Laurita Peleniūtė - unikali Lietuvos dainininkė, folklorą sugebanti pateikti šiuolaikiškai ir patraukliai, savo balsu atskleidžianti protėvių paveldo kodą.
Muzikantė, besigilinanti ir besidominti ne tik lietuvių, bet ir kitomis tautomis bei jų kultūra, savo kūryboje jungia skirtingų tautų muziką ir kalbas. „Visai nesvarbu apie kurią tautą kalbėtume, visos jos turi tas pačias dainas, kurios palydi žmogų per jo gyvenimo etapus: gimusį vaiką pasitinka lopšinė, dviejų žmonių meilę vainikuoja jungtuvių dainos, į mūšį veda karo daina, kasdienius darbus palengvina darbo dainos, žmogaus kelio pabaigą lydi rauda“. Daina - tai magiškas ritualas, perduodamas iš lūpų į lūpas visose tautose.
Su folkroko grupe „Žalvarinis“ Laurita i koncertavo 15 metų, nuo pat grupės susikūrimo. Tai ekspresyvios folkroko muzikos grupė, susilaukusi nemažai dėmesio dėl to, kad joje roko grupės „Ugnėlakis“ muzikantai ir apeiginio folkloro grupės „Kūlgrinda“ dainininkai muzikuoja kartu. Jų atliekamos lietuvių liaudies dainų interpretacijos skamba naujai ir neįprastai. Derinami įvairūs muzikos stiliai: nuo lengvo iki sunkaus roko, naudojami bliuzo, džiazo elementai. Grupės repertuare įvairių Lietuvos regionų liaudies dainos: „Dijūta“, „Aš kanapį sėjau“, „Sauliutė“, „Sūnus naktojo“, „Bitela“, „Želektelis“, „Skauda galvelį“, rekonstruota prūsų kalba atliekama „Zallis warris“ ir kt. „Žalvarinis“ susikūrė 2001 m. vasarą. Grupė koncertavo įvairiuose renginiuose, festivaliuose, miesto šventėse: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Sutemos“, „Regioo“ (moderniosios muzikos festivalis, Estija 2003 m.), „Baltijas saule“ (Ryga 2002, 2003). Nacionalinėje televizijoje gavo geriausio metų atradimo apdovanojimą (2004). 2005 m. 2008 m. pasirodė trečiasis Žalvarinio albumas - „Folk n’Rock“. 10-ties kompozicijų albume toliau plėtojamos sunkiojo roko ir folkloro sintezės idėjos. Albumo branduolį sudaro dzūkų kalėdinės dainos („Šermuonėlis“, „O kas sodely pamigo“) ir aukštaičių sutartinės („Oi sesylio“, „Ožys“, „Krapas“, „Čiūtyta“).
Buvusi ilgametė apeiginio folkloro grupės „Kūlgrinda“ narė. Kūlgrinda - tai slaptas kelias po vandeniu. Tuo pačiu tai senosios tradicijos pašventimo kelias, siejantis mus su protėviais ir dievais.
Prieš penketą metų Laurita įkūrė įvairių tautų folklorines tradicijas šiuolaikiškai jungiančią grupę „Marga muzika“. www.margamuzika.com.
Yra daugelio tarptautinių muzikinių projektų dalyvė. Muzikinio junginio Lietuva-Afrika „Malituanie“ narė, www.onerootmusic.com. Projekto „Moterų giesmės“ atlikėja, kompozitorius Linas Rimša. Norvegijoje gimusio projekto „Magic surroundings“ dalyvė.
Mokymo kelias yra tam tikra paties mokytojo mokymosi dalis. Šalia scenos, visada dirbau mokyklose, nes man tai atrodė labai prasminga: mokai vaikus - mokai ateities kartas. Kadaise skaitydama paskaitas, klausdavau mokinių, su kuo jiems asocijuojasi žodis „folkloras“. Su vaikais, ypač mažais, būdavo labai paprasta, jie atviri, analizuojantys. Jie labai jaučia, kai mokytojas moko to, kuo pats tiki, tada linksma mokytis kartu. Sunkiau su mūsų kartos tėvais ir mokytojais, kurie turi nepalaužiamą, nepakeičiamą nuomonę. Tai supratusi visiškai pakeičiau veiklos sritį ir išėjau mokyti didelių vaikų - suaugusiųjų. Jaučiau alkį dalintis savo jausmais ir patirtimi.
