Mergelės Marijos su Kūdikiu vaizdinys, dar vadinamas „Madona su Kūdikiu“, yra vienas svarbiausių ir dažniausiai sutinkamų motyvų krikščioniškojo meno istorijoje. Šis vaizdinys, kilęs iš senovės italų žodžio „ma donna“ (liet. „mano ponia“), ne tik atspindi motinos ir vaiko ryšį, bet ir yra kupinas gilios teologinės bei simbolinės prasmės.
Pirmaisiais amžiais krikščioniškame mene madonos vaizdinys buvo retas. Padėtis pasikeitė po 431 m., kai Efezo susirinkime buvo patvirtintas Kristaus dieviškumas. Bizantietiškame mene įsivyravo ikoninis madonos vaizdavimas. Vakarų Europos menas iš pradžių buvo stipriai veikiamas bizantietiškų madonos vaizdinių. Nuo maždaug VII a. pradėjo daugėti madonos vaizdinių bažnyčiose, paskatintų bažnyčių, skirtų Mergelei Marijai atsiradimo, bei istorijos apie Šv. Luko esą tapytą Marijos portretą.
Madonos ikonografijoje karūna reiškia Rojaus ar dangaus valdovės padėtį. Mėlyna skraistė ar apsiaustas simbolizuoja tyrumą, kilmingumą. Raudona suknelė - kančios simbolis dėl sūnaus praradimo.
Pats populiariausias vaizdinys, modeliuotas pagal bizantišką glykophilousa pavyzdį, yra madona su kūdikiu - madonos vaizdinys su kūdikiu ant rankų. Pavyzdžiui, Fra Filippo Lippi „Madona su Kūdikiu“ yra ryškus šio stiliaus atstovas.
Šiaurės Europoje tapo populiariu gotikinis vienišos, su karūna ir su kūdikiu rankose madonos įvaizdis soste. Nuo XIV a. pradėjo vyrauti laisvesnis, asmeniškesnis madonos vaizdavimas renesanso mene. Pradėjo retėti religiniai atributai ir ikonografinio vaizdavimo apraiškos iki to, kad vėlesniuose kai kuriuose renesanso ir baroko kūriniuose jų visai neliko.
Renesanso mene, kartu su kūdikiu Kristumi, dažnai buvo vaizduojamas kitas kūdikis − Šv. Madonos su maitinamu kūdikiu atvaizdas Romos Priscilos katakomboje (datuojamas II a.).
Po XVII a. atsirado ir išpopuliarėjo įvairūs madonos vaizdiniai:
- Madona su kūdikiu ir šventaisiais (it. sacra conversazione) - vaizdinys, kuriame vaizduojama madona su kūdikiu, o aplink juos šventieji, dažniausiai miesto, bažnyčios bendruomenės globėjai. Retais atvejais vaizduojami paveikslo užsakymo rėmėjai, paprastai klupantys prieš madoną. Gotikiniame ir ankstyvajame renesanso mene šis vaizdinys turėdavo poliptiko formą su madona centrinėje panelėje.
- Madona su kūdikiu ir Šv. Ona - vaizdinys, kuriame vaizduojama Mergelė Marija su kūdikiu ir savo motina Šv. Ona.
- Šv. Gailestingumo Madona (it. madonna della misericordia) - madonos vaizdinys, kuriame Mergelė Marija stovi išskėstomis rankomis ir plačiai laiko apsiaustą, po kuriuo vaizduojami įvairūs, Marijos globos prašantys veikėjai. Dažnai apsiausto kraštus prilaikantys vaizduojami angelai. Šis vaizdinys mene beveik pranyko XVI a.
- Nuolankumo Madona (it. madonna dell'Umiltà) − vaizdinys, kuriame madona vaizduojama sėdinti ant žemės, dažnai ant pagalvės kampo, su kūdikiu ant kelių.
- Didingoji Madona (it. maestà) − vaizdinys, pabrėžiantis Mergelės Marijos didingumą. Dažniausiai tai didelių matmenų, su daug šventųjų ir madona soste su kūdikiu vaizdinys.
- Pieta (it. paėmimas į dangų (it. nekaltas prasidėjimas - XVII a. išpopuliarėjęs vaizdinys, kuriuo pabrėžiama Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo idėja.
- Rožinio Madona - vaizdinys, susijęs su dominikonų vienuolių ordinu. Juo vaizduojama Mergelė Marija, dovanojanti rožinį šv. Dominykui (kaip ordino įkūrimo ženklas).
Iki XVI a. Madonos vaizdinys istorijoje sulaukė ne vien religinių interpretacijų. Anot F. Nyčės, „Siksto Madonoje“ Rafaelis labai jaunos Mergelės Marijos įvaizdyje esą siekė, kad žiūrovas joje matytų idealiąją būsimą savo žmoną. Tokie interpretacijos rodo, jog meno kūriniai gali turėti ir ne religinių reikšmių, atspindinčių to meto visuomenės lūkesčius ir idealus.
XXIII Marijos Gimbutienės skaitymai // Vasario 19 d.
Straipsnyje pristatomas Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas, atskleidžiant jo ikonografinius ir kompozicinius pokyčius po restauravimo. Konstatuojama, jog paveiksle pavaizduota Švč. Mergelė Marija Snieginė su adorantais. Remiantis kulto kontekstu, ikonografinėmis analogijomis ir tapybos tyrimų duomenimis, keliama prielaida, kad paveikslas buvo sukurtas XVII a. jėzuitų aplinkoje, o po 1760 m. gaisro atiteko Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės altoriui.
| Vaizdinio tipas | Simbolika |
|---|---|
| Karūna | Rojaus ar dangaus valdovės padėtis |
| Mėlyna skraistė/apsiaustas | Tyrumas, kilmingumas |
| Raudona suknelė | Kančia dėl sūnaus praradimo |
Šis paveikslas, tikėtina, buvo sukurtas vietinio profesionalaus dailininko Vilniuje. Jo ikonografija ir tyrimų duomenys leidžia teigti, kad jis gimė jėzuitų aplinkoje XVII a. antrajame-trečiajame ketvirtyje. Po 1760 m. gaisro, rekonstruojant bažnyčią, paveikslas buvo pritaikytas naujam altoriui, todėl galimai buvo pakirptas ir užtapytos kai kurios detalės. Marijos ir Kūdikio drabužiai buvo pridengti specialiu apdangalu su karmelitų garbinamo Škaplieriaus simboliu.
