Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio mėnesį priėmė du nutarimus, vienaip ar kitaip susijusius su šeimos konstitucine samprata: 2025 m. balandžio 10 d. nutarimą „Dėl dirbtinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ ir 2025 m. balandžio 17 d. nutarimą „Dėl bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės) instituto“. Šiame komentare norėtųsi pateikti trumpą analizę pirmojo iš šių dviejų nutarimų, t.y. 2025 m. balandžio 10 d. nutarimo, kuriame buvo konstatuota, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis tiek, kiek pagal ją teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir 53 straipsnio 1 daliai.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 str. 2 dalyje teigiama, kad „pagalbinis apvaisinimas - procesas, atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą“. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės […]“.
Kadangi įstatymo nuostatos atitikimą konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui galima vertinti tik tuo atveju, jei konstatuojamas konkrečios Konstitucijoje ar įstatyme numatytos žmogaus teisės ribojimas, todėl šį komentarą reikėtų pradėti būtent nuo (šiame nutarime konstatuoto) ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo 53 str. 1 daliai, kurioje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos paslaugas žmogui susirgus. Visų pirma, reikia nustatyti, ar moters teisė į pagalbinį apvaisinimą kyla iš Konstitucijos 53 str. (1) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.
Kaip matome, moters teisė į pagalbinio apvaisinimo procedūros paslaugą tiesiogiai yra numatyta ne Konstitucijoje, o ordinarinėje teisėje, t.y. Pagalbinio apvaisinimo įstatyme. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą. Visgi, šis Įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“. Atvirkščiai, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, „pagalbinis apvaisinimas - procesas, kuriuo siekiama naudojant medicinos technologijas sukelti moters nėštumą, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus“, kurie gali būti in vivo (moters kūne) ar in vitro (ne moters kūne). Kitaip tariant, pagalĮstatymą, pagalbiniu apvaisinimu nėra gydomas moters nevaisingumas, nes jį „atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais“ (Įstatymo 5 str. 1 d.). Be to, dirbtinio apvaisinimo paslauga negali būti laikoma sveikatos priežiūros paslauga ne tik pagal šį įstatymą ar Konstitucijos 53 str. 1 dalį, bet ir remiantis kitais Konstitucijos straipsniais, kuriuose minima žmogaus sveikatos sąvoka. Taigi, dirbtinio apvaisinimo procedūra pagal minėtą įstatymą yra laikoma medicinos, o ne sveikatos priežiūros paslauga. Tiesa, Konstitucijos 53 str. Todėl galima drąsiai teigti, kad dirbtinio apvaisinimo ir kitos su juo susijusios įstatyme numatytos medicinos paslaugos nepatenka į Konstitucijos 53 str. Visgi, nežiūrint to, kad žmogaus teisės į dirbtinio apvaisinimo procedūrą negalima tiesiogiai kildinti iš Konstitucijos 53 straipsnio ar kitų jos nuostatų, ši procedūra yra numatyta Lietuvos ordinarinėje teisėje.
Kaip minėta, Konstitucinis Teismas, nustatęs ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui, nurodė, jog „Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę“.
Visgi, reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį. Su žmogaus teisėmis susijusių (o kartais ir kitų) Konstitucijos straipsnių nuostatos paprastai suformuluotos taip, kad 1 dalyje yra pateikiamas bendras su konkrečia žmogaus teise susijęs principas, o kitose straipsnio dalyse šio principo turinys detalizuojamas, kartais pateikiant ir šio principo išimtis. Pavyzdžiui, 20 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus laisvė neliečiama“, tuo tarpu 2 dalyje nurodoma, jog, visgi, įstatymas gali nustatyti laisvės atėmimo pagrindus ir procedūras, o 3 dalyje - kad asmenį galima sulaikyti nusikaltimo vietoje ir pristatyti į teismą. Panašiai sukonstruotas ir 22 straipsnis: jo 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, tuo tarpu 3 dalyje teigiama, jog, visgi, „pagal įstatymą“ ir „motyvuotu teismo sprendimu“ galima rinkti informaciją apie privatų asmenį. Kitaip tariant, negalima interpretuoti šių Konstitucijos straipsnių teigiant, kad, pavyzdžiui, 20 straipsnio 2 dalies nuostata, leidžianti nusikaltimo vietoje sulaikyti asmenį, neva tai prieštarauja 1 dalyje numatytam asmens neliečiamumo principui. Taigi, analogiškai sukonstruotas ir Konstitucijos 29 straipsnis, kurio 1 dalyje yra suformuluotas bendras principas (“Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs”), o jo 2 dalyje šis principas detalizuojamas, teigiant, kad asmenų lygybės principas, be kita ko, reiškia draudimą žmonėms teikti privilegijas pagal 9 kriterijus, t.y. dėl asmens „lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu” (tiesa, paskutiniai trys kriterijai gali būti suprantami ir kaip vienas).
Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog „nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“. Visgi, nors Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų pildyti Konstitucijos 29 str. 2 dalyje įvardintų kriterijų, draudžiančių teikti asmenims privilegijas (o ne „diskriminuoti“, kaip teigia Teismas) kriterijų, čia galima priminti, kad minėtoje Konstitucijos nuostatoje vienu iš draudžiamų kriterijų yra žmogaus „socialinė padėtis“, į kurios turinį iš principo gali įeiti ir asmens „šeiminė padėtis“, nes šeima, pagal Konstitucijos 38 straipsnį, yra visuomenės, kaip socialinio junginio, „pagrindas“. Taigi, Konstitucinis Teismas šiame nutarime turėjo ne „prikurti“ naujų kriterijų (nepaaiškinęs kokiu teisiniu pagrindu), o pateikti Konstitucijos 29 str. 2 dalies nuostatos atitinkamą išaiškinimą.
Visgi, pabandykime įsivaizduoti, kad Konstitucinis Teismas būtų draudimą teikti privilegijas dėl asmens „šeiminės padėties“ sąvoką išvedęs iš Konstitucijos 29 str. Taigi, atsakant į šį klausimą, reikia priminti, kad Konstitucijos 38 straipsnyje su šeimos samprata yra siejami du institutai: motinystės, tėvystės ir vaikystės institutas (2 d.) bei vyro ir moters santuokos institutas (3 d.). Konstitucijos leidėjas taip numatė greičiausiai todėl, kad būtent iš vyro ir moters gimsta vaikai ir kad būtent santuokos pagrindu sudarytoje šeimoje yra geriausia vieta augti vaikams. Kitaip tariant, Konstitucijoje ne tik šeima, bet ir santuoka yra įvardinta, kaip tam tikras konstitucinis gėris, išskiriant jį iš kitų bendro sugyvenimo formų šeimos konstitucinės sampratos kontekste. Be to, dirbtinio moters apvaisinimo tikslas yra susilaukti vaikų, todėl pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 3 straipsnį, „visi klausimai, susiję su pagalbiniu apvaisinimu, privalo būti sprendžiami atsižvelgiant į vaiko, kuris gims po pagalbinio apvaisinimo, interesus“. Taigi, čia galime konstatuoti būtinybę šioje byloje į konstitucingumo analizę įtraukti Konstitucijos 38 str. 2 dalies nuostatą, teigiančią, jog „valstybė saugo ir globoja“ vaikystę kartu su „motinyste ir tėvyste“. Beje, analizuojant konstitucines vaiko teises, svarbu analizuoti ne tik 38 str. 2 dalies nuostatas, bet ir kitas Konstitucijos nuostatas: 26 str. 5 dalį, 38 str. 6 ir 7 dalis bei 39 straipsnį. Taigi, skirtingai, nei šiame nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, ginčijama Pagalbinio įstatymo nuostata galėtų būti pripažinta privilegijuojanti susituokusias moteris (vienišų ir nesusituokusių moterų atžvilgiu) tik tuo atveju, jei pastaroji moters teisė šiuo atveju būtų pripažinta svarbesnė nei įstatymo leidėjo siekis geriausius vaiko interesus sieti su tokia šeimos aplinka, kurioje jis augtų su abiem tėvais ir kurie kyla iš Konstitucijos 38 str. 2 dalyje numatyto “motinystės, tėvystės ir vaikystės” instituto. Be to, teisės hierarchijos kontekste čia reikia priminti, jog jau anksčiau buvo pastebėta, jog moters teisė į dirbtinį apvaisinimą nėra įtvirtinta Konstitucijoje, skirtingai nei vyro ir moters teisė į santuoką bei „vaikystės“ instituto siejimas su „motinystės ir tėvystės“ institutu.
