Šiaulių kraštotyros draugijos bei Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrimas yra neatsiejama miesto istorijos dalis. Šiaulių miestas, tarpukario metais pasiekęs didelių ekonominės plėtros ir intelektualinio augimo aukštumų, tapo moderniu miestu, antruoju Lietuvoje. Kraštotyros draugija buvo viena iš tų institucijų, kurios formavo Šiaulių, kaip modernaus miesto, identitetą. Po Pirmojo pasaulinio karo, inteligentijai susibūrus į įvairias draugijas, Šiauliai greitai atsistojo ant kojų.
Nors daugeliui atrodė, kad kraštotyra nebuvo prioritetinė sritis, nes reikėjo atstatyti miestą ir spręsti ekonominius klausimus, Šiaulių kraštotyros draugijos įkūrėjas Peliksas Bugailiškis suprato jos svarbą. Teisės mokslus baigęs P. Bugailiškis, turėdamas galimybę padaryti puikią teisininko karjerą, pasirinko širdžiai mielą darbą - kraštotyrą. Jis subūrė bendraminčių ratą, suprasdamas, kad visoje Lietuvoje, ypač aplink Šiaulius, vyksta neigiami procesai, gramzdinantys užmarštin kaimą, jo istoriją, lietuvybę ir kaimiško žmogaus savimonę, ypač prasidėjus žemės reformai.
Kraštotyros idėja, kilusi Vakarų Europoje, pasiekė Lietuvą per Vokietiją ir Lenkiją. Nors kraštotyros judėjimai vyko visoje Lietuvoje, Šiauliuose procesai klostėsi kitaip nei daugelyje kitų miestų. Paprastai pirmiausia apskričių centruose būdavo įkuriamos kraštotyros draugijos, o vėliau jų nariai kaip bazę įkurdavo muziejų. Šiauliuose gi pirmiausia buvo įsteigtas muziejus, tačiau jo veikla iki 1927 metų buvo minimali. Muziejus turėjo nedideles patalpas tuometinėje Maišo gatvėje (dabar Salomėjos Neries g.), kur Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai buvo įsirengę pirtį. Nuo tada Šiaulių „Aušros“ muziejus ir Šiaulių kraštotyros draugija iki 1940 metų veikė kartu. Šiuo metu muziejininkai sprendžia, kaip atskirti prieškario darbus, atliktus „Aušros“ muziejaus ir Šiaulių kraštotyros draugijos, nors tai labai sunku, nes abiejų organizacijų veiklą vykdė tie patys žmonės.
Aktyvi Šiaulių „Aušros“ muziejaus veikla nuo 1930-ųjų
Nors P. Bugailiškis ilgą laiką kraštotyros ir muziejų veiklą vykdė laisvalaikiu, nuo 1930 metų jis su bendražygiais pradėjo dirbti profesionaliai. Planuotos ekspedicijos, kurių per vasarą būdavo net iki 30 ar daugiau, apimdavo visus kaimus aplink Šiaulius. Kraštotyrininkų veikla skatino rinkti senus rakandus ir užrašinėti žodinę medžiagą. P. Bugailiškis, idėjų kupinas ir aktyvus, 1934 metais pradėjo leisti pirmąjį kraštotyros žurnalą Lietuvoje „Gimtasai kraštas“. Šis žurnalas tapo svarbia tribūna, kurioje skelbta informacija apie ekspedicijas, nagrinėti teoriniai muziejininkystės ir kraštotyros veiklos judėjimo klausimai. Žurnalas buvo vienintelis tokio pobūdžio Lietuvoje iki 1943 metų, o visą tą laiką jo redaktoriumi dirbo pats P. Bugailiškis. Tuo metu Šiaulių kraštotyros draugija buvo viena aktyviausių visoje Lietuvoje.
Žvelgiant į kitų šalių pavyzdžius, Lietuvoje pasigesta centrinės kraštotyros struktūros. Buvo tik trumpai gyvavęs bandymas įkurti vieną kraštotyros draugiją su atskirais skyriais, todėl kraštotyros veikla liko organizuojama atskirai tik apskrities centruose.
Muziejus siekė įgyti savas patalpas
Šiauliai išsiskyrė iš kitų miestų, nes P. Bugailiškis buvo autoritetas ir žinomas visoje Lietuvoje. Muziejininkystė ir kraštotyra aktyviai vystėsi dviejuose centruose: Kaune, kur šia veikla užsiėmė Paulius Galaunė, ir Šiauliuose, kur veikė P. Bugailiškis. Abu jie buvo geri bičiuliai, tačiau tarp jų egzistavo ir konkurencija.
Kalbant apie muziejų struktūrą, finansavimas tuo metu buvo laikinosios sostinės Kauno rankose. Norint gauti didesnį finansavimą, reikėjo aktyviai kovoti. P. Bugailiškis buvo vienintelis iš Lietuvos tuometinių kraštotyros pirmininkų, galėjęs pareikšti savo nuomonę, ir ji buvo paisoma. P. Bugailiškis laikomas viena svarbiausių asmenybių Lietuvoje, kurio nuopelnai pripažįstami iki dabar. Jis turėjo numatymo dovaną, suprasdamas, kad be dvasinių dalykų nebus valstybės pamato.
