Ugdymas - tai pagrindinė pedagogikos sąvoka, suprantama kaip naujos, dar nesubrendusios kartos pilnutinis brandinimas, t. y. ugdoma dabar, tačiau ateičiai. Ugdymas, jei suprasime jį kaip „specifinį švietimą“, ypatingas tuo, kad jame tikslai ir metodai bei priemonės nustatomi atsižvelgiant į subjekto ypatumus - amžių, lytį, interesus, poreikius, vertybines orientacijas ir pan. Lytinis auklėjimas - tai pedagoginės veiklos procesas, siekiant ugdyti dorovines asmenybės savybes ir ypatybes, bruožus bei nuostatas, lemiančias teigiamą vienos lyties požiūrį į kitą. Šio proceso pagrindinis tikslas - valios, „kūno paklusnumo sielai tradicijos“ ugdymas. „Kūnas noromis klauso dvasios, kuri tvirtai pasitiki savimi“. Todėl lytinis auklėjimas pirmiausia yra „valios pedagogika“.
Lytinio ugdymo aktualumą parodo ir dešimt Dievo įsakymų. Ateistiniu požiūriu šie įsakymai - tai asmens laisvės suvaržymas, tačiau iš tiesų būtent šių įsakymų laikymasis suteikia žmogui dvasinę laisvę. XX a. pradžioje, plintant krikščioniškosios seksualinės etikos kritikai, lytinio auklėjimo klausimas vėl atgijo Europoje ir Š. Amerikoje. Lytinio auklėjimo šalininkai laikėsi griežtų nuostatų prieš lytinį švietimą, kuriame jie įžvelgė dar didesnio palaidumo galimybę. Remiantis išanalizuota literatūra galima teigti, kad XX amžiaus pradžioje Lietuvoje daugiausia šia tema spaudoje pasisakydavo dvasininkai, nes krikščionybės moralinės normos turėjo didelę įtaką požiūriui į lyties klausimus.
Tuo metu vyravo keturios pamokymų vaikams apie lytinius klausimus nuomonės: vaikus turėjo mokyti tėvai, mokytojai, gydytojai arba kunigai. Prioritetas buvo skiriamas tėvams. Dvasininkai skatino tėvus daugiau skirti dėmesio vaikų lytiniam auklėjimui, ragino jaunimą gręžtis nuo ištvirkimo. Jie nurodė, kaip ir kada geriau duoti seksualinius pamokymus vaikams, akceptuodami auklėjimo gaires - valios ugdymą, gėdos jausmo reikšmę, vaizduotės higieną, asmenybės tvirtumą. Ypač buvo pabrėžiamas valios ugdymo vaidmuo kaip svarbiausias, lemiantis veiksnys lytiniame auklėjime: „nekaltybės pergalė užtikrinama, kuomet stipri vaiko valia“. Valios ugdymas turi būti pagrindas ne tik lytiškai auklėjant, bet kartu ir ugdant asmenybę.
F. W. Foerster, lytinio švietimo mokykloje priešininkas, valios svarbą taip išreiškė: „už kūno jėgą yra svarbiau valios tvirtybė - jei be valios patvarumo nieko didžio negalima pasiekti stiprinant kūną, tad nė kalbos negali būti apie žmogaus vidaus lavinimą“. Dar prieš lyties instinktui prabundant vaikai turi būti raginami laisvu noru nugalėti patys save kitų instinktų ir polinkių srityje (nugalėti alkį, tingumą, vengti melo, laikytis tvarkos ir drausmės). Tuomet atėjęs į paauglį lyties geidulys ras „tokią namų tvarką, kuriai gaus pasiduoti nieko nelaukdamas“, nes ne kūnas viešpataus sielai, bet siela kūnui. Lytiniame auklėjime svarbiausia ne lytinių funkcijų aiškinimas, bet valios tvirtumo - dvasinės jėgos viešpatavimo kūnui džiaugsmo patyrimas.
Lytinis auklėjimas vs. lytinis švietimas ikimokyklinėje įstaigoje
XX a. pedagoginėje bei kitoje šviečiamojoje literatūroje, ypač verstinėje, sąvokos „lytinis auklėjimas“ ir „lytinis švietimas“ dažnai painiojamos. Todėl svarbu suvokti ir „lytinio švietimo“ sąvokos esmę. Lytinis švietimas - tai pedagoginės veiklos procesas, kuriuo siekiama supažindinti su žmogaus anatominėmis-fiziologinėmis lyties problemomis, lyties higiena, lytinio gyvenimo psichohigiena, lytiškai plintančių ligų ir AIDS profilaktika. Šio proceso pagrindinis principas - žinių suteikimas. Lytinio švietimo atsiradimo XX a. pradžioje priežastys buvo gamtos mokslų paplitimas, kova su lytiškai plintančiomis ligomis bei prostitucija, taip pat moterų emancipacija, jaunuomenės dorinis nuopuolis. Tuo metu Europoje ir Š. Amerikoje vis labiau buvo kritikuojama „senoji seksualinė etika“, kurios esmė grindžiama krikščioniškomis idėjomis bei moralinėmis normomis. Kaip priešprieša lytiniam auklėjimui pasirodė „naujosios seksualinės etikos“ idėjos.