Atsižvelgiant į kitų šalių duomenis, Lietuvoje vienišoms moterims atliekamų pagalbinio apvaisinimo procedūrų skaičius galėtų sudaryti apie 10 proc. nuo visų atliekamų pagalbinio apvaisinimo procedūrų, 2026 metais tai būtų 246 procedūros, o nesusituokusioms poroms - apie 20 proc.
V. „Visiškai neįsivaizduoju, kaip tai reikėtų tikrinti ir kodėl gydytojams reikėtų uždėti tokią dar papildomą prievolę. „Didesnė problema, kaip aš ją įžvelgiu iš Vyriausybės pateikto projekto, kad vienišos moterys galės sulaukti pagalbinio apvaisinimo procedūrų tik tuo atveju, jei yra nevaisingos“, - akcentavo V. M. „Kai pacientas ateina ir gydytojui sako, kad man skauda, mes gi neprašome atnešti sąskaitos arba čekučio iš vaistinės, kad tu pirkai ibuprofeną ir jau naudojai kitas priemones prieš ateidamas pas gydytoją. Gydytojas tiki pacientu ir šeima, kuri kreipiasi. Jeigu ta diskusija ir tas reikalavimas toliau išliks, tikrai galvosime, kaip numatyti, žinoma, gerbiant žmonių teises, kažkokią procedūrą, kaip tą vienerių metų tarpusavio rimtų tarpusavio santykių įrodymą pasitvirtinti“.
Pagalbinio apvaisinimo procedūra, kaip žmogaus lūkesčio susilaukti vaikų priemonė, nėra numatyta Konstitucijoje. Be to, ši procedūra yra ne sveikatos priežiūros paslauga, susijusi su ligos gydymu, o medicinos procedūra, apimanti su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą.
Konstitucijos 29 str. 2 dalyje numatytas draudimo teikti žmogui privilegijas devynių kriterijų sąrašas yra baigtinis ir gali būti plečiamas tik Konstitucijos pataisos pagalba, tačiau šiame sąraše paminėtas draudimas teikti žmogui privilegijas dėl jo „socialinės padėties“ gali būti suprantamas, kaip apimantis ir jo „šeiminę padėtį“.
Reikia apgailestauti, kad Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje neatliko savo darbo iki galo, konstatavęs, jog ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo tyrime apsiribos tik jos atitikimo analize Konstitucijos 29 ir 53 straipsniams ir “netirs ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims“, kurios, beje, buvo iškeltos pareiškėjo. Tačiau tokiu atveju reikia pripažinti, jog Konstitucinis Teismas taip ir neištyrė ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo Konstitucijai klausimo, ką jis privalėjo padaryti pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius ir Konstitucinio Teismo įstatymą. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, įgyvendindamas konstitucinį teisėtumą, privalo nuspręsti, ar ginčijama įstatymo nuostata neprieštarauja visai Konstitucijai, kaip svarbiausių teisinių nuostatų rinkiniui, sudarytam iš pusantro šimto straipsnių (ir dar keturių konstitucinių aktų), bet negali atlikti įstatymo konstitucingumo analizės tik keliems (savo nuožiūra pasirinktiems) Konstitucijos straipsniams.
Konstitucijos 7 straipsnyje teigiama, jog “negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai”, o Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, kad įstatymo nuostata „negali būti taikoma nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Panašiai ir 110 straipsnyje numatyta, kad „teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai“.
