Labai gerai, jei mes stebėjome laimingas, save realizuojančias, išmintingas, harmoningas moteris, o jei mums nelabai pavyko ir stebėjome savimi nepasitikinčias, savęs nemylinčias, nemokančias rūpintis savimi moteris, gali būti, kad mes nesąmoningai kopijuosime jų elgesį ir gyvenimo būdą. Kartosime iš mamos ir kitų moterų perimtas gyvenimo pamokas, tik ne visada jos ves į laimę ir harmonija su savimi.
Ko mes dažniausiai neišmokstame ir kaip sau padėti
Yra kelios svarbios sritys, kuriose moterys dažnai susiduria su sunkumais siekiant laimės ir harmonijos. Šios pamokos dažnai perimamos iš vaikystės patirčių, ypač iš santykio su motina.
1. Pagarba savo kūnui
Kūnas yra mūsų namai ir būtina sąlyga mūsų egzistencijai. Daugybė moterų negeba priimti savo kūno tokio, koks jis yra, rūpintis juo, gerbti ir būti dėkingomis. Taip, kaip mama kalba apie savo kūną, kiek myli save, tiek dukra išmoksta priimti savo kūną tokį, koks jis yra. Dukros stebėdamos mamos santykį su savo kūnu, dažniausiai išmoksta tokio paties santykio. Tarkim, jei mama jaučiasi stora ir bando vis kūdintis, mergaitė ar jau paauglė tai stebi ir suvokia lieknumą, kūdinimąsi kaip gyvenimo normą arba tarkim mama pati liekna, o dukra paauglystėje pradeda apvalėti, tada mama pradeda kritikuoti dukrą, drastiškai kontroliuoti mitybą. Aišku galimas ir kitas variantas, jei tėvai neturi sveikų valgymo įpročių ir tarkim savo emocijas bando suvalgyti, tuomet vaikas irgi neišmoksta sveiko santykio su maistu. Jeigu tau sunku mylėti save tokią, kokia esi, tikėtina, kad to išmokai iš savo mamos arba kito vaikystėje svarbaus asmens.
Jeigu tu esi mama: jeigu augini dukrą - nebeturi teisės laikytis drastiškos dietos, neigiamai kalbėti apie savo ar dukros kūną, svorį, išvaizdą.Jeigu tu esi jau suaugusi dukra: šitoje vietoje sustok ir įsisąmonink, kad tavo kūnas yra nuostabus, nes tavo kojos nešioja tave, rankos gali apkabinti brangius žmones, veidas perteikti emocijas. Jis vertas rūpesčio ir pagarbos.
2. Rūpestis savo poreikiais
Būtent savo poreikiais, ne vaikų, vyro, draugų, bosui, o savo. Savo gimtosiose šeimose neretai matėme pavyzdį, kaip mama rūpinasi visais šeimos nariais, dar senstančiais tėvais, dar kaimynais, dar…. Gerai mamai svarbu visus pamaitinti, aprengti, sužiūrėti ir pasirūpinti. Tokia mama dažnai pamiršta save ir savo poreikius. Būna, kad konsultacijų metu, paklausiu vaikų: „Koks tavo mamos hobis?“, o jie ima ir atšauna, kad mamos pomėgis tvarkyti namus arba lyginti rūbus, nes nuolat tą daro. Taigi iš mamų mes gauname žinutę, kad rūpintis savimi galima tik tada, kai yra pasirūpinta visais kitais arba rūpintis savimi nėra gerai, nes tada tu būsi egoistė. Taip moterys puikiai išmoksta nepastebėti savęs, savo poreikių, juos neigti.
Jeigu tu esi mama: sustok, pasirūpink savimi. Iš tuščio indo negalima nieko įpilti. Taigi pirma turi būti rami, pailsėjusi tam, kad galėtum būti pakankamai gera mama.Jeigu tu esi jau suaugusi dukra: pirmiausia pabandyk suvokti, ko tau reikia, kaip norėtum, kad būtų, kaip galėtum šią minutę sau padėti. Nuolat to klausk savęs. Kol ateis suvokimas, kokie tavo poreikiai ir kaip juos reikia tenkinti.
