Vladimirui Iljičiui Uljanovui, labiau žinomam kaip Leninas, gimimo vieta yra Simbirskas, dabartinis Uljanovskas. Gimęs 1870 m. balandžio 22 d., jis tapo viena svarbiausių ir įtakingiausių XX amžiaus politinių figūrų. Jo gyvenimo kelias, nuo aristokratiškos kilmės iki revoliucinio lyderio, yra sudėtingas ir prieštaringas, palikęs gilų pėdsaką istorijoje.
Lenino vardas ir jo ideologinis palikimas iki šiol kelia karštas diskusijas. Jo 100-ųjų gimimo metinių minėjimas Sovietų Sąjungoje virto milžiniška propagandinės kampanijos dalimi, kurią galima palyginti su masine muge. Ši kampanija, apėmusi visą pasaulį, siekė sukurti dievišką Lenino kultą, paversdama jį ne tik politiniu lyderiu, bet ir mitine būtybe. Tačiau, kaip ir bet koks per didelis ir beatodairiškas dievinimas, jis sukėlė pasišlykštėjimo ir atoveikio jausmą.
Lyginant su amerikietišku gėrimu „Coca-Cola“, kurio pavadinimas kartais kelia neigiamas asociacijas dėl įkyrios reklamos, Lenino atveju propagandinė mašina veikė dar intensyviau. Kremliaus brukama Lenino idolatrija buvo ir tebėra masinio kvailinimo priemonė, plintanti ne tik Sovietų imperijos viduje, bet ir už jos ribų. Net kritiškai mąstantys žmonės dažnai jautėsi bejėgiai prieš šį propagandos aparatą.
Vis dėlto, svarbu atskirti patį asmenį nuo jo vardo ir paveikslo, kuriuos išnaudojo politiniai režimai. Net ir būdamas prieš „coca-cola“ reklamą, žmogus gali nenustoti jos gerti. Panašiai, galima kritikuoti lenininio mito kampanijos neprotingumą ir kartu neprarasti blaivaus žvilgsnio į sudėtingą ir prieštaringą Lenino istorinę asmenybę.
XX amžiaus mitas ir jo ištakos
Lenino mitas, išplėtotas Stalino ir jo įpėdinių, tapo neatskiriama XX amžiaus tikrovės dalimi. Šis mitas, pasakojantis apie amžinai gyvą ir visada su mumis esantį Leniną, yra grynas ir nepramanytas XX amžiaus produktas. Nors ateityje žmonija galbūt su šypsena žvelgs į tokius naivius pareiškimus, šiandien Lenino mitas tebedomina milijonus žmonių.
Lenino mitas gimė ne iš paties Vladimiro Uljanovo noro, bet iš politinių režimų, kuriems jis buvo reikalingas kaip simbolis ir ideologinis paminklas. Netgi pats Leninas, kaip liudija jo paties užrašai, jautė diskomfortą dėl jam rodomos ypatingos pagarbos ir asmens kulto. Jis skundėsi, kad yra per daug aukštinamas, kad jo portretai yra visur, ir kad visa tai yra "visai nemarksistiška" bei "perdėm neleistina".
Kuklus revoliucionierius: Vladimiro Uljanovo jaunystė
Vladimiras Uljanovas gimė aristokratiškoje, bet kartu ir liberalioje aplinkoje. Jo tėvas, Ilja Nikolajevičius Uljanovas, buvo valdininkas, vėliau pakeltas į bajorus. Motina, Marija Blankaitė, buvo išsilavinusi moteris, kuri auklėjo vaikus humanistine liberaline dvasia. Šeimoje vyravo harmoningi santykiai, tačiau vaikystė, nors ir aprūpinta, nebuvo visiškai apsaugota nuo visuomeninių sukrėtimų.
Didelę įtaką jaunojo Vladimiro pasaulėžiūrai turėjo jo vyresniojo brolio Aleksandro likimas. Aleksandras, dalyvavęs sąmoksle nužudyti carą, buvo nuteistas mirties bausme. Šis įvykis, anot kai kurių šaltinių, paskatino Vladimirą pasirinkti kitokį kovos kelią, perimant marksizmo idėjas ir pogrindinės kovos tradicijas.
