Salomėjos Nėries poezija - tai ne tik gamtos ir meilės lyrika, bet ir gilus žmogaus sielos atspindys, kuriame svarbią vietą užima vaikai, šeima ir jų likimas. Eilėraščių rinkinyje „Diemedžiu žydėsiu“ poetė dažnai kreipiasi į kūdikio, vaiko paveikslą, tyrinėdama jo trapumą, nekaltumą ir viltį, kurią jis neša pasauliui.
Vaikystės trapumas ir gamtos glėbyje
Vienas ryškiausių kūdikio motyvų poezijoje atsiskleidžia eilėraštyje „Saulės kūdikėlis“. Čia gamta susilieja su motiniška meile, kurdama saugią ir jaukią erdvę mažajam. „Ūžia girios, ūžia / Pasaką slaptingą, / Skambančiam gegužiui / Pasakų nestinga.“ Galingi ąžuolai ir girgždančios beržo lingės sukuria gamtos simfoniją, kurios viršūnė - lopšinė, supanti „Saulės kūdikėlį“. Net jauni dagiliai pakelia sparnelius, o vėjai tyliai supa auksinį saulės kūdikį. Šis vaizdas perteikia gamtos džiaugsmą ir meilę vaikui, jo nekaltumą ir šviesumą, kuris atsispindi lauko džiūgesyje.
Salomėja Nėris, tyrinėdama vaiko pasaulį, nevengia ir tėvų rūpesčių bei vilčių. Eilėraštyje „Motutės ašaros“ motina glaudžia kūdikėlį ant rankų, o jos ašaros, spindinčios obelų žieduose, simbolizuoja tiek džiaugsmą, tiek nerimą. Tačiau tarp ašarų ir rūpesčių gimsta viltis: „Auk, vaikeli, būk didutis / Mamą pavaduosi.“ Tai ne tik motinos palaiminimas, bet ir priminimas apie vaiko svarbą, jo ateitį ir pareigas.
Kūdikis Jėzus - viltis ir nauja pradžia
Kūdikėlio Jėzaus paveikslas Salomėjos Nėries eilėraščiuose įgauna ypatingą, sakralinę prasmę. Jis tampa vilties ir naujos pradžios simboliu. Jo atėjimas į pasaulį neša taiką ir meilę, primindamas apie Dievo meilę žmonijai. Mergelė Marija, Jėzaus motina, poetės vaizduotėje tampa naujosios Ievos, tikrosios gyvųjų motinos, simboliu. Ji yra ne tik Jėzaus gimdytoja, bet ir prisideda prie mūsų gimimo ir ugdymo malonės plotmėje. Marija, Mergelė ir Motina, yra Bažnyčios įvaizdis, tobuliausias jos įgyvendinimas.
Kūdikėlis Jėzus gimė nakties tyloje, ir tik vėliau jo gyvenimo tylą perskrodė žodžiai, ištarti šventyklos prieangyje: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Vėliau jis „buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso, - burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio.“ Šie žodžiai pabrėžia Jėzaus pasiaukojimą ir nuolankumą.
Kūdikėlis Jėzus simbolizuoja ne tik tikėjimą, bet ir viltį. Jo gimimas atneša šviesą į tamsiausią naktį. Kai vynas raudonas kriokliais teka į taures, kai snaigė delne pavirsta džiaugsmų moneta, mes meldžiamės tyliai, prašydami žemėje rojaus, kad ji nors šią naktį pabūtų šilta ir šventa. Taurioji naktis prisiglaudė meiliai prie sniego. Tamsos karalystė dabar jau visai nebaisi, nes juodumos nykios jau šventišką žemę palieka ir beldžia į širdį vilties kibirkštėlė šviesi.
Trys Karaliai ir Kalėdų prasmė
Pasakojama, kad Betliejuje gimusį kūdikėlį Jėzų aplankė Trys karaliai. Nors jie nebuvo karaliai, nuo viduramžių jie taip buvo vadinami, nes atkeliavo iš pasakiškai turtingų Rytų. Jie atnešė jam dovanas: auksą, smilkalus ir miros. Šios dovanos simbolizuoja Jėzaus karališkumą, dieviškumą ir būsimą auką.
Kalėdos - kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė. Tą magišką Kūčių vakarą, gruodžio 22 d., šiaurės ašigalis esti labiausiai nukrypęs nuo saulės. Pas mus tuo metu būna trumpiausias šviesusis paros metas. Nuo gruodžio 25-osios saulė, tarsi trumpam stabtelėjusi pailsėti, vėl ima kopti aukštyn į dangaus skliautą. Šis astronominis reiškinys simbolizuoja vilties atgimimą, šviesos pergalę prieš tamsą.
Kūdikėlio Jėzaus gimimas yra nuostabi paslaptis, kurią menininkai ir poetai stengėsi perteikti savo kūryboje. Jis simbolizuoja naują pradžią, viltį ir meilę, kurią mes turime nešti į pasaulį. Dabar tas laikas, kai turime padėkoti, atsiprašyti ir susitaikyti. Kviečiu atverti širdis Gerumui ir Meilei. Apglėbkime vieni kitus Draugyste, Tikėjimu, Meile ir Viltimi.
Salomėjos Nėries eiles skaito Rūta Staliliūnaitė (Lietuvių poezija)
Stebėkime aplink esančius žmones, pajauskime juos, galbūt jiems kažko iš tikrųjų reikia, ką galime duoti mes.
