Užkrečiamasis moliuskas (lot. Molluscum contagiosum) - tai lėtinė lokalizuota infekcinė odos liga, kurią sukelia užkrečiamojo moliusko virusas (Molluscum contagiosum virus, MCV). Ši liga dažniausiai pasireiškia vaikams, tačiau gali susirgti ir suaugusieji, ypač lytiškai aktyvūs jauno amžiaus asmenys ar tie, kurių imuninė sistema yra nusilpusi.
Nors pavadinimas gali skambėti egzotiškai ar net bauginančiai, tai yra ganėtinai dažna odos liga, kurią sukelia poksvirusų šeimai priklausantis virusas. Užkrečiamasis moliuskas yra gerybinė virusinė odos infekcija, pažeidžianti tik viršutinį odos sluoksnį - epidermį. Virusas nepatenka į kraują ar vidaus organus, todėl sisteminio pavojaus sveikatai nekelia, tačiau sukelia nemalonius estetinius pakitimus ir diskomfortą.
Infekcijos sukėlėjas perduodamas nuo odos ant odos liečiantis su sergančiuoju. Ligonis gali pernešti virusą į kitas savo kūno vietas liesdamas ar krapštydamas bėrimą. Jei odos pažeidimas yra lytinių organų srityje, užkrečiamasis moliuskas traktuojamas kaip lytiškai plintanti liga. Sukėlėjas taip pat gali būti perduodamas nuo sergančiojo per daiktus, pvz.: naudojantis tais pačiais rankšluosčiais, vonios kempinėmis ir kt.
Ligos apibūdinimas ir simptomai
Užkrečiamasis moliuskas pažeidžia odą. Virusas dauginasi ląstelių citoplazmoje, kur sudaro citoplazminius intarpus. Epidermio infekavimas užkrečiamojo moliusko virusu sukelia jo hipertrofiją ir hiperplaziją, susiformuoja tipinis odos pažeidimas, kuris per keltą savaičių ar mėnesių iš lėto didėja.
Odos pažeidimas gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje, išskyrus delnus ir padus. Vaikams dažniau pažeidžiamas veidas, liemuo, galūnės, o suaugusiems kirkšnys, lytinių organų sritis, šlaunys, apatinė pilvo dalis. Labai retais atvejais bėrimai gali atsirasti burnos gleivinėje.
Dažniausiai ligoniai nejaučia jokių simptomų, tik odoje atsiranda tipiškas papulinis bėrimas. Kai kurie skundžiasi pažeistos vietos niežuliu, jautrumu ar skausmu. Daliai pacientų aplink bėrimus atsiranda alerginis odos uždegimas. Susidarę bėrimai vokų odoje gali sąlygoti konjuktyvitą.
Odoje atsiranda standžios, lygiu paviršiumi, aiškių ribų, kupolo formos papulės. Paprastai bėrimas būna normalios odos spalvos, tačiau kartais gali būti lengvo perlamutrinio blizgesio. Vėliau mazgelio centre atsiranda įdubimas, kartais su angele centre, pro kurią matosi balkšvas ar gelsvai rusvas į varškę panašus turinys, kuris paspaudus išbėga.
Bėrimo elementai paprastai būna 2-6 mm diametro. Papulių skaičius svyruoja nuo 1 iki 20. Dažniausiai jos išsidėsto grupelėmis, tačiau gali būti pasklidusios odoje po visą kūną.
Pacientams, infekuotiems ŽIV, bėrimo elementai gali būti didesni (iki 1 cm dydžio) ir jų gali atsirasti daugiau (>30 vienetų), nei asmenims su normalia imunine būkle.
Kas sukelia ir kaip plinta užkrečiamasis moliuskas?
Ligą sukelia Molluscipox virusų genčiai priklausantis, poksvirusų grupės užkrečiamojo moliusko virusas. MCV užsikrečiama nuo sergančio žmogaus. Ligos inkubacinis periodas (laikotarpis nuo užsikrėtimo iki ligos simptomų atsiradimo) svyruoja nuo 2 iki 7 savaičių, tačiau kartais jis gali užsitęsti net iki 6 mėnesių.
Suprasti plitimo kelius yra gyvybiškai svarbu norint sustabdyti infekciją. Molluscum contagiosum virusas yra itin atsparus ir lengvai perduodamas. Pagrindinis perdavimo būdas yra tiesioginis kontaktas „oda į odą“. Be tiesioginio kontakto, virusas plinta ir per užkrėstus daiktus (fomitus). Tai gali būti rankšluosčiai, kempinės, patalynė, drabužiai, žaislai ar sporto inventorius.
Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į autoinokuliaciją. Tai procesas, kai žmogus pats platina virusą savo kūne. Palietus ar pakrapščius moliuską, virusas patenka ant pirštų ir vėliau pernešamas į kitą kūno vietą.
Rizikos grupės ir dažniausiai pažeidžiami asmenys
Užkrečiamasis moliuskas- gana dažnai pasitaikanti odos liga. Tikslus ligos paplitimas nėra žinomas, tačiau skaičiuojama, kad jos paplitimas įvairiose populiacijose svyruoja nuo 2 iki 8%. Manoma, kad JAV apie 5% vaikų yra infekuoti MCV. Tarp užsikrėtusių ŽIV užkrečiamojo moliusko paplitimas yra didesnis, nuo 5 iki 20%.
Užkrečiamasis moliuskas labiau paplitęs tarp vaikų, nors gali susirgti ir suaugę, ypač lytiškai aktyvūs jauno amžiaus asmenys. Suaugusiems liga dažnesnė esant imunodeficitinėms būklėms (ŽIV infekcija), vartojantiems steroidinius hormonus, po chemoterapijos, esant limfoproliferaciniams sutrikimams. Užkrečiamasis moliuskas taip pat dažniau pasitaiko tarp žmonių, sergančių atopiniu dermatitu.
Vaikai nuo 1 iki 10 metų yra viena dažniausių rizikos grupių, nes jų imuninė sistema dar nėra visiškai subrendusi, o artimas fizinis kontaktas darželiuose, mokyklose ir žaidimų aikštelėse sudaro idealias sąlygas virusui plisti.
Asmenys, sergantys atopiniu dermatitu (egzema), taip pat patenka į rizikos grupę. Jų oda yra sausa, pažeista, o apsauginis odos barjeras - sutrikęs. Dėl to virusui daug lengviau prasiskverbti į odą. Be to, egzemos kamuojami žmonės dažnai kasosi, o tai skatina autoinokuliaciją.
Asmenys su nusilpusia imunine sistema (sergantys ŽIV, vėžiu ar po organų transplantacijos) gali sirgti sunkiau, bėrimai gali būti gausesni, didesni ir sunkiau pasiduodantys gydymui.
Diagnostika
Užkrečiamasis moliuskas dažniausiai diagnozuojamas apžiūros metu nustačius tipinius bėrimo elementus. Tačiau kartais užkrečiamąjį moliuską tenka skirti nuo daugelio kitų į jį panašių odos ligų.
Jei pacientui užkrečiamojo moliusko rizika yra maža, o atsiradę bėrimai yra netipinės išvaizdos ar netipinėse kūno vietose, visuomet reikėtų pagalvoti, o jei reikia ir ištirti dėl tokių ligų kaip karpos, kondilomos, papilomos, epiteliomos, bazalinių ląstelių karcinoma, herpetinio bėrimo ir kt.
Jei ligos diagnozė neaiški, gali būti atliekama pažeistos odos biopsija ir histologinis medžiagos tyrimas. Dažant mėginį hematoksilinu ir eozinu, MCV pažeistų keratinocitų citoplazmoje nustatomi būdingi intarpai- „moliuskų kūnai“.
Elektroninės mikroskopijos būdu galima nustatyti viruso daleles ląstelėje, taip pat galima pamatyti pažeistas ląsteles, kurios žiūrint įprastu mikroskopu atrodo normalios.
Esant dideliam skaičiui bėrimo elementų ar kai papulės yra didelio skersmens, o ypač veido srityje, pacientus reikia tirti dėl galimos ŽIV infekcijos.
Gydymas ir prevencija
Negydant užkrečiamasis moliuskas išlieka odoje keletą mėnesių, vėliau jis savaime išnyksta. Ligoniams su imuninės sistemos sutrikimais bėrimas gali išlikti ilgesnį laiką (iki 3 metų).
