Sukrėsto arba supurtyto vaiko sindromas yra kūdikiams ir mažiems vaikams būdinga smegenų trauma.
Vaikas ją dažniausiai patiria, kuomet yra paimamas už pažastų ir stipriai supurtomas suaugusio žmogaus.
Kūdikio galva, lyginant su kūnu yra labai didelė ir sunki (sudaro net 25-30% kūdikio svorio, palyginimui, suaugusiųjų galva sudaro apie 11%), tačiau kaklo raumenys yra silpni ir negali jos stabiliai išlaikyti.
Purtymo metu neretai nukenčia ne tik kūdikio smegenys, akys, bet ir kiti kaulai ir audiniai.
Kartais vaikas yra supurtomas ne iš blogos valios, o tiesiog stokojant žinių.
Ant vaiko kūno matosi smurtavimo žymių: mėlynių, nubrozdinimų, patinimų.
Medikams įtarus supurtymą (arba tėvams sąžiningai prisipažinus) yra atliekami tyrimai: kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas, rentgenas.
Išgyvenę vaikai dažniausiai susiduria su sunkiomis ligomis ir sutrikimais.
Sukrėsto vaiko sindromo išvengti pavyks tik renkantis vaikui saugias, jo amžiui tinkančias veiklas ir niekada, jokiomis aplinkybėmis nesmurtaujant prieš vaiką.
Darykite bet ką, tačiau nesiartinkite prie kūdikio iki aprimsite!
Supurtyto vaiko sindromą suvaldančių ar gydančių vaistų arba specifinio gydymo nėra.
Gydymas priklauso nuo patirtų traumų pobūdžio ir jų rimtumo.
Jeigu traumos labai rimtos, gali prireikti galvos smegenų ir/ar akių operacijų, siekiant sustabdyti kraujavimą, sumažinti dėl kraujavimo ir skysčių susikaupimo kilusį spaudimą.
Iškart po supurtymo vaikas gali imti vemti, tuomet jį reikėtų paversti ant šono, atlaisvinti kvėpavimo takus, švelniai pražiodyti.
Ant šono vaiką svarbu versti iškart visu kūnu (t.y. Jeigu vaikas neteko sąmonės, nekvėpuoja, būtina nedelsiant pradėti gaivinimą, t.y.
Beveik kiekvieno kūdikio gyvenime ateina diena, kai jis į burną įsikiša pirštą, nykštį ar net visą kumštį.
Mamos sunerimsta, ar netaps pirštų čiulpimas ilgai užsitęsusiu žalingu įpročiu.
Jau mamos įsčiose vaikelis kažką veikia.
Kartkartėmis sukruta, pabaksnoja alkūnėmis, pasispardo kulnais.
O stebint vaikelį gimdoje tyrimo ultragarsu metu išsiaiškinta, jog dažniausias mažojo užsiėmimas - čiulpti savo rankelę (nykštį, pirštus, kumštį).
Manoma, jog taip žmogučiai mokosi žindimo meno ir treniruoja burną bei lavina ir stiprina liežuvio raumenis būsimam svarbiausiam savo darbui gimus - maitinimisi iš motinos krūties.
Tikriausiai taip ir yra, nes nykštys vos ne idealiai atitinka gerai apžiotos krūties dalies formą kūdikio burnoje.
Gimusiam kūdikiui jau nebereikia būti susirietusiam, taigi ir jo rankos nutolsta nuo burnos.
Kai naujagimis iškart paguldomas ant mamos krūtinės, jis priglunda ir girdi pažįstamą širdies plakimą, kuris mažylį nuramina, o sulenktos vaikelio rankos siekia kaip tik mamos krūtų spenelius.
Juos čiuopdami, naujagimio pirštai dirgina spenelio odos nervinius receptorius ir skatina išsiskirti hormoną oksitociną iš mamos hipofizio į kraują.
Todėl kiekvieną kartą kūdikiui žindant reikia jo rankas palikti laisvas, nesurišti vystyklais ir neapmauti pirštinėmis.
Pirštukų čiulpimas po gimimo tampa visiškai kitokiu elgesiu - mažylis siekia motinos krūties ir prigludęs prie jos patenkina savo poreikį pavalgyti.
Tačiau žindymas yra ne tik būdas teikti kūdikiui geriausią maistą - motinos pieną, bet ir greitas bei užtikrintas vaikelio nuraminimas.
