Senovės Lietuvoje motinystė ir vaiko auginimas buvo neatsiejama gyvenimo dalis, lydima savitų tradicijų, iššūkių ir neblėstančios meilės.
Gyvenimo realijos ir šeimos vaidmuo
Kai prieš aštuoniadešimt metų žmonės skirstėsi viensėdžiais, niekas nenorėjo imti šiaurinių galulaukių. Žemė buvo ten prirausta žvyrduobių, smiltėta, nukerojus usnimis ir varpučiu. Visą plotą padalino lygiais rėžiais ir primetė priedo kiekvienam gyventojui. Tuos nuskurdusius dirvonus žmonės vadino kolonijomis, ir tik geresnius gabalus buvo išlaikę ligi šios dienos.
Kaip senovės laikais kaimynijoj ant dviejų kalnų viršūnių stūksojo dvi pilys, kurių gyventojai niekados nesueidavo, tai ir tarp varšavinių ir mūsų sodžiaus nebuvo nei bendrų vakaravimų, nei talkų, nei linamynės. Vienų su kitais nesuvedė nei vestuvių šokiai, nei šermenų giesmės, nei šienapjūtės ar krivūlės. Tarp abiejų buvo nelygios kilmės, nelygaus turto siena, per kurią nevalia buvo perlipti.
Rikes nuvežus, mažažemių vaikai ir moterys ateidavo į rugienas rinktis varpų. Svarbiausia bendra pramoga buvo persimušimas. Kas metai, užėjus bobų vasarai, vieną sekmadienio pavakarę abiejų kaimų žaliukai susirinkdavo ties ežia. Jie ateidavo šaltai, su rimbais ar vėzdais rankose, sustodavo į eiles ir mušdavosi, kaip mušamasi kare: be didelio pykčio, atsargiai ir gudraujant. Laimėdavo toji pusė, kuri į svetimo kaimo žemę įsibraudavo ir savo priešą išvaikydavo.
Vėl abu kaimai sulėkdavo į draugę, kada gaisro liepsnos lyžteldavo kieno šiaudinį stogą ir nušviesdavo juodą rudens naktį. Taip ėjo metai po metų, ir abu kaimai gyveno nesusibėgdami, kaip gyvenę.
Motinystės iššūkiai ir parama
Vieną gegužės vakarą kolonijose į tetos Žvirblienės trobelę įsmuko viešnia, su užtraukta skarele ant akių ir su gniužulėliu glėbyje. Žvirblienė išsyk viešnos nepažino. - Daručių Uršulė! Dievulėliau tu mano... buvo atėjus. - Kas tau, širdele? - Dievulėliau, kur aš dabar dingsiu... - Supratau, žuvele, supratau, kad vargšė įkrito į bėdą, kaip muselė į išrūgas. Ji kruvinomis ašaromis prašo mane, o aš, žuvele, ne tiek jos klausausi, kiek žiūriu įsispoksojus ir negaliu akių nuo jos atitraukti: plaukai jos juodi, kaip varno sparnas, o akelės mėlynos, kaip vo-silkėlės, gi visa tiesi, kaip ta pušelė girioj, ir geruos namuos auginta. Tik tie veideliai toki įdubę, nuverk-ti. Ir žinotum, sugrudo man širdelė, pati vos nepravirkau. Taip tetos Žvirblienės pastogėj atsirado mažoji Uršulytė.
Jos mama dar tą pat vakarą iškeliavo, nubučiavus savo dukrytę, švariomis palutėmis perrišusi ir pinigų palikusi. Reikėjo moteriškei linksmybės ir drąsos. - Mergos vaikas! Benkartukas! - Šlovę nuplėšė, visiems mums šlovę nuplėšė! Teta kantriai penėjo maželius ir pirmiausia numaldė savo vyrą. Rėkė jis iš pradžių, iš lovos išsivijo, bet atlyžo matydamas, kaip kas mėnesis ateina popieriukas tai pienučiui, tai Uršuliukės drabužėliams, ir taip per dvejus metus, kol vieną dieną pasiekė žinia, kad mama toli ten, apie Naujamiestį, mirusi plaučių uždegimu.
Antras krito Ramanauskų dėdė. Krimto senį per visą amželį žmona, o paskutiniu laiku galvą jam balzgino ji su Uršulyte: "Akių neturiu kur dėti, kai susitinku klebonėlį,-tokia gėda, tokia gėda! Taip ji birbė dieną ir naktį, kaip vinį po vinies į sieną kalė. Važiavo kartą senis iš malūno, ant miltų maišų aukštai išsižergęs.
Nusižiūrėję į Julių, užeidavo dažniau ir kiti į kolonijas. Ypač mėgo jaunieji rudens ir žiemos vakarais ten pasiklausyti Skarulių dėdės pasakojimų apie turkų karą ir apie tuos laikus, kada japonai ištaškė rusus: senis ir ten, ir ten buvo mušęsis. Mėgo jie susimetę ligi aušros prakortuoti arba paerzinti mergaites. Bet jie vis dar lyg slapstėsi, juoda naktimi dangstėsi, vis taip, lyg tėvai nieko nežinotų.