Jų iš lyčių sąryšio išmetė ištikimybės dėsnį, kad tik erotinis jausmas būtų visai laisvas. Medikų požiūris, esą stiprus lytinių geidulių valdymas kenkiąs sveikatai, turėjo didelę įtaką „naujosios etikos“ šalininkų veiklai. F. Nietzshe prikaišiojo „senajai etikai“, o E. Key atmetė ištikimybės pareigą, grįsdama pačios sumanytu „etiniu moterystės nutraukimu“. Nors A. Forel įžvelgė valios ugdymo svarbą, tačiau jo moksle juntamas tik šaltas lytinio gyvenimo technikos aiškinimas. Valios ugdymo idėja atitrūko nuo pagrindinės lytinio ugdymo idėjos - padėti jaunimui apvaldyti bundantį jame seksualinį polinkį. Laisvas nuo religinių ribojimų lytinis švietimas išsikovojo svarbią vietą vaikų bei jaunimo ugdymo procese.
Lietuvoje taip pat didėjo skirtumas tarp krikščioniškos ir naujosios seksualinės etikos, pasireiškindamasis lytinio švietimo priešprieša lytiniam auklėjimui bei netinkamu naudojimu sąvokų, žyminčių lytinio ugdymo procesą. Neatsakingas sąvokų naudojimas literatūroje klaidina ir pedagogus. 2001 m. atliktoje mokytojų anketinėje apklausoje į klausimą: „Ar yra skirtumas tarp lytinio auklėjimo, lytinio švietimo ir lytinio ugdymo?“ - 62,5 proc. apklaustųjų atsakė, kad yra, tačiau grįsdami savo atsakymą ne visi teisingai apibrėždavo skirtumus. 31,3 proc. respondentų mano, jog nėra skirtumo tarp šių sąvokų.
Išanalizavus Lietuvos švietimo sistemą reglamentuojančius pagrindinius norminius dokumentus, galima teigti, kad šiuose dokumentuose lytinio ugdymo klausimas nėra tiesiogiai liečiamas, nors kalbama apie dorinį, dorovinį ugdymą, apie sveikos gyvensenos puoselėjimą. Vienas iš švietimo sistemos uždavinių - padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pamatus, ugdyti atsakomybės šeimai sampratą. Remdamiesi šiuo įstatymu, pedagogai privalo „ugdyti tvirtas auklėtinių dorovės bei pilietines nuostatas, laiduoti saugią ir sveiką jų asmenybės galių plėtotę“. Jei remsimės prielaida, kad tvirto dorovės ir sveikos gyvensenos pagrindo kūrimas apima ir lytiškumo ugdymą, tuomet galima teigti, kad LR Švietimo įstatymas įteisina moksleivių lytinį ugdymą. Tačiau Švietimo ir mokslo ministerija suteikia leidimus mokyklose naudotis verstiniais vadovėliais bei knygomis, kuriose, prisidengus lytinio auklėjimo pavadinimu, atvirai kalbama apie lytinį švietimą.
Remiantis išanalizuotais informacijos šaltiniais, galima teigti, kad vien tik lytinis švietimas negali užtikrinti dorovingų santykių tarp lyčių. Specifinių žinių suteikimas neugdant valios bei nesistengiant padėti internalizuoti bendražmogiškąsias vertybes tampa per ankstyvo lytinio smalsumo priežastimi. Lytinis švietimas nėra pamokymai, tinkami visiems gyvenimo atvejams. Jis gali būti sėkmingas tik tuomet, kai, atsižvelgdamas į „šviečiamojo“ amžių, lytį, vertybines orientacijas, poreikius, brendimo ypatumus ir kt., papildo lytinį auklėjimą, kuris turi dominuoti pedagogiškai tikslingame lytinio ugdymo procese, ir yra lydimas dvasinės kultūros, o ne tiesioginis ir tiesmukiškas.
