Kunigas Vaidas Vaišvilas, ne kartą sulaukęs pastabų apie savo jaunatvišką išvaizdą, su šypsena prisimena, kaip kartą jam tai taip įgriso, kad atsakė: „Jūs neišgyvenkite, jaunystė praeina.“ Po šio incidento kalbos apie jo jaunystę išblėso, nors jis kunigystės keliu eina jau 17 metų. Tačiau, kaip pats pripažįsta, kartais atrodo, kad visas šis laikas prabėgo kaip akimirka, ir apima baimė, kad „jei likusi gyvenimo dalis taip greit prabėgs, tai jau nieko nebeliko“.
Penkiolika metų vadovavęs Vilniaus Gailestingumo šventovei, kunigas Vaidas Vaišvilas įvedė naujovę - palikti bažnyčios duris atviras visą parą. Vėliau, perkeltas į Druskininkus, jis subūrė Šv. Augustino religijos studijų centrą, pritraukdamas jaunimą. Jo atėjimas į Druskininkus atnešė ir daugiau naujovių.
Naujovės Druskininkuose
Druskininkų parapijoje pamaldos yra transliuojamos virtualiai. Tačiau kunigas V. Vaišvilas pabrėžia, kad pamaldų transliacija internetu yra numatyta pandemijos metu arba kai parapijiečiai dėl sveikatos negali dalyvauti šv. Mišiose. Transliacija niekada nebus lygiavertė tikram dalyvavimui Mišiose, nes krikščionims labai svarbi bendrystė ir dalyvavimas.
Todėl Santuokos ar kitų sakramentų teikimas virtualiai yra neįmanomas. Net ir išpažinties telefonu kunigas negali priimti, nes tai neįmanoma.
Paklaustas, ar Dievas turėtų savo paskyrą feisbuke, kunigas Vaidas Vaišvilas teigia, kad Dievas yra gyvas Asmuo, į kurį galima kreiptis tiesiogiai, todėl apie Dievo buvimą socialiniuose tinkluose jis niekada negalvojo.
Asmeninis kelias ir vertybės
Nors penkiolika metų buvęs Gailestingumo šventovės rektoriumi Vilniuje, kunigas V. Vaišvilas Druskininkų nevadina savo antraisiais namais. Jis pabrėžia, kad kiekvienam svarbi vieta, kur jis gimė ar augo, ir niekas negali atimti istorijos, išgyvenimų ar vietos, kuri visada bus kaip namai. Druskininkuose jis yra kaip kunigas, brolis Kristuje, o tai skiriasi nuo vietos, kuri tampa antraisiais namais.
Paklaustas, kuo būtų tapęs, jei nebūtų įšventintas į kunigus, kunigas Vaidas Vaišvilas teigia, kad kunigystė yra pašaukimas, o ne pasirinkimas. Jo mama svajojo, kad jis taptų jūreiviu.
Požiūris į sportą ir kunigystę
Anksčiau kunigo pamaldumas buvo vertinamas pagal veido blyškumą. Tačiau kunigas V. Vaišvilas teigia, kad veido blyškumą vertintų kaip kūno nusilpimą, o ne pamaldumą. Jis akcentuoja sporto svarbą kiekvienam žmogui, įskaitant kunigus. „Jei žmogus tik sėdi, valgo, guli ir vėl sėdi, nesunku įsivaizduoti, kuo jis pavirsta“, - sako jis. Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo sveikatą.
Kunigas nesupranta žmonių, kurie mano, kad kunigas būtinai turi būti nutukęs, išblyškęs, prakaituotas ir labai ramaus temperamento. Jis mano, kad tokie žmonės gyvena susikurtame, su realybe nesusijusiame pasaulyje.
Ne tik kunigas, bet ir kiekvienas gyvas žmogus turi teisę atostogauti, pailsėti, pavalgyti, išsimiegoti ir oriai gyventi. Kunigas kanoniškai turi vieną mėnesį prievolę pakeisti aplinką ir pailsėti, kad galėtų toliau sėkmingai tarnauti nepersitempęs.
Kunigas pabrėžia, kad kunigystė yra nelengvas kelias, kupinas streso, įtampos, pervargimo ir nusivylimų, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime. Todėl poilsis yra būtinas.
Maištingasis kunigas?
Paklaustas, kodėl yra vadinamas maištinguoju kunigu, V. Vaišvilas atvirauja, kad nežino tikslios priežasties. Jis neturi prieš ką maištauti, tačiau galbūt dėl charakterio ar temperamento kai kam atrodo maištingas. „Bet ar turėti savo nuomonę yra maištas?“ - klausia jis. Kunigas mano, kad Lietuvoje turėti nuomonę ar nebijoti prieštarauti gali būti vertinama kaip maištas, bet ne asmenybės visuma. Jis mieliau būtų „maištaujantis nei bevaisis“.
Kaip sakoma Šventajame Rašte: „Būk arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave.“ Kunigas ragina nebūti kopijomis ar nuasmenintais, bet išlikti savimi, sąžiningu ir nuoširdžiu.
Netektys ir tikėjimas
Kunigas V. Vaišvilas yra palaidojęs tėvus ir seserį. Jis prisimena, kad po paskutinio šeimos nario laidotuvių jautėsi vienišas, nes „daugiau nieko nebeturiu, esu vienas kaip pirštas“. Tai buvo nelengvas išgyvenimas, apie kurį ilgai galvojo.
Tačiau sielvarto jis nėra patyręs. Būdamas tikintis, jis supranta, kad gyvenimo kelionė bet kada gali baigtis, todėl reikia būti pasiruošusiam išeiti į amžinybę. Jam labai padeda galvojimas apie savo laikinumą.