Perskaičiusi mokslinį straipsnį apie tai, kad gyva daina Lietuvoje mirė prieš dvidešimtmetį, labai supykau. Užaugau toje Lietuvoje, kur žmonės kaip mokėjo, taip dainavo, nei vienas stalas neapsieidavo be dainų. Nebuvo ir kritikos - gerbtini buvo tie, kurie valdė kokį instrumentą ir progai atėjus pagrodavo. Todėl mane suėmė zlastis ir nutariau ką nors daryti. Taip gimė projektas „Promočių giesmės“, kuris kviečia dainuoti kiekvieną, o ypač tuos, kurie bijo ar nedrįsta. Pažadėjau sau, kad tai bus visiems atviras ratas ateiti dainuoti, pažinti ir iš naujo atrasti savo kultūrą. Po metų jau buvo vėlu sustoti, nes žmonių rinkosi vis daugiau. Prie manęs prisijungusi dizainerė Ieva Vaivaraitė-Ošikienė ėmė kurti projekto vizualiką. Kartu, ranka rankon, dirbame iki šiol - ji yra mano kūrybinė sesuo. Tada „Promočių giesmės“ įgavo didelį pagreitį. Pajutau, kaip žmonėms to reikia. Jau ketveri metai su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis vyksta tie trečiadienių susitikimai: žmonės kaskart keičiasi, vieni kitų nepažįsta, kai kurie lanko dažnai, tampa svarbia rato dalimi, kiti ateina retkarčiais. Ilgainiui suvokiau, kad tai, ką patiriame susirinkę be jokių lūkesčių ir tiesiog dainuodami, neįtikėtinai suartina. Rate būna nuo devynių iki septyniasdešimties žmonių, priklausomai nuo temų ir laikotarpių - niekad nežinau, kiek ir kokių bus žmonių. Tai man didelė mokykla - daryti savo darbą, kad ir kas būtų. Kas domisi, žino, kad pas mane galima ateiti padainuoti ar pasiklausyti be jokios patirties ar įsipareigojimų. Žmonės išties labiau atsisuka į savas šaknis, domisi ne tik dainomis, bet ir jų ištakomis, istorija. Manau, tai labai susiję su tuo, kad atsirado galimybė keliauti. Žmogus, matęs kitų kultūrų, lengviau suvokia Lietuvos unikalumą. Pagyvenęs svetur, patyręs savo žemės ilgesį, grįžta kaip vandens ištroškęs dainų, tradicijų ir lietuviškos gamtos. Lietuva yra labai maža unikali šalis ir tai galima suvokti tik iš jos išvykus. Šalis, išlaikiusi labai senas tradicijas: nekalbu apie švenčių šventimus, kalbu apie pačią lietuvio būtį ir būdą, kuris pagrindžia kasdienybę. Liepžiedžių arbata peršalus, trauklapis ant nubrozdinto vaiko kelio, žemuogės ant smilgos, grybų pintinė - nesvarbu kokių, svarbu iš miško. Išskrendančių paukščių klegesys, Užgavėnių blynai, Vėlinių žiburėliai, Kūčių vakaro tyla, parskridę pirmi gandrai - tai kelia keistų jausmų, primena namų jaukumą ir bendrą savastį. Kiek lietuvių nubausti už grybavimą Anglijoje? Ar yra kita šalis, kuri taip kvepėtų medumi, liepžiedžių arbata ir juoda duona? Mes vis dar taip arti gamtos.
Kiek skaudu matyti jaunus žmones, manančius, kad tik televizijoje grojamas folkloras yra tikras ir vienintelis. Gąsdina tas etnokultūros susiaurinimas.
Sutartinių ratas su folkloro atlikėja Laurita Peleniūte ir smuikininku Tadu Dešuku.
Lapkričio 24 d. (penktadienį) 17 val. Anykščių koplyčioje (Vilniaus g. 36) vyks sutartinių ratas su folkloro atlikėja Laurita Peleniūte ir smuikininku Tadu Dešuku. Renginys nemokamas.
Naktys - ilgyn, mes į save gilyn. Kviečiame jungtis, kam širdis šaukia pažinti savo šaknis, pabūti dabartyje ir savo skambėjime.
