Lietuvių kalba yra viena seniausių pasaulyje išlikusių kalbų, priklausanti indoeuropiečių kalbų šeimai. Jos archajiškumas ir nepaprastas atsparumas kitų kalbų įtakoms lemia jos unikalumą ir mokslinį vertingumą. Nors tikslių įrodymų, pagrįstančių teiginį apie lietuvių kalbos seniausią statusą, nėra, ji neabejotinai laikoma viena seniausių gyvų kalbų pasaulyje.
Žymaus lietuvių kalbininko, akademiko Zigmo Zinkevičiaus teigimu, lietuvių tautos kilmė labai glaudžiai susijusi su kalbos kilme. Tai retas atvejis, kuriuo gali pasigirti ne visos tautos. Pavyzdžiui, prancūzai yra kilę iš senovės galų, kurie kalbėjo keltų kalba, o vėliau perėjo prie liaudies lotynų kalbos, iš kurios ir susiformavo dabartinė prancūzų kalba. Panašiai klostėsi kitų Europos tautų kalbų istorija. Lietuvių tauta praeityje niekuomet nėra keitusi savo kalbos, nors ir patyrė dvikalbystės periodų, kurie, palyginti, yra neseni. Ilgus tūkstantmečius lietuvių kalba rutuliojosi savarankiškai, patirdama labai mažą kitų kalbų įtaką, kuri sustiprėjo tik pastaraisiais šimtmečiais.
Atlikta analizė rodo, kad lietuvių tauta ir kalba kilę iš rytų baltų pietinės dalies. Tuo metu, kai šiaurinė dalis, dėl stiprios finų kalbų įtakos, ėmė kalbine prasme tolti, maišantis su finais, formavosi gentinės kalbos, tapusios latvių kalbos pagrindu. Šis išsiskyrimas įvyko pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje.
Lietuvių kalbos kilmės ir raidos tyrimai
Nustatyti, kada susiformavo ta kalbinė struktūra, kurią galima vadinti lietuvių kalba, yra sudėtinga, nes rašytinių šaltinių iš ankstesnių laikotarpių trūksta. Tačiau archeologiniai duomenys leidžia manyti, kad lietuvių materialinės kultūros elementų randama nuo antrojo, trečiojo mūsų eros amžių, o tai leidžia daryti prielaidą, kad tuo metu jau egzistavo ir kalba su savo struktūros elementais. Manoma, kad lietuvių kalbos struktūra susiformavo gerokai prieš minėtą šiaurinės dalies nutolimą, t. y. pirmaisiais mūsų eros amžiais.
Dėl kalbos istorijos pseudomokslininkų teiginiai apie lietuvių kalbos susiformavimą prieš kelis tūkstančius metų, nors ir teisingai nurodo kalbėjimo tąsos egzistavimą, nepagrįstai tapatina baltų prokalbę ar net indoeuropiečių prokalbę su lietuvių kalba, ignoruojant struktūros formavimąsi.
Kalbos kilmę tyrinėja ne tik kalbos istorikai, bet ir archeologai bei antropologai. Suderinus šių sričių mokslininkų duomenis, buvo parašyta knyga „Iš kur kilo lietuviai“, kuri iš pradžių pasirodė užsienio kalbomis, populiarindama Lietuvą ir lietuvių mokslą.
Tarmių ir bendrinės kalbos formavimasis
Lietuvių kalba neturi senų rašytinių šaltinių, pirmieji raštai pasirodo tik XVI a. Tačiau šios informacijos trūkumą kompensuoja tarmės. Lietuvių kalbos tarmės pradėjo formuotis IX-X a. Tuo metu lietuvių kalbos klodas jau buvo suskaldytas į du protodialektus: rytinį ir vakarinį. Rytinis protodialektas vėliau suskilo į rytų aukštaičių ir pietų aukštaičių, o vakarinis davė pradžią dabartinėms vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmėms. Žemaičių tarmės atsiradimui didžiausią reikšmę turėjo kuršių substratas.
