Grafas Levas Nikolajevičius Tolstojus (1828-1910) - vienas žymiausių pasaulio rašytojų, visuomenės veikėjų ir filosofų, palikęs neištrinamą pėdsaką literatūros istorijoje. Jo gyvenimas, kupinas vidinių kovų, dvasinių ieškojimų ir kūrybinio polėkio, atsispindi ne tik jo garsiausiuose kūriniuose, bet ir asmeniniame gyvenime, ypač santykiuose su vaikais.
Levas Tolstojus gimė 1828 m. rugsėjo 9 d. Tulos gubernijoje, Jasnaja Polianos dvare. Jis buvo ketvirtasis vaikas iš penkių vaikų dvarininkų šeimoje. Jo motina, kunigaikštytė Volkonskaja, mirė, kai Levui nebuvo nė dviejų metukų. Tėvas, 1812 m. karo dalyvis, mirė 1837 m., kai sūnui nebuvo nė dešimties metų. Vaikus auklėjo tolima giminaitė T. Ergolskaja, kuri ugdė jų dvasinį pasaulį ir mokė pajusti meilės grožį bei gėrį. Šviesūs vaikystės prisiminimai būsimam rašytojui išliko ilgam, o gyvenimas dvare, pripildytas pačių geriausių siekių ir ketinimų, vėliau atsispindėjo autobiografinėje apysakoje „Vaikystė“.
Kai Levukui sukako 13 metų, šeima persikraustė gyventi į Kazanę. 1844 m. Levas įstojo į Kazanės universitetą, kur studijavo rytų tautų kalbas, vėliau perėjo į juridinį fakultetą. 1847 m. pavasarį rašytojas metė universitetą ir grįžo į Jasnaja Polianos dvarą, kur planavo savarankiškai mokytis juridinių mokslų, medicinos, kalbų, žemės ūkio, istorijos, geografijos ir parašyti disertaciją. Taip pat jis neketino apleisti muzikos ir tapybos.
L. N. Tolstojus Jasnaja Polianos dvare pabandė įgyvendinti žemės ūkio naujoves, kurios buvo naudingos baudžiauninkams, tačiau nieko gero iš to neišėjo. 1847 m. rudenį rašytojas išvyko į Maskvą, po to į Peterburgą, norėdamas laikyti stojamuosius egzaminus į universitetą. Tuo metu jo poelgiai buvo gana nenuoseklūs, jis blaškėsi tarp kraštutinumų: kelias paras mokosi ir ruošiasi egzaminams arba viską pamiršęs keletą dienų muzikuoja; galvoja tapti valdininku arba sėsti ant arklio ir pasidaryti junkeriu. Moralinės nuostatos taip pat dažnai keitėsi: vienu metu jis buvo religingas asketas, kitu - kortuotojas, trečiu - lėbautojas.
Iš rašytojo dienoraščių, kuriuos jis rašė visą amžių, paaiškėjo, kad tuo laiku jis analizavo savo poelgius, kovojo su blogybėmis. Tais neramiais jo gyvenimo metais išryškėjo jo noras imti į rankas plunksną ir rašyti.
1851 m. vyresnysis rašytojo brolis Nikolajus įkalbėjo Levą vykti su juo į Kaukazą. Apie tris metus būsimas rašytojas gyveno kazokų stanicoje ant Tereko kranto, dalyvaudavo karinėse operacijose prieš kalniečius. Rašytojui tai patiko, ir jis susidomėjęs stebėjo tą pietų kraštą, prieštaringus žmonių ir kariškių interesus, kaukaziečių kovą už savo krašto laisvę. Remiantis to laikotarpio įvykiais ir patirtimi vėliau buvo parašyti kūriniai: „Kazokai“, „Antpuolis“, „Miško kirtimas“, „Hadži Muratas“. Būdamas Kaukaze L. N. Tolstojus parašė pirmą didesnį kūrinį - apysaką „Vaikystė“. Nedelsdamas ją nusiuntė „Sovremeniko“ žurnalo redakcijai, o 1852 m. šis kūrinys buvo išspausdintas. Vėliau išspausdinti tęsiniai: „Paauglystė“ (1854 m.), „Jaunystė“ (1857 m.). Jo apysakas kritikai vertino teigiamai, skaitytojai jas taip pat palankiai sutiko.
