Vienas iš svarbiausių piligrimystės ir turistų traukos centrų Ispanijoje yra Montserato vienuolynas, esantis vos 50 km nuo Barselonos. Ši šventa vieta, įsikūrusi tarp uolų 725 metrų aukštyje, kasmet pritraukia apie du milijonus lankytojų. Nors vienuolynas istorijos bėgyje buvo ne kartą sugriautas per karus, jo dvasinė reikšmė išliko nepakitusi.
Pasak legendos, Montserato vienuolyno įkūrimas siejamas su stebuklingu atradimu. Kalnų oloje piemenys rado medinę Madonos statulėlę su Kūdikiu ant rankų ir žemės gaubliu. Bandymai perkelti statulėlę į kitą vietą buvo nesėkmingi - ji tapdavo nepaprastai sunkiai pajudinama. Nuo to laiko žmonės patikėjo jos stebuklingomis galiomis, ir 1008 metais toje vietoje buvo įkurtas benediktų vienuolynas. Laikui bėgant statulėlė nuo dvasininkų žvakių dūmų pajuodavo, tačiau jos mistinė galia ir toliau traukia tikinčiuosius.
Kelionė į Montseratą
Norintys aplankyti šią Ispanijos vietą, turi kelias galimybes atvykti. Galima rinktis kelionę automobiliu, autobusu ar traukiniu. Traukinys, išvykstantis iš Barselonos Placa d'Espanya stoties kas valandą, yra populiarus pasirinkimas. Kelionė iki vienuolyno trunka apie pusantros valandos, o bilieto kaina į abi puses siekia apie 18 eurų. Rekomenduojama rinktis traukinį dėl nuostabių apylinkių vaizdų, kurie atsiveria kelionės metu. Išlipti reikėtų Montserrat-Aeri arba Monistrol de Montserrat stotelėje.
Muzika, Vienuoliai ir Paslaptinga Statulėlė
Vienuolyne kasdien skamba seniausio Europos berniukų choro, įkurto dar XIII amžiuje, giesmės. Susirinkusieji bazilikoje 13 valandą gali išgirsti dvi giesmes, atliekamas apie 50 jaunųjų atlikėjų. Sakoma, kad giedoti šiame chore yra didelė garbė.
Pats vienuolynas yra namai apie 80 vienuolių, tačiau jie gyvena atskirame pastate, kur turistams patekimas yra uždraustas. Norintys pasigrožėti dar įspūdingesniais vaizdais, gali pasinaudoti vienuolyno teritorijoje esančiu funikulieriumi. Juo pakilus į aukščiausią tašką, Švento Jeronimo vietą, atsiveria kvapą gniaužianti Katalonijos panorama. Pasikėlimas funikulieriumi kainuoja 4 eurus, tiek pat kainuoja ir grįžimas, arba galima pasirinkti nusileidimą pėsčiomis.
Vienas pagrindinių traukos objektų - Juodosios Madonos statulėlė, esanti virš altoriaus. Tikima, kad palietus ją, išsipildys norai. Gidai pasakoja, kad daugelis turistų, sulaukę norų išsipildymo, grįžta į vienuolyną ir palieka padėkos ženklus: nuotakų sukneles, asmenines suaugusiųjų ar vaikų nuotraukas. Tai liudija apie susilauktus vaikus, pasveikusias artimųjų ligas ar sėkmingai ištekėjusias moteris. Vis dėlto, norint paliesti statulėlę, gali tekti stovėti eilėje beveik valandą, bet, pasakojama, kad tai verta.
Suvenyrai ir Maistas
Vienuolyne įrengta nemažai vietos suvenyrų parduotuvėms, tačiau kainos, pasak lankytojų, nėra mažos. Atvirukas ar magnetukas gali kainuoti nuo 5 eurų. Čia taip pat galima įsigyti Ispanijos ūkininkų medaus ir populiaraus sūrio.
Vienintelis restoranas vienuolyne yra greito maisto užkandinė. Ten dažnai tenka stovėti eilėse, o maisto kokybė ne visada džiugina. Todėl patariama patiems pasirūpinti užkandžiais, ypač jei planuojate vienuolyne praleisti bent pusdienį.
