Psichoterapeutas Andrius Kaluginas, turintis daugiau nei 20 metų profesinės patirties, dalijasi savo įžvalgomis apie šeimos santykius, vaikų auklėjimą ir intymaus gyvenimo svarbą bei iššūkius, su kuriais susiduria poros.
Intymaus gyvenimo svarba ir iššūkiai auginant vaikus
Psichoterapeutas Andrius Kaluginas įsitikinęs, kad „seksui geriausia išnaudoti tas akimirkas, kai mažųjų nėra namuose!“. Jis pabrėžia, kad vaikams augant, ypač kūdikystėje, tėvų lova dažnai būna laisva dieną, nes mažylis miega savo lovytėje. Tai suteikia tėvams galimybę skirti laiko sau ir vienas kitam.
Tačiau svarbiausia - kūdikio saugumas. Jei kūdikis miega su tėvais vienoje lovoje, apie jokį intymų gyvenimą negali būti nė kalbos. Priimant sprendimą dėl miegojimo sąlygų, būtina atsižvelgti į tai, kaip suaugusieji yra pratę miegoti - ramiai ar nelabai ramiai, plačiai ar ne, vartosi ar ne.
Klysta manantieji, kad kūdikis nieko nesupranta, todėl prie jo galima elgtis taip, kaip mums atrodo tinkama. Mylintis yra girdimi vyro ar moters garsai - judesiai, įvairios aimanos, todėl kūdikis gali išsigąsti. Todėl jokiu būdu nereikia to daryti vaiko akivaizdoje.
Gimus mažyliui, moterys dažnai linkusios atsisakyti intymaus gyvenimo, ir tai yra visiškai normalu. Vyrai, anot specialisto, dažniausiai linkę galvoti tik apie save, ir tai yra jų problema. Todėl į bet kokį mamos nerimą ar nuogąstavimą, kad nesaugu vaiką palikti be priežiūros, reikia reaguoti rimtai, net jei atrodytų, kad tam nėra jokio pagrindo. Gimus kūdikiui, visas dėmesys turi būti sutelktas ne į savo poreikius, bet į jo.
Nevaikštantis kūdikėlis tėvų užklupti intymią akimirką dar negali, bet ūgtelėjęs vaikas į tėvų miegamąjį gali įsiveržti pačiu netinkamiausiu metu. Net jei atrodys, kad mažylis jau tikrai miega, jis gali pabusti susapnavęs blogą sapną ar suskaudus pilveliui. Ir jokie užraktai miegamojo duryse čia nepadės. Vaikai yra smalsūs ir bet kuriuo atveju leisis ieškoti tėvų. Todėl geriausia išnaudoti tas akimirkas, kai mažųjų nėra namuose.
Maža to, auginantiems ikimokyklinukus meilės žaidimais geriausia užsiimti ne namuose. Kur ir kada tą daryti, tai - jau suaugusiųjų noro ir kūrybiškumo klausimas. Mat tėvų užklupimas pačiu netinkamiausiu metu gali būti traumuojanti patirtis tiek suaugusiesiems, tiek ir vaikams.
Ikimokyklinukai lytinio akto paprastai neinterpretuoja kaip normalaus gyvenimo reiškinio - dažniausiai suvokia kaip skriaudimą. Jeigu tėvus miegamajame užklups berniukas, jis gali pamanyti, kad tėtis skriaudžia mamą, o jeigu mergaitė, gali nuspręsti, kad mama smurtauja prieš tėtį. Psichologai visa tai vadina psichoseksualine trauma, dėl kurios gali (bet tikrai nebūtinai) paaugę vaikai vengti lytinių santykių, nes šie jiems asocijuosis su smurtu.
Ką daryti, jei vis dėlto buvote užklupti?
Jeigu vis dėlto taip nutiko, kad mažylis įsliūkino į tėvų miegamąjį pačiu netinkamiausiu metu? Reikėtų iškart nustoti mėgautis suaugusiesiems maloniais dalykais ir atkreipti dėmesį į vaiką. Jeigu mažylis paklaus, ką jūs čia darote, reikėtų pasakyti, kad mes su tėveliu (ar mamyte) žaidžiame meilės žaidimą. Jeigu paklaus, koks tai žaidimas, vaikui suprantama kalba trumpai, nesiveldami į ilgus išvedžiojimus, pasakyti, kad jūs mylite vienas kitą. Jokiu būdu nepulkite pasakoti, kad tai, ką jūs darėte, yra seksas arba kad manote, jog metas ateiti broliukui ar sesutei.
