinga atlikti šiuos testus, jei:

• nėščioji gimdymo metu bus vyresnė kaip 35 metų;
• nėščioji jau gimdė vaikus su chromosomine patologija ar nervinio vamzdelio formavimosi defektais;
• nėščiajai arba vaisiaus tėvui nustatyta subalansuota chromosomų translokacija;
• tiriant vaisį ultragarsu, nustatyta požymių, būdingų chromosominei patologijai arba nervinio vamzdelio formavimosi defektams;
• moterį nėštumo pradžioje paveikė teratogeniniai ar mutageniniai veiksniai arba ji vartojo vaistus, kurie galėjo turėti įtakos įgimtų vaisiaus anomalijų formavimuisi.

Trigubas testas yra pasaulyje dažniausiai atliekamas tyrimas, padedantis prenataliai diagnozuoti vaisius, turinčius chromosominę patologiją (Dauno ligą, Edvardso sindromą), nervinio vamzdelio arba priekinės pilvo sienos formavimosi defektus. Tiriant nėščiųjų biocheminius kraujo serumo žymenis antruoju nėštumo trimestru (nuo 14-osios iki 21-osios nėštumo savaitės), nustatoma trijų medžiagų - α fetoproteino (AFP), bendrojo chorioninio gonadotropino (hCG) ir laisvojo estriolio (uE3) - koncentracijos.

α fetoproteinas (AFP)

α fetoproteinas yra 69000 daltonų molekulinės masės vaisiui specifinis baltymas, kuris sintetinamas trynio maiše, vaisiaus virškinimo trakte ir kepenyse. Motinos kraujo serume AFP aptinkama nuo 29-osios dienos po pastojimo. AFP funkcija vaisiaus organizme dar nėra tiksliai žinoma. Manoma, kad AFP gali reguliuoti vaisiaus kraujotakos osmosinį slėgį, dalyvauti motinos ir vaisiaus imuninėse reakcijose. 1970 m. buvo pastebėta, kad tuomet, kai yra vaisiaus nervinio vamzdelio formavimosi defektų, AFP koncentracija motinos kraujo serume esti didesnė negu tada, kai vaisius normalus. AFP viršutinė normos riba moters kraujo serume yra 2,5 MoM.

AFP koncentracija motinos kraujo serume gali padidėti, kai vaisiaus būklė yra patologinė: nervinio vamzdelio formavimosi defektai (pvz., įskilas stuburas, galvos smegenų nebuvimas, galvos bei nugaros smegenų bei smegenų dangalų išvaržos), priekinės pilvo sienos defektai, įgimta nefrozė, atsilikęs vaisiaus augimas gimdoje, gresiantis persileidimas, placentos nepakankamumas, vaisiaus žuvimas gimdoje. AFP apatinė normos riba motinos kraujo serume yra 0,7 MoM. Manoma, kad Dauno liga sergančio vaisiaus kepenyse sulėtėja AFP sintezė, dėl to motinos kraujo serume, vaisiaus vandenyse ir vaisiaus kraujo serume AFP koncentracija yra mažesnė už normą (siekia 75 proc. sveikų vaisių AFP koncentracijos kraujo serume).

Chorioninis gonadotropinas (hCG)

hCG yra 36700 daltonų molekulinės masės glikoproteinas, kurį išskiria trofoblastinės ląstelės, kai implantuojasi apvaisintas kiaušinėlis. Laisvasis β chorioninis gonadotropinas sudaro didesnę dalį bendrojo chorioninio gonadotropino ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu, laisvasis α chorioninis gonadotropinas didesnę dalį sudaro vėlesniuoju laikotarpiu. 21-osios chromosomos trisomijos atveju motinos kraujo serume padidėja bendrojo hCG koncentracija (bendrojo hCG viršutinė normos riba motinos kraujo serume yra 2,0 MoM). Be to, kai yra 21-osios chromosomos trisomija, nėščiosios kraujo serume padaugėja ir laisvojo β-hCG.

Laisvasis estriolis (uE3)

uE3 yra 28 837 daltonų molekulinės masės steroidinis hormonas, gaminamas vaisiaus kepenyse ir placentoje. Placentoje uE3 gaminamas iš cholesterolio ir pregnenolono. Kai yra 21-osios chromosomos trisomija, laisvojo estriolio koncentracija motinos kraujo serume yra mažesnė negu tada, kai vaisiaus kariotipas normalus. Kritinė uE3 riba motinos kraujo serume yra 0,7 MoM.

Nėščiųjų kraujo serumo biocheminių žymenų vertėms gali turėti įtakos šie veiksniai:

• nėštumo laikas: įvairių biocheminių kraujo serumo žymenų koncentracija per nėštumą kinta, todėl svarbu labai tiksliai nustatyti nėštumo laiką;
• motinos svoris: jei svoris yra didesnis už vidutinį, AFP ir hCG koncentracija motinos kraujo serume esti mažesnė negu normalaus svorio nėščiųjų;
• priklausymas tam tikrai etninei grupei: Azijiečių moterų kraujo serume AFP koncentracija esti 6 proc. mažesnė, juodaodžių - 8-14 proc. didesnė. hCG koncentracija kraujo serume yra didesnė juodaodėms ir azijietėms, mažesnė - ...