P. Bugailiškis nuolat siekė naujo muziejaus statybų, tačiau nepalankios istorijos ir politikos aplinkybės trukdė. Buvo nuspręsta statyti Muziejaus bibliotekos rūmus, kuriuose turėjo įsikurti dvi institucijos. Tačiau miesto taryba skyrė muziejui dalį Aušros alėjoje pastatytos mokyklos pastato. Šis pastatas, dabar vadinamas muziejaus Edukacijos centru, buvo pirmasis specialiai muziejui skirtas statinys. Muziejus gavo visą pirmojo aukšto patalpas ir rūsį, kuriose įrengė surinktų darbų ekspoziciją. Taip „Šiaulių „Aušros“ muziejus 1933 metais iš mažų patalpų Maišo gatvėje persikėlė į naujas patalpas Aušros al. 47.
Pirmosios parodos ir pirmieji eksponatai
Prieškaryje Šiaulių „Aušros“ muziejaus surengtos parodos iki šiol minimos muziejininkystės istorijoje kaip labai svarbios ir vertingos. Viena tokių - 1933 metais pristatyta paroda, skirta 1863 metų sukilimo 70 metų jubiliejui. Šios parodos iniciatorius taip pat buvo P. Bugailiškis. Šiauliai buvo vieni pirmųjų Lietuvoje, atkreipusių dėmesį į šį sukilimą, nes iki 1933 metų jis buvo vertinamas kaip lenkų, o ne lietuvių reikalas. P. Bugailiškis įrodė sukilimo svarbą visai Lietuvai. Parodai buvo surinkta daug eksponatų. Kai kurie skolinti eksponatai kaip šeimos relikvijos buvo atsiimti, tačiau dalis pasiliko muziejui, taip padėdami pamatus muziejaus skyriui. Kitos svarbesnių surengtų parodų - „Senovės meno“, „Vilniaus krašto“ ir kitos, kuriomis siekta atkreipti muziejaus dėmesį į svarbius kultūrinius aspektus. Tuo metu Vilniaus kraštas priklausė lenkams, todėl 2013 metais „Aušros“ muziejus bandė pakartoti pirmtakų darbą, surengdamas parodą, kurioje rinko 1963 metų sukilimui skirtos parodos eksponatus, tuomet buvusius nufotografuotus.
Gimė idėja Šiauliuose įkurti oro muziejų - skanseną
Visą tą laiką P. Bugailiškis siekė naujo muziejaus pastato statybų. Kai tai nepavyko, jis net protestavo, atsisakydamas pareigų miesto taryboje. P. Bugailiškis nenuleido rankų ir 1939 metais dar kartą bandė Šiauliuose pastatyti muziejų. Jo užmojai buvo dar didesni - siekė įkurti ne tik muziejaus pastatą, bet ir lauko muziejų, vadinamąjį skanseną, nes šie muziejai buvo labai populiarūs užsienyje. P. Bugailiškis, daug keliavęs po Europą, pasisėmė idėjų ir stengėsi jas įgyvendinti Lietuvoje. Tuo metu pasireiškė konkurencija, nes ir Kauno muziejaus vadovas P. Galaunė turėjo savo vizijas.
Šiauliuose muziejui buvo numatyta vieta, kur dabar stovi Respublikinė Šiaulių ligoninė. Buvo paruoštas sklypas ir skansenui skirtas projektas, kurį parengė architektas Jurgis Okūnis. Buvo susirašinėjama su švedais, išlikę rankraščiai liudija P. Bugailiškio prašymus patarimų, kaip geriau įrengti tokį muziejų. Tačiau iniciatyva pastatyti miestui didžiulį muziejų po atviru dangumi taip ir liko neįgyvendinta. Ši idėja Šiauliuose nebuvo realizuota, nors P. Bugailiškis tikėjo, kad toks muziejus suteiktų žmonėms galimybę betarpiškai pajausti istoriją ir prisiliesti prie aplinkos, kurioje gyveno žmonės. Jo nuomone, toks muziejus būtų daug suprantamesnis žiūrovui. Šiandien skansenui galime priskirti Žaliūkų malūną ir malūnininko sodybą, esančią po atviru dangumi.
Šiaulių „Aušros“ muziejus buvo įkurtas 1923 metais. Iš mažų patalpų Maišo gatvėje 1933 metais jis persikeltas į naujas patalpas Aušros al. 47. Tai seniausias išlikęs muziejaus pastatas.
Odontologų rūmai - tai odontologų profesinė savivaldos ir priežiūros institucija, įregistruota juridinių asmenų registre 2004 metais. Savivalda medicinoje, atgavus Nepriklausomybę, buvo pradėta kurti kaip efektyviausias būdas užtikrinti medikų darbo kokybę. 2003 metų gruodžio 18 dieną buvo priimtas Odontologų rūmų įstatymas, sudaręs sąlygas susikurti šiai profesinei savivaldai, ir 2004 metų vasarą Odontologų rūmai pradėjo savo veiklą. Odontologų profesinė savivalda šiemet švenčia savo dvidešimtmetį.
Lietuvos odontologai įspėja, kad socialiniuose tinkluose plinta pavojingos reklamos, siūlančios įsigyti dantų tvarkymo namuose priemones, tokias kaip dantų tiesinimo kapos už kelis tūkstančius eurų, kurias siūloma nešioti be specialisto priežiūros, teigiant, kad taip sutaupoma laiko ir pinigų.