3. Laisvė būti netobulai
Vaikystėje dauguma iš mūsų dažniau girdėjome kritiką: „Nesikūprink“, „Kalbėk aiškiai“, „Susiimk“, „Nežliumbk“ ir kt., o ne priėmimo ir palaikymo žodžius. Mergaitės bando įtikti suaugusiems žmonėms, bando stengtis tapti tokiomis, kokias jas nori matyti kiti. Bandymas būti tobulai, kainuoja labai brangiai. Didžiausia kaina tai, kad pameti save, prarandi ramybę ir gebėjimą džiaugtis gyvenimu. Dar sunkiau būna mergaitėms, kurių mamos yra tobulos. Na taip atrodo mažoms mergaitėms, kurios žiūri į savo gražias, niekada nepavargstančias, daug dirbančias ir keturis namų kampus laikančias mamas. Vienos paauglės žodžiai: „Mano mama tobula. Aš niekada tokia nebūsiu. Ji visada graži, turi daug draugų, sportuoja, dirba per du darbus ir namuose palaiko idealią tvarką. Man taip neišeina, todėl geriau išvis nieko nedaryti“. Taip ir svyruoja jaunas žmogus tarp nieko nedarymo ir beprotiško mokymosi, sportavimo ir visuomeninės veiklos tempo.
Jeigu tu esi mama: nustok būti tobula, neužkrauk tokios naštos savo vaikui.Jeigu tu esi jau suaugusi dukra: pagalvok ar tavo mama yra laiminga arba tas žmogus į kurį tu lygiuojiesi yra laimingas. Jei nelabai, tai greičiausiai neverta sekti jo pavyzdžiu ir priimti kritikos. Neverta priimti kritikos iš žmogaus, pas kurį tu neitum klausti patarimo.
4. Mokėjimas džiaugtis
Tradiciškai vaikai mokinami pareigų, taisyklių laikymosi, tikslo siekimo ir visko, ko reikia rimtam, suaugusio žmogaus gyvenimui ir dažnai suaugę žmonės pamiršta, kad lygiai taip pat svarbu gebėti, norėti ir skirti laiką gyvenimo džiaugsmui. Lietuviai atsakingai nežiūri į džiaugsmą, mes gi rimta, darbšti tauta, kenčianti sunkumus ir sprendžianti problemas. Mes pykstame ant vaikų, jei jie per ilgai žaidžia, per daug atsipalaiduoja, per garsiai rėkia, per daug pramogauja. Tarsi siųsdami žinutę, kad ilsėtis, džiaugtis yra blogai. Todėl krūva žmonių negeba atsipalaiduoti, nestresuoti, sustoti ir pasimėgauti akimirka.
Jeigu tu esi mama: suteik laiko vaikui žaisti, ilsėtis, pramogauti arba tiesiog nieko neveikti. Atsimeni vaikystės pramogą - vėpsojimą į debesis?Jeigu tu esi jau suaugusi dukra: atsimink poilsis ir gyvenimo džiaugsmas yra dalykas rimtas. Planuok jį, skirk pakankamai laiko.
Laima - likimo deivė ir jos pamokos
Sakmėse ir etnografiniuose šaltiniuose Laima dažniausiai - likimo lėmėja, likimo deivė. Visažinanti gimimo ir likimo lėmėja, Laima lėmė ne tik gimimą, bet ir tolesnį gyvenimo likimą, ji likimo valdovė. Nuo jos priklausė sėkmingas ar nesėkmingas žmogaus gyvenimas. Laimos lėmimas buvo laikomas nepakeičiamu. Kartais Laima veikia kartu su Giltine, laikoma jos seserimi. Jei Laima susieta su žmogaus ir viso gyvojo pasaulio pradžia, tai Giltinė - su pabaiga.