Daug ją lankė, lyg jiems nesmagu būtų pasidarę, kad šiurkščiais drabužėliais ji į bažnyčią ėjo, niekieno nepavėžinta, kad ujama našlaite jų pašonėj ji išaugo, niekieno nesušelpta, niekieno nepamyluota, niekieno šiltu žodžiu neprašnekinta. Daug jų buvo, bet tik viena Žvirblienė ulbėjo ir kvotė galvodama, kad gal ne džiova, ne kokia sukata ar geltligė maželę baigia, bet sielą kirminas graužia. Dabar suprato Žvirblienė, kodėl mergaitė nyko ir geso.
Vaikystės džiaugsmai ir liūdesys
- Atėjau pasižiūrėti augintinės. Mergytė senio išsigando. Kai dėdė pakylėjo už pažastų, ji linksmai krykštė ir ištiesė rankutes į sidabrinę laikrodžio grandinėlę. - Išdėsiu į akis teisybę! Buvo jau pavakarė. Žemoj pirkutėj, smėliu išbarstytoj, ant grindų sėdėjo du švarūs, bet skurdžiai aprengti vaikučiai. Senė pasitrynė akis, dar giliau įkišo, lyg gervė, galvą pro duris ir vis negalėjo atitokti, - monai čia koki gal vaidenas! Šiukštu mano seniui neprasižiok... Primuštų mane. - Kaip du angeliukai, sėdi jie asloj ir žaidžia akmenėliais.
Praėjo metai, praėjo antri. Nužydėjo alyvos, išskrido strazdai ir vėl grįžo. Uršulytė žengė į pasaulį. Per Sekmines ją nusivedė į bažnyčią, į atlaidus Vilkavišky. Mažoji pakilo tą dieną, saulei tekant ir pirmiesiems vyturiams sučirenus. Ji girdėjo, kaip sode ir laukuose paukščiai vienas po kito sučiulbo ir kaip visų apylinkių piemenukai iš visos gerklės šaukė, vieni ant kitų oliuodami. Mergaitė nusiprausė šaltu vandeniu prie lovio, susišukavo ir, apsivilkusi šlebutę, laukė, kada reikės eiti.
Žengė Žvirblis su žmona ir keturiais sūnumis vieškeliu, vesdami Uršuliukę. Jai visa atrodė gražu, šventa ir nepaprasta - ir tos beržų šakomis apkaišytos pirkios, ir vyturėlių čirenimas, ir žibančios ūkininkų bričkos, traukiamos įsipenėjusių eržilų, ir gėlėtos moterų skarelės, ir Klevelio veislinis bulius su ramunių vainiku ant ragų, ir tas varpų gaudimas čia Vilkaviškio, čia Didvyžių, o čia net Alksnėnų ar Alvito bokštuose. Bet Uršuliukei taip patiko ir žmonės, ir namai, ir miesto gatvės, kad jos širdukė šokinėte šokinėjo iš džiaugsmo. Susičiaupus, ji visą kelią nė žodžio netarė, tik žiūrėjo ir žiūrėjo, įsitvėrus Žvirblienei į ranką. Kai per sumą vargonai suūžė ir visa bažnyčia užgiedojo, mažoji lyg apglušus prisiglaudė kertėje.
Tuoj po didžiųjų švenčių mažoji visai pasikeitė. Kartą Žvirblienė nakčia rado mergaitę beverkiant, įsikniaubusią į priegalvėlį ir susitraukusią į kamuoliuką, nei kačiukas. Nuliūdus ir susirūpinus ji slinkinėjo aplink namus. Rytais ji nebėgo į ganyklas. Patvinus upeliui, neleido su Žvirbliukais laivelių. Lakštingala čiulbėti liovėsi, ir avietės jau raudo girioje. Bet mergaitė, rodės, neklausė paukščių giesmės nė vaikų lelionės miškuose.
Per rugiapjūtės talkas jinai jau nesikėlė iš lovos. Saulėtomis dienomis išnešdavo ją su patalais į sodą, paguldydavo po obelia ir palikdavo vieną, kitiems į darbus išėjus. Lankydavo ją žmonės, atnešdavo kas pyrago, kas medaus korį, kas kokį žaisliuką, o ir mūsų mama, žiūrėk, ėmus ir nubėgus į Žvirblius. Kalbinama mažoji šnekėjo tolimu, prigesusiu balsu.
Dienoms trumpėjant ir garniams besirengiant išskristi, Uršuliukė visai sumenko. Tik kaulai vieni barkšojo, ir tos mėlynos akys gailiai žvelgė į besibaigiančią vasarą, į baltus debesų kamuolius žydrame danguj, į kregždukus, ant šakų sutūpusius, ir į žmones, keliu pravažiuojančius.