Galima teigti, jog nei lytinis auklėjimas, nei lytinis švietimas, vykdomi atskirai, negali laiduoti, kad bus pasiektas pagrindinis lytinio ugdymo tikslas. Nors išanalizuota literatūra tiesiogiai nekalba apie lytinį ugdymą, tačiau dažnai tai, kas joje vadinama auklėjimu, apima ir lavinimą. Pavyzdžiui, S. Šalkauskis kaip vieną tiesioginių lytinio auklėjimo priemonių siūlo „seksualinį aiškinimą“. Tačiau jis pabrėžia, kad „nė vienas nereikalingas žodis neprivalo būti pasakytas daugiau negu būtinai reikalinga, ir tik tai, kas atitinka individualinius auklėtinio nusiteikimus, jo faktinį stovį ir jo gyvenimo aplinkybes“. Vadinasi, jis kalba apie „kontroliuojamą švietimą“, t. y. lavinimą. Taigi, tikslingai derinant žinių teikimą apie lytinius klausimus („kontroliuojamas lytinis švietimas“) su aukštų moralinių ir dorovinių vertybių ugdymu vaikų ir jaunimo sąmonėje („lytinis auklėjimas“), galima tikėtis teigiamų rezultatų ugdant visavertę asmenybę. Todėl galima teigti, kad tikslingiau būtų kalbėti apie lytinį ugdymą mokykloje, negu diskutuoti, ką pasirinkti - lytinį auklėjimą ar lytinį švietimą. Būtent lytinis ugdymas, kaip tikslingas ir kryptingas pedagoginės veiklos procesas, realizuoja bendražmogiškųjų vertybių bei konkrečių žinių lytiniais klausimais perteikimo ir adekvataus pritaikymo savarankiškame gyvenime tikslą. To negali pasiekti atskirai funkcionuojantys lytinio auklėjimo ir lytinio švietimo reiškiniai.
Lytinis ugdymas turi prasidėti ankstyvame vaiko amžiuje, kad būtų vystomos palankios sveikatai, tarpasmeniniams santykiams ir šeimai vertybės, mažėtų pavojingo elgesio rizika. Lytiškumo ugdymas ikimokykliniame amžiuje išlieka problema, kurią lemia visuomenės įsitikinimai, pedagogų kompetencijos ir ugdymo rekomendacijų trūkumas. Pedagogų nuomonės apie lytiškumo ugdymo svarbą ikimokyklinio ugdymo įstaigose tyrime analizuojama, ar pedagogai turi žinių, įgūdžių ir kompetencijos ugdyti lytiškumą, kokius metodus taiko, kokie sunkumai iškyla.
Apie kūną, vaisingumą ir lytiškumą su vaikais kalbėtis būtina nuo pat to meto, kai tik jie pradeda kalbėti, klausti ir domėtis. Tėvams neturi būti nepatogių klausimų, kokio amžiaus jų vaikas bebūtų. Kalbėti apie lytiškumą niekada ne per anksti ir ne per vėlu. Tik labai svarbu atsakyti tiek, kiek vaikas klausia, ir tokiais žodžiais, kokius jis supranta. Keturmečiui paklausus „Iš kur aš atsiradau?“ nereikia pasakoti apie gandrus ir kopūstus, bet netinka ir atversti knygą apie seksą; septynmečiui susidomėjus, kas yra oralinis seksas, demonstruoti pornografinio filmo, o keturiolikmečio klausimo apie gėjus apsimesti neišgirdus.
Maždaug iki 13 metų vaikai lytiškumu domisi labai abstrakčiai. Jiems kur kas įdomesni yra klausimai, susiję su jų kūno pokyčiais ir su žmogaus atsiradimu. Todėl tėvams ir lytiškumo ugdymo mokytojams labai svarbu patiems gerai pažinti, gerbti ir branginti savo kūną ir jo funkcijas, kad ne tik žodžiais, bet visu savo elgesiu perduotų pagarbą ir savivertės jausmą. Kartais ir mažesniems vaikams dėl įvairios patirties, bendravimo su vyresniais paaugliais ar televizijos ir interneto poveikio kyla visokių minčių ir klausimų. Į juos atsakyti svarbu, bet asmeniškai vaikui, neapšviečiant visos klasės.
Nuo 14 metų paaugliams lytiškumas darosi vis svarbesnis. Ir tik nuo šio meto lytiškumo ugdytojams yra verta su paaugliais pradėti diskusiją apie lytinius santykius, pasiruošti atsakyti į keisčiausius ir nepatogiausius jų klausimus, neišsigąsti skeptiškumo ir prieštaravimų. Išklausyti, kelti klausimus, palydėti svarstymuose ir padėti rasti atsakymus. Kalbėti tiksliai, atvirai ir aiškiai.