1854 m. L. N. Tolstojus, kaip kariškis, buvo paskirtas tarnauti į Dono kariuomenę. Kareiviškas nuobodulys greitai privertė jį bėgti iš tos vietos, ir jis persikėlė tarnauti į Krymo dalinius, apsuptą Sevastopolį. Čia atvykęs turėjo komanduoti ketvirtojo įtvirtinimo baterijai. L. N. Tolstojus buvo labai drąsus vadas ir už tai kelis kartus gavo valstybinius apdovanojimus. Čia gimė naujų idėjų, ir rašytoją vėl patraukė rašomasis stalas, vėl atsirado poreikis išlieti savo mintis, aprašyti savo ir kitų išgyvenimus. L. N. Tolstojus pirmiausia parašė ciklą „Sevastopolio apsakymų“. Kai jie pasirodė spaudoje ir labai patiko skaitytojams, susidomėjęs juos skaitė pats caras Aleksandras II.
1855 m., jau palikęs karinę tarnybą, L. N. Tolstojus nuvažiavo į Peterburgą ir iškart pasidarė „Sovremenik“ redakcijos kolektyvo draugu. Tačiau rašytojui greitai nusibodo filosofiniai teorinio pobūdžio draugų ginčai, ir jis grįžo į Jasnaja Polianą.
Netrukus (1857 m.) L. N. Tolstojus išvyko į užsienį (Prancūzija, Italija, Šveicarija, Vokietija). Rudenį grįžo į Maskvą, vėl gyveno Jasnaja Polianoje. 1859 m. rašytojas valstiečių vaikams atidarė kaimo mokyklą ir padėjo sutvarkyti dar apie 20 kitų apylinkėse esančių mokyklų. Tas darbas rašytoją labai patraukė, ir 1860 m. jis vėl išvyko į užsienį. Šį kartą L. N. Tolstojus norėjo susipažinti su vaikų mokymo pedagogine Europos šalių patirtimi. Visur atidžiai studijavo vaikų mokymo sistemas. Jos rašytojo nepatenkino.
Savo sumanymus rašytojas grindė teoriškai ir įgyvendino praktiškai mokydamas vaikus savo ir aplinkės mokyklose. 1862 m. rudenį L. N. Tolstojus vedė aštuoniolikmetę gydytojo dukterį S. A. Bers. Tuoj po vestuvių jie apsigyveno Jasnaja Polianoje.
1863 m. jį vėl apima rašymo aistra: jis planavo parašyti naują kūrinį, gerai tvarkė šeimos reikalus, jo nepaliko pakili nuotaika. Gyvendamas Jasnaja Polianoje jis atidžiai studijavo caro Aleksandro epochą, susipažino su giminės ir masonų archyvais, ne kartą važiavo į Borodino lauką. Taip po truputį pirmyn judėjo naujos knygos - „Karas ir taika“ - rašymas. 1865 m. pradžioje pasaulį išvysta pirmoji „Karo ir taikos“ epopėjos knyga. Darbas tęsėsi, kol buvo parašyti visi 4 tomai (1863-1869 m.).
1870 m. L. N. Tolstojus gyveno Jasnaja Polianoje, dirbo savo įprastinius darbus. Kartu buvo ruošiamas ir jau rašomas šiuolaikinės visuomenės šeimyninis romanas „Ana Karenina“ (1873-1877 m.).
L. N. Tolstojus buvo neramaus būdo žmogus. Jo minčių pasaulis nuolat virte virė. Prie tokių kūrinių, kurių herojai patiria sunkius išgyvenimus, rimtus išmėginimus ir mąstymo lūžius, priskirtini „Ivano Iljičiaus mirtis“ (1886 m.), „Kreicerio sonata“ (1889 m.), „Tėvas Sergiejus“ (1898 m.), „Gyvas lavonas“ (1900 m.), „Po baliaus“ (1903 m.). Rašytojo mąstymo ir realaus gyvenimo krizės - tai prieštaringa gyvenimo reiškinių ir žmogaus vidinių sampratų būklės išraiška, atsirandanti nesuderinamumo prarajos tarp to, kas yra realiame pasaulyje ir kaip turėtų būti rašytojo loginiu supratimu.