Tuo keliu į ją atėjo ir Ramanauskų dėdė, ir Bruzdelių amerikonas, ir Klevelis su savo kurčia žmona. Daug ją lankė, lyg jiems nesmagu būtų pasidarę, kad šiurkščiais drabužėliais ji į bažnyčią ėjo, niekieno nepavėžinta, kad ujama našlaite jų pašonėj ji išaugo, niekieno nesušelpta, niekieno nepamyluota, niekieno šiltu žodžiu neprašnekinta. Daug jų buvo, bet tik viena Žvirblienė ulbėjo ir kvotė galvodama, kad gal ne džiova, ne kokia sukata ar geltligė maželę baigia, bet sielą kirminas graužia. Dabar suprato Žvirblienė, kodėl mergaitė nyko ir geso. Glostydama vargšelės plaukus, teta kalbėjo, kol aušra raudonai nudažė rytmečio padangę. Tylėdama, pro pražiotą burną karštligiškai alsuodama, klausėsi ir klausėsi Uršuliukė, akutes įsmeigus į langą, kol rytai pradėjo rausti. Po kelių savaičių ji mirė.
Buvo rami, mėlyna bobų vasara. Mergaitė iš lovos pro langą žiūrėjo į vieškelį. Žvirblienė sėdėjo gretimais ir lopė šlebutę niūniuodama "užmik, užmik, mažas vaike". Tylu buvo namuose. Šią pavakarę mažoji buvo lyg tokia pailsėjus, nurimus ir pagerėjus. Ūmai Žvirblienė knystelėjo nusigandus, net jai šlebutė iš rankų iškrito? kažkas negera nusmelkė jai per širdį, ir jai pasirodė, kad ligoniukas alsuoja vis rečiau ir rečiau. - Mama! Voratinkliai blizgėjo pievose, kai su mama ir tėčiuėjom į laidotuves. Uršuliukė gulėjo grabe, kurį pats Žvirblis sukalė ir mėlynai nudažė. Atsiskyręs nuo giesmininkų, Ramanauskų dėdė kiūtojo už grabo, į kertę įsispraudęs, ir verkė. Ašaros ritosi jam per apžėlusius žandus ir žilą, dvišaką barzdą. Grįžęs namo, išėjau vidur nakties į kiemą ir žvelgiau aplinkui: tamsu buvo ir graudu.
Kražių skerdynės ir tautinis atgimimas
Prieš keturiasdešimt su viršum metų mažai kam žinomas Kražių miestelis buvo pagarsėjęs beveik viso pasaulio spaudoje. Ilgą laiką plito jo garsas ir Lietuvoje. Kas gi atsitiko? Tikiuosi, kad lietuviui skaitytojui nereikia plačiai Kražių istorijos aiškinti, nes tėvai, seneliai iki šių dienų nėra užmiršę Kražių įvykių, kurie, plačiai prigiję Kražių skerdynių vardu, tebėra primenami ir kai kur net legendomis yra virtę.
Tačiau, vis dėlto, paprastas Kražių žemaitis, vargšo baudžiauninko sūnus ar vaikaitis, stojęs ginti savo tikėjimo, o drauge ir tautiškumo prieš galingą anų laikų Rusiją ir plačiajam pasauliui parodęs, kad tebėra gyvas, dar ne visai užgniaužtas, garsiai šūktelėjęs, kad jis per daug jau yra vargęs, per sunkiai kamuojamas dvasią ir kūną, pagaliau, kad norįs gyventi laisviau,- drįsčiau sakyti, per mažai mūsų tautiečių tėra įvertintas.
Nei mūsų senojoj, nei naujojoj literatūroj nėra ryškesnio žodžio apie kražietį. Ir aš pats, jaunas būdamas, iš savo tėvų ir senesniųjų žmonių esu daug prisiklausęs apie Kražius. Vėliau jau pradėjęs dirbti literatūrinį darbą, nekartą pagalvodavau apie tą vargšą žemaitį taip ryžtai ir su pasiaukojimu išdrįsusį pakelti prieš pūvančios monarchijos dievukus savo pūslėtą kumštį.
Sunku kurti maždaug istorinį romaną tų įvykių, kuriuos dar dauguma atsimena. Kiekvienas toks skaitytojas ar istorininkas paima knygą, lūpų kertelėmis šypsodamasis, prieidamas prie jos kritiškai, nes tariasi esąs taip pat dalyvis, žinąs gal ne blogiau įvykius už autorių. Tačiau, kaip žinome, meno kūrinys turi savo dėsnius ir savo principus. Rašydamas šį kūrinį, esu aplankęs tas apylinkes, plačiai kalbėjęsis su pačiais, kurie dar tebegyvi, dalyviais, naudojęsis istorine medžiaga, knyga- ,,Proces Krožańsky“, kunigo Veblaičio straipsniais, o ypač gerb. kanauninko Kražių klebono Tomaševičiaus pačia patikimiausia ir gražiausia medžiaga. Čia jam ir tariu nuoširdžiausią ačiū. Betgi ta medžiaga naudodamasis, aš visai sąmoningai esu sukeitęs metų laikus, kai kurias vietas, vardus ir net pavardes. Daugiausia betgi romano personažai veikia tikromis pavardėmis. Teko nutylėti ir kai kuriuos, net bendro pobūdžio, įvykius apie tų laikų bažnytinę politiką ir dvarininkų bajorų vaidmenį.
