Daugumoje šeimų ir šiais laikais krikštynos yra didelė ir svarbi šventė. Kūdikis pakrikštijamas bažnyčioje, iškeliamos vaišės. O kaip buvo seniau? Seniau svarbiausia buvo ne pačios krikštynos, o palydėtuvių į bažnyčią ceremonija. Mat katalikybę propaguojančiose lietuvių šeimose, baiminantis ankstyvo mažojo angelėlio pasitraukimo iš gyvenimo, tapo įprasta kūdikius krikštyti, praėjus dviems ar trims dienoms po gimimo. Mamos dažniausiai tuo metu dar būdavo neatsigavusios nei fiziškai, nei emociškai. Svečius jos sutikdavo ilsėdamosi lovose.
Kodėl mažylio vežimas krikštyti buvo toks svarbus? Prieš vežant kūdikį krikštyti, jį reikėdavo 3 kartus apnešti aplink vežimą ir duoti pauostyti arkliams, kad užaugęs jų nebijotų. Tose trobose, kuriose būdavo duonkepė krosnis, kūmai prie jos mūro priglausdavo vaikelio ranką, kad šis užaugęs nuo namų nenutoltų. Dažnai sode ar kieme pasodindavo medelį: jei krikštydavo mergaitę - liepaitę ar obelėlę, o jei berniuką - ąžuoliuką, uosį ar beržą. Prieš veždami kūdikį į bažnyčią, į vystyklo kampelį surišdavo „lauknešėlį“: duonos, druskos, pinigų, adatą su siūlu. Kad visą gyvenimą turėtų ką valgyti ir kuo apsirengti. Kad vaikelio gyvenimas būtų linksmas ir lengvas, prieš važiuojant į bažnyčią krikšto mama, paėmusi kūdikį ant rankų, turi smagiai kelis ratelius sušokti. Į bažnyčią krikštyti mažylio važiuodavo tik kūmai. Tėvai jiems pašnibždėdavę vaikelio vardą, kurį kiti svečiai sužinodavo vėliau.
Mažylį į bažnyčią veždavo krikšto tėvai. Beveik visoje Aukštaitijoje, Žemaitijoje bei Dzūkijoje jie vadinti kūmais, o Suvalkijoje bei Šiaurės Aukštaitijoje - podžiais (podis, podžius, podė). Nepatyrusius, pirmose krikštynose dalyvaujančius krikšto tėvus pas kunigą palydėdavo gimdymą priėmusi močiutė-pribuvėja. Tėvai vaikelio ir jo krikštatėvių laukdavo namuose. Krikštatėvius - kūmus - kviesdavo vaiko tėvas. Kūmais prašydavo būti gerbiamus kaimo žmones ar artimiausias gimines.
Krikštatėvių vaidmuo ir pareigos
Kūmų ar podžių misija turėjo ypatingą prasmę - mirus tėvams, jie įsipareigodavo globoti ir užauginti vaikelį. Krikšto tėvai krikštavaikiui negailėdavo ir patarimų, susitikdavo pasikalbėti. Jie dalyvaudavo didžiosiose šeimos šventėse, per Velykas ir Atvelykį būtinai turėdavo numarginti margutį krikšto vaikui. Praėjusiame amžiuje krikštynoms suteikta kita, dvasingesnė, prasmė. Krikšto tėvai būdavo tarsi vaiko apsauga nelaimės atveju. Tikėdami svarbiu krikštatėvių vaidmeniu krikštavaikio gyvenime, tėvai dažnai nežiūrėdavo giminystės, o kviesdavo ypač gerbiamus parapijos žmones. Geriausia, kad krikšto tėvai būtų ne vyras ir žmona. Tada vaikas turi dvi globojančias šeimas. Kai kuriuose Lietuvos regionuose vaikas turėdavo ne vienerius, o keletą krikštatėvių. Tie, kurie pasirašydavo bažnyčios knygoje, vadinti tikraisiais, o kiti - garbės krikštatėviais. Pastarųjų pareigos būdavo ne tokios sureikšmintos.
Būti krikšto tėvu - didelis įsipareigojimas. Ir ne tik vaikutį vesti tikėjimo keliu, bet ir prisidėti prie jo globos, auginimo. Jei tėvai kur išvažiuodavo, vaiką drąsiai be jokio susitarimo „prie kūmos atvesdavo“. O jau apie dovanas nėra ką ir kalbėti - kūmai privalėjo visomis progomis kažką padovanoti. šermukšnio šakelę, kad nuo piktų laumių saugotų. Iš šiais laikais krikšto tėtis rūpinasi auka bažnyčiai ir vaišėmis.
