Vincas Krėvė-Mickevičius (1882-1954) - viena ryškiausių XX amžiaus pradžios lietuvių literatūros ir visuomenės figūrų. Jo kūryba, apimanti prozą, dramą ir tautosaką, ne tik praturtino lietuvių literatūros problematiką filosofiniu žmogaus būties traktavimu, bet ir padėjo formuoti bei stiprinti lietuvių tautinę savimonę ir valstybingumo idėją.
Vincas Mickevičius gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonyse, Merkinės valsčiuje. Jo gimtasis kraštas, Dzūkija, su savo pasakomis, legendomis ir turtinga tautosaka, tapo neatsiejama jo gyvenimo ir kūrybos dalimi, legendine „Dainavos šalimi“, įkvėpusi rašytojo vaizduotę.
Mokslus pradėjęs Merkinės pradinėje mokykloje, Vincas vėliau mokėsi privačiai Vilniuje, kur išlaikė 4 klasių gimnazijos kurso egzaminus. 1898 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, tačiau po dvejų metų, nesutaręs su vadovybe, ją paliko. Nors nepasirinko dvasininko kelio, religija visą gyvenimą domino rašytoją, ką liudija jo visą gyvenimą kurtas Biblijos motyvais paremtas veikalas „Dangaus ir žemės sūnūs“.
Nuo 1904 m. Vincas Krėvė studijavo filologiją Kijevo ir Lvovo universitetuose, vėliau Vienoje. Studijų metais jis susižavėjo Rytų kultūra, gilinosi į senovės Indijos ir Persijos meną bei filosofiją. Šios studijos turėjo didelę įtaką jo pasaulėžiūrai ir vėlesnei kūrybai.
1909-1920 m. Vincas Krėvė gyveno Baku, kur dirbo rusų kalbos ir literatūros mokytoju. Aktyviai dalyvavo miesto visuomeniniame gyvenime, prisidėjo prie liaudies universiteto steigimo, skaitė paskaitas apie budizmą ir kitas religijas. Baku laikotarpiu parašė daugelį jam pagrindinį pripažinimą pelniusių kūrinių, tarp jų dramas „Šarūnas“ ir „Skirgaila“, „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“.
Grįžęs į Lietuvą 1920 m., Vincas Krėvė aktyviai įsijungė į šalies kultūrinį ir politinį gyvenimą. Jis dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretoriumi, redagavo žurnalą „Švietimo darbas“. Nuo 1922 m. dėstė Lietuvos universitete (vėliau Vytauto Didžiojo universitete), kur ėjo ir Humanitarinių mokslų fakulteto dekano pareigas (1925-1937). Jis taip pat vadovavo leidyklai „Universitas“ ir redagavo daugelį tęstinių leidinių, tokių kaip „Tauta ir žodis“, „Darbai ir dienos“.
Vincas Krėvė-Mickevičius buvo ne tik rašytojas ir akademikas, bet ir aktyvus visuomenės bei politikos veikėjas. 1922-1924 m. jis pirmininkavo Lietuvos šaulių sąjungai, o 1922-1923 m. prisidėjo rengiant Klaipėdos krašto sukilimą. 1940 m. trumpai ėjo vadinamosios Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pavaduotojo ir užsienio reikalų ministro pareigas, tačiau, supratęs okupacijos realybę, atsistatydino.
Jo kūrybos pagrindinės sritys - beletristika ir dramaturgija. Rinkinyje „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912) jis ritmine proza perteikė neoromantinę jauseną. Istorinės psichologinės problemos, tokios kaip kovos su kryžiuočiais, pilietinė atsakomybė, pareiga, meilė ir laisvės siekis, nagrinėjamos jo dramose „Šarūnas“ (1911), „Skirgaila“ (1922), „Mindaugo mirtis“ (1935). Kaimo buities ir jos psichologinių aspektų vaizdavimas matomas draminėje apysakoje „Žentas“ (1922).
Tautos dvasios problemos iškeltos misterijoje „Likimo keliais“ (1926, 1929). Joje, kaip ir vėlesniuose kūriniuose, satyriškai vaizduojama valdininkija. Dideliame prozos ir dramos dialogų veikale „Dangaus ir žemės sūnūs“ (išspausdinta 1949-1961) analizavo krikščionybės formavimosi Judėjoje laikotarpį ir jos religinių bei filosofinių srovių įvairovę.
Vincas Krėvė taip pat buvo aktyvus tautosakininkas. Jo surinkti ir paskelbti tautosakos rinkiniai, tokie kaip „Dainavos krašto liaudies dainos“ (1924), „Aitvaras liaudies padavimuose“ (1933), „Dzūkų poringės“ (1934), praturtino lietuvių kultūrinį paveldą.
1944 m. Vincas Krėvė pasitraukė į Austriją, o 1947 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur dėstė slavistiką Pensilvanijos universitete. Ten jis tęsė savo kūrybinį darbą, rengė spaudai savo kūrinius. Mirė 1954 m. liepos 7 d. Springfilde (JAV). 1992 m. jo palaikai buvo perlaidoti gimtojoje Subartonių žemėje.
Šiandien Vincas Krėvė-Mickevičius minimas ne tik kaip literatūros klasikas, bet ir kaip žmogus, nuoširdžiai mylėjęs savo kraštą ir siekęs jį garsinti. Jo gimtajame name Subartonyse veikia memorialinis muziejus, menantis jo gyvenimą ir kūrybą.
V. Krėvės kūryba ir visuomeninė veikla paliko gilų pėdsaką lietuvių kultūroje, o jo romantiškos vizijos ir herojiški personažai tebėra aktualių diskusijų objektas.