Būna, jog pamatę pirštą kūdikio burnoje, pabūgę, kad tai netaptų blogu įpročiu, suaugę žmonės mažyliui į draugus įperša čiulptuką.
Išties „tuštukai“ yra didelių žmonių sugalvota apgaulinga priemonė, nesivarginant patenkinti tikruosius mažojo žmogaus poreikius.
Todėl tai nėra geras problemos sprendimas.
Vaiko pirštai, ypač nykštys, daug labiau negu čiulptukas-tuštukas atitinka žindamos krūties kūdikio burnoje formą.
Siaurą tuštuką kūdikis laiko beveik sučiaupta burna - tarp vaiko dantenų lieka vos 4-5 milimetrų tarpas.
Taip įpratęs, kūdikis, ir glaudžiamas prie krūties, plačiai nebeišsižioja, o sučiumpa burna tik spenelį.
Tada kenčia abu: kūdikis - dėl neprivalgymo, o mama - dėl pieno sąstovio krūtyse ir traumuojamų spenelių (siurbiant ir maigant tarp dantenų) sukeltų bėdų.
Dar viena blogybė - čiulptukai gali tapti infekcijos pernešėjais, ypač jeigu juos nuvalo aplaižydami sergantys suaugusieji.
Likus maždaug mėnesiui, kol išdygs pirmasis dantukas, kūdikis pradeda justi perštintį dantenų niežulį.
Pats vaikas geriausiai išmatuoja šito jutimo intensyvumą, ir jeigu šis viršija kantrybės slenkstį, bando tą niežulį malšinti kasydamasis ranka ar pirštu.
Tai kūdikiui teikia savotišką malonumą ir pažinimo džiaugsmą, todėl pirštai gali dar ne kartą grįžti į burną ir ten užsibūti net ir nebesant pirminės priežasties - dantukų dygimo sukeltų jutimų.
Žinoma, natūraliausias būdas kūdikį nuraminti yra mamos pasiūlytas dažnesnis žindymas - sudirgusias dantenas nuramins kontaktas su krūties oda.
Todėl būna vaikų, kurie užauga niekada piršto į burną nekišę.
Į kūdikio burną atkeliavus pirštukams, prasideda labai svarbus vaiko psichomotorinio (proto ir judesių) vystymosi etapas - susipažinimas su savo kūnu ir jo galimybėmis.
Burna - pirmoji „tyrimų laboratorija“.
Joje kūdikis išsiaiškina, kad anksčiau daug kartų prieš akis chaotiškais betiksliais judesiais šmėsčiojusios rankos yra jo paties kūno dalys ir kad jos… nevalgomos!
Kita vertus, pirštais kūdikis ištiria savo burną, jos sandarą.
Išmokęs pirštus į burną įsikišti „tyčia“, mažasis žmogus atranda ryšį tarp veiksmo ir pasekmės ir pradeda sąmoningai koordinuoti savo judesius.
Tai yra didžiulė pažanga.
Šis etapas gali tęstis maždaug iki to laiko, kai kūdikis jau išmoks pasiekti ir sugriebti pamatytus daiktus, išlaikyti juos rankoje.
Štai tada vietoje pirštukų į burną ištirti keliaus viskas, kas pasitaikys ropojančio mažylio kelyje.
Paeiliui rankomis vaikas atras ir savo kojas, ausis, nosį, intymiąsias kūno vietas…
O kaip dažnai rankos visur sugrįš ir užsibus paskui, priklausys nuo to, ar atsiras ir pakaks kitų augančio žmogučio vystymąsi skatinančių ir į kitas veiklas nukreipiančių užsiėmimų.
Šešių mėnesių mažylis jau pradeda po truputį sėdėti, šliaužti, bando kažką sakyti, moka pakviesti bendrauti, gali imti žaislą ir perkelti jį iš vienos rankos į kitą.
Šių įgūdžių vystymąsi jūs kasdien stebite ir džiaugiatės mažylio laimėjimais.
Ne tik dideli žmonės, bet ir mažas vaikas, net kūdikis gali būti su charakteriu.
Ir savam sprendimui jis gali teikti pirmenybę.
