1941 m. birželio 14 d. okupacinio sovietinio režimo įvykdytos represijos, kai iš Lietuvos į tremtį ir koncentracijos stovyklas Sibire, be teismo, gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta per 17 tūkst. įvairių tautybių šalies žmonių - nuo kūdikių iki garbaus amžiaus senolių, tapo didžiule tautos tragedija.
Viena šio nusikaltimo aukų tapo kretingiškė grafaitė Marija Tiškevičiūtė.
Marija Tiškevičiūtė gimė 1871 m. lapkričio 22 d. Lentvaryje, grafų Sofijos (1837-1919 m.) ir Juozapo (1835-1891 m.) Tiškevičių šeimoje. Jie 1875 m. iš Lentvario persikraustė arčiau Baltijos jūros, į naujai įsigytą Kretingos dvarą.
Grafienė, giliai tikėdama Dievą, tikėjimo, doros bei gailestingumo mokė ir savo vaikus. Ji nuo pat mažens prie labdaringos veiklos pratino ir savo dukras.
Grafaitės prižiūrėjo ir slaugė dvaro ligoninėje gydomus ligonius, dvaro prieglaudos globotinius, materialiai remdavo miesto varguolius, mokė jų vaikus skaityti ir rašyti.
1887 m. iš Didžiosios Britanijos pas Tiškevičius į Kretingos dvarą atvyko vienos Škotijos mokyklų rektoriaus dukra Margarita Senkler (Margaret Saint-Clair, 1865-1924 m.), mokiusi jų dukras anglų kalbos ir matematikos.
Netrukus M. Senkler tapo ne tik M. Tiškevičiūtės mokytoja, bet ir jos gera bičiule, juolab kad amžiaus skirtumas tarp jų tebuvo šešeri metai. Tikėtina, kad jos pastangomis M. Tiškevičiūtė tapo šviesia ir tauria asmenybe, nusprendusia savo gyvenimą pašvęsti ne šeimai ir vaikams, bet visuomeninei, kultūrinei ir labdaringai veiklai.
Po dvejų metų ji išvyko namo, bet merginų tolesnis bendravimas ir jų dvasinis ryšys išliko toks stiprus, kad 1898 m., po abiejų tėvų mirties, ji visam laikui atvyko į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje, kur buvo įsikūręs M. Tiškevičiūtės brolis, stambus pramonininkas Antanas Tiškevičius (1866-1920 m.).
Sulaukusi pilnametystės M. Tiškevičiūtė kartu su savo bičiule M. Senkler Vilniuje už savo lėšas atidarė ambulatoriją, kuriai ji ir vadovavo.
Kiek vėliau jos abi ėmėsi labdaringos veiklos Vilniuje įkūrusios prieglaudą, kurioje gyveno nedidelį atlygį gaudavusios ir dėl to savo būsto negalinčios įsigyti bei nuomotis moterys.
M. Tiškevičiūtė prie Kretingos dvaro ligoninėje veikusios senelių ir našlaičių prieglaudos 1898 m. atidarė pirmąjį lietuvišką vaikų darželį, kuriame per lauko darbų sezoną prieglobstį rasdavo ikimokyklinio amžiaus dvaro kumečių vaikai.
Šis darželis veikė dvaro ligoninės pastate, kuris tebestovi prie buvusio dvaro parko antrojo tvenkinio. Ligoninėje dvaro gydytojas nemokamai gydė kumečius ir jų šeimų narius. Tame pačiame pastate senoji grafienė Sofija Tiškevičienė įkūrė prieglaudą vienišiems seneliams, našlaičiams ir pamestinukams. Išlaikant prieglaudą grafienei daug padėdavo jos duktė Marija Tiškevičiūtė, gyvenusi Palangoje. Prieglaudoje lauko darbų sezonu prieglobstį rasdavo ir ikimokyklinio amžiaus kumečių vaikai. Vaikus prieglaudoje - darželyje prižiūrėjo dvaro samdoma auklė, kuri mokydavo juos namų ruošos darbų, skaityti ir rašyti. Manoma, kad ši ikimokyklinė vaikų auklėjimo įstaiga veikė iki 1915 m., taigi iki kaizerinės okupacijos.