Laimos vaidmuo ir apeigos senovės Lietuvoje
Svarbiausia deivės Laimos veiklos sritis buvo lemti gimstančiam kūdikiui likimą ir sekti, kad lėmimas pildytųsi. Be to, jai priklausė rūpintis naujagimiu ir gimdyve. Gimdymo metu moterys šaukdavosi deivės Laimos (Laimės) pagalbos. Norint susilaukti didesnių deivės malonių, gimus kūdikiui, būdavo atliekamos sudėtingos apeigos su aukomis ir maldomis, skirtomis ne tik Laimai, bet ir žemės deivei Žemynėlei. Gimus kūdikiui, atlikdavo tokias apeigas: pirmiausia pribuvėja kūdikį nuprausdavo šaltu vandeniu, Laimos prakaitu, paskui suvystydavo ir pakviesdavo tėvą, kuris pasveikindavo laimingai pagimdžiusią žmoną, pripildavo kaušelį gėrimo, melsdavosi už motiną ir kūdikį, dalį gėrimo nuliedavo ant žemės Žemynėlei, sakydamas: „Žemynėle, būk linksma! Žydėk mūsų rugiais, kviečiais, būk maloninga kūdikiui“. Po pasveikinimo išgerdavo kaušelį gėrimo ir duodavo gerti motinai, kuri gėrė irgi prieš tai pasveikinusi Žemynėlę. Paskui drauge su pribuvėja visi (išskyrus gimdyvę) susėsdavo už stalo, įduodavo kaušelį pribuvėjai ir melsdavosi į deivę Laimą, kuriai nuliedavo ant žemės gėrimo, kartu pasveikindami.
Vėliau šiai deivei aukodavo dedeklę vištą, kuri turėjo būti juoda, balta, raiba, tik ne raudona. Vištą užmušdavo samčiu ir išvirdavo, saugodami, kad sriuba nenubėgtų (kad dalis maisto nepatektų deivei Gabijai). Išvirtą vištą valgydavo gimdyvė su kitomis moterimis, suklaupusios aplink stalą. Pribuvėja su kaušeliu rankoje melsdavosi ir gerdavo į giminių ir kaimynų sveikatą. Kaušelis turėjo apeiti aplinkui tris kartus. Pavalgę visi ką nors paaukodavo.
Laimės simboliai ir garbinimo vietos
Laimės priskirtas likimas reiškiasi dalimi. Tikėjimuose yra gausybė ženklų ir pranašų dėl ateities. Atsirado antropomorfinio pavidalo akmenų, kuriuose įkūnytas Laimos dieviškasis pradas, sietas su visos gyvybės atsiradimu, jos globojimu, su vaisingumu. Bevaikės moterys dėdavo ant jo aukas. Rasta akmenų, anot tikėjimų, su Laimos pėdomis. Iš tų pėdų akmenyse žmonės imdavo vandenį, manydami, kad jis turįs stebuklingą gydomąją ar vaisingumo galią. Prie to akmens rinkdavosi žmonės sekmadienį, sutampantį su Mėnulio jaunatimi, garbindavo jį nusilenkdami ar klaupdami, aukodavo tam akmeniui duonos, vilnų, linų, pinigų. Kaimiečiai garbino prie svirno laikomą akmenį, kurį jie laikė vaisingumo ir namų laimės dievybe. Tačiau daugiausia šiai dievybei aukodavo lazdas ligoniui. Lazdas palikdavo, tikėdamiesi atgauti sveikatą - skaudamų kojų, akių ar rankų stiprybę.