Ne mažesnis blogis, jei vaikas tėvų tiesiogiai neužklumpa, bet išgirsta iš tėvų miegamojo sklindančius jam nepažįstamus garsus. Tuomet prisigalvoja įvairiausių baubų. O jei dar vaikas gali pasigirti lakia fantazija, jis dar įsivaizduoja baisius košmarus.
Švelnumas ir meilė - svarbu, bet su saiku
Tie, kurie linkę savo jausmus atvirai rodyti prie vaikų, pasibučiuodami ar švelniai prisiglausdami, turi žinoti, kad švelnumas ir meilė yra nuostabu. Vaikai, matydami švelniai besielgiančius tėvus, taip pat mokosi gražių santykių. Tik čia taip pat nereikėtų perlenkti lazdos. Tai neturi būti gilus prancūziškas bučinys ar erotinio pobūdžio prisiglaudimai, nes vaikas tiesiog to nesupras. Jei tėvai nori rodyti vienas kitam švelnumą, pakanka paviršutiniškų bučinių, švelnių pasiglostymų ar apkabinimų. Visa kita yra perteklinis vaiko susijaudinimas ar susidomėjimas, kas čia vyksta.
Andriaus Kalugino požiūris į pokyčius ir asmeninį gyvenimą
Andrius Kaluginas, psichologas-psichoterapeutas, radijo laidų vedėjas ir knygų autorius, yra ne kartą kardinaliai keitęs savo gyvenimą. Jis teigia, kad jo gyvenimo vingiai ir pokyčiai, įvykę 18, 26, 31 ir 41-aisiais jo gyvenimo metais, jam padėjo išsigryninti save. Dabar jis jaučiasi laimingas, dirba mylimą darbą ir turi nuostabią šeimą.
Psichologas pabrėžia, kad pokyčiai atspindi dvasinę ir intelektinę evoliuciją, tačiau jiems reikia tinkamai pasiruošti. Svarbu išdrįsti užduoti esminius klausimus, įvertinti savo galimybes ir stebėti savo gyvenimo būdą.
A. Kaluginas yra patyręs skyrybas, tačiau šiuo metu jaučiasi laimingas su žmona, dailininke Svetlana Ovinova-Kalugine. Jis pabrėžia, kad svarbiausia santykiuose yra nuoširdumas, pagarba ir pasitikėjimas. Anot jo, būti patėviu jam labai patinka, o svarbiausia - norėti užmegzti ryšį ir būti nuoširdžiam.
TRANSFORMACIJA per MEILĘ ar iš jėgos? Kaip pakeisti savo gyvenimą lengvai? Kiek tai trunka?
Santykiai ir neištikimybė
Psichologas atviras - per karantiną porų santykiai tapo kaip niekada aktuali tema. Daug laiko kartu praleidžiant namuose, padaugėjo konfliktų, trinties, įtampos, o taip pat išaugo ir neištikimybių skaičius, ypač - virtualių. Pasak Andriaus, didžiausia problema tapo tos neištikimybės, už kurias reikia susimokėti įvairiose internetinėse svetainėse, pokalbių kambariuose.
Anot jo, atleisti neištikimybę galima, tačiau visada reikia paklausti savęs, ar gali tai pamiršti. Jis laiko principo, kad jeigu padarei vienkartinį nusižengimą, tikrai supratai savo klaidą ir daugiau to nebekartosi, labai gerai apsvarstyk, ar verta sakyti tiesą. Nes 50 procentų tikimybė, kad po tos tiesos teks skirtis.
Tėvų ir vaikų santykiai
Psichologas Andrius Kaluginas paauglių tėvams pataria pamiršti žodį „motyvacija“ ir verčiau naudoti žodį „įtraukti“: įtraukti vaiką į pokalbį, į įdomią veiklą, į bendrą veiklą. Jis įsitikinęs, kad vaikas iki 16 metų nesąmoningai kopijuoja suaugusius, todėl savo pavyzdžiu turime rodyti, kaip dera elgtis.
Dažniausiai pasitaikančios tėvų klaidos, anot specialisto, yra vaikų išlepimas pinigais, nepakankamas kalbėjimas apie seksualumą ir nekalbėjimas apie vyriškumą bei moteriškumą.
Psichologas pataria tėvams vengti demagogijos ir savo pavyzdžiu rodyti, kaip dera elgtis. Jis taip pat pabrėžia, kad svarbu atskirti, kada domėjimasis technologijomis tampa priklausomybe, be kurios neįmanoma gyventi.
Andrius Kaluginas yra išleidęs knygą „Gerų pokyčių vadovas“, kurioje dalinasi savo patirtimi ir patarimais, kaip susidoroti su gyvenimo pokyčiais. Jis taip pat yra knygos apie kompleksus autorius.