Pirmojo lietuviško vaikų darželio istorija prasideda 1898 m., kai grafaitė Marija Tiškevičiūtė Kretingos dvaro parke, šalia antrojo tvenkinio esančiame raudonų plytų name, įkūrė pirmąjį Lietuvoje lietuvišką vaikų darželį. Darželyje vasaros darbų įkarštyje buvo globojami kumečių vaikai. Istoriniame darželyje vaikai, kuomet jų tėvai dirbo dvaro ūkyje, buvo ne tik prižiūrimi, tačiau pramokdavo ir trupučio mokslo pradmenų. Iki įkuriant darželį, tas pats pastatas tarnavo kaip svečių namelis, vėliau įkurta dvaro ligoninė ir prieglauda.
M. Tiškevičiūtė jau jaunystėje buvo stipri, atkakliai siekianti tikslo, visapusiškai išsilavinusi asmenybė. Ji mokėjo lenkų, rusų, prancūzų, anglų kalbas, suprato lietuviškai. Mėgo grožinę literatūrą, poeziją, XIX a. pab.-XX a. pr. prisidėjo prie caro valdžios uždraustos lietuviškos spaudos ir knygų platinimo, savo karietoje iš Klaipėdos į Kretingą ir Palangą parveždavo draudžiamos spaudos siuntas, nes jos karietos carinio režimo žandarai ir pasienio sargybiniai netikrindavo.
Bendradarbiavo katalikiškame mėnesiniame žurnale „Tėvynės sargas“, 1896 m. Laumės Lelivaitės (Leliva - Tiškevičių herbas) slapyvardžiu jame paskelbė istorinę apysaką „Viskantas“, kurią į lietuvių kalbą išvertė bernardinų vienuolis K. Kazlauskas.
XX a. pradžioje Palangoje vasaromis ilsėdavosi daug žymių kultūros ir meno žmonių iš Lenkijos ir Lietuvos, čia vyko turiningas kultūrinis gyvenimas, kuriame aktyviai dalyvavo ir grafaitė Marija.
Jos skleidžiamos nepaprastos dvasinės energijos, meilės žirgams ir jodinėjimui sužavėtas lietuvių poetas, kunigas Jonas Mačiulis-Maironis (1862-1932 m.), vasaras praleisdavęs Palangoje, 1904 m. jai dedikavo savo vienintelę lenkų kalba parašytą poemą „Nuo Birutės kalno“ („Znad Biruty“), kurios pagrindinės herojės Celinos prototipas ir buvo pati Marija.
Yra išlikęs M. Tiškevičiūtės laiškas Maironiui, kurį ji pasirašo kaip Celina ir jame mini bendrus prisiminimus.
1908 m. ji buvo išvykusi studijoms į Miuncheno universitetą, bet po 3 mėnesių vėl sugrįžo į Lietuvą.
Grafaitė 1919 m., mirus jos motinai, paveldėjo Jazdų palivarką su 80 ha žemės, 3 gyvenamaisiais pastatais ir ūkiniais trobesiais, taip pat 3 namus Palangoje, tarp jų ir garsiąją „Baltąją“ vilą, kuriuos nuomodavo poilsiautojams ir kur tarpukariu mėgdavo apsistoti prezidentas Antanas Smetona.
1924 m. staiga mirus jos bičiulei M. Senkler, kuri buvo pirmoji palaidota Tiškevičių šeimos kapavietėje Palangos kapinėse, M. Tiškevičiūtė labai išgyveno, ją ištiko dvasinė krizė. Jai įveikti grafaitė išvyko į Prancūzijos Strasbūro miestą, kur 2 metus praleido užsidariusi moterų vienuolyne.
1926 m. grįžusi į Lietuvą, vasarodavo Palangoje, žiemas leisdama pas savo brolius Feliksą Palangoje ir Aleksandrą Kretingoje.
Tuo metu kilmingi, išsilavinę ir turintieji nuosavybės žmonės buvo laikomi pavojingais Sovietų Sąjungos valstybei ir jos politinei santvarkai. Tad tokių žmonių, kaip M. Tiškevičiūtė, likimas, nepaisant jos garbaus amžiaus, jau buvo nulemtas.