L. N. Tolstojus be jokių kompromisų kėlė aštrius socialinės nelygybės klausimus. Visuomenės kritiniai reiškiniai, rašytojo vertinimu, Rusijoje tokie gilūs, kad jam teko smarkiai kritikuoti net tikėjimo pagrindus bei valstybines institucijas. Galiausiai filosofine išraiška buvo suformuota neigiamas požiūris į mokslą, meną, teisinę sistemą, vedybas, apskritai civilizaciją.
L. N. Tolstojus šia tema parašė grožinių kūrinių ir publicistinių straipsnių: „Išpažintis“ (1884 m.), „Apie Maskvos surašymą“ (1882 m.), „Ką mum daryti?“ (1886 m.), „Apie badą“ (1891 m.), „Kas yra menas?“ (1898 m.), „Mūsų laikų vergija“ (1900 m.), „Negaliu tylėti“ (1908 m.) ir kt. Rašytojo filosofinės išvados ir siūlymai buvo tokie: susivieniję religinės moralės pagrindu viso pasaulio žmonės turi pasidaryti broliais. Tais klausimais jis tyrinėjo Šventąjį Raštą ir parašė ne vieną straipsnį: „Kuo aš tikiu?“ (1884 m.), „Dievo Karalystė mumyse“ (1893 m.) ir kt. L. N. Tolstojus kvietė visuomenę nedelsiant imtis vykdyti Dievo priesakus.
Iš jo mokslo pamažu išsivysto „nesipriešinimo prievarta blogiui“ idėja. Tuo būdu, rašytojas paneigė bažnytinės praktinės tikėjimo dogmas, pripildė jas naujo žmogiško turinio. Jis smarkiai ir be jokių nuolaidų kritikavo bažnyčią už tai, kad čia kaupiami turtai, kad bažnyčia pamažu suartėja ir suauga su valstybe.
Paskutinis rašytojo romanas „Prisikėlimas“ (1899 m.) apima daug problemų, kurios jaudino rašytoją dvasinės krizės metais. Praregėjimo ir apsivalymo metais neatpažįstamai pasikeitė ir pats rašytojas. Jis nutraukė ryšius su visu buvusiu savo pasauliu, suyra nusistovėjusi tvarka rašytojo šeimoje, kai jis, įgyvendindamas praktiškai savąjį gėrio supratimą, atsisakė savo didžiulės nuosavybės, o tai sukėlė didelį šeimos narių ir pirmiausia žmonos nepasitenkinimą.
1910 m. rudenį, slapta nuo šeimos, 82 metų rašytojas, lydimas tik asmeninio gydytojo D. Makovickio, pabėgo iš Jasnaja Polianos. Kelionė į nežinią rašytojui buvo per sunki. Traukinyje L. N. Tolstojus susirgo ir turėjo iš jo išlipti nedidelėje Astachovo stotelėje. Čia geležinkelio stoties viršininko namuose jis nugyveno paskutines septynias savo gyvenimo dienas.
Levas Tolstojus susilaukė trylikos vaikų, tačiau, deja, ne visi jie sulaukė pilnametystės. Jo vaikai - Sergejus, Tatjana, Ilja, Levas, Marija, Piotras, Ivanas, Aleksandra, Konstantinas, ir dar keturi, kurie mirė kūdikystėje.
Antrasis sūnus, Levas Levas, gimė 1869 m. ir nuo pat vaikystės buvo laikomas gabiu, bet itin neramiu vaiku. Jis sunkiai sekėsi moksluose, dažnai keldavo konfliktus su tėvu, nors ir buvo jo numylėtinis. Vėliau jis tapo rašytoju, bet jo kūryba neprilygo tėvo šlovei. Levas Levas ilgai kovojo su alkoholizmu ir mirė gana jaunas.