Jei kas atidžiau yra pastudijavęs Kražių įvykių istoriją, tai žino, kad patys rimčiausieji Kražių didvyriai yra buvę paprasti liaudies sūnūs, pamaldieji žemaičiai, kurių rankos buvo varčiusios slaptai gautus „Varpo“ ar kitokių tų laikų garsesnių lietuviškų leidinių numerius. Dėl to tad, kai kas gali pasigesti, kad šitame mano romane nematyti ryškesnio atgarsio to tautinio sąjūdžio, kuris yra plitęs kituose Lietuvos kampuose. Betgi taip ir yra buvę. Vargšas kražietis, ilgai vilkęs baudžiavą, nieko kito savo dvasiai nėra turėjęs, kaip tik bažnyčią, ir, kol jį maitino plutgaliais, kol jis dar šiaip taip galėjo kvėpuoti sukirmijusioj trobelėje, tylėjo, kentė, nes bažnyčioje pasiguosdavo ir iš ten laukdavo stebuklo. Bet kai caro tarnai išdrįso atimti iš jo ir šitą paskutinę jo paguodą, jis puolė ginti, nebodamas gyvybės.
Kasdienybė ir papročiai
Buvo rytas. Laukais, kelmeliais, pievomis šokinėjo linksmi, gaivūs saulės spinduliai. Liepų, vyšnių, berželių apsupti, vėjo prie žemės priglostyti kyšojo šiaudiniai namų stogai lyg pempių kuodai. Ant pajuodusių akmenų krūvelės dar smilko ugniakuro liekanos. Varpeliu skambėjo vieversys, siekdamas žydriųjų padangių.
- Dangus šviesus, kaip sklienyčia, - tarė Rimkus, vos kąsnį nurijęs. Nuo tamsos lig tamsos prakaituodamas, Rimkus ir jo kaimynai bėrė auksinį grūdą į išpurentą, akių nuglostytą žemelę, Dievo prašydami tik saulės ir lietaus. Rimkus nesiskundė, nesvaidė piktų žodžių. Tik retkarčiais, po darbų prie stalo atsisėdęs, susimąstydavo. Iš jauno, bet jau gelstelėjusio, raukšlėmis paženklinto veido žybtelėdavo kažkas neramaus, skausmingo.
Neseniai iš Amerikos pusbrolis jam buvo atsiuntęs laišką ir savo atvaizdą. Jis džiaugte neatsidžiaugė. Kokia šalis! Ten žmonės dėvi baltas skrybėles, auksinius laikrodžius ir rūko iš baltų, tur būt, sidabrinių pypkių. Moterų sijonai išpūsti, permatomi. Iš vieno tokio pusė žemaičių mergužėlių velionus pasisiūdintų.
- Na, kas gi buvo Olesius? Toks pat skurdžius kaip ir aš. Susimąstė Rimkus, net jam šaukštas iš rankų iškrito. Užaugęs Olesius platino Žemaičiuose draudžiamas knygas, laikraščius, laimės mazgelius ir kitokius, anot moterėlių, dyvus. Po jo kailiniais, po jo miline garsiau už širdį plakdavo „Aušra“, „Varpas“, „Tėvynės sargas“. Kam už pinigą, o kai kam ir dykai bruko Olesius kuklią, bet amžiną Lietuvos šviesą, žodį, išplėštą iš lietuvio inteligento širdies.
Pradžioje Olesiui sekėsi: pirko žemaičiai lietuvišką knygelę, laikraštį, nors ir skaityti nemokėdami, pečiais traukė neatsistebėdami, kad senovėje ir Lietuvoj yra buvę savų karalių, savų pinigų, savos kariuomenės. Laimės mazgeliais rusai nesirūpino, bet už laikraščius, už knygeles jie gaudė Olesių pikčiau negu vagį. Kartą naktį senoj, apgriuvusioj pirtyj Olesių pagavo ir vežė į Raseinius. Ši žinia perkūnu trenkė ne tik Rimkų, kitus giminaičius, bet ir visą plačią apylinkę. Kas kur galėjo - slėpė, net degino Olesiaus iš Prūsų atneštą kražiečiams brangią dovaną. Pakely Olesius pabėgo ir pasiekė Ameriką.
Rimkus pakilo nuo stalo, pamaldžiai persižegnojo ir rengėsi į bažnyčią. Praeities prisiminimai, iš eilės antri sunkūs metai kaskart vis labiau skaudino jo širdį, sunkino mintis. Sulojo šuo. Jis žvilgterėjo į kiemą ir pamatė Sorelį. Ilga, lyg šv. - Koks parka! Baladojasi ir baladojasi! Uždusęs spėjo įeiti Sorelis ir su visa dėže žnektelėjo ant suolo.