1941 m. birželio 7 d. Kretingos NKGB viršininko Petrušenko pasirašytame nutarime nutarta M. Tiškevičiūtę, kaip dvarininkę, turėjusią 80 ha žemės, 9 arklius, 15 karvių, 8 kiaules, ūkio trobesius, žemės ūkio padargų bei technikos, suimti, nors jai priklausęs Jazdų palivarkas buvo nacionalizuotas dar 1940 m., netrukus po sovietinės okupacijos.
Kadangi netrukus, birželio 22 d., prasidėjo SSSR-Vokietijos karas, tikėtina, kad šis turtas nebuvo realizuotas, o pasisavintas ar išgrobstytas.
Kratos protokole pažymėta, kad jos metu paimti du asmeniniai antspaudai, įvairūs laiškai, užrašai, taip pat M. Tiškevičiūtės pasas, o ji pati pristatytas į „pakrovimo“ stotį Darbėnuose, kur perduota į traukinį.
Prieš tai ji buvo apklausta Kretingos NKGB pareigūnų, kuriuos domino, kas iš M. Tiškevičiūtės giminių gyvena užsienyje ir su kuo palaiko ryšius. O ypač juos domino paskutinio Palangos rūmų valdytojo A. Tiškevičiaus ir jo žmonos Liudvikos buvimo vieta.
M. Tiškevičiūtė po ilgos, varginančios, beveik mėnesį trukusios kelionės antisanitarinėse sąlygose gyvuliniuose vagonuose iš Darbėnų per Naująją Vilnią į Rešiotų koncentracijos stovyklą Nižnij Ingašo rajone Krasnojarsko krašte atvyko liepos pradžioje.
Jos byloje išlikęs liepos 6 d. rašytas raštelis, kuriame išvardinti iš M. Tiškevičiūtės paimti vertingi ir pinigine išraiška rubliais įvertinti daiktai: asmeninis antspaudas su rankenėle, žirklės, elektrinis žibintuvėlis, žadintuvas, 3 kišeniniai sidabriniai šveicariški laikrodžiai, kuriuos savo parašu saugoti priėmė lagerio buhalteris.
M. Tiškevičiūtė buvo įkalinta Kraslago lagerių sistemos Belniakų lageryje, kur buvo kalinamos moterys su vaikais.
M. Tiškevičiūtė, kuri dėl savo amžiaus ir nusilpimo į darbus nebuvo varoma, dėvėjo ilgą juodą suknelę, nešiojo juodo gintaro karolius, su savimi visada turėjo maldaknygę, nors byloje rastoje nuotraukoje ji nufotografuota dėvinti kalinio drabužius.
Represinė stalininė sistema be teismo įkalinusi žmones koncentracijos stovyklose jų „teisti“ neskubėjo, nors ir tardytojai, prokurorai bei „teisėjai“ buvo čia pat - lageryje.
M. Tiškevičiūtės baudžiamoji byla buvo pradėta tik 1942 m. kovo 30 dieną po apklausos, kurioje ji sąžiningai atsakė į visus tardytojo užduodamus klausimus.
O balandžio 29 d. jai buvo surašyta kaltinamoji išvada, kurioje ji buvo kaltinama tuo, kad būdama dvarininkė turėjo 80 ha žemės su trobesiais ir gyvuliais, žemės ūkio technikos, savo ūkyje naudojo samdomą darbą, buvo lojali Lietuvos Respublikos valdžiai, aukojo valstybės gynimo fondui, laiku mokėjo mokesčius ir prievoles maisto produktais, prižiūrėjo ir tvarkė jos žemėje buvusius kelius, tuo padarydama nusikaltimą pagal 58 straipsnio 4 punktą: pagalba tarptautinei buržuazijai nuversti komunizmą, už kurį NKVD tardytojas pareikalavo jais skirti 8 metus lagerio su turto konfiskavimu, nors 1942 m. kovo 29 d. lagerio medicininė komisija M. Tiškevičiūtę dėl jos amžiaus pripažino „visišku invalidu“.
Nuosprendis jai, kaip socialiai pavojingam visuomenės elementui, Ypatingojo Pasitarimo (OSO) buvo paskelbtas tik 1943 m. sausio 13 d., kuriuo už akių buvo nuteista 3 metams kalėti, kalinimo laiką skaičiuojant nuo 1941 m.