Laimos transformacija ir atspindžiai kultūroje
Dangus, jo aukštybės buvo nuolatinė Laimos buveinė. Iš ten į žemę vykdavo atlikti savo pareigų: globoti gyvojo pasaulio vaisingumą, gimimą, skirti gimusiems likimą. Patriarchato laikotarpiu Laimos ir Laimės vietą (likimo skyrimas, gyvenimo eigos tvarkymas) užėmė Dievas senelis ir net Mėnulis - į juos žmonės kreipdavosi, prašydami laimės, dalios, sveikatos. Laima buvo mylima deivė. Jos vardas įpintis dainose, sakmėse, apsakymuose. Jai buvo priskirti ketvirtadienių ir tarpukalėdžių (nuo gruodžio 24 iki sausio 6 dienos) vakarai, vadinami šventiniais. Moterims tomis dienomis buvo draudžiama verpti.
Protėviai paliko mums savo kalbą. O kalboje - subendrinta visa jų senoji Pasaulėvyda. Protėvių dievai ir dievybės niekur nedingo, jos visad čia, kasdieniame gyvenime, kasdieninėje kalboje. Lietuvių kalba yra sodriai prisotinta senojo protėvių paveldo. Gyvi senųjų dievų vardai, kurie iki šiol suteikiami vaikams - Milda, Gabija, Žemyna, Aušra, Algis, Laima, Žilvinas, Austėja, Saulė, Eglė, Dalia, Vaidilutė, Vaidas, Vaidotas, Agnė, Daiva (Deivė)… tokius vardus nešantys žmonės atspindi seniausius tautos prisiminimų klodus. Ir per juos šie prisiminimai yra gyvi. Dažnai apie tai nesusimąstome, priimdami kaip savaime suprantamą dalyką. O juk tai gyvi mūsų protėvių Dievai, jų pasaulio suvokimo archetipai. Tai lyg, šiuolaikine kalba tariant, tam tikros programėlės, kurios ir šiandien veikia pasąmoniniu lygmeniu, suburdamos tautą aplink Šerdį. Dieviškumo ir senųjų protėvių tikėjimo skvarmų, nuostabių daugiau ar mažiau išreikštų pavidalų pripildyta visa mūsų kalba. Žodžiai, kuriuos kasdien vartojame buitine prasme, turi ir už buities paslėptas šventas prasmes ir atspalvius. Pažvelkime į keletą pavyzdžių. Štai žodžiai, kurių dabar jau įprasta mums reikšmė yra antrinė: Nelaimė - nėra Laimos Malonės; Laimingas - Deivės Laimos Malonės pilnas. Taip pat palinkėjimas - laimingai, laimingo - kad Laimos Malonė būtų (pasiliktų) su tavimi.
Laimos pamokos Prienų „Žiburio“ gimnazijoje
Mitologija yra neatsiejama mūsų, lietuvių, kultūros dalis. Sunku tiksliai pasakyti, kada prasideda mokytojo darbas - ar pamokos pradžioje, kai išdėstoma medžiaga, ar kai tenka išklausyti mokinį pertraukos metu. Dar sunkiau pasakyti, kada šis darbas baigiasi - jei apskritai baigiasi. Mokytojas dažnai dirba ir po pamokų - ruošiasi, planuoja, galvoja apie tuos, kuriems galbūt šiandien reikės daugiau dėmesio. Laima Raudonikienė - viena iš tų mokytojų, kuriai tai nėra tik profesija. Šis tekstas yra nacionalinio projekto „Mūsų mokytojai“, kurį inicijuoja VšĮ „Lietuvos Junior Achievement“ kartu su LRT, dalis - juo kviečiame atviriau pažvelgti į mūsų mokytojus kaip įvairialypes ir įkvepiančias asmenybes, kurios tyliai, bet atkakliai kasdieniu savo darbu ir rūpesčiu kuria ateities Lietuvą.