Krikštynų papročiai ir simboliai
Prieš išvykimą į bažnyčią tėvai ir kūmai užkąsdavo, išgerdavo. Tikroji puota vykdavo vakare - krikštatėviams grįžus iš bažnyčios. Svarbiausia krikštamotės dovana buvo krikšto marškinėliai. Krikšto drabužėlis turėjo būti baltas. Taip jau yra nuo seniausių laikų. Jo baltumas simbolizavo tyrumą. Tai - Dievo drabužis. Apeigų metu jis įgyja magiškų apsauginių galių, todėl kiekviena motina saugojo savo vaikų krikšto marškinėlius. Senieji papročiai byloja, kad vaikelio krikšto drabužį turėtų pasiūti ir išsiuvinėti krikštamotė, nes tai simbolizuoja užsimezgantį dvasinį ryšį.
Išlydimam į bažnyčią vaikui į vystyklo kraštą buvo įberiama druskos - tam, kad kas nenužiūrėtų. Praėjusiame amžiuje lietuviai daug kalbėdavo apie giltinę, sakydami, kad ji naujagimio tyko už durų. Krikšto tėvai parvežti kūdikį iš bažnyčios neskubėdavo. Pasivažinėdavo su juo po miestelį, užsukdavo į karčiamą. Namo būdavo grįžtama tik vakare.
Krikštūnų dainos, dainuojamosios tautosakos žanras, dainuotos gimtuvių laikotarpiu - per palankynas ir krikštynas. Krikštynų dainų ypatybes lėmė senovinis gimtuvių ir krikštynų apeigų uždarumas. Krikštynų dainose metaforomis apdainuojama vaiko pradėjimas, jo gimimas; būdinga simbolinis ir tiesmukas erotiškumas. Lietuvių liaudies dainų kataloge yra apie 60 krikštynų dainų tipų, kuriems priskiriama apie 1070 variantų. Tai pats negausiausias žanras, bet jam artimų dainų esama tarp girtuoklių, humoristinių, vaišių ir kitų dainų žanrų.
Diemedžiu Žydėsiu – Lietuvių Liaudies Daina (Lithuanian folk song S. Nėris)
Juodą duoną, be abejonės, krikštynų metu vaišių dalyviai suvalgydavo. Tikėta, kad prie jos paguldytas vaikelis bus apsaugotas nuo negandų, augs ramus ir tvirtas. Prieš parvežant kūdikį iš bažnyčios, kūmams užtverdavo kelią (kaip per vestuves), atkišę „dideles kašes“, prašydavo įdėti gardumynų. Parvažiavus namo, visi stengdavosi išvilioti iš kūmos vaiką, kad gautų išpirką.
Krikštynų vaišės ir tradicijos
Krikštynų vaišės buvo nevienodos. Žemaitijoje pirmiausia pietumis vaišindavo tėvai, o vakariene - kūmai. Aukštaitijoje ir Suvalkijoje, pirmiausia būdavo kūmos pietūs. Kai kuriose vietose buvo tradicija į krikštynas vaišes visiems susinešti. Svečiai nešdavosi mėsos, pyrago, degtinės - kaip į vestuves. Kūma atsiveždavo didžiausią pyragą - bobą, skanesnio alkoholio (krupniko, kurį pati ir virdavo). Krikšto mamos boba būdavo kokių 70 cm aukščio - koks pečiaus aukštis. Bobos viršų papuošdavo, apraitydavo cukraus pudra, kiaušinių baltymais, apdėdavo obuolių sūrio gabaliukais.
Kūmus sodindavo stalo gale. Jie per vaišes turėdavo sėdėti susiglaudę, vis pasibučiuoti. Jei nesėdi susiglaudę, vadinasi, nemyli vienas kito, o krikštavaikis bus su pradante. Jei krikštydavo pirmąjį anūką, per puotą „į bočelius įšventindavo“ senelį, o jei krikštydavo pirmąją anūkę - įšventindavo senelę. Puotos pabaigoje ateidavo „ubagai ar žydai“. Jais persirengdavo nekviesti svečiai. Senovėje persirengėlių apsilankymai buvo priimtas dalykas - jie padainuodavo, pašokdavo, linkėdavo visko vaikui, kūmams, tėvams, svečiams.
Kūmų kūniško artumo dainos labai populiarios visoje Lietuvoje. Erotiniai motyvai jose susipynę su žuvies gaudymo, rasodos (daigų) sodinimo motyvais. Dainose atsispindi archajiški kūmystės papročiai. Krikštynų vaišių dainomis dažniausia sveikinama, užgeriama, raginama vaišintis. Iš kitų krikštynų dainų pogrupių vaišių dainos išsiskiria kreipiniais kūmai, kūma. Ypač dažnos moterų vaišių dainos, manoma, susiklostė per palankynų, į kurias rinkdavosi vien moterys, tradicijas. Moterys dažnai apdainuoja vyrus juos pajuokdamos. Krikštynų papročių dainos - tai trumpos laisvos improvizacijos, tiesiogiai susijusios su krikštynų papročiais. Jos buvo dainuojamos sutinkant kūmus, prašant jų pyrago, pašiepiant kūmų taupumą. Užrašyta ir bobute vadinamos pribuvėjos ketureilių.
tags: #liaudies #patarles #krikstynoms