Jis buvo labai išvargęs, iki kelių purvinas ir sunkiai kvėpavo. Kiaurą naktį miškais, krūmokšniais buvo keliavęs, pagaliau buvo net užkopęs ant molėto, kiek patižusio kalnelio, lyg norėdamas amžinai atsisveikinti su šiomis apylinkėmis. Prieš jo akis buvo atsiskleidę kalnai, kalneliai... Čia, tartum apsamanojusį akmenį, dėžę nuo kupros nuridinęs, jis ilgai sėdėjo ant žolės, kojas ištiesęs. Miškas kvepėjo skaniau už šimtametį vyną. O seniui Soreliui vistiek širdį skaudėjo. Gamta jo nedžiugino.
Trisdešimt metų cimpinėja jis po Kražių apylinkes muilu ir razinkomis kvepiančia dėže ant nugaros; trisdešimt metų pardavinėja ūkininkėms, trobelninkėms ir kumetininkėms kaspinėlius, skareles, karolius, vaistus nuo pelių, blakių ir blizgančių prūsokų. sios karoliais, nes trūko skatiko; pelės, žiurkės ir prūsokai nenyko iš šventosios žemaičių žemelės. Negelbėjo Sorelio milteliai, stebuklų nedarė skystimėlis.
Tankūs jo antakiai suvirpo, kaktoje susimetė ilgos raukšlės. Sidabrinio pinigo nuo namų per toli nuviliotas, dargi susirgęs, sulaukė jis gilios nakties. Tamsiame danguje sumirgėjo žvaigždės. Artimas miškas šnarėjo lėtai, paslaptingai, tartum kugždėtųsi prisisotinusios piktosios dvasios. Per miegą suklykęs paukštis, lyg išsigandęs kromininko nuodėmių, kilo į orą, šaukdamas klaikiu balsu. Lingavo miegūstos šakos, kažkas suūkčiojo. Sorelis drebėjo, žvalgėsi ir bėgo pustekinis, o jam rodės, kad miškas, virtęs mirusiųjų rabinų vėlėmis, jį vejąsis. Užmiršo troškulį, alkį... Atsitrenkęs į šakotą eglę ir sunkiai savo nusmukusią mantą vėl ant nugaros užsimetęs, bėgo iš miško, bijodamas ir vagių ir Abraomo Dievo.
- Ui, Rimkau, Rimkau, - vis dar sunkiai kvėpuodamas, prašneko žydas.-Juk ir šunį Pondievas sutvėrė. - Nusiimk kromą, pasilsėk. - Ui, argi šiokią dieną jus gali rasti. Prociavojat ir prociavojat. Bagočiai! O man pinigų reik. - Ui, Rimkien, a fainenke moteris visoj Žemaitijoj. Kaip mane gyvą matai! Turiu šilko, kaspinų ir kitokių cackų, kad pats karalius tanciavotų ... Veizėk, ji dar juokiasi. Fu! Aš tau sakau, Rimkien, kad tavo kermašavi dantys. Tu vis kva kva kva, vis anuos rodai. Ciuc, paškustva! Tebekratydamas galvą, Sorelis išsilaisvino iš dėžės ir vikriai ją atrišo, atidarė.
- Ar veizi, šilkinė skarelė! Cacka! Tokios nė kunigo gaspadinė neturi. - Pūrą? Tu sakai pūrą? Andriejauskas du pūrus kviečių davė, ir tai nepardaviau. Esu kopčius, ne smerdals. Juk skarelės iš tolo atvežtos, iš anos pusės marių. Ar tu supranti, Rimkien, tu vištos galva? Žydas šaipėsi, pliaukšėjo per suplyšusio juodo skverno kampus. Jo veidas buvo pilkas kaip žemė. Alkį, nuovargį ir sielos skausmą, kuris širdį ėdė kaip piktas kirminas, jis norėjo nuslėpti švilpavimu, juokais, barniais, kratymusi. Nesisekė.
- Zajauskaitė puiki merga, a? Kai tu skarelę užsigobsi, būsi puikesnė už kanarką. Ui, Rimkien, kokia tu boba! Tu dar nežinai, kas kanarka yr. Toks paukštis, toks paukštytis, ui toks puikus! Jis gieda civ civ civ ir les tik kanapes. Tavo vyras žino. Sorelis net žnektelėjo. Jo barzda suvirpo, kakta susiraukšėjo. - Ko gi akis pastatei? - Ai, Rimkau, Rimkau, nebūk piktas žmogus. - Bet jūs parkos aną nukryžiavot! - Rimkau, ką mes ... e. Mes tik šapaliukai. Ech, striokas su tokiais kalbėt. - Visi mes kryžiavom, Rimkau. Barzdą nubielyk, visos Žemaitijos šunimis užsiundyk, tegu ne tik mane, bet ir tą šilkinę skarelę sudrasko, tą smokauną muilą sujėda, ja, ja, visi! Ar tu žinai, ką Dievs veikia dešimtą valandą? - Šiemet dar neverkė, - įsiterpė Rimkienė. - E, tu, vištos galva, nesupranti. Kaip Pondievs atsigrįžta į Ameriką, tuokart ten lyn, kai į Žemaitiją - čia. Mūsų rabinas tur galvą, ans visas pasaulio kningas yr perskaitęs. Ans žino. Galit anam akis užrišt, o kningas skaitys. O žinot, ko Dievs verk? Ans gailis, kam sutvėrė svietą. Ans gailis, Rimkau, kam sutvėrė ir tave, ir mane. - Nepasakysi man! O dvyliktą Dievulis šok. Paskui smokavoja žuvį Kananan ir vėl šok. Ir tuokart sukilst vėjai. O ko ans šok? Tu, Rimkau, mužiks, bet geras žmogus. Ans šoka iš skausmo ir pykčio, kad sutvėrė žemę.