Kadangi liga yra užkrečiama, todėl taikant gydymą ne tik sutrumpėja sirgimo laikotarpis, bet ir apsisaugoma nuo užkrato perdavimo kitiems žmonėms ar jo pernešimo į kitas savo kūno vietas liesdamas ar krapštant bėrimus. Suaugusiems šalinti užkrečiamąjį moliuską rekomenduojama, jei jis yra lytinių organų srityje, kad išvengti ligos plitimo lytinių santykių metu. Nors yra manoma, jog kitose kūno vietose šalinti pažeidimų nėra būtina, nes per laiką jie savaime išnyksta, tačiau neretai jie šalinami dėl kosmetinių priežasčių.
Yra nemažai užkrečiamojo moliusko šalinimo metodų, tačiau kuris iš jų geriausias nėra nustatyta. Užkrečiamasis moliuskas gali būti šalinamas taikant krioterapiją (išaugos užšaldymas), gydant lazeriu ar operaciniu būdu (moliusko išgrandymas). Gydant užkrečiamąjį moliuską taip pat gali būti efektyvūs vietiniai preparatai, kaip salicilio rūgštis, imikvimodas, tretinoino kremas ar gelis ir kt.
Infekuotiems ŽIV pacientams gydant užkrečiamąjį moliuską labai svarbus aktyvus priešvirusinis pagrindinės ligos gydymas.
Geros žinios yra tai, kad sveikiems vaikams užkrečiamasis moliuskas yra save ribojanti liga. Tai reiškia, kad imuninė sistema anksčiau ar vėliau pati atpažįsta virusą ir jį sunaikina be jokio išorinio įsikišimo. Šis procesas, deja, nėra greitas - jis gali trukti nuo 6 mėnesių iki 2 metų, o kartais net ilgiau.
Būtent todėl daugelis dermatologų ir pediatrų visame pasaulyje rekomenduoja „stebėjimo ir laukimo“ taktiką. Tačiau yra situacijų, kai gydymas yra pagrįstas: dėl kosmetinių priežasčių, diskomforto, sparčiai plintant, esant antrinei infekcijai ar siekiant apsaugoti kitus.
How To Get Rid Of Molluscum FAST | Dermatologist Tips
Profesionalūs gydymo metodai
- Krioterapija (šaldymas skystu azotu): Moliuskas yra trumpai užšaldomas skystu azotu. Procedūra yra šiek tiek skausminga, o po jos gali susidaryti pūslelė.
- Kiuretažas (išgrandymas): Specialiu aštriu instrumentu (kiurete) moliusko turinys yra mechaniškai išgramdomas. Tai labai efektyvus metodas.
- Lazerio terapija: Naudojant pulsinį dažų lazerį, sunaikinamos kraujagyslės, maitinančios moliuską, ir jis sunyksta.
- Vietiškai veikiantys vaistai: Gydytojas gali paskirti receptinių tepalų, kurie stimuliuoja vietinį odos imunitetą arba sukelia vietinį uždegimą.
SVARBU: Griežtai nerekomenduojama bandyti moliuskų spausti, pradurti ar kitaip šalinti namuose. Taip ne tik sukelsite vaikui skausmą, bet ir galite išplatinti virusą į aplinkinius audinius, sukelti bakterinę infekciją ir palikti ilgalaikius randus.
Prevencija ir kasdienė priežiūra
Kol organizmas kovoja su virusu, galite imtis priemonių, kurios padės apsaugoti aplinkinius ir sustabdyti bėrimų plitimą:
- Venkite kasymosi: Nukirpkite vaiko nagus trumpai, o jei niežulys stiprus, pasitarkite su gydytoju.
- Uždenkite bėrimus: Jei vaikas lanko baseiną ar sporto būrelį, didžiausius moliuskus užklijuokite pleistru arba aprenkite ilgesniais drabužiais.
- Jokių bendrų daiktų: Kiekvienas šeimos narys turi turėti savo rankšluostį, kempinę ir kitas asmeninės higienos priemones.
- Atsargiai maudantis: Maudykite vaiką duše, o ne vonioje. Nenaudokite bendros kempinės.
- Stiprinkite odos barjerą: Reguliariai naudokite drėkinamuosius kremus (emolientus), ypač jei vaiko oda sausa ar jis serga atopiniu dermatitu.
Nors užkrečiamasis moliuskas gali atrodyti kaip didelė problema, svarbiausia išlikti ramiems ir apsišarvuoti kantrybe. Tai gerybinė ir laikina būklė, kurią daugumos vaikų organizmas įveikia savarankiškai. Atminkite, kad geriausias gydymas dažnai yra laikas.