Dukra Marija, gimusi 1871 m., buvo artimiausia tėvo bendražygė. Ji buvo griežta vegetarė, aktyviai dalyvavo tėvo publicistinėje veikloje, tvarkė jo korespondenciją. Ji nuolat jautė didelį tėvo palaikymą, tačiau jos gyvenimas nebuvo laimingas. Marija patyrė daug netekčių, jai nepavyko susilaukti sveiko vaiko, ir ji mirė 1906 m., būdama vos 35-erių, tėvui ant rankų.
Vyriausioji duktė Tatjana, gimusi 1841 m., buvo talentinga dailininkė. Ji buvo ištekėjusi už architekto Michailo Sutejevo ir vėliau - už muziko Sergejaus Kuzminskio. Tatjana rūpinosi tėvo meno paveldu, tapo pirmojo Levo Tolstojaus muziejaus Jasnaja Polianoje įkūrėja.
Sūnus Sergejus, gimęs 1863 m., buvo muzikantas ir gamtininkas. Jis aktyviai dalyvavo tėvo švietėjiškoje veikloje, įkūrė Jasnaja Polianoje mokyklą.
Sūnus Ilja, gimęs 1866 m., buvo rašytojas ir aktorius. Jis parašė keletą knygų apie savo tėvo gyvenimą ir kūrybą.
Dauguma Tolstojaus vaikų ir anūkų vėliau emigravo iš Rusijos po revoliucijos.
Levas Tolstojus paliko didžiulį literatūrinį ir dvasinį palikimą, kuris ir šiandien žavi milijonus skaitytojų visame pasaulyje. Jo gyvenimas ir santykiai su vaikais atskleidžia sudėtingą, bet nepaprastai turtingą žmogaus asmenybę, nuolat ieškojusią tiesos ir prasmės.
Knyga „Levas Levo šešėlyje“ aprašo Levo Tolstojaus santykius su jo trečiuoju sūnumi Levu. Ši knyga atskleidžia ne tik tėvo ir sūnaus santykių sudėtingumą, bet ir paties Levo Tolstojaus, kaip tėvo, vidinį pasaulį.
LITERATŪRA: Levas Tolstojus
Vėlyvojo Levo Tolstojaus romanas „Prisikėlimas“ apima daug problemų, kurios jaudino rašytoją dvasinės krizės metais. Pagrindinis veikėjas - Nechliudovas - filosofiniu požiūriu yra artimas rašytojo asmeniui ir per kančias bei praradimus, apvalęs savo moralinį ir materialųjį pasaulį nuo pasaulietiškų nuodėmių, sukuria tikrojo žmogaus gėrio paveikslą.
1908 m. spalio 28 d. Italų kompanija „Fandango“ pradėjo filmuoti dramą „Ana Karenina“ Užutrakyje, Lietuvoje. Filmas, kurio režisierius - Christian Duguay, žinomas dėl savo istorinių dramų, atskleidžia Levo Tolstojaus romano herojų likimus.
Dauguma Levo Tolstojaus kūrinių yra išversti į daugybę pasaulio kalbų, įskaitant lietuvių. Jo knygos „Vaikystė“, „Paauglystė“, „Jaunystė“, „Karas ir taika“, „Ana Karenina“ ir daugelis kitų yra prieinamos lietuvių skaitytojams.
Levas Tolstojus, kaip ir daugelis jo amžininkų, patyrė dvasinių ieškojimų ir krizių laikotarpius. Jo kelias nuo aristokratiško gyvenimo iki paprasto valstiečio idealų, jo filosofinės ir religinės pažiūros, jo santykiai su Bažnyčia - visa tai sudaro sudėtingą ir daugiasluoksnį jo asmenybės paveikslą.
Nors Levas Tolstojus gyvenimo pabaigoje atsiribojo nuo oficialiosios Bažnyčios, jo dvasiniai ieškojimai ir siekis gyventi pagal aukščiausius moralinius principus visada buvo svarbūs.
Jo palikuonys, tokie kaip Piotras Tolstojus, toliau puoselėja jo atminimą ir skleidžia jo idėjas.
Levas Tolstojus - tai ne tik rašytojas, bet ir mąstytojas, kurio kūryba ir gyvenimas mus kviečia permąstyti svarbiausius egzistencijos klausimus.