Mirė M. Tiškevičiūtė 1943 m. vasario 15 d. nuo dizenterijos, nors byloje jos mirties faktas ir nepatvirtintas, o paskutinis įrašas atliktas 1943 m. vasario 19 d.
Sovietinėse koncentracijos stovyklose mirę ar nužudyti kaliniai būdavo užkasami laukuose ar pamiškėse šalia stovyklų, jų kapai nežinomi.
Būtų simboliška, artėjant M. Tiškevičiūtės 150 metų gimimo jubiliejui, pagerbti šią vieną žymiausių Lietuvos XIX a. pab.-XX a. pr. nepelnytai užmirštų asmenybių - moterį, savo gyvenimą paskyrusią kilniems tikslams - šelpti ir remti varginguosius.
Būtų labai simboliška, kad M. Tiškevičiūtės simbolinis kapas-kenotafas atsirastų Tiškevičių šeimos kapavietėje Palangos kapinėse, šalia jos anglų kalbos mokytojos ir bičiulės M. Senkler kapo.
Ne savo valia palikusi savo tėvynę Lietuvą ir tapusi stalininio režimo represijų auka, M. Tiškevičiūtė turėtų vėl sugrįžti namo nors simboliškai, įvykdant jos išreikštą valią.
Atraskite Mariją Montessori: šiuolaikinio ugdymo novatorę | Būtina pažiūrėti vaikams!
Juozapo ir Sofijos Tiškevičių duktė Marija gimė 1871 m. lapkričio 22 d. Sesuo Elena Klotilda Ostrovska prisimena, kad Marija buvo stipri, kitų įtakai nepasiduodanti asmenybė. Ji dar jaunystėje pasiryžo netekėti ir šio pažado laikėsi visą gyvenimą. Nuo vaikystės siekė mokslų, savarankiškai, padedama korepetitorių, mokėsi aukštosios matematikos, teologijos, fizikos, filosofijos pagrindų, tyrinėjo poeziją.
Marija paveldėjo prie Minijos buvusį Kretingos dvaro Kumponų palivarką, jai taip pat priklausė Baltoji vilą Palangoje. Vilą ji nuomavo vasarotojams, o pati gyveno nedideliame name priešais bažnyčią. Žiemą Marija dažniausia gyveno pas brolius Aleksandrą Kretingoje ir Feliksą Palangoje.
XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje ji prisidėjo prie uždraustos lietuviškos spaudos platinimo. Pasinaudodama tuo, kad žandarai ir pasienio sargybiniai grafaitės karietos netikrindavo, iš Klaipėdos į Kretinga ir Palangą parveždavo draudžiamos lietuviškos spaudos siuntas, kurias perduodavo klebonui.
Bendradarbiavo katalikiškame mėnesiniame žurnale „Tėvynės sargas“, redakcijai siuntinėjo žinutes iš Kretingos ir Palangos, o 1896 m. Laumės Lelivaitės slapyvardžiu jame paskelbė istorinę apysaką „Viskantas“, kurią į lietuvių kalbą išvertė bernardinų vienuolis K. Kazlauskas.
Buvo pažįstama su poetu, kunigu Jonu Mačiuliu-Maironiu, kuris vasarodamas Palangoje užsukdavo į svečius pas Tiškevičius. Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute išliko jos laiškas poetui.
Marija užsiėmė labdaringa veikla. Prie Kretingos dvaro ligoninėje veikusios senelių ir našlaičių prieglaudos 1898 m. atidarė pirmąjį lietuvišką vaikų darželį, kuriame lauko darbų sezono metu prieglobstį rasdavo ikimokyklinio amžiaus kumečių vaikai.
XX a. pradžioje Kretingoje išlaikė mokytoją, kuri dvaro tarnautojų ir gabesnes valstiečių bei miestelėnų dukras mokė gerų manierų, siuvimo, mezgimo, lenkų, lietuvių ir rusų kalbų.
1941 m. birželio 14-15 d. enkavedistai Mariją Tiškevičiūtę suėmė ir išvežė į Belniakų lagerį, Krasnojarsko kr., Rusijos Federacija. Kelyje į tremtį ji buvo apvogta, neteko netgi to menko turto, kurį enkavedistai leido pasiimti.