Folkloro atlikėjos Lauritos Peleniūtės bei smuikininko Tado Dešuko vedami sutartinių ratai yra vieta, kur galite pradėti dainuoti, nors niekada to nedarėte. Nepažįstamų žmonių ratas, kuriame išnyksta statusas, amžius, lytis, patirtis ir socialiniai sluoksniai. Ten kalbamės kita kalba - sutartinėmis. Tad kviečiame pažinti ir atrasti iš naujo!
Sutartinės - vienos seniausių užrašytų lietuviškų liaudies giesmių, saugomos Unesco, kaip nematerialus Lietuvos paveldo turtas. Tai kas gi yra tos sutartinės? Daugiabalsės, ritualinės giesmės giedotos dar prieš šimtmečius žmonių, kurie dirbo žemę, gyveno Saulės ritmu, šventė lygiadienius, maitinosi ir rėdėsi iš gamtos, dirbdami sunkius darbus. Šiandien, keičiantis gyvenimo ritmui, senosios tradicijos atgimsta kitomis spalvomis. Taip ir sutartinių kelias pasibaigęs ir nuėjęs užmarštin kaimo bendruomenėse, atgimsta šiuolaikinio miesto žmogaus pasaulyje, kaip bendrystę nešanti ir širdies ilgesį gydanti dainavimo sistema.
Tai sutartinių ratas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliksite Jūs patys, lengvai išmokstamos sutartinės ir dainos leis nevaržomai panerti į autentišką dermę.
Sutartinių ratas „Sutarti. Suderėti. Sūpuoklinės dainos ir sutartinės“ su Agota
Dainavimo patirtis nereikalinga!
Sutartinių mokys ir ratą ves Laurita Peleniūtė - folkloro atlikėja, jau septintus metus vystanti projektą „Promočių giesmės“, kuris puoselėja šį svarbų mūsų protėvių palikimą. Smuiku pritars ir muzikoje mus visus lydės smuikininkas Tadas Dešukas.
Renginį organizuoja Pasaulio anykštėnų bendrija - PAB
Daugiau informacijos galite rasti www.Laurita.lt
Laurita Peleniūtė - unikali Lietuvos dainininkė, folklorą sugebanti pateikti šiuolaikiškai ir patraukliai, savo balsu atskleidžianti protėvių paveldo kodą.
Muzikantė, besigilinanti ir besidominti ne tik lietuvių, bet ir kitomis tautomis bei jų kultūra, savo kūryboje jungia skirtingų tautų muziką ir kalbas.
„Visai nesvarbu apie kurią tautą kalbėtume, visos jos turi tas pačias dainas, kurios palydi žmogų per jo gyvenimo etapus: gimusį vaiką pasitinka lopšinė, dviejų žmonių meilę vainikuoja jungtuvių dainos, į mūšį veda karo daina, kasdienius darbus palengvina darbo dainos, žmogaus kelio pabaigą lydi rauda“. Daina - tai magiškas ritualas, perduodamas iš lūpų į lūpas visose tautose.
Su folkroko grupe „Žalvarinis“ Laurita i koncertavo 15 metų, nuo pat grupės susikūrimo.
Buvusi ilgametė apeiginio folkloro grupės „Kūlgrinda“ narė.
Prieš penketą metų Laurita įkūrė įvairių tautų folklorines tradicijas šiuolaikiškai jungiančią grupę „Marga muzika“. www.margamuzika.com.
Yra daugelio tarptautinių muzikinių projektų dalyvė. Muzikinio junginio Lietuva-Afrika „Malituanie“ narė, www.onerootmusic.com. Projekto „Moterų giesmės“ atlikėja, kompozitorius Linas Rimša. Norvegijoje gimusio projekto „Magic surroundings“ dalyvė.