- Penki skatikai - du gabalai! Iki Kalėdų užteks. - Tris? Niu, tegu bus trys. - Rimkau, tavo kieta širdis. Penki kiaušiai, kiekvienam vaikiui po vieną. Pati išėjo į kamarą. - Rimkau, aš tau noriu pasakyti naujieną, dideliai strošną naujieną. - Tu nepažinojai mano papūnio, Rimkau. Ne melagiai mes. Buvau Kelmėj, Jurbarke, buvau ir Prūsuos. Žinau, ką kalbu. - Meluoji, šunie! - Nesišidyk. - Kęstaičiuos ar davė? Tu gaspadorius, Rimkau, visi žino. Nepyk. Kur velnias neįlįs, ten žydas hop. Pirma miniškas išvarys, paskui bažnyčiai kaput. Daktarai su kunigais jau atvažinėja ... Taip šnek Prūsuos. Ir Dievas verks. Dideliai verks. Žinai, Antan, ką aš tau dar parokuosiu? - Ponas raštininkas Raseiniuos Dambrauskui kalbėjo. - Koks tu, Rimkau. Manai, man širdis nesopa? Myliu ir Dievą, dideliai myliu ir jus. Visą naktį blūdijau. Ant kalnelio sėdėjau. Mano namai čia pat po nosim. Kodėl aš nėjau namo, bet pas tave? - Geri kiaušiai, geri, Rimkiene, bet ir muilas, ui, muilas! Karves melši - kvepėsi, mėšlą veši - kvepėsi. - Et! Tas muilas tiktai išmislas. Tingiai išėjo Rimkus į kiemą ir, pačiupęs šunį už kaklo, stipriai pririšo. Sorelis nukūprino miestelio link, vis žemiau linkdamas prie žemės, svyruodamas, nykdamas iš akių. - Su maskoliais ne juokai!
Mokslininkai atskleidžia netikėtą lietuvės DNR kilmę
Varpai gaudė čia dusliai, čia vėl skambiai, kaip Dievo balsas. Iš aplinkinių kaimų, vienkiemių žmonės jau gurino į bažnyčią. Pro dulkių rūkus marguliavo baltos, gėlėtos moterų skarelės, blykstelėdavo kepurių matikai kaip juodvarnio sparnai. Prabėgdavo sartis, geltis ir sužvingdavo taip skardžiai, kad moterėlės kupnojo į šalis, visai paskęsdamos dulkių jūroje. Vienur baltuoją, kitur apsamanoję kryžiai, į ąžuolus, pušis, beržus senų dievadirbių maldingai įkelti šventieji Rokai, Jonai Krikštytojai, Antanai, vargšų patronai, Agotos, nuo ugnelės saugotojos, lietaus ir saulės nublukinti, dulkėmis apsiašaroję, švelniai nuliūdę žiūrėjo į žemaičius, be perstojo keliančius kepures, rezgančius poterius.
Senos, jaunos moterys, rodos, kelionėje pavargusios gervės, klūpojo ties kryžiais, lingavo galvas ties Panelės Švenčiausiosios koplytėlėmis, nebodamos dulkių, užmiršusios visą dulkėtą žemę. Tartum sunkus, nepakeliamas liūdesys jau seniai buvo įsismeigęs į visų sielas, nuostabi baimė apsmilkusi širdis. Rimkus ėjo takeliu, kad nesiektų dulkės, nes jo nauji batai buvo ištepti taukais. Rimkienė sipnojo nuošaliau, rankoje suspaudusi didelę maldaknygę. Ji buvo reta moteriškė, nes mokėjo melstis iš knygos. Dėl to ir kaimynės sakydavo, kad Rimkienei sekąsi geriau gyventi, kad iš knygos maldą Dievas maloniau išklausąs.
- Už gyvates. Ana pasigavusi tris gyvates ir nešusis namo. Sutinkąs pons ir klausius: „Kur anas sugavai?“ - „Čia, ponuli,“ sakanti. „Paleisk!“ užpykęs ponas. „Mano žemė, mano ir gyvatės. Žvengiančių širmių pora nutratėjo bajoras Šemeta su savo šeima ir tiesiog debesį dulkių sukėlė. Žemaičiai smaukė Šemetai ir jo dviem dukterims kepures, bet bajorai jų nė nepastebėjo. - Pasakė, mat. Gyvates naikinti ir Pondievs prisakė. - Tfu! Iš tiesų. Ji stabtelėjo ties didžiule pušim, pakėlė akis į šv. Jono statulėlę ir persižegnojo. - Tas šventasis Jons tikrai į Šarauskį padabnus. - Še tau. Rimkienė nutilo. Maldaknygę prie kaktos pakėlusi, ji jau išvydo gražųjį ąžuolyną, bažnyčią ir Kražių miestelį. Perkračiusi visas nuodėmes, kurias ji per savaitę buvo padariusi, telkėsi maldai ir gailėjosi vyrą prakalbinusi. Jis toks dabar benuotaikis.
