Tauta be kalbos yra kaip upė be vandens - ji nustoja egzistuoti. Lietuvių kalba yra neatsiejama mūsų tautos dalis, mūsų istorijos, kultūros ir tapatybės liudijimas. Būti lietuviu - tai ne tik gimti šioje žemėje, bet ir puoselėti bei išsaugoti tai, kas mus daro lietuviais.
Istorikas dr. Česlovas Laurinavičius teigia, kad norint įvertinti „Aušros“ laikraščio reikšmę, nepakanka apsiriboti vien XX amžiaus įvykiais. Tenka apžvelgti praeitį ir ateitį, ieškoti genezės. Lietuvių valstybingumo užuomazgų prielaidų jau galima rasti XVIII amžiaus viduryje.
Laikraštis „Aušra“ paprastai laikomas kultūrinio pobūdžio leidiniu, nes jame dominavo straipsniai apie lietuvių kalbos grožį, originalumą ir šventą lietuvių pareigą tą kalbą puoselėti. Bet „Aušroje“ lietuviai taip pat buvo skatinti prisiminti kadaise turėtą savą suverenią valstybę. Taip buvo ugdomas vienas svarbiausių valstybingumo elementų - tauta. Aušrininkai skatino suvokti apibrėžtą lietuvių etnografinę teritoriją - kitą ne mažiau svarbų valstybingumo elementą. Tai liudijo apie naują politinę lietuvių orientaciją.
Knygoje „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt. Pilietybės išsaugojimo pagrindai ir argumentai“ teisės mokslų daktarė, advokatė, JAV ir Lietuvos pilietė Regina Gytė Narušienė rašo apie pilietybės reikšmę, svarbą, sudėtį, trūkumus ir galimybes ją įteisinant. Autorė įsitikinusi - pilietybės klausimo sprendimo nebegalima atidėlioti, nes prarasime dar daugiau lietuvių tautos.
„Aušros“ reikšmė buvo akcentuojama ir renginyje, skirtame jos sukakčiai. Bibliotekos direktorius Sigitas Narbutas kalbėjo apie „Aušros“ reikšmę. Anot jo, nuo mokyklos laikų mes mokėmės apie „Aušrą“, tačiau kartais sunku jaunai kartai paaiškinti jos tikrąją reikšmę, kaip to meto šviesuomenė kūrė nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tenka stebėtis, kaip žmonės, neturėdami tokių sąlygų, kokias dabar turime, gebėjo įžvelgti tautos jėgą, sutelkti negausius finansinius išteklius, išleisti ir platinti laikraštį.
Istorikas dr. Česlovas Laurinavičius, skaitydamas „Aušrą“, kėlė klausimą apie jos unikalumą. Straipsnių autoriai negailėjo pagyrų ir skambių žodžių. „Aušrą“ vadino manifestu, epochos didžiausiu įvykiu Lietuvos istorijoje, padėjusiu kertinius akmenis lietuvybei. Tačiau kyla klausimas, kodėl jai tokios liaupsės? Ar verta tai vadinti manifestu?
Lenkų istorikai taip pat teigiamai vertino „Aušrą“, kaip atgimimą, bet kartu priekaištavo, kad lietuviai laikėsi nuostatos prisitaikyti, ieškoti kompromisų su Rusija. Tad kur glūdi tas „Aušros“ ypatingumas, esminis grūdas, tikroji vertė, istorinis impulsas?
Česlovas Laurinavičius išskiria kelis esminius „Aušros“ principus:
- Lietuvių kalba yra neginčijama vertybė, garbė ir tautos istorija. Kalbai bandyta suteikti dieviškąjį turinį.
- Šriftas yra neatskiriama lietuvių kalbos dalis, būtina sąlyga, nes nėra rusiškų raidžių išreikšti lietuviškiems žodžiams. Rusiškomis raidėmis neįmanoma rašyti lietuviškų tekstų.
- Asimiliavimas ir asimiliavimasis yra blogis. Lietuviai yra tokie pat žmonės kaip ir kitų tautų atstovai, turintys teisę į savo kalbą, papročius, kultūrą. Mokyklose vaikai turi teisę mokytis lietuviškai. Dalis tuometinės inteligentijos nematė ypatingos blogybės asimiliavime, noriai sekė vokiečių, lenkų kultūra. „Aušra“ akcentavo, kad kaimynų šalys negali mums duoti daug gėrio kaip tautai.
- „Aušra“ apibrėžė etnografinę Lietuvos teritoriją kaip vientisą tautos erdvę, o ne kaip atskiras gubernijas.