Juolab jeigu ne vieną kartą jam teko įsikišti į burną nykštį vietoj mamos krūties ir tai kūdikis darė kaip tik tiksliai tuo momentu, kai to poreikį patenkinančio veiksmo labiausiai reikėjo.
Sukėlęs maksimalų efektą, jis gali likti kūdikio atmintyje kaip geriausias.
O kadangi šį veiksmą kūdikis atlieka savo sprendimu ir valia, net ir labai mažas žmogus gali jausti savotišką pasididžiavimą, savo vertę.
Todėl gal ir nederėtų blokuoti šių vaikelio savarankiškumo apraiškų.
Jeigu pirštą nuolat čiulpia metinukas, tai gali būti požymis, kad sulėtėjo vaiko vystymasis arba jis apleistas.
Yra daug nuomonių, kodėl negerai ilgai čiulpti pirštą.
Nuogąstaujama, kad gali suplonėti pirštukas, kad užaugs kreivi dantys, deformuosis gomurys, susiformuos netaisyklingas sąkandis.
Ilgas ir reguliarus piršto čiulpimas rodo, kad vaikutis nuolat jaučiasi nesaugus, todėl ieško nusiraminimo.
Epizodiškas, tik retkarčiais, piršto čiulpimas laikomas normaliu dalyku ir nedaro jokios žalos nei kalbos raidai, nei vaiko raidai maždaug iki dvejų metų.
Tokio amžiaus vaikai čiulpdami pirštą nusiramina, jaučiasi saugūs, pagaliau jiems tiesiog patinka.
Anksčiau manyta, jog piršto čiulpimas yra nekenksmingas, kol dar neišdygę nuolatiniai dantys, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad neigiamas poveikis gali atsirasti jau 2-4 metų vaikams.
Ilgai nykštį arba čiulptuką čiulpiantiems vaikams dažniau išsivysto įvairūs sąkandžio formavimosi defektai, gali likti tarpas tarp viršutinių ir apatinių priekinių dantų, nenatūraliai susiaurėja gomurys.
Psichologai nepataria tramdyti vaiką ir nuolat kartoti, kad ištrauktų pirštą iš burnos.
Jeigu tėvai draudžia, vaikui tenka paklusti, bet vidinis diskomfortas ir užslopintas nervingumas lieka.
Geriau nereikia pyktis su vaiku dėl šio įpročio, kritikuoti pagavus čiulpiantį, bet pastebėti ir pasidžiaugti, kai jis to nedaro.
Todėl nedrauskite vaikui čiulpti nykščio, kai jis užsigauna, išsigąsta, supyksta ir pan.
Geriau tuomet priglauskite ir pasakykite, kad mylite.
Atpratimą nuo piršto, kaip ir nuo čiulptuko, galima paspartinti.
Ir geriausiai tam tiktų bendra su vaiku veikla.
Tokia, kuri nukreiptų vaiko dėmesį ir skatintų kūrybiškas mintis bei duotų įdomaus darbo rankoms.
Neuždėkite naktinių drabužėlių rankogalių, neapklijuokite vaiko pirštų pipiriniais pleistrais ir netepliuokite nykščio įvairiausiomis bjaurastimis.
Vaikas vien dėl to nepasidaro laimingesnis.
Geriau sukurkite jaukią aplinką, praleiskite su juo daugiau laiko, žaiskite aktyvius žaidimus.
Jūsų kūdikis kiša viską į burną?
3-4 mėnesių kūdikiai jau sugeba pakankamai tiksliai koordinuoti judesius ranka-burna, t.y. jie gali sučiupti įvairius daiktus rankytėmis ir geba juos „įtaikyti“ į burnytę.
Specialistų teigimu, kūdikiai iki 6 mėnesių amžiaus labai didelę dalį informacijos apie juos supantį pasaulį gauna būtent per burną (suaugusiems daugiausiai informacijos suteikia rega).
Atliekant tyrimus pastebėta, kad vos 10-12 savaičių vaisius esantis gimdoje ima čiulpti savo pirštukus ir delniukus.
Leiskite kūdikiui tyrinėti pasaulį burna.
Palaikykite švarą.
Įvertinkite springimo riziką.
Įvertinkite apsinuodijimo riziką.
Kaip sustabdyti vaikų nykščio čiulpimą? | Dr. Barnali Das | Apollo 24|7
tags: #kudikis #kumsciuoja #delna