Rimkus žengė plačiai. Jis ėjo į bažnyčią nuo pat vaikystės dienų ir vis tais pačiais takeliais, vis su skaidria nuotaika, ramia širdim. Kiekvienas kupstelis čia jam pažįstamas, kiekviena bažnyčios kertelė žinoma, akies nužiūrėta. Kaip pamaldžiausia moterėlė, jis žinodavo, kiek per mišių laiką nudega žvakės; jis atsimindavo kiekvieną kunigo ryškesnį žodį, per pamokslą pasakytą. Šventojo Augustino ir Monikos paveikslai, kabą didžiajame altoriuje, nuteikdavo jį raminamai ir taip maldingai, kad jis, dar visai jaunas berniukas, išklūpodavo per visas pamaldas ir apsiverkdavo negalįs šventai ir tyrai pakelti akių į dangų, kaip šitie šventieji pakelia į Panelę Švenčiausiąją.
Jaunystėje nuo senio Stulginskio, kuris buvo išdrožęs šv. Roką su pavargusiu šunim, girdėjo, kad šventųjų statulėlės, kabančios beveik ant kiekvieno beržo, ąžuolo, labai panašios esančios į žemaičius, į jo kaimynus. Klausydavo Rimkus šitokių šnekų, bet pagaliau nebeištvėrė ir iš tolo vengė su Stulginskiu sveikintis. „Blevyzga, parmazonas, bedievis“, sakydavo ant jo kiti seniai, jiems pritarė ir jaunasis Rimkus. Nesugebėjo Rimkus žodžiais išreikšti savo širdgėlos ir susirūpinimo, nes pasiekę gandai apie kazokus jį dar labiau sujaudino. Kai pasiekė šventorių, Rimkus kėlė galvą aukščiau ir smalsiomis akimis sekė žmones, pliumpiančius į šventorių, į arklius, ramiai šieną kramtančius. Ak, štai čia jie visi: Braslauskas, Steponkus, Čepauskas, senis Šarauskas, Jesulaitis, Ivanauskas, Bumbalis, Klapatauskas, Novickienė, Rimgaila ... Tiek vyrų, tiek kaimynų. Nei sveikintis, nei šnekučiuotis nebebuvo laiko. Žmonės grūdosi pro visas trejas duris į bažnyčią, plaukė, tyliai banguodami kaip upė. Pati nuėjo į kairę, į moterų pusę ir, alkūnėmis skindamasi kelią, prisiartino prie altoriaus. Rimkus stabtelėjo bobinčiuje. Dvelkė saldus, gaivinąs nuvytusių eglėšakių kvapas. Elgetos pusbalsiai garbino Dievą, atkišdami išdžiūvusias, plonas kaip virves rankas. Suklaupė kas tik gyvas ant kelių, ir kelet...
Kuriančios moterys…Į triukšmingą šiuolaikinį pasaulį jos nužengusios tarsi iš gūdžios senovės, nutolusios nuo mūsų per daugybę tūkstantmečių. Ne, jos per daug nesiskiria išvaizda iš gyvenamosios aplinkos, tačiau jų dvasia išsaugojusi pirmapradę harmoniją, amžiną moteriškumo paslaptį, įkūnytą genijų da Vinčio Monos Lizos šypsenoje ir Botičelio „Veneros gimimo“ plasnojime. Jos - kūrėjos, savo būtimi esančios toli nuo ambicijų karo, prievartos bei smurto aižomos kasdienybės: joms tiesiog į genus įrašyta švelnumu lytėti gyvenimą, sėti aplink save grožį, kurti harmoniją, realiu pavidalu pasireiškiančią darniu bendravimu, eilėraščių posmais, paveikslais. Ir kas šis pasaulis būtų be tokių moterų: be jų sielų šilumos, mokėjimo pakalbinti medį, žolę, paukštį, šalia esantį žmogų, be to šviesos spinduliavimo, prie kurio viska, kas prisiliečia, tampa daug tikresniu, tyresniu.