Tą faktą, kad Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutarime „Dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ buvo atsisakyta tirti ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimas visai Konstitucijai ir kad minėtas prieštaravimas Konstitucijai nėra konstatuotas šio nutarimo rezoliucinėje ir bet kurioje kitoje dalyje, galima vertinti dvejopai: arba tai yra „netikslumas“, kurį pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 58 straipsnį Konstitucinis Teismas turi kuo skubiau ištaisyti, arba reikia konstatuoti, jog Konstitucinis Teismas šiame nutarime atliko tik dalinę ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo analizę. Visgi, norisi tikėti, kad čia yra minėtas „netikslumas“, nes priešingu atveju šioje konstitucinės justicijos byloje ginčytos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 str.
2021 m. rugsėjo 27 d. LR Seime buvo užregistruotas LR Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimo projektas, kurį parengė Seimo narys Arminas Lydeka, o pateikė Viktorija Čmilytė-Nielsen kartu su Morgana Daniele ir Jurgita Sejoniene. Įstatymo projektu siekiama ne tik reglamentuoti vaisingumo išsaugojimo paslaugas, bet ir siūloma atsisakyti neterminuoto pagalbinio apvaisinimo metu sukurtų, bet tam nepanaudotų žmogaus embrionų saugojimo, o taip pat nuostatos, jog pagalbinio apvaisinimo metu sukurtas embrionas gali būti naudojamas tik moters pagalbiniam apvaisinimui. Embrionų šaldymo ar nešaldymo klausimas yra ne techninis-finansinis, bet etinis-moralinis ir teisinis-politinis. Siūlomas teisinis reguliavimas iš esmės ignoruoja etinį pagarbos žmogaus gyvybei principą ir iškreipia Lietuvoje galiojančią žmogaus embriono teisinės apsaugos sistemą. Siūlymas panaikinti reikalavimą šaldyti pagalbinio apvaisinimo tikslu sukurtus, bet į moters gimdą neperkeltus žmogaus embrionus, yra motyvuojamas noru mažinti nepakeliamą finansinę naštą poroms, kurios nori pagalbinio apvaisinimo procedūros pagalba susilaukti vaikų. Teisės projektų aiškinamuosiuose raštuose ne visada pateikiama tikroji vienos ar kitos teisėkūrinės iniciatyvos intencija. Lygiai taip pat ir politikai ne visada viešai pateikia tikruosius savo pasiūlymų motyvus. Todėl kartais yra sveika suabejoti gražiais žodžiais, o ypač tais, kurie yra įvynioti į nuskriaustų žmonių (šiuo atveju - nevaisingų porų) gynimo retoriką. Įstatymo projektas yra labiausiai naudingas ne nevaisingoms poroms, apdraustoms sveikatos draudimu, kurioms tenka kažkiek primokėti už embrionų šaldymą ir saugojimą, bet privačias paslaugas teikiančioms vaisingumo klinikoms, kurioms šis įstatymo reikalavimas išdidina kaštus ir daro jas mažiau konkurencingas globalioje rinkoje.
R. Pradėkime nuo to, kad Lietuvoje išties mažas procentas nevaisingų porų pasinaudoja pagalbinio apvaisinimo paslaugomis. Statistikos, kiek nevaisingų porų potencialiai galėtų susilaukti vaikų pagalbinio apvaisinimo būdu, mes Lietuvoje neturime. Lygiai taip pat sumažintų galimybę manipuliuoti skaičiaus įvardijimas, kad Lietuvoje turime statistiką tik tų pagalbinio apvaisinimo paslaugų, kurios finansuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. O kiek šių paslaugų suteikia privačios klinikos, kurių Lietuvoje yra ne viena, mes nežinome. Tai žinant, statistika atrodytų kiek kitaip. Pirmiausia, pagalbinio apvaisinimo procedūrai reikalingos medicininės indikacijos, kurias atitinka ne visi pacientai, finansuojama tik 2 ciklai, nefinansuojamos paslaugos nesusituokusioms poroms. Tačiau visus šiuos klausimus (išskyrus pastarąjį) galima spręsti keičiant poįstatyminius teisės aktus. Dabar galiojantis įstatymas to padaryti nekliudo, o siūlomos pataisos to nesprendžia. Projektu siūloma: a) sugyventinio sąvoką įstatyme keisti sąvoka partneriai b) moters sveikatos prioriteto ir nevaisingos poros lygiateisiškumo principą keisti asmens, kuriam bus atliekama ši procedūra, sveikatos prioriteto, ir sutuoktinių arba partnerių lygiateisiškumo principu ir c) išbraukti nuostatą, jog pagalbinio apvaisinimo būdu sukurtas embrionas gali būti naudojamas tik moters pagalbiniam apvaisinimui.