Tas muzikinis kelias buvo ir yra labai spalvingas, tik aš vis tebedainuoju liaudies dainą - tai parodo lietuviško paveldo universalumą pasaulio muzikoje. Dabar karantine „pakibęs“ naujas grupės „Marga muzika“ albumas, kuris, karantinui pasibaigus, turėtų išvysti pasaulį. Taip pat nesustoju su projektu „Promočių giesmės“, kuris turi ne vieną veidą - nuo uždarų seminarų, atvirų dainavimo vakarų, įmonių teambuildingų iki koncertų, kuriuose dainuoja publika. Taip pat pastarieji metai buvo labai sėkmingi mūsų naujam tarptautiniam projektui „UDU“, kuriame susipina lietuvių ir burijatų liaudies dainos. Išleidome pirmąją kompaktinę plokštelę, kuri smagiai apskriejo daugelį Europos radijo stočių. Buvo daug kelionių ir koncertų. Paskutinis turas, iš kurio grįžome su Tadu, buvo Sibire. Koncertavome Irkutske ir dainai „Zulayashie-Dūno upė“ filmavome vaizdo klipą ant Baikalo ežero ledo. Ateities planuose antras „UDU“ albumas ir kai kas, ką kiekviena lietuvė moteris norėtų turėti savo rankinėje, bet šito išduoti dar negaliu.
Penkiolika metų scenoje kartu su folkroko grupe „Žalvarinis“. Tarptautinio Afrikos ir Lietuvos projekto „Malituanie“ su Baba Sissoko, Indre Jurgelevičiūte, Sauliumi Petreikiu, Victoru Diawara gimimas. Albumą įrašėme iš pirmo karto, nežinodami, nei ką dainuosime, nei kokia tai bus muzika - susipažinome po visko. Vėliau, jau ruošiantis koncertams, teko visiems mokytis iš savų įrašų. Verčiant tekstus albumo leidybai, nustėrusi skaičiau, kad dainavome apie tą patį, nesuprasdami vieni kitų kalbos. Vėliau laukė man pačiai nerealaus grožio projektas „Moterų giesmės“ su kompozitoriumi Linu Rimša. Filharmonijoje, grojant orkestrui ir perkusijai, atlikome bendras dainas su ukrainiete Tatjana Začikevič, gruziniškai dainuojančia Šorena, aire Erica Jennings. Muzikoje tautos pynėsi neįtikėtinai sklandžiai, kartu išlaikydamos savastį ir autentiškumą. Vėliau atėjo teatras. Režisieriaus Dariaus Rabašausko statytas spektaklis „4 Mortos“ Kauno miesto kameriniame teatre. Spektaklis - lyg ritualas, kuris niekad nebūna toks pat. Į teatrą atėjau kaip stoviu, su instrumentais ir dainų bagažu, kurie tapo svarbia spektaklio dalimi. „Aš juk ne aktorė“, - sakiau. „Tau tiesiog reikia būti savimi“, - kartojo režisierius. Buvau - nebuvo lengva. Tokios patirtys neįkainojamos. Dar vienas mano sielą sudrebinęs projektas buvo muzikinė misterija, organizuojama Aklųjų ir silpnaregių sąjungos. Tai ir teatras, ir koncertas, tik žiūrovai turėdavo užsidengti akis ir muziką patirti tamsoje su savimi. Kartu dirbo ir „Pojūčių teatras“, kvapais, garsais ir nenuspėjamais dalykais suteikdavęs muzikai kitokios magijos. Užsimerkęs viską girdi kitaip. Pamenu pasivaikščiojimą su organizatore Lina Puodžiūniene, kuri, užrišusi man akis, vedė prie upės ir klausė, kaip ją jausčiau, jei nebūčiau niekad mačiusi upės. Įžengusi su batais į vandenį ir pajutusi tėkmę, suvokiau, kad aplink mus yra daug daugiau pasaulių, negu įsivaizduojame žiną. Dar daug grojau ir dirbau su gruzinais - nuo vadybos iki dainų. Visada domėjausi ir rinkau kitų tautų liaudies dainas iš gyvų lūpų - jas vėliau aranžuodavome su grupe „Marga muzika“. Vėlesni mano mylimi projektai yra su ainų kilmės muzikantu Oki Kano - tai buvo mano sena svajonė, nykstant ainų tautai, tikrai nesitikėjau dar nors vieną tikrą ainą sutikti. Bet sutikau ir mes įrašėme dainą. Na, ir paskutinis „UDU“ - Buriatija ir Lietuva vienoje dainoje.
