Vaikams augant būna fiziologinių apetito šuolių ir duobių, kada vaikai natūraliai mažiau suvalgo. Gydytoja dietologė sako, kad tėvai, pamatę rekomendacijas, kokias porcijas jų vaikai iš tikro turėtų suvalgyti - kai kurios iš jų būna, pavyzdžiui, nuo pusės iki vieno sausainio 2 metų vaikui - gerokai nustemba. Kitas vertus kartais fiziologinis apetito sumažėjimas yra painiojimas su maisto išrankumu ar nevalgumu. Atrodo, kad iki metų vaikas valgė didesnes porcijas, tačiau po metų vaiko augimo greitis sulėtėja ir kurį laiką jis ima valgyti mažiau - tai normalu. Kai kurie vaikai nemėgsta sumaišytų maistų, padažų, troškinių - maisto pateikimą reikia gerbti, tačiau ne iki tokio lygio, kad namie gaminami penki atskiri patiekalai.
Gydytoja dietologė sako, kad nuspręsti, ką vaikas valgys, turi tėvai, o ne vaikas. Jos teigimu, vaikas sugeba reguliuoti energijos kiekį pagal sotumo ir alkio jausmą, bet jis nesugeba tinkamai pasirinkti. Vaikas turi rinktis, kiek jis suvalgys, o tėvų uždavinys - sudaryti valgymo režimą, kad vaikas išalktų. Geriausias vaistas nuo nevalgumo, jei tai yra psichologiniai dalykai, yra išalkimas. Vaiko režime turėtų būti trys pagrindiniai valgymai ir, priklausomai nuo vaiko amžiaus ir fizinio aktyvumo, du-trys užkandžiai tarpuose. Tarp valgymų nerekomenduojama gerti sulčių, kefyro, pieno. Visos dienos metu vaikams siūlome gerti vandenį, o sultis, kefyrą, pieną geriau gerti kartu su maistu ar užkandžiais. Taip pat labai svarbu išlaikyti pertraukas tarp valgymų, kad vaikas spėtų išalkti, išmoktų ir palaukti. Užkandžiai turi būti suplanuoti, jų neturi būti daug.
Nevalgumo priežastys
B. Jarašūnė sako, kad, jeigu paaiškėja, kad vaikas ilgesnį laiką iš tikro suvalgo mažiau, nei jam reikėtų, derėtų paanalizuoti, kokios galėtų būti to priežastys. Arba vaikai, mažai valgydami, demonstruoja savo savarankiškumą ir nepriklausomybę, arba jie patiria dėmesio trūkumą - pavyzdžiui, vaikas būna pamirštas patenkinant tik jo fiziologinius poreikius, ar šeimoje yra kivirčų, chaoso, tad vaikas taip nori atkreipti į save dėmesį. Taip pat vaikas gali turėti ryškiai mažesnį apetitą po ligos, pavyzdžiui, roto viruso. Mažesnį apetitą vaikas gali turėti ir dėl lėtinių ligų, pavyzdžiui, anemijos, kuri turi jau apčiuopiamą išraišką. Jeigu vaikas jau porą mėnesių atsisako mėsos, žuvies, jei vartoja daug pieno produktų, reikėtų išsitirti, ar vaikui nėra mažakraujystės.
Todėl ji tėvams, besijaudinantiems dėl vaiko nevalgumo, pirmiausia siūlo parašyti kelių dienų dienoraštį, kuriame fiksuotų ką ir kiek vaikas valgo, ir tada įsivertinti, ar iš tikro vaikas tiek mažai suvalgo, kaip jiems atrodo.
Užkandžiai
B. Jarašūnė sako, kad dažna vaikų „nevalgumo“ priežastis yra per dažnas ir per gausus užkandžiavimas. Labai dažnai atrodo, kad vaikas nevalgo pagrindinių patiekalų, bet tarpuose tarp pagrindinių valgymų yra labai daug užkandžių: sūrelių, traškučių, sulčių, saldžių pieno gėrimų. Suskaičiavus energinę maisto vertę pamatytume, kad su visais užkandžiais vaikas suvartoja pakankamai ar net daugiau nei reikia kalorijų.
„Sąmoningų mamų“ bendraįkūrėja, medikė Giedrė Veličkienė nurodė, kad pagrindinė vaikų „nevalgumo“ priežastis yra nuolatinis užkandžiavimas. Jeigu vaikas privalgo daug užkandžių maisto, tai jis nenori normalaus maisto. Todėl tarp valgymų reikia daryti apie 3-4 val. pertraukas. Tarpuose gali būti užkandis, tačiau tai galėtų būti vaisiaus gabaliukas, o ne pusė pakelio duoniukų. Taip pat reikėtų atsargiai vertinti naujus maisto produktus. Kartais vaikas įtariai žiūri į dar neragautą maistą. Vaikui reikia duoti 10-12 kartų naujo maisto paraguti, kol jis pripranta - tai reikėtų turėti omenyje. Tam, kad vaikas pradėtų valgyti naują maistą, padeda pasakymas “ gali nevalgyti, bet paragauk“. Paragavus vaikas dažnai sako „gerai, man patinka“.
Pasiūlymai tėvams
Gydytoja dietologė nurodė, kad galima pasitelkti mažų gudrybių, kaip vaikui įsiūlyti valgyti tai, ko jis atsisako. Jeigu vaikas nevalgo mėsos ar daržovių - juos galima įmaišyti į košes ar blynus. Dabar madingos užtepėlės, padažai, glotnučiai - gal ta forma vaikui tinka, gal jam patinka spalvos - maistas turi būti patrauklus vizualiai. Kitas dalykas - valgymo aplinka turi būti rami: be jokių televizorių, telefonų, planšečių. Be to, tėvai turi rodyti pavyzdį nuo pat mažens: jei patys tėvai nevalgys daržovių ar maitinsis chaotiškai tai ir vaikai nevalgys. Geriausia, kai šeima kuo dažniau valgo drauge. Kitas dalykas, mes neturime klausti Petriuko „ar valgysi daržovių?“, mes turime klausti „ar valgysi agurkus, ar pomidorus?“. Leisdami vaikui rinktis tarp kelių variantų, mes skatiname jo savarankiškumą (pats nusprendžia) ir bendradarbiavimą.
Pasak jos, vaikams reikia dėti nedideles porcijas (su galimybe paprašyti dar, jeigu vaikas nori), maistą galima patiekti neįprastuose induose, žaismingai jį dekoruoti, kad sudomintume valgytojus. Taip pat, kalba dietologė, į svečius galima pasikviesti valgesnių vaikų. Taip pat patariu, kad vaikai praleistų kuo daugiau laiko lauke: darykime piknikus, patys eikime į svečius, iškylaukime.
TIESIOGIAI: Buzelio karjeros vakaras ir ką čia padarė Adebayo?!
Vienas iš svarbiausių principų - vaikui turi būti duodama laisvė tik į įgimtą alkio ir sotumo jausmo patenkinimą, kai vaikas nori valgyti - duokime, kai vaikas sako „Aš sotus“ - leiskime jam baigti. Pasirinkimas galimas tik tarp sveikatai palankių patiekalų ir maisto produktų, bet ne tarp koldūnų ir daržovių troškinio.
Sąmoningų mamų“ bendraįkūrėja, medikė Giedrė Veličkienė sako, kad, jeigu vaikas atsisako valgyti normalų maistą, jam nereikia vietoj jo siūlyti užkandžių. Vaikui reikia pasakyti „kai norėsi valgyti, aš tau duosiu“, ir, vaikui išalkus, siūlyti jam tą patį patiekalą, o ne jogurtuką, sumuštinuką, duoniuką. Moteris taip pat nurodė, kad, norint, jog vaikas valgytų daugiau, jam reikia duoti valgyti savarankiškai - tada vaikas patiria daugiau valgymo malonumo.
Dar vienas dalykas, dėl ko vaikas gali būti nevalgus - tai žarnyno parazitai. Kalbant „mamiškai“, ne moksliškai, tai parazitus galima įtarti, jeigu vaikas pasidaro irzlus, labai nori saldumynų ir nenori normalaus maisto. Tada reikia eiti pa gydytojus ir daryti tyrimus. Tokiems vaikams, kurie žaidžia smėlyje kartą per metus, vasaros pabaigoje, rekomenduoja sugerti antikirminėlinių vaistų kursą - mano vaikas, pavyzdžiui, jį geria.
Kreiptis į gydytojus
Taip pat gydytoja akcentavo, kad tie vaikai, kurie buvo žindomi, greičiau pripranta prie rimto maisto, jie linkę labiau viską ragauti. Jeigu vaiko nevalgumas trunka ilgesnį laiką, sukelia psichosocialinės adaptacijos sutrikimų ir/ar tėvai pastebi pablogėjusią bendrą sveikatos būklę, reikia pasikonsultuoti su šeimos gydytoju arba dietologu. Svarbu žinoti, jog kai kurios su vaiko išrankumu maistui susijusios būklės, pavyzdžiui, mažakraujystė, gali turėti įtakos jo protiniam vystymuisi ir gebėjimui mokytis mokykloje. Taigi, gydytojo konsultacija gali padėti išvengti didesnių problemų bei grįžti prie malonumą, o ne stresą keliančio, valgymo.
Vaikams turi būti duodama laisvė tik į įgimtą alkio ir sotumo jausmo patenkinimą, kai vaikas nori valgyti - duokime, kai vaikas sako “Aš sotus” - leiskime jam baigti. Pasirinkimas galimas tik tarp sveikatai naudingų patiekalų ir maisto produktų, bet ne tarp koldūnų ir daržovių troškinio.
Tėvelių pareiga sudaryti tinkamas sąlygas tokio maisto nevalgyti. Jei nėra galimybių, tada tai tegul būna retos progos. Būtina kalbėtis su vaiku, kad toks maistas nepalankus imunitetui ir gali būti susijęs su peršalimo ligomis, skaudančiu pilvuku, galvos skausmu, sugedusiais dantims ir pan. Žinių apie mitybą praplėtimas tiek jums, tiek vaikams padės vidumi pajausti prasto maisto įtaką jūsų sveikatai. Svarbu - klausykite savęs ir mokykite to savo vaikus, nes tik jūs geriausiai žinote, koks maistas jūsų sveikatai naudingas, tik jūs esate geriausi savo gydytojai ir mitybos specialistai. Nesitikėkite, kad per vieną dieną pavyks atsukti laikrodį atgal. Kantrybės - žingsnis po žingsnio ir rezultatai nudžiugins.
Tad tėvams pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, ar tikrai jų vaikas valgo mažiau, nei reikėtų, o tada jau galima griebtis aibės gudrybių, kurias pateikia specialistės.