Sielvartą ar liūdesį įveikti padeda tik Dievas.
Požiūris į gedulą ir kapinių lankymą
Gedulo spalva, anot kunigo, yra kultūrinis dalykas. Europoje tai juoda, Afrikoje - balta. Kultūriniai dalykai nesikeičia per kelerius metus.
Kapų lankymas ir mirusiųjų pagerbimas Lietuvoje kartais tampa neskoninga mada, po kurios lieka daug šiukšlių. Kunigas supranta, kad artimieji nori uždegti žvakutę ir padėti puokštę gėlių, ir nemato čia tragedijos. Tačiau jis pastebi, kad tie, kurie daug kalba apie neskoningas kapų madas, patys į kapines eina su tokiomis pat gėlėmis ir žvakutėmis.
Dėl ekologiškų kapinių, kai mirusiojo pelenai išbarstomi gamtoje, kunigas teigia, kad krikščionys, judaistai ar musulmonai niekada neturės tokių kapinių. Tie, kurie apie tai svajoja, nesusimąsto apie svarbius kultūrinius, tikėjimo išpažinimo ir palaikų laidojimo principus. Tikinčio žmogaus nepriversi išbarstyti pelenų.
Šv. Augustino religijos studijų centras
Šv. Augustino religijos studijų centras, kurį įkūrė kunigas V. Vaišvilas, yra skirtas filosofijos, teologijos ir Šventojo Rašto studijoms, kurios padeda tobulėti ir praplečia pažinimą. Kaip teigia kunigas, tikėjimą gali įkvėpti tik Šv. Dvasia.
Vaikystė ir paauglystė
Kunigas Vaidas Vaišvilas vaikystėje sunkiai išgyveno tėvų skyrybas. Paauglystėje ilgai negalėjo susitaikyti su sesers netektimi. Jo tėvai, nors ir ne milijonieriai, turėjo visko, išskyrus laimę ir darną šeimoje. Tėvų nesutarimai, oficialiai dar neišsiskyrus, sukėlė daug sunkumų mamai. Kad išvengtų vaikų atidavimo tėvui, mažasis Vaidas buvo patikėtas seneliams.
Tėvų skyrybų priežastys jam liko neaiškios, ir jis nenorėjo savęs varginti klausimais „kodėl, kas, kaip“. Jis mano, kad vaikai neturėtų kištis į suaugusiųjų santykius.
Mama drausdavo vaikams susitikti su tėčiu. Vienas skaudus momentas buvo, kai Melnragėje pamatę tėtį, jie jį pašaukė, o jis apsisukęs išvažiavo.
Suaugusiųjų santykių audrose atsvara Vaidui tapo vyresnė sesuo Vilma, kuria jis galėjo visiškai pasitikėti.
Jau ankstyvoje vaikystėje Vaidas mokėjo poterius, kurių jį išmokė močiutė. Jis mylėjo Mariją ir Jėzų, jam tai buvo brangu. Taip pat jis labai mylėjo šv. Pranciškų.
Nors mama svajojo, kad sūnus taptų jūreiviu, Vaidas nuo mažens norėjo būti kunigu. Mokykloje jis nebuvo pamaldus vaikas ir nebijojo maištauti. Jis su draugu atsisakė tapti pionieriais, už ką buvo įrašytas į gėdos lentą.
Jo paauglystė sutapo su Nepriklausomybės aušra. Jis prisimena, kaip 1990-aisiais Klaipėdoje jaunuoliai plėšė ir degino karinius bilietus.
Lemtingas įvykis ir pasirinktas kelias
Baigdamas mokyklą, Vaidas susidūrė su dideliu gyvenimo sukrėtimu - mirė jo sesuo. Tai buvo neapsakomas siaubas. Ji mirė gimdydama, patyrusi spaudimo pakilimą ir kraujagyslės plyšimą smegenyse. Ši netektis nepakeitė Vaido pasirinktos gyvenimo krypties.
Kunigų seminarijoje, pasak jo, buvo „labai maloni dvasia, labai atvira“, tačiau dabar ji pasikeitė ir tapo „karceriu“.
Kunigystės kelias: išbandymai ir atsidavimas
Vaidas Vaišvilas atvirai pripažįsta, kad pasirinktas Dievo tarnystės kelias nėra lengvas. Jį vargina mišios, išpažintys, visko kaupimas savyje. Sportas jam padeda išsikrauti ir neapsileisti.
Dirbdamas Vilniuje, atidaręs Gailestingumo Šventovę visai parai, jis patyrė daug kritikos, psichologinio smurto ir neteisybės. Tai jį slėgė. Jis suprato, kad negali to leisti ir turi keistis.
Kunigas mano, kad šiuolaikinė bažnyčia turėtų gyventi savo autentiškumu, tikrumu, Kristumi ir tikėjimu, būdama kupina meilės, nuoširdumo, paprastumo ir atjautos. Žmonės mato susireikšminimą, pasipūtimą ir teisuoliškumą. Jis pabrėžia, kad pati visuomenė irgi yra bažnyčia.
Tarnystė Druskininkuose ir Šv. Augustino religijos studijų centras
Nuo 2019 metų birželio kunigas Vaidas Vaišvilas dirba Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje. Jis subūrė Šv. Augustino religijos studijų centrą, kuriame renkasi jauni žmonės. Kurorto bažnyčios durys nuo ryto iki vakaro atviros kiekvienam.
Kunigas Vaidas Vaišvilas linki sau toliau pasitikėti Dievu ir eiti pirmyn. Jis palinkėtų lietuviams išmokti gerbti save, savo tautą ir ją mylėti, jautriai kurti savo šalį, būti meilesniems vieni kitiems.