Lytinis švietimas galima pradėti taip: Arba galima taip nepradėti. Klausimai savaime nėra nei blogi, nei geri. Tik mokymo metodas visiškai netinkamas trečiokams, kuriems kol kas svarbiausias yra ne seksas, bet tai, kas vyksta su jų kūnais ir kaip atsiranda žmogus. Ir tai kol kas labai paprastais žodžiais. Lytinis ugdymas nuo švietimo skiriasi tuo, kad vaikai „neapšviečiami“ apie viską, kas tik galėtų ateiti į galvą, bet informacija jiems pateikiama pritaikyta pagal jų raidą ir brandą, amžiui tinkamais metodais. 9-12 metų vaikai, tiek berniukai, tiek mergaitės į su lytiškumu susijusius klausimus reaguoja labai jautriai. Per „Ciklo šou“ seminarus kaskart matome, kaip mergaitės įsitempusios išgąstingomis akimis klauso, kai pasakojame, kaip vyrui ir moteriai mylintis vyriškosios lytinės ląstelės patenka į moters kūną, kad galėtų susitikti kiaušialąstė ir spermatozoidas ir atsirasti nauja gyvybė. Ir kaip jos lengviau atsikvepia supratusios, kad lytinių santykių tema nebus plėtojama.
Seksualinis ugdymas (angl. Sex education), yra vykdomas siekiant šviesti jaunąją kartą, mažinti paauglių nėštumo atvejus ir susirgimus ligomis, kurios persiduoda lytiniu būdu. Susilaikymu grįstos programos - programos propaguojančios lytinių santykių riziką ir raginančios nuo jų susilaikyti iki santuokos. Daugelis tyrimų atskleidė, kad šios programos teigiamų pokyčių paauglių seksualinėje elgsenoje, deja, neatnešė. JAV, Dž. Estijoje nuo 1996 metų mokyklose privalomas lytinis ugdymas. Visapusiškai informuojanti lytinio švietimo programa buvo labai greitai parengta ir ištobulinta, o dabar yra pripažinta kaip viena geriausių šios srities programų Europoje. Iki privalomo lytinio ugdymo švietimo įstaigose pradžios geras lytiškumo išmanymas buvo įgyjamas per asmeninę santykių patirtį. Atlikti tyrimai rodo, kad dešimties metų bėgyje (1999-2009m.) pradėjus ugdyti jaunuolių lytiškumą bei seksualumą per metus užfiksuojamas abortų skaičius tarp 15-24 metų jaunuolių sumažėjo 37 proc., naujų lytiškai plintančių ligų atvejų - 55 proc., o ŽIV - 89 proc.
Seksualinė revoliucija nebėra naujiena, tačiau kalbėti su vaikais/paaugliais šia tema vis dar uždrausta teorija. Dauguma vyresnio amžiaus žmonių dar augo laikais, kuomet neištekėjusi nėščia mergina buvo laikoma laisvo elgesio bei smerkiama visuomenės ir bažnyčios, skyrybos šeimose buvo gėda, o apie lytinius santykius bei seksą niekas nekalbėjo. Didelė dalis tėvų vengia atsakyti į intymaus pobūdžio vaikų klausimus pavyzdžiui „Kaip aš gimiau?“. Ignoruojant tokius klausimus vaikai pradeda manyti, jog tai kažkas apie ką kalbėti nedera, tačiau atžalos auga ir susidomėjimas „uždraustąja“ tema taip pat. Paauglystėje, kai prie šio susidomėjimo prisideda dar ir siaučiantys hormonai bei psichologiniai ir fiziologiniai kūno pokyčiai, atsakymų pradedama ieškoti savarankiškai. Lytinis bei seksualumo ugdymas galėtų būti integruotas į kitų pamokų temas arba vykti kaip atskira pamoka.
Lytinis ugdymas ir lytinis švietimas prieštaringai interpretuoja lytiškumą, meilę, skaistumą, santuoką, kontracepciją, abortus ir kt. „Žemiau Bambos“ lytinio ugdymo programa yra suskirstyta į tris pamokas, kurios gali būti vedamos atskirai arba kaip pamokų ciklas.
Lytinis ugdymas ikimokykliniame amžiuje išlieka problema, kurią lemia visuomenės įsitikinimai, pedagogų kompetencijos ir ugdymo rekomendacijų trūkumas. Lytinis švietimas yra vykdomas siekiant šviesti jaunąją kartą, mažinti paauglių nėštumo atvejus ir susirgimus ligomis, kurios persiduoda lytiniu būdu. Lytiškumo ugdymas turi prasidėti ankstyvame vaiko amžiuje, kad būtų vystomos palankios sveikatai, tarpasmeniniams santykiams ir šeimai vertybės, mažėtų pavojingo elgesio rizika.
tags: #lytiskumo #ugdymas #ikimokykliniame #amziuje