Šiaurės rytų aukštaičių tarmės atsiradimui didžiausią reikšmę turėjo žiemgalių substratas, pietryčių Lietuvoje - jotvingiai, o šiaurės rytuose - sėlių substratas.
Bendrinė lietuvių kalba, paprastai laikoma susiformavusia iš suvalkiečių tarmės XIX a. pabaigoje, iš tiesų turi senesnes norminimo apraiškas jau XVI a. rankraščiuose. Tam tikrais laikotarpiais buvo kuriama net po tris bendrinės kalbos variantus, o vienas iš jų, sukurtas Mažojoje Lietuvoje, labiausiai ir įsigalėjo, vėliau pritaikytas visos Lietuvos poreikiams.
Rašytinės lietuvių kalbos raida
Lietuvių rašomosios kalbos atsiradimas faktiškai siejamas su pirmąja lietuviška spausdinta knyga - Martyno Mažvydo „Katekizmu“ (1547 m.). Šioje knygoje atspausdinta pirmoji lietuviška abėcėlė, tačiau joje dar nėra dabartinių lietuviškų rašmenų - nei nosinių, nei varnelių. „Katekizmas“ užrašytas gotikiniu šriftu, o lietuvių kalbos garsams užrašyti trūko lotyniškos abėcėlės raidžių.
Dėl to, raidžių paieškota kaimyninėse kalbose: raidės č, š ir ž pasiskolintos iš čekų kalbos, o nosinės raidės ą ir ę - iš lenkų kalbos. Raidė ė pirmą kartą pavartota XVII a., o raidę ū prieš gerą šimtmetį sugalvojo Jonas Jablonskis.
Nuo XVIII a. pabaigos iki XX a. pradžios, Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje, caro valdžia vykdė nutautinimo politiką, drausdama lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis ir versdama juos rašyti rusiškais rašmenimis. Knygnešių judėjimas, rizikuojantys gabendavę lietuviškas knygas iš užsienio, tapo unikaliu reiškiniu, kovojusiu už lietuvių kalbos išlikimą.
Šiuolaikinė lietuvių kalbos abėcėlė turi 32 raides. Diakritiniai ženklai, tokie kaip nosinės, varnelės, taškeliai ir brūkšneliai, atsirado vos prieš kelis šimtus metų.
Lietuvių kalbos unikalumas
Lietuvių kalbai būdinga archajiška sandara: dvibalsiai, trumpieji ir ilgieji balsiai, linksniavimas, asmenavimas. Ji turi daug bendrų bruožų su sanskritu - senovine literatūrine Indijos kalba.
Lietuvių kalba išsiskiria savo kirčiavimu, išlaikiusi tiek priegaidžių skirtumą, tiek kilnojamą kirčio vietą. Pasaulyje yra apie 7000 gyvų kalbų, kurios skirstomos į kalbų šeimas, o lietuvių kalba priklauso gausiausiai pasaulyje indoeuropiečių kalbų šeimai.
Didysis lietuvių kalbos žodynas yra vienas didžiausių pasaulyje - jį sudaro 20 tomų. Jame surinkti visi kada nors egzistavę žodžiai, tarp kurių ir tarmiški, svetimybės, bei išnykę žodžiai.
Lietuvių kalba yra viena iš nedaugelio, kurioje išlikę senovės indoeuropietiški tarminiai reliktai. Tai leidžia manyti, kad lietuvių kalba yra viena artimiausių indoeuropiečių prokalbei.
Moters pavardės sandara lietuvių kalboje yra išskirtinė tuo, kad dažnai pagal pavardę galima nustatyti jos šeiminę padėtį. Taip pat lietuvių kalba laikoma viena poetiškiausių dėl daugybės maloninių ir mažybinių žodžių.
Nors šiuolaikinė lietuvių kalba susiduria su iššūkiais, tokiais kaip kalbos palengvinimai ir anglų kalbos įtaka, ji išlieka gyvybinga ir vertinga kalba, turtinga istorija ir unikaliais bruožais.