Pats Leninas, būdamas vos septyniolikos, buvo pašalintas iš Kazanes universiteto už dalyvavimą studentų demonstracijoje. Nuo to laiko jis tapo "mirtinu carizmo ir valdančiosios klasės priešu". Nepaisant to, jis savarankiškai studijavo teisę ir marksizmo raštus, užmezgė ryšius su revoliuciniu darbininkų judėjimu.
Tremtis ir revoliucinė veikla
1895 m. pabaigoje Leninas buvo suimtas ir vėliau trejiems metams ištremtas į Sibirą. Tremtyje jis galėjo vesti normalų, aprūpinto žmogaus gyvenimą, užsiimti teorine veikla ir rašyti. Čia jis vedė Nadeždą Krupskają, savo bendražygę ir žmoną, kuri liko su juo iki pat mirties.
Po tremties Leninas tęsė savo revoliucinę veiklą, emigravo, leido laikraščius ir telkė bolševikų partiją. Jo politinės pažiūros formavosi Vakarų Europoje, kur jis susipažino su žymiais marksistais ir tyrinėjo revoliucinius judėjimus.
Spalio revoliucija ir jos pasekmės
1917 m. balandį, po Vasario revoliucijos Rusijoje, Leninas grįžo į šalį ir paskelbė "Balandžio tezes", kuriose argumentavo proletarinės socialistinės revoliucijos būtinybę. Jis tapo vienu pagrindinių 1917 m. lapkričio mėnesio bolševikų įvykdyto Spalio perversmo iniciatorių ir vadų.
Po perversmo Leninas tapo Liaudies komisarų tarybos pirmininku ir pirmuoju Sovietų Rusijos vadovu. Jo valdymo laikotarpis (1917-1924 m.) buvo žymimas pilietinio karo, karinio komunizmo politikos ir Naujosios ekonominės politikos (NEP) įvedimu.
Dešimties minučių istorija – Rusijos revoliucija (trumpas dokumentinis filmas)
Lenino palikimas ir istorinė reikšmė
Vladimiras Iljičius Leninas mirė 1924 m. sausio 21 d. Jo mirtis sukėlė daugybę gandų ir diskusijų, tačiau oficiali priežastis buvo kraujotakos sutrikimai ir kraujo išsiliejimas į smegenis. Po mirties jis tapo marksizmo-leninizmo ideologijos simboliu, o jo mauzoliejus Maskvoje tapo svarbiausia sovietinės epochos relikvija.
Nepaisant prieštaringų vertinimų, Lenino vaidmuo istorijoje yra neabejotinai didelis. Jo idėjos ir veiksmai pakeitė Rusijos ir pasaulio istorijos eigą, paskatino komunizmo plitimą ir sukūrė naują politinę ideologiją, kuri ilgus dešimtmečius formavo pasaulio politinį žemėlapį.
Lenino gimimo vieta - Simbirskas - šiandien yra svarbus istorinis centras, primenantis apie šios iškilios ir prieštaringos asmenybės gyvenimą ir veiklą. Jo istorinė reikšmė tebėra aktuali, skatinanti diskusijas apie revoliucijos, valdžios ir ideologijos vaidmenį žmogaus gyvenime ir istorijoje.
| Įvykis | Data |
|---|---|
| Gimė Simbirske (dab. Uljanovskas) | 1870 m. balandžio 22 d. |
| Pašalintas iš Kazanes universiteto | 1887 m. |
| Ištremtas į Sibirą | 1897-1900 m. |
| Vedė Nadeždą Krupskają | 1898 m. |
| Grįžo į Rusiją ir paskelbė "Balandžio tezes" | 1917 m. balandžio mėn. |
| Vadovavo Spalio revoliucijai ir perversmui | 1917 m. lapkričio mėn. |
| Tapo Liaudies komisarų tarybos pirmininku | 1917 m. lapkričio mėn. |
| Patyrė sunkų insultą | 1922 m. gruodžio mėn. |
| Mirė Gorkuose (prie Maskvos) | 1924 m. sausio 21 d. |
