Vakcinacija yra viena svarbiausių priemonių, apsaugančių vaikus nuo pavojingų infekcinių ligų. Tačiau daugelis tėvų susiduria su klausimais ir nerimu dėl skiepų poveikio savo atžaloms. Šiame straipsnyje aptarsime, kokia yra kūdikio savijauta po skiepo, kokios reakcijos yra normalios, o kada reikėtų sunerimti.
Pagal šiuo metu galiojantį vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, naujagimiai, kūdikiai ir vaikai valstybės lėšomis skiepijami nuo 14 infekcijų: tuberkuliozės, hepatito B, difterijos, stabligės, kokliušo, poliomielito, Haemophilus influenzae B tipo infekcijos, tymų, epideminio parotito, raudonukės, pneumokokinės infekcijos, meningokinės (B tipo) infekcijos, žmogaus papilomos viruso ir rotavirusinės infekcijos.
Nemažai tėvų savo lėšomis paskiepija vaikus ir nuo kitų pavojingų ligų, tokių kaip vėjaraupiai ar erkinis encefalitas. Šios infekcijos gali komplikuotis sunkiu nervų sistemos pažeidimu.
Skiepai vaikams gali apsaugoti nuo ypač pavojingų ligų - poliomielito, difterijos ir stabligės, kurių mirtingumas siekia 30 proc. Džiugina, kad poliomielito Lietuvoje nebeturime daugiau nei 4 dešimtmečius, tačiau 1992 metais įvykęs poliomielito protrūkis Nyderlanduose neleidžia teigti, kad poliomielitas jau išnyko.
Norėčiau išskirti kokliušą, tymus ir meningokokinę infekciją, kurios pavojingiausios kūdikiams - susirgus sunkia ligos forma, rizika numirti yra itin didelė. Gaila, bet šių ligų dar pasitaiko.
Ką būtina žinoti, pasikiepijus vaiką?
Pirmą parą po skiepo reikėtų vengti aktyvios veiklos - nemaudyti vaiko, saugoti nuo peršalimo (neiti į lauką šaltuoju metų laiku, vėjuotą, lietingą dieną).
Po skiepo vaikui gali pasireikšti vietinės reakcijos - patinimas, paraudimas, sukietėjimas dūrio vietoje. Vietinės reakcijos labai dažnos ir gali būti net kas antram paskiepytam.
Organizmo reakcija į kiekvieną skiepą yra nevienoda. Tarkime, karščiavimas iki 38,0 °C, trunkantis iki 48 val. Jeigu karščiuojantis vaikas yra neramus, temperatūra nemažėja, patartina duoti paracetamolio, daugiau skysčių, neapkloti storomis antklodėmis (organizmas negalės atiduoti į aplinką šilumos pertekliaus).
Beje, skiepijant vaikus kai kuriais skiepais, pavyzdžiui, nuo meningokoko, rekomenduojama paracetamolio duoti profilaktiškai.
Daugumai žmonių skiepo vietoje atsiranda paraudimas ir guzelis, maždaug tokio dydžio, kaip uodo įkandimas. Kitiems būna ir stiprokos vietinės reakcijos. Pavyzdžiui, maždaug 6 metų vaikams paraudimas nuo skiepo gali išsiplėsti ir per visą rankytę. Taip pat gali pakilti temperatūra. Paprastai ji lengviau numušama vaistais negu ligos atveju, bet gali vis pakilinėti. Normalu, jeigu tai vyksta iki dviejų parų. Jeigu temperatūra kyla ir trečią parą po skiepo, jau reikėtų kreiptis į gydytojus ir žiūrėti, kodėl taip yra. Galbūt tai jau ne reakcija į skiepą, o kažkokia papildoma infekcija. Temperatūra gali pakilti iki 39 laipsnių - tokia dažniausiai būna po meningokoko skiepo, kuris turbūt yra agresyviausias iš visų, sukeliantis daugiausiai reakcijų į jį. Dažniau pasiskiepijus temperatūra būna apie 38 laipsnius. Taigi ir karščiavimas, ir guzelis, ir kažkoks paraudimas yra normalus organizmo atsakas į skiepą, pasitaikantis gal kas trečiam žmogui.
Dažniausiai priklauso nuo žmogaus individualios reakcijos. Tiems, kurie turi jautresnę odą, alergines reakcijas, dažnesni paraudimai. Paraudimo dydis paprastai priklauso nuo individualios žmogaus reakcijos į baltymą, nes kai kurių vakcinų pernešanti terpė sudaryta kiaušinio baltymo pagrindu.
Gali skirtis reakcija tik į meningokoko skiepą. Labai retais atvejais, mano praktikoje taip buvo turbūt dviem pacientams, kai pasiskiepijus maždaug po 7-10 dienų atsirado lengvas meningokokinis bėrimas. Bet jis buvo labai lengvas, neryškus. Reakcija į rotaviruso vakciną, kuri yra geriama, būna viduriavimas.
Blogai, jeigu tas skiepo vietoje atsiradęs guzelis ilgai laikosi. Paprastai tas guzelis laikosi kokias tris dienas. Po to jis minkštėja ir praeina. Jeigu jis laikosi ilgiau, reikėtų kreiptis į gydytoją. Taip pat reikėtų sunerimti, jeigu pasireiškė kažkokie supūliavimo požymiai, iš dūrio vietos skiriasi baltas ar skaidrus skystis, arba, jeigu skiepo vietoje atsiranda labai stiprus skausmas, kuris kamuoja net ir jos neliečiant. Tokiu atveju reikia žiūrėti, ar ta vieta nesupuliavo. Į gydytojus reikėtų kreiptis ir tada, jeigu skauda ne tik toje vietoje, kur buvo dūris, bet skausmas pereina ir į plaštaką. Tiesa, tokie atvejai yra labai reti.
Kai suaugusieji sako, kad pasiskiepijo ir stipriai susirgo, dažniausiai taip nutinka ne dėl reakcijos į skiepą, o dėl kažkokios papildomos infekcijos, kuria užsikrėsta anksčiau - galbūt atėjus į polikliniką. Šiuo laikotarpiu poliklinikose žmonės mažiau kontaktuoja tarpusavyje, nes atskirti sergančiųjų srautai, bet anksčiau būdavo taip, kad visi bendroje krūvoje laukdavo: tiek sveiki, atėję skiepytis, tiek ir sergantys - sloguojantys, kosintys. Žmogus gali prieš pat skiepą užsikrėsti kokia nors liga ir kur nors parduotuvėje. Bet susirgti nuo skiepo neįmanoma.
Apskritai stengiamės neskiepyti žmonių, kurie turi kažkokių ligų simptomų, kataro požymių, nes tuo metu jau žmogaus imunitetas turi ką veikti - jis kovoja jau turima su infekcija ir to imuniteto nesinori dar papildomai užkrauti skiepu. Mes nežinome, ar tokiu atveju skiepas suveiks, kaip reikia, kai organizmo ląstelės ir šiaip nukreiptos į ligos tvarkymą. Be to, paskiepijus sergantį žmogų mes galime dar pabloginti esamos ligos eigą, nes prisidės ir reakcija į skiepą, todėl organizmui teks dorotis su dviem problemomis.
Nėštukėms skiepytis rekomenduoja. Jų nerekomenduojama skiepyti tik pirmame nėštumo trimestre, kai yra pats vaisiaus vystymasis ir nežinia, kaip organizmas sureaguos į imuniteto pasikeitimą. Vėliau nėščioms moterims skiepytis rekomenduojama. Taip pat rekomenduojama pasiskiepyti planