Motinos diena - viena gražiausių pavasario švenčių. Kai pavasarį sodai pasipuošia pirmaisiais žiedais, į mūsų namus ateina Motinos diena. O kokia šventė be gėlių? Kiekvienas prisimena dainą „Tau, mano mamyte, pirmieji pirmieji žiedai“ - su šia daina ir užaugo jau keletas kartų, o mamos ją išgirdusios graudinasi. Būtent gėlės, jų žiedai neretai tampa pirmosiomis dovanėlėmis, kurias mažos vaikučių rankytės įteikia mamoms svarbiausią jų dieną - pirmąjį gegužės sekmadienį.
Lopšelio-darželio „Zylutė“ grupių „Peliukai“, „Saulutė“ ir „Bitutės“ ugdytiniai sveikina visas Mamytes Motinos dienos proga ir dovanoja gražiausius pavasario žiedelius, savo šypsenas bei švelniausius sveikinimo žodžius.
Nuo kovo iki gegužės mėnesio vyko Vilniaus rajono ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigų trumpalaikis projektas „Gražiausi žiedai mamai“. Širdingai dėkojame visiems dalyvavusiems mokytojoms ir vaikams už kūrybiškumą.
Etnobotanikės kelias ir senųjų darželių atgimimas
Etnobotanikė Gražina Žumbakienė didžiąją savo gyvenimo dalį skyrė tradicinių Lietuvos sodybų augalų tyrinėjimui. Keliaudama po Lietuvą ji rinko tarpukarį ir ankstesnius laikus menančių žmonių pasakojimus ir parašė knygą: „Senieji gelių darželiai. Kvapnūs, puošnūs, gydantys“. Jos knygoje aprašyta daugiau nei 70 augalų rūšių, kiekvieną gėlę ar augalą lydi istorijos apie pasaulį, kurio jau nebėra.
„Tą knygą skyriau moterims ir vyrams, kurie man viską pasakojo. Kažkaip kai rašiau, buvo sunkiai graudu, nes jų daugelio jau gyvų nebėra“, - sako G. Žumbakienė.
Etnobotaniką Gražina apibrėžia kaip mokslą, tyrinėjantį santykį tarp žmonių augalų. Iš savo ekspedicijų po senąsias Lietuvos sodybas, Lietuvos liaudies buities muziejaus darželiams G. Žumbakienė parvežė nemažai augalų.
Tradiciniai augalai ir jų reikšmė senovės lietuvių sodybose
„Negaliu įsivaizduoti darželio be medetkos, nasturtės, Šraderio balandos, dar vadinamos pabrėžomis, šalavijo, juozažolės, kelių rūšių mėtų, rūtos kelmelio, kvepiančio narcizo. Kokie būtų namai be alyvos, jazmino krūmo?“, - vedžiodama po savo kiemą ir darželius sako G. Žumbakienė.
„Mylimiausi buvo augalai, kurie kvepėjo. Tuos, kurias neturėjo kvapo, net vadino bedruskiais. Buvo tokia gėlė balzamita, dabar jos jau mažai kur bėra. Ji ėjo darželiuose kartu su rūta ir bijūnu. Vadinosi dar platmėte, Marijos lapais, ožkos liežuviais. Labai mėgo dėl jų kvapo, nes žiedelių kaip ir nėra. Arba ta pati razeta, juk net dainuodavo „Negražus razetos žiedas, anei lapas, bet labai gardus josios kvapas“. Nepaprastai skaniai vakare visas kiemas kvėpdavo. Tik sakė, po tomis razetomis rupūžės mėgdavo sėdėti.
„Bijūnas buvo viena iš brangiausių, mylimiausių gėlių. Dzūkijoje sakė: kaip ana graži, taip ana naudinga“. Buvo pagrindinis vaistas nuo nervų, nuo nemigos, vaikams išsigandus. Virdavo lapelių arba šaknų arbatą. Ji anksti žydi, žiedas gražus, kvepia, ir dar vaistingas. Žalioji rūta taip pat buvo „panacėja nuo visų augalų“. Beje, nacionalinei tapatybei svarbus augalas į Lietuvą atkeliavo Viduržemio jūros regiono. Čią jį atsivežė vienuoliai, o kai kas mano - karalienė Bona. Dauguma kitų tradicinėmis laikomų gėlių taip pat nėra vietinės, jos atkeliavo Tolimųjų rytų, Pietų Amerikos ir kitų kraštų.
Darželio funkcijos ir jo reikšmė visuomenėje
Darželis atliko daug funkcijų - jis ne tik gardžiai kvepėjo, teikė pasigėrėjimą darželio šeimininkei ar šeimininkui, bet ir kėlė pagarbą aplinkiniams.
„Sakė, kad sodyba be darželio yra kaip putra be druskos, karvė be uodegos. Gražius darželius turėjusios merginos buvo vertinamos kaip darbščios šeimininkės, ir, matyt, turėjo daugiau šansų ištekėti. Tai buvo svarbu, bet ne visoms: „Vieną tokią moterį sutikau, kuri nemėgo gėlių. Sakė: „jeigu kvietkus ugdysiu, aruodui lentos nepridėsiu“. Mat aruodą pildant grūdais, ant viršaus lentą kali. Bet tokių daug nebūdavo.
G. Žumbakienė pažymi, jog svetimtaučiui lietuvių meilė gėlėms nebuvo suprantama. Vokiečių keliautojas Albertas Zvekas XIX amžiaus pabaigoje rašė: „Lietuvės gali kelias valandas prie darželio stovėti, apie gėles kalbėti.“ Etnobotanikė turi atsakymą į šį klausimą: „Tas darželis, kaip sakė, buvo visas gyvenimas. O šiaip mergaitėms nebūdavo laiko skiriama darželio tvarkymui. Mergaitės nuo 12 metų jau perimdavo iš mamos darželį. Kartais ir nuo 8 metų, nes mamoms būdavo daug vaikų, joms nebūdavo kada rūpintis. Kai kurios moterys prisiminė, kaip joms mirdamos motinos prisakydavo: „Tik neapleiskit darželio“.
Rumšiškėse, Kauno marių pakrantėje, įsikūręs Lietuvos liaudies buities muziejus. Muziejus reprezentuoja 18 a. pabaigos - 20a. pirmosios pusės valstiečių ir miestelėnų kultūrą. Lankomės Aukštaitijos kaime, kuris mus pasitinka atvirais trobų langais ir durimis. „Šeimininkės tik antrą dieną dirba. Mus lydi muziejininkė Rasa Žumbakienė. „Kasmet šioje sodyboje lysvelių kraštų tvirtinimui reikia 300 vytelių, nuskustų, nužievintų“, - pasakoja Rasa, kai praeiname pro dvi dirbančias moteris: viena peiliu skuta žievę, kita puslankiais vyteles bedžioja į žemę. Kai kurios vytelės lenkiamos lūžta.
Laikmečių darželiai: nuo prieškario iki pokario
Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos Botanikos sodo Botaninių kolekcijų kuratorė Virginija Aleknienė papasakojo apie tris svarbiausius laikotarpius Lietuvoje: prieškario, tarpukario ir pokario.
Prieškario laikotarpis (1830-1918 m.)
Darželiai buvo kuriami su aiškia paskirtimi - jie ne tik teikė grožį, bet ir naudos kasdieniame gyvenime. Paprastieji erškėčiai puikavosi reprezentatyviausioje sodybos vietoje. Aukštoji piliarožė - vienas pagrindinių prieškario darželio akcentų. Žiemė - nereiklus visžalis augalas. Dažnai augalai buvo sodinami prie namo sienų, kad apsaugotų nuo vėjo ir suteiktų malonų aromatą. Darželiai būdavo aptverti paprastomis tvorelėmis, pagamintomis iš eglišakių ar lazdyno šakelių.
Tarpukario laikotarpis (1918-1945 m.)
Darželiai tapo spalvingesni, daugėjo vienmečių gėlių. Tarpukario darželis - mažiau praktiškas, dekoratyvesnis. Tradiciniai augalai Lietuvoje - žaliosios rūtos. Tarpukario darželis neįsivaizduojamas be diemedžio. Nasturtės - lengvai prižiūrimos ir ilgai žydi. Lysvelės buvo kuriamos įvairesnių formų - kvadratinės, širdelės formos klombos, o tvorelės - vis įmantresnės.
Stabtelkim prie rūtų temos, nes turime gražų pavyzdį, kaip jos panaudotos šiuolaikinėje sodyboje. Dalė rūtas pataria prižiūrėti kaip levandas, mat šios nenukerpamos irgi sumedėja. Rūtų gyvatvorė gėlynui. Paklausėme dėl priežiūros niuansų. Dalė į rūtas pataria žiūrėti kaip į levandas. Šios, kaip ir levandos, nekarpant per keletą metų sumedėja. Rūtas karpyti ji pataria, kai šios pradeda leisti žiedus.
Pokario laikotarpis (1945-1980 m.)
Darželiai žavėjo savo tvarka ir dekoratyvumu. Dekoratyviniai elementai, tokie kaip baltai kalkėmis nudažyti akmenukai ir smėliu pabarstyti takeliai, liudijo apie šeimininkų pastangas palaikyti tvarką ir grožį. Bijūnai pokario darželiams buvo privalomas elementas. Šiurkštieji saulakiai primena jurginus, bet jų nereikia iškasinėti. Dekoratyvus našlaičių ir flioksų derinys.
Senoviniai mūsų darželiai ir tradiciniai augalai, augę juose, gali įkvėpti ir šiandienos sodybų šeimininkus.
Mažosios Lietuvos darželiai
Straipsnis parašytas remiantis autorės surinkta medžiaga ekspedicijose į šį kraštą 1980-1989 metais. Lankytasi Klaipėdos ir Šilutės rajonuose, Neringoje. Bronius Kviklys rašo: „Po 1410 m. pergalingų kautynių ir po 1422 m. Melno taikos, kurios metu buvo nustatytos Lietuvos-Ordino sienos, Klaipėda ir jos sritis nebuvo grąžinta Lietuvai. Tuo Lietuvai buvo padaryta didžiulė žala: didžiulis lietuviškas užnugaris ir priėjimas prie jūros paliktas Ordinui, sau tepasiliekant 20 km pajūrio ruožo be naturalaus uosto. Tuo būdu tuo metu, kai lietuvių karių žirgai pasiekė Juodąją jūrą, didelė lietuvių tautos dalis ir savas pajūris vakaruose 670 metų (iki 1923) paliktas svetimiesiems“ (1). Apie šios Lietuvos dalies, tiek šimtmečių buvusios svetimųjų rankose, gėlių darželius ir norime parašyti. Kur ir kokius darželius sodino lietuvininkės? Kokias gėles augino? Kokiais vardais jas vadino?
Gėlių darželis buvo kiekvienoje sodyboje. Lietuvininkės mylėjo gėles. Svetimtaučiai net stebėdavosi tokiu išskirtiniu dėmesiu gėlių darželiui: „Lietuvininkės gėlių darželius prie namo įrengia su didele meile ir skoniu, nes jos yra didelės gėlių draugės. Jos ilgai užtrunka apžiūrėdamos gėles ir su tokiu pakiliu sielos iškalbingumu, kad vokietis net nesuvokia, kaip jos tokiam mažareikšmiam dalykui gali surasti tiek žodžių“ (2). Gėlių darželį sodino dėl grožio: „Dėl namų papuošimo. Ir pasidžiaugti: išeini - gėlės“. Rašytoja Ieva Simonaitytė rašo, kokia atgaiva gėlių darželis yra mergaitėms: „O toksai vakaras darželyje teikia Advei ypatingo malonumo, tikro atsigaivinimo. Nors dar anksti pavasarį, bet jau galima džiaugtis ir gėrėtis savo gėlėmis. Berods, nedaug jų težydi. Bet visos sūdriai žaliuoja. Darželyje matyti žalmedžio, mėtų, rūtų, levandrų ir daug kitų gėlių. Ir: - Sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau levandrėlę - niūniuoja sau tyliai Advė“ (3). Darželis buvo labai svarbus. Buvo sakoma, jei nėra gėlių, tai tos sodybos mergaitė ar moteris niekam tikusi, su ja nebus gyvenimo (4). Darželis turėjo būti visą laiką švarus, tvarkingas: „Gaspadinės norėjo turėt gražių žolių prie lango - dėl grožio. Nežinau, kad mūsų kaime kas nebūt turėję. Jei buvo apžėlęs, tai gaspadinė atsiprašydavo (jei kas atėjo), ot, sako, biškį apleistas, nespėjau apravėti, buvo koks svarbus darbas. Gėlių darželį laikydavo tvarkoj. Nerašytas garbės dalykas - arba švariai, arba neturėt.
DARŽELIO VIETA
Mažoji Lietuva prie didelių vandenų. Pučia stiprūs vakarų vėjai, todėl lietuvininkės, sodindamos darželį, mažai kreipė dėmesio į kiemo ar gatvės pusę, o žiūrėjo pasaulio šalių. Dažniausiai darželį sodino į pietus nuo gyvenamojo namo, kiek rečiau - į rytus. Klišių kaimo gyventoja Marija Gelžienė sako: „Darželį čia taiso, kur vėjas nenudaužia“ (6). Gėlių darželį paprastai sodino prie gyvenamojo namo.
Senaisiais augalais besidomintys taip pat semiasi įkvėpimo iš Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje įrengta Augalų nacionalinių genetinių išteklių lauko kolekcijos. Ją sudaro 60 skirtingų augalų, kai kurie jų jau beveik iš darželių išnykę. Tarkim, tikrasis margainis, diemedis. „Jei ne Gražina, mes daug ko neturėtume. Tradiciniai augalai senųjų sodybų darželiuose buvo sodinami ne bet kaip ir tikrai ne bet kokie. Jie pasakojo apie juos sodinusių žmonių gyvenimo būdą, papročius bei estetikos suvokimą. Jei savo sodyboje norėtumėte atsparaus, patikimo ir vaikystę primenančio gėlių darželio, dabar galite pasisemti įkvėpimo iš patikrintų šaltinių.
