Simonas Daukantas - tai viena ryškiausių asmenybių Lietuvos istorijoje, kuriam priskiriamas tautinio atgimimo ideologinio pagrindo klojamas, pirmasis lietuvių kalba parašytos Lietuvos istorijos autorius, švietėjas ir rašytojas. Jo gyvenimas ir darbai neatsiejamai susiję su XIX amžiaus pirmojoje pusėje vykusiais kultūriniais ir socialiniais procesais Lietuvoje.
Gimtinė ir Ankstyvoji Biografija
Simonas Daukantas gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalvių kaime (dab. Skuodo rajone), pasiturinčioje laisvųjų valstiečių Daukantų šeimoje. Tėvas Jurgis Daukantas aplinkiniuose miškuose dirbo eiguliu. Nors šeima buvo valstietiška, Simono Daukanto gimimo metrikose jis buvo įrašytas bajoru, kas suteikė jam galimybę siekti mokslo. Daukantų šeima neatsiliko nuo XVIII a. pabaigos istorinių įvykių - abu tėvai dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime.
Pirmąsias žinias Simonas Daukantas gavo Kretingos pradinėje mokykloje. Vėliau mokslus tęsė Žemaičių Kalvarijos apskrities mokykloje. 1814 m., vedinas begalinio troškimo mokytis, Simonas Daukantas pėsčias išėjo iš Žemaitijos į Vilnių. Čia jis įstojo į Vilniaus gimnazijos penktą klasę, o po jos - į Vilniaus universitetą, Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. 1818 m. perėjo į Moralės ir politikos mokslų fakultetą, kur visą savo dėmesį nukreipė į Lietuvos istorijos bei teisės pažinimą. 1822 m. jis baigė universitetą, tačiau dėl filomatų-filaretų bylų teisių magistro diplomą gavo tik 1825 m. Daukantas VU studijavo 1816-1822 m. - klestėjimo laikotarpiu, klausėsi žymiausių to meto mokslininkų paskaitų. Greičiausiai tuo metu susipažino su aktyviais studentais žemaičiais, kurie puoselėjo darbo lietuviškos kultūros labui idėjas. Anot istoriko Vytauto Merkio, S. Daukantas „po architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus bus bene pirmas lietuvių valstietis, pasiekęs tokį aukštą mokslą“.
Karjera ir Mokslinė Veikla
Baigęs universitetą, Simonas Daukantas 1826-1834 m. dirbo Rygoje generalgubernatoriaus kanceliarijoje. 1835 m. jis išvyko į Sankt Peterburgą, kur pradėjo dirbti Rusijos Senato I administracijos departamente. Nuo 1837 iki 1850 m. dirbo Rusijos Senato Trečiojo departamento Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju. Tarnybos sostinėje siekė norėdamas prieiti prie Lietuvos metrikos - XIV-XVIII a. LDK valstybės kanceliarijos archyvo, svarbaus Lietuvos istorijos šaltinio. Jam buvo leista tyrinėti čia saugomą Lietuvos Metriką. Rygoje ir Peterburge sukūrė savo svarbiausius istorijos veikalus.
Baigdamas studijas universitete, 1822 m. Simonas Daukantas parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Vėliau ši knyga buvo perrašyta ir pavadinta „Darbai lietuvių ir žemaičių“ (1833 m.). Ji buvo išspausdinta tik 1929 m. Kaune. Kitos svarbios jo knygos yra „Istorija žemaitiška“ (apie 1836-1838 m., išspausdinta 1893-1897 m. pavadinimu „Lietuvos istorija“), „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (išspausdinta 1845 m. Sankt Peterburge Jokūbo Laukio slapyvardžiu) ir „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (parašytas 1850 m.). „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ yra vienintelė paties S. Daukanto publikuota istorijos knyga, išspausdinta jam gyvam esant. Istoriniuose veikaluose Daukantas tęsė Lietuvos istorijos pasakojimą, rėmėsi LDK istoriografija ir naujausiais vokiečių, rusų istorikų veikalais.
Švietėjiška Veikla ir Kalbos Puoselėjimas
Simonas Daukantas buvo ne tik istorikas, bet ir aktyvus švietėjas bei lietuvių kalbos puoselėtojas. 1835 m. jis sudarė ir išleido pirmąjį lietuviškų pasakų rinkinį „Pasakos masių“. Jis taip pat rinko ir publikavo dainas („Dainės žemaičių“, 1846 m.), ieškodamas talkininkų šiam darbui (žinoma, kad jam talkino apie 50 žmonių). Leido ūkinių patarimų knygeles Lietuvos valstiečiams.