Vertinant finansinės naštos argumentą, reikia pastebėti, jog priėmus Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, buvo nustatyta Pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo ir jų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų tvarką. Pagal ją iš esmės visos su Pagalbinio apvaisinimo procedūra susiję išlaidos poroms, apdraustoms sveikatos draudimu, yra apmokamos iš PSD lėšų, išskyrus perteklinių embrionų šaldymą ir saugojimą. Standartinėje vaisingumo klinikoje embriono šaldymas ir saugojimas trims metams kainuoja 500 Eur, t.y., 166 Eur per metus arba 13,88 Eur per mėnesį. Lyginant su kitomis išlaidomis vaisingumo gydymui, neišeina to laikyti nepakeliama finansine našta. Be to, pora yra laisva rinktis sukurti tik tiek embrionų, kiek bus implantuojama į moters gimdą: tada šaldymo klausimas visai nekyla. Tai kur šuo pakastas? Atsakymas elementarus. Reikalavimas šaldyti ir saugoti perteklinius pagalbinio apvaisinimo metu sukurtus žmogaus embrionus yra taikomas visiems šias paslaugas Lietuvoje teikiantiems juridiniams asmenims, nepriklausomai nuo jų juridinio statuso ir nuo to, ar jie šias paslaugas teikia mokamai ar nemokamai (t.y. Kad įstatymo projektu ginami ne nevaisingų Lietuvos porų, bet verslo interesai, rodo faktas, jog projektą svarstęs Sveikatos reikalų komitetas valdančiųjų balsais nepritarė LR Seimo narės A. Širinskienės pasiūlymui išlaidas, susijusias su embrionų saugojimu, padengti valstybės lėšomis sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka, nors dar 2018 m. Suprantama, nes priėmus šį pasiūlymą būtų kompensuojama tik tų žmogaus embrionų šaldymas ir saugojimas, kurių užsakovai yra poros, turinčios sveikatos draudimą. Kas galėtų paneigti, jog su šių nuostatų priėmimu yra ruošiama dirva surogacijos, kuria dažniausiai naudojasi homoseksualios poros, Lietuvoje įteisinimui? Svarstyti tokią galimybę leidžia naujos redakcijos pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas, kurį jau yra parengusi LR sveikatos apsaugos ministerija.
Čia reikia pastebėti, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą pagalbinio apvaisinimo paslauga gali pasinaudoti tik sutuoktiniai arba sugyventiniai. Pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą, pagalbinis apvaisinimas galimas tik užsakovui (sutuoktinei ar sugyventinei), o civiliniai sandoriai, kai kita moteris įsipareigoja pastoti, išnešioti ir pagimdžiusi perduoti užsakovui kūdikį (vadinamoji surogacija) yra draudžiami. Todėl, kas galėtų paneigti, jog su šių nuostatų priėmimu yra ruošiama dirva surogacijos, kuria dažniausiai naudojasi homoseksualios poros, Lietuvoje įteisinimui? Oficialios statistikos, kiek nevaisingų porų negali susilaukti vaikų pagalbinio apvaisinimo būdu, mes Lietuvoje neturime, bet neabejotina, jog priėmus siūlomą teisinį reguliavimą pagalbinio apvaisinimo paklausa neabejotinai išaugtų ir viršytų Europos vidurkį, kurioje didžiąja dalimi surogacija yra draudžiama.
tags: #lr #pagalbinio #apvaisinimo #istatymas