1943 m. sausio 13 d. Ypatingojo pasitarimo nuteista 3 metams lagerio, tačiau po mėnesio, vasario 15 d. mirė. Jos palaidojimo vieta nežinoma.
Grafaitė Marija Tiškevičiūtė - vyriausia Juozapo Tiškevičiaus ir Sofijos Horvataitės duktė. Ji domėjosi senove, buvo uždaro būdo, mėgo žirgų sportą.
1897 metais Laumės Lelivaitės slapyvardžiu paskelbė „Tėvynės sarge“ apysaką „Vidmantas“, kurią į lietuvių kalbą išvertė kunigas K. Plačiai žinoma Marijos draugystė su poetu kunigu Jonu Mačiuliu-Maironiu (1862-1932). Maironis labai mėgo Palangą, dažną vasarą joje lankydavosi. Čia jis susipažino su grafaite, bendravo su ja, vėliau ir susirašinėjo. Yra išlikęs ir Lietuvos Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute saugomas vienas Marijos rašytas laiškas Maironiui. Poetas Marijai yra dedikavęs savo 1904 m. sukurtą, vienintelę lenkų kalba parašytą poemą „Z nad Biruty“ („Nuo Birutės kalno“). Joje minima Celina yra Marijos Tiškevičiūtės prototipas.
Akivaizdu, kad didžiausią įtaką formuojantis Marijos asmenybei darė ir didžiausias pavyzdys jai gyvenime buvo mama - Sofija Tiškevičienė. Ši giliai religinga, dorybinga moteris, augino ne tik savo, bet ir tris nesantuokinius savo vyro vaikus, užsiėmė labdaringa veikla. Ji padėdavo vargingai gyvenantiems žmonėms, prie Kretingos dvaro ligoninės buvo įkūrusi našlaičių, senelių ir invalidų prieglaudą, ją išlaikė.
Marija domėjosi senove, mėgo žirgų sportą, daug keliavo po užsienį.
Apart įkurto vaikų darželio, ji Kretingoje išlaikė mokytoją, kuri gerų manierų, siuvimo, mezgimo, lenkų, lietuvių ir rusų kalbų mokė dvaro tarnautojų ir gabesnes valstiečių bei miestelėnų dukras.
1941 m. birželio 14 d. anksti ryte (apie 3 val. nakties) sovietų valdžia Mariją suėmė ir po tardymo, Darbėnų geležinkelio stotyje įsodinę ją į vagoną per Naująją Vilnią išvežė į Rešiotų koncentracijos stovyklą, veikusią Krasnojarsko krašto, Nižnij Ingašo rajone. Čia ji atsidūrė tų pačių metų liepos mėnesio pradžioje.
Marija Tiškevičiūtė, tremtyje, o vėliau ir kalėjime atsidūrė būdama jau apie 70 metų amžiaus ir gana silpnos sveikatos, tad alinančios gyvenimo sąlygos ją labai išsekino ir ji, užsikrėtusi dizenterija, 1943 m. vasario 15 d. mirė.
Vizija. Misija. Kretingos Marijos Tiškevičiūtės mokykla tenkina Kretingos rajono poreikius ugdant vaikus, mokinius, turinčius vidutinių, didelių ir labai didelių ugdymosi poreikių, teikiama specialioji pedagoginė pagalba.
Pirmuosius kartus visada ypatingi - jie patenka į istoriją. Štai kodėl toks išskirtinis yra visai paprastas, truputį pavargęs, Kretingos dvaro parke, šalia antrojo tvenkinio stovintis raudonų plytų namas. Tai - pirmasis Lietuvoje lietuviškas vaikų darželis. Jį 1898 metais įkūrė grafaitė Marija Tiškevičiūtė. Darželyje vasaros darbų įkarštyje buvo globojami kumečių vaikai. Nuo tada ir prasideda lietuviško darželio istorija.
Tuo metu, kai dauguma kitų žiniasklaidos priemonių priklauso turtingiems savininkams, fondams ar politiniams užtarėjams, „Bernardinai.lt“ priklauso tik savo skaitytojams. Tai užtikrina redakcijos nepriklausomybę ir leidžia siekti misijos - laisvos, krikščioniškomis vertybėmis grįstos žurnalistikos ir atviro turinio visiems.
tags: #marijos #tickeviciutes #darzelis