Pirmiausia mano tėvai. Mano draugai Edita ir Darius, supažindinę su pasaulio muzika ir meile laisvei. Jonas ir Inija Trinkūnai, užvedę ant folkloro kelio ir išmokę skaityti senąsias dainas. Yasia Leiserach, raw voice ir movement mokytoja. Ji man nurovė stogą savo paprastumu. Subliuško visi mano vidinės sceninės personos ego balionai, statusai ir pasiekimai, įrašyti CV. Anksčiau visad jaučiau savo kelią ir stengiausi juo eiti. Bet susitikusi su ja ėmiau viską matyti daug ryškiau, lyg būčiau pagaliau nubudusi iš gilaus miego. Ir toms permainoms tada buvo labai tinkamas laikas. Mokytojai man yra visi mano draugai ir kolegos, net kiekvienas sutiktas žmogus, kiekviena dainuoti bijanti moteris. Jie mane formuoja kaip asmenybę ir žmogų, kuris labai glaudžiai susijęs su kitais savo paties atspindžiais. Ne visos stiprios pamokos buvo išmoktos iš gražių patirčių. Buvo daug skausmo ir neteisybės, savigraužos, klaidų ir netekčių.
Man gal kiek trūksta savitumo ir kūrybinės laisvės. Vis dar justi „pritempimas“, nes neva populiaru kažką folkiško sugrot. Dažnai besikartojančios tos pačios dainos tik parodo, kad „YouTube“ yra vienintelė muzikos paieškų svetainė naujoms dainoms surasti - tai šiek tiek nuvilia. Nes esame turtingi archyvų, etnologų surinktos medžiagos ir dainynų net internete. Nauja aranžuotė turėtų supažindinti žmones su vis naujomis, unikaliomis liaudies dainomis, ką ilgai ir darėme su „Žalvariniu“. Tą tęsiu ir šiandien savo projektuose. Nudainuoti šlageriai sukuria stereotipus. Stereotipai gąsdina. Bet daugelis vis dažniau visa savo kūryba atsigręžia į šaknis ir turim nuostabių grynuolių, kurie verti nešti Lietuvos vėliavą į pasaulio etnomuzikos padangę, kurioje Lietuva dar neištyrinėta ir nepažinta.
„Duokim garo“ - vienintelė folklorą skleidžianti laida televizijoje. Folkloras visais savo amžiais, stiliais ir dainavimo būdais sunkiai telpa į vieną vienintelę laidą. Televizija orientuojasi į gausiausią auditoriją - senąją kartą, užaugusią su pokario romansais, kapelų muzika, atsimenančią savo tėvų ir senelių dainuotas dainas, ir tai yra nuostabu. Skirtingų kartų muzika negali tilpti į vieną laidą per savaitę jokioje šalyje ir jokioje televizijoje. Nors žinau, kad laidos komanda neriasi iš kailio, kad įtiktų kiekvienam žiūrovui. Manau, šiuolaikiniam folklorui reiktų naujos laidos.
Sunkiojo roko. Vėliau panirau į pasaulio folkloro archyvus ir vis dar neišlindau - tai neišsemiamas šulinys. Vienu metu mano grojarašyje būdavo Ozzy Osbourne’as ir „Huun huur tu“, tuvių gerklinio dainavimo grupė arba „Yat - kha“. Buvau didelė gerklinio dainavimo gerbėja.
Gyvenu gamta ir santykiais su žmonėmis. Man tai labai svarbu. Artimas ir atviras ryšys su artimiausiais žmonėmis. Atviras ir nuoširdus ryšys su kolegomis bei seminarų dalyviais, be kaukių ir patoso. Būti taip, kaip esi, ir leisti būti kitam. Mane įkvepia muzika ir tekančios upės, prie jų atsigaunu. Skirtingų metų laikų kvapai, čiulbantys paukščiai, pavasario lietus, laisvas šokis, mano šunys ir katinas, namai miške ir šeima. Savi maži ritualai, kurių, manau, kiekvienas turime. Ir, be abejo, kelionės su muzika. Po karantino laukia du seminarai Vilniuje ir Kaune. Seminarai, kurie skirti moterims, norinčioms nerti į sutartinių upę. Trunka mėnesį. Moterys išeina pamiršusios visus kompleksus, mokančios senąsias sutartines, žinančios, kur ir kaip jas rasti ir kaip pamokyti kitas, savam rate. Labai mėgstu šį darbą, jis man suteikia moteriškos bendrystės jausmą.