S. Daukanto ir jo bendražygių pastangomis 1841 m. carinė valdžia leido steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. Norėdamas skatinti platesnį lietuvių kalbos vartojimą mokyklose, jis parašė ir išleido lietuvišką lotynų kalbos vadovėlį (1837 m.), lotynų kalbos skaitinius su nemažu lotynų-lietuvių kalbų žodynu (1838 m.), parengė lietuvių kalbos vadovėlį „Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos“ (1842 m.). Be to, jis rašė lenkų-lietuvių kalbų žodyną (liko trys rankraštiniai tomai) ir lotynų-lietuvių kalbų žodyną. Jaunimo skaitiniams iš lotynų kalbos išvertė ir 1846 m. išspausdino Fedro pasakėčias bei Kornelijaus Nepoto „Gyvatas didžiųjų karvaidų senovės“ ir Marko Justino „Istoriją“. Šie vertimai jaunimui ugdė pilietiškumą.
Asmeninis Gyvenimas ir Vėlesni Metai
Simonas Daukantas buvo artimas kraštiečio kunigo, pranciškono, gydytojo, botaniko, švietėjo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos bičiulis. Susipažino apie 1834 m., kada S. Daukantas buvo atvykęs iš Rygos į Žemaitiją. Manoma, kad S. Daukantas su J. Pabrėža susitiko Kretingos pranciškonų vienuolyne. Dėl pašlijusios sveikatos anksčiau išėjęs į pensiją, tikėjosi atsidėti lituanistiniams darbams, mokslinei kūrybai. Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus pakviestas, 1850-1855 m. gyveno Varniuose ir padėjo vyskupui redaguoti bažnytines knygas. Apie 1855 m. persikėlė į Kuršą. 1855-1859 m. kartu su literatu Mikalojumi Akelaičiu gyveno gydytojo Petro Smuglevičiaus nuomojamame Svirlaukio dvare pietryčių Latvijoje.
Grįžęs į Žemaitiją glaudėsi pas gimines, bičiulius, pažįstamus kunigus. Paskutiniaisiais gyvenimo metais smarkiai pasiligojo ir apsistojo pas Papilės kleboną Ignotą Vaišvilą. Mirė Simonas Daukantas 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje, kur ir buvo palaidotas. Ant jo kapo stovi medį simbolizuojantis paminklas, sukurtas skulptoriaus Antano Raudonio.
Palikimas ir Reikšmė
Simono Daukanto asmenybė ir darbai - tarsi tiltas tarp XIX a. skirtingų luomų žmonių, bajorų ir valstiečių, savivokos, tarp LDK lietuvių kultūros ir tautinio atgimimo kartos lietuvybės, tarp Apšvietos ir Romantizmo. S. Daukantas domėjosi Lietuvos istorija ne tik kaip mokslinių tyrimų objektu, bet ypač kaip lietuvių tapatybės formavimo būdu, galimybe veikti skaitytojų savivoką. Savo istoriniuose darbuose perteikė pilietinio lietuvių tautiškumo vertybes: tėvynės gynimo pareigą, rūpinimąsi viešaisiais valstybės reikalais, stiprų ryšį su LDK istorija. Drauge pirmasis aiškiai susiejo lietuviškumą su etnine kilme ir gimtąja kalba. Lietuvių tauta suvokiama jau demokratiškai, ne luomiškai, tad istorinę praeitį joje įgijo ne tik kilmingieji, bet ir Lietuvos valstiečiai. Tokiu būdu lietuvių istorikas padėjo pagrindus moderniajai lietuvybei formuotis. Daukanto Lietuvos istorijos modelį perėmė ir išpopuliarino XIX a. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo karta.
Simonas Daukantas yra vienas iš žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyvių, siekusio sukurti kultūrinius pamatus moderniai lietuvių tautai. S. Daukantas pirmasis aiškiai atskyrė tautą nuo valstybės. Tautos pagrindiniu skiriamuoju bruožu S. Daukantui yra kalba, o ne valstybingumas. Kita svarbi S. Daukanto nuosekliai vystyta idėja buvo valstiečių įtraukimas į tautos sampratą, skirtingai nuo tuo metu dominavusios bajoriškosios tautos sampratos. Drauge jis savo raštuose tvirtino, kad valstiečiams būtina suteikti asmens laisvę, panaikinus jų baudžiavinę priklausomybę.
Simonas Daukantas (1793-1864) - lietuvių istorikas, pirmosios Lietuvos istorijos, parašytos lietuviškai, autorius. Jo darbai ir idėjos davė pradžią moderniosios lietuvių tautos sampratai ir atgimimui.