Madonos su Kūdikiu Tema Meno Istorijoje
Vaizdinys, kuriame vaizduojama Švenčiausioji Mergelė Marija su ką tik gimusiu Sūnumi Jėzumi, yra vienas dažniausiai pasikartojančių ir vertinamų tapybos motyvų meno istorijoje. Madonos (iš itališko žodžio „mūsų ponia“) ir kūdikio tradicijos ištakos siekia net Senovės Romos imperiją. Ankstyviausias žinomas Marijos ir Jėzaus atvaizdas randamas Priscilos katakomboje, Romoje, datuojamas II amžiaus pabaiga - IV amžiumi. Šios katakombos freskos, įskaitant scenas iš Naujojo Testamento, žinomas ir dėl galimai vaizduojamo seniausio angelo meno istorijoje.
Bizantijoje Madona su Kūdikiu buvo vaizduojama enkaustikos ir temperos technikomis, dažnai ant medinių plokštelių. Šios ikonos dažnai vaizduoja liūdną Marijos veidą, laikančią Jėzų, o juos, sėdinčius soste, supa svarbūs angelai ir šventieji.
Viduramžių Europoje menininkai perėmė bizantiškąją ikonų estetiką ir pritaikė ją savo tapybos ant panelių stiliuose. Penkioliktajame amžiuje, ankstyvojo Renesanso laikotarpiu, italų tapytojai pradėjo eksperimentuoti su realizmu, atsigręždami į senovės meną ir kurdami klasikines figūras. Vėliau šie idealai paplito per visą Europą, duodami pradžią Šiaurės Renesansui, kuris, išlaikydamas itališkojo Renesanso pagarbą realistiniam piešiniui, įsišaknijo Nyderlanduose, Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje.
Vėlyvojo Renesanso metu, nuo 1490 iki 1527 metų, tokie meistrai kaip Mikelandželas, Leonardas da Vinčis ir Rafaelis pakėlė realizmą į naujas aukštumas. Škotų dailininko Viljamo Daiso (William Dyce, 1806-1864) kūrinys „Madona su Kūdikiu“, sukurtas 1845 m., yra puikus pavyzdys šio laikotarpio meno. Paveiksle jaunutė Mergelė Marija, švelniai priglaudusi Kūdikėlį Jėzų, laiko atverstą Bibliją. Kūdikėlio akys nukreiptos į Izaijo knygos 11 skyrių, kalbantį apie Jesės giminę ir Mesijinį Karalių. Tai pabrėžia ne tik Kristaus atėjimo misiją, bet ir jo genealogiją. Daisas paveiksle subtiliai perteikia ir Mergelės Marijos vaidmenį, o Kūdikėlio gestas, nukreiptas į Motiną, nėra atsitiktinis.
Daiso kūrinys, idealizuoto peizažo fone, primena Renesanso meistrų darbus, ypač Rafaelio „Madonos su Kūdikiu“ variantus. Tačiau Daisas nebuvo tik sekėjas - jis, kaip ir daugelis XIX a. menininkų, ieškojo meno atsinaujinimo šaltinių, siekdamas sugrąžinti religiją į dailę ir paveikiai prabilti į žiūrovą. Jo siekius atspindi ir jo darbai Vestminsterio rūmuose bei ryšys su Prerafaelitų brolija, orientavusis į Viduramžių ir ankstyvojo Renesanso dailę.
Madonos su Kūdikiu tema taip pat rado atgarsį Mogolų imperijos mene. XVI a. krikščioniški siužetai buvo nukopijuoti indų menininkų iš Europos šaltinių, atkeliavusių per jėzuitus ir pirklius. Šios figūros, nors ir krikščioniškos, randamos ir Korane bei Islamo kultūroje.
Neoklasicizmo laikotarpiu Prancūzijoje ikonografija išliko populiari, o dailininkai, kaip Viljamas-Adolfas Bogoro, siekė modernizuoti tradicinius atvaizdus. XIX a. sandūroje amerikiečių impresionistė Mary Cassatt, kurianti Paryžiuje, subtiliai pakeitė „Madoną su Kūdikiu“ į „Motiną su Kūdikiu“. Jos darbas „The Oval Mirror“ išsiskiria diskretiškomis nuorodomis į Renesanso Mergelės ir Vaiko vaizdus.
Šiuolaikiniai menininkai taip pat perėmė ir transformavo Madonos su Kūdikiu konceptą. Marcas Chagall savo svajingame paveiksle „The Madonna of the Village“ (1942) vaizduoja Mariją ir Jėzų fantazijose, o Salvadoras Dali su savo darbu „The Madonna of Port Lligat“ (1949) sulaužė įprastą ikonografiją.
Montserato vienuolynas, su savo stebuklinga Madonos statulėle, yra ne tik svarbi religinė vieta, bet ir meno istorijos liudininkas, atspindintis amžių bėgyje kintantį šios temos vaizdavimą.