Prienų „Žiburio“ gimnazijoje Laimos pamokos dažnai primena mažus gyvenimo seminarus - apie pinigus, pasirinkimus, riziką ir tai, ką reiškia suklysti, pradėti iš naujo ir vis tiek tęsti. „Ekonomika - tai mokslas apie gyvenimą. Kur bepasisuktum, visur jauti jos pulsą. Mes mokomės apie paklausą, pasiūlą, apie tai, kaip sudaromas biudžetas, bet dar svarbiau, kad mokiniai pradeda matyti, kaip tai susiję su jų pačių sprendimais, net su tuo, ką jie rinksis baigę mokyklą.
Ji į mokyklą atėjo ne pagal iš anksto suplanuotą „maršrutą“, o per asmeninių atradimų ir netikėtų posūkių kelią. Laima studijavo finansus, buhalteriją, gilinosi į aukštąją matematiką. „Kai per matematikos paskaitas kiti studentai kokios temos nesuprasdavo, aš eidavau išsiaiškinti ir tada pradėdavau aiškinti kitiems. Supratau, kad man labai patinka mokyti. Dėstytoja net juokaudavo - „Eik, aiškinkis su Laima“, - atpasakoja ji. Tokios situacijos kartojosi dažnai, ir Laima vis aiškiau jautė, kad gebėjimas paaiškinti dalykus kitiems - ne tik naudinga savybė, bet ir vidinis poreikis. Nuo to laiko Laima visad ėjo pirmyn - vedė paskaitas universitetuose, kolegijose, o dabar - jau daugiau nei dešimtmetį - mokykloje Prienuose. „Jie nori išmokti, domisi, klausia. O aš sakau: klasėje neteisingų atsakymų nėra - nebijokite kalbėti. Net jei tai pirmas kartas, kai išdrįsote. Galvoju, kad mano darbas ir yra sudaryti tokias sąlygas kitiems, kad mokinys jaustųsi laisvas ieškoti, klysti, kurti. Tokį pasitikėjimu paremtą ugdymą Laima taiko ne tik pamokose, bet ir įvairiuose praktiniuose projektuose. Ji taip pat yra viena iš mokytojų, paruošusių atvirą pamoką visos Lietuvos pedagogams iniciatyvoje „Šioje šalyje nėra vietos šešėliui“ ir MEKA2021 konkurse džiaugėsi savo mokinių laimėjimu (II vieta). Ji padeda moksleiviams kurti ir mokinių mokomąsias bendroves - veiklas, kuriose jie ne tik teoriškai sužino, kaip veikia verslas, bet patys kuria nuo idėjos iki realaus produkto ar paslaugos.
Kaip sekėjas pasiekė 500 € pasyvių pajamų per 10 mėnesių | #58 Portfelių Roast’ai
Bet visko būtų per daug, jei ne viena kita širdžiai svarbi sala - Laimos šokiai. „Repeticijų metu visiškai atsijungiu. Tarsi egzistuočiau tik čia ir dabar. Visa įtampa ištirpsta, nieko nereikia skaičiuoti - tik jausti. Man net nereikia galvoti, kokį žingsnį žengti toliau - kūnas pats žino. Šokis, pasak jos, taip pat moko - balanso, klausymosi, drąsos ar nebijoti scenos. Tą patį aš atsinešu ir į klasę. „Mokytojas - ne tik šokėjas, bet ir choreografas. Turi stebėti, jausti ritmą, reaguoti, vesti, bet išlaikyti ryšį. Turi būti kartu, bet taip pat ir leisti kitam judėti savo tempu. Jei per stipriai vesiu - mokinys gali pasimesti, jei per silpnai - nebežinos, kur eiti. Todėl svarbiausia - pajausti momentą, kada sustiprinti, o kada tiesiog eiti kartu. Mano darbas nėra vien tik mokymas - tai bendras procesas. „Mes ne tik mokome - mes augame kartu. Kartais mokytojo darbas nematomas, bet mūsų įtaka - ilgiausiai išliekanti. Kai mokiniai sako: „Mokytoja, atsipalaiduokit, nesureikšminkit visko taip“, - aš nusišypsau. Jie teisūs.