- Kova su asimiliavimu - lenkinimu, rusinimu.
- Bandymas ieškoti kompromiso, sutarimo su rusų valdžia dėl kalbos draudimo panaikinimo. Įtikinėjimas, kad lietuviai, gyvendami rusų valdžioje, gali tikėtis, kad jiems bus suteikta laisvė rašyti lietuviškai, nes lietuviai - romūs, niekam nepavojingi.
Jonas Basanavičius polemizavo su rusų filosofais, inteligentais, kartu bandė rasti kompromisą, kaip išeiti iš amžino konflikto, tos baisios situacijos, kai lietuviai neturi net rašto. Buvo akcentuojama abipusė nauda, kompromisas, neva, Lietuva gali būti buferinė sistema su kitomis šalimis, nes, kol Lietuvoje nebus savos spaudos, augs Lenkijos pretenzijos. Buvo teigiama, kad taiki Lietuva nekelia jokios grėsmės Rusijai, net jei ši suteiktų jai autonomiją.
„Aušra“ naujai pažvelgia ir į Mažosios Lietuvos, kaip sudėtinės Lietuvos dalies, svarbą. Klaipėda yra uostas, išėjimas prie jūros yra ypatingos svarbos dalykas tautai. Jonas Šliūpas rašė, kad nieko neišmanome apie laivų statybą ir esame tamsūs.
Paminėtinas ir Jurgis Zauerveinas (Georg Sauerwein) - švietėjas, mažos tautelės sorbų kilmės poliglotas, filosofijos daktaras, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, publicistas, poetas. Atsikėlęs į Klaipėdą iš Vokietijos, jis labai daug nuveikė lietuvių kultūros plėtrai. Lyg antruoju himnu tapo jo giesmė „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt.“ Susižavėjimas lietuvių kalba paskatino J. Zauerveiną kovoti už lietuvių kalbos teises. Jis reiškėsi lietuvių spaudoje, bendravo su Didžiosios ir Mažosios Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjais, lietuviškai parašė daugiau kaip 300 eiliuotų kūrinių.
Jo indėlis Lietuvai buvo ir politinis - sąsajos su Anglija, Norvegija, kurios siekė silpninti Vokietijos grėsmingas pozicijas pasaulinėje politikoje. Taip buvo išryškinti kitų šalių tarpusavio interesai, kurie sudarė prielaidas stiprinti Lietuvą. J. Basanavičius per J. Zauerveiną palaikė ryšius su Anglija ir Rusija. Visa tai rodo, kokia trapi, priklausoma nuo geopolitikos yra Lietuva.
J. Basanavičius „Aušroje“ įkvėpė ir skleidė tautinės demokratijos principus. „Aušra“ diegė lietuviams pasitikėjimą, kūrė mentalinį lauką ir savasties suvokimą: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt.“ Buvo suvokta, kad lietuviai gali kurti savo Tėvynę.
Lietuvių kalba yra mūsų tautos gyvybės šaltinis. Puoselėdami ją, mes puoselėjame savo istoriją, kultūrą ir ateitį. Kiekvienas lietuvis privalo suprasti lietuvių kalbos svarbą ir aktyviai prisidėti prie jos išsaugojimo ir populiarinimo.
Galima sakyti, kad J. Marcinkevičius išmokė tautą skanduoti „Lie-tu-va“. Tačiau ar tai reiškia, kad jis buvo tikras patriotas ir Lietuvos mylėtojas? Kai kurie kultūros veikėjai mano, kad J. Marcinkevičius tarnavo priešams, nes rašė okupantams ir neatsisakė kolaboravimo. Jeigu nebūtų susidariusios tam tikros politinės sąlygos, nebūtų susidaręs Sąjūdis, ir toliau būtų tarnavęs priešams. Taigi, jis nėra „mūsų poetas“.
A. Brazausko ir J. Marcinkevičiaus draugai, liaukitės griauti Lietuvą. Jeigu išvengsite istorijos teismo, tai bus Dievo teismas. Jau dabar ruoškitės jam. Dievo teismas blogiems katalikams bus dar griežtesnis.
Kviečiu partizanus, politinius kalinius, laisvės kovotojus ir visus geros valios žmones permąstyti komunistų metamorfozes ir padaryti tikras reikiamas išvadas. Sutelkti visas jėgas, surasti bendrą kalbą ir išgelbėti nuo Blogio imperijos Lietuvą, kurią komunistai yra pasiryžę pražudyti. Duoti atkirtį jų užmačioms. Laikas ribotas.
tags: #lietuviais #esame #mes #gime #lietuviais #turime