Choriono gaurelių biopsija

Tai invazinis tyrimas, kurio metu per gimdos kaklelį arba pilvo sieną paimamas placentos audinio mėginys. Šis tyrimas gali būti atliekamas anksčiau nei amniocentezė - dažniausiai tarp 11-13 savaitės.

Amniocentezė (vaisiaus vandenų tyrimas)

Tai invazinis tyrimas, kuris yra atliekamas nuo 15-16 nėštumo savaitės. Jo metu į pilvo ertmę įvedama adata ir paimamas vaisiaus vandenų mėginys. Šiais metodais galima diagnozuoti chromosomines (pvz., Dauno, Edvardso, Patau sindromus) ir monogenines (pvz., cistinė fibrozė, spinalinė raumenų atrofija ir kt.) ligas.

Vaisiaus dangalų atskyrimas (membranų atsluoksniavimas)

Artėjant numatytai gimdymo datai, būsimoms mamoms dažnai atliekamos įvairios patikros, o kartais pasiūlomos ir procedūros, galinčios paskatinti natūralią gimdymo pradžią. Vaisiaus dangalų atskyrimas - tai procedūra, kurią gydytojas ar akušerė gali pasiūlyti nėštumo pabaigoje (paprastai po 39-40 savaitės), siekiant paskatinti natūralią gimdymo pradžią ir sumažinti poreikį medicininei gimdymo indukcijai.

Ginekologinės apžiūros metu specialistas pirštu per šiek tiek prasivėrusį gimdos kaklelį atsargiai apsuka ratu tarpą tarp gimdos sienelės ir vaisiaus vandenų pūslės (amniono maišo) apatinės dalies. Manoma, kad šis mechaninis veiksmas paskatina organizmą išskirti natūralius prostaglandinus - hormonus, kurie minkština, trumpina ir veria gimdos kaklelį bei gali paskatinti gimdos susitraukimų pradžią.

Tyrimai rodo, kad moterims, kurioms buvo atliktas dangalų atskyrimas, yra šiek tiek didesnė tikimybė, kad gimdymas prasidės savaime per artimiausias 48 valandas ar savaitę, palyginti su tomis, kurioms procedūra nebuvo atlikta. Tai gali padėti sumažinti medicininės gimdymo indukcijos (vaistais) poreikį. Tačiau ši procedūra negarantuoja gimdymo pradžios ir dažnai neužtenka, kad moteris pagimdytų be papildomų intervencijų. Lyginant su gimdymo sužadinimu prostaglandinais, esminių skirtumų gimdymo išeityse nerasta.

Galimi pojūčiai ir rizika

• Diskomfortas/skausmas: Procedūra daugeliui moterų yra nemaloni ar net skausminga.
• Kraujavimas: Po procedūros gali pasirodyti nedidelis kraujavimas ar gleivingų išskyrų - tai normalu.
• Nereguliarūs sąrėmiai: Gali prasidėti nereguliarūs, paruošiamuosius primenantys sąrėmiai, kurie nebūtinai perauga į tikrą gimdymo veiklą.
• Priešlaikinis vandenų nutekėjimas: Yra nedidelė rizika, kad procedūros metu ar po jos gali netyčia pažeisti vaisiaus vandenų pūslę ir nubėgti vandenys dar neprasidėjus sąrėmiams.
• Infekcijos rizika: Nors tyrimai nerodo reikšmingai padidėjusios infekcijos rizikos (net ir BGS nešiotojoms), bet kokia intervencija pro gimdos kaklelį teoriškai šiek tiek padidina šią riziką.

Kai kurios tarptautinės gairės (pvz., NICE Jungtinėje Karalystėje) rekomenduoja pasiūlyti dangalų atskyrimą moterims nuo 40-41 nėštumo savaitės kaip vieną iš būdų paskatinti gimdymo pradžią ir išvengti pernešiojimo. Lietuvos metodikose konkretus optimalus dažnis nėra nurodytas. Jei gimdos kaklelis visiškai uždaras ir procedūros atlikti neįmanoma, kartais minimas gimdos kaklelio masažas per makšties skliautus, kuris gali turėti panašų stimuliuojantį poveikį.

Nepaisant galimo diskomforto, daugelis moterų, kurioms buvo atliktas dangalų atskyrimas, vėlesnėse apklausose teigiamai vertino šią procedūrą ir rinktųsi ją vėl. Sprendimas dėl gimdos kaklelio patikrų nėštumo pabaigoje ir ypač dėl vaisiaus dangalų atskyrimo turėtų būti priimtas kartu su jus prižiūrinčiu gydytoju ar akušere, įvertinus jūsų nėštumo eigą, pageidavimus, galimą naudą ir riziką.

tags: #membranos #atskyrimas #nestumo #metu

• Visagino socialinės globos namų paslaugos
• Išsamus vadovas apie gimdymą
• Kaip kompiuteriniai žaidimai lavina mąstymą
• Prancūzų vaikų auklėjimo paslaptys
• Stilingos dovanų dėžutės vaikams