Kaip jau minėta, Aušra Arlauskienė - Plutiškių vaikas, čia gimusi, čia augusi, čia mokyklą lankiusi, kurioje dailę dėstė jos mama. „Jau antroje klasėje besimokydama puikiai žinojau: būsiu mokytoja, - prisimena A.Arlauskienė, - tik vis mėčiau, kokį dėstomą dalyką pasirinkti: vienoje klasėje traukia vienas, kitoje, žiūrėk, - kitas… Apsisprendimas netikėtai atėjo besimokant dešimtoje klasėje. Mane traukė menai, o tuo metu tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute buvo įsteigtas naujos specialybės - dailės ir pradinių klasių mokytojų - ruošimas. Mokydamasi Šiauliuose, Aušra susipažino su Arūnu Arlausku, miesto vaiku iš Joniškio, fiziku. Kai pora atšoko vestuves, jaunamartė dar nebuvo baigusi mokslų, o Plutiškių vidurinėje mokykloje buvo atsiradusi laisva fizikos mokytojo vieta, tad Aušra metams liko Šiauliuose, o vyrą „nugrūdo“ į „tremtį“ - uošviją. Vėliau ir pati čia grįžo. Jau kaip dailės mokytoja, beje, keletą metų Plutiškėse mokytojavusi kartu su savo mamyte. Iki šiol A. Mokytoja Aušra - unikalaus audimo būrelio Plutiškių vidurinėje mokykloje įkūrėja ir vadovė. Pažintis su audimu siekia gilias šeimos šaknis. Aušros močiutė buvo garsi audėja, į talką pasikviesdavusi ir anūkėlę, kuriai pamažu perdavė ir visas audimo subtilybes, tad žingsnelis po žingsnelio, ir Aušra, būdama dar tik šeštokė, jau nuaudė savo pirmąsias užuolaidas. „Esu dėkinga savo aplinkai, kuri mane užaugino, išugdė, žmonėms, kurie mane supo. Štai kad ir močiutė… Rodos, paprasta kaimo moterėlė, tačiau be galo šviesi, mokėjo švelniai visais rūpintis, netgi eilėraščius rašė, ne vien dailiai audė. O tėtis, kurio jau daugiau kaip dešimt metų nėra tarp gyvųjų… Visų galų meistras, nepaprastai nuostabus žmogus…“ - sako A.Arlauskienė, kuri savo artimų žmonių perduotą šviesą dabar skleidžia kitiems. Plutiškių mokykloje yra ir audimo kabinetas, kuriam stakles padovanojo moterys iš kaimo. Arlauskų namų sienas puošia Aušros tapyti paveikslai. Šis pomėgis, lydėjęs nuo mokyklos suolo, besimokant institute, tapo duona kasdienine, kurią moteris iki šiol noriai kremta: dalyvauja dailininkų pleneruose, o susikaupę darbai prašyte prašosi eksponuojami, tad ir parodą jau ne vieną surengusi. Žvelgiant į moters paveikslus, sunku patikėti, jog ta pati ranka juos tapė: stai realistinis peizažas, konkretus žvilgsnis į aplinką, o štai ir abstrakčios, įkūnytos drobėje, verčiančios susikaupti, lavinti įžvalgą, susimąstyti… Aušra - ir Kazlų Rūdos kultūros ir meno draugijos „Smėlis“ aktyvi narė. Štai jau ir šią vasarą, atostogų metu, moteris laukia ateinančio „Smėlio“ kūrėjų plenero, kurio darbai visuomenei bus pademonstruoti rudenį. Dailės mokytoja negali gyventi ir be žodžio meno. Ji - ir rašytoja, išleidusi dvi knygutes vaikams: „Boružiuko Taškio žygis“ ir „Pievelėje“. Kodėl vaikams? Vaikams rašyti sudėtingiausia! Kai vyresnėlis Arlauskų sūnus dar buvo lopšyje, mama jį migdydavo savo kurtas lopšines niūniuodama, pasakėles sekdama. Ar rašo Aušra suaugusiems? Ji atsakytų, jog daugiau rašo sau… Nors ji ir yra Kazlų Rūdos literatų klubo „Girių versmė“ narė, nors jos eilėraščiai yra pasirodę klubo leistuose rinkiniuose, ji pati neskuba išleisti autorinės poezijos knygos. „Na, aš kaip tas vargšas žmogelis, kurį apibūdina liaudies patarlė: devyni amatai, dešimtas - badas“, - juokauja Aušra. Iš tiesų moters ieškojimų diapazonas be galo platus. Ar jai, Barbei devyndarbei, lieka laiko sau? Paskaityti? Pasvajoti? Ji viską suspėja. Svarbiausia - suspėja būti gera mama visos trims atžaloms: Jonui (22 m.), Mildai (17 m.) ir Aleksui (16 m.). …Aušra sako, jog už viską, ką ji turi, ką geba, dėkojanti likimui ir Dievui, davusiam jai nuostabius žmones šalia. Savo nuopelnų ji niekur nematanti. P.S. - Nepavydžiu, nepavydžiu! Aušra Arlauskienė. Fone - jos paveikslai. Aušros audiniai džiugina ne vieną. Pasirašant naują knygą (2008 m.). Aušra su savo audimo būrelio mergaitėmis. Aušros paveikslai.
Medžiaga, nors ir apimanti skirtingus laikotarpius, atskleidžia bendrą motinystės ir vaiko auginimo temą, parodant, jog nepaisant istorinių aplinkybių, meilė, rūpestis ir šeimos vertybės išlieka svarbiausios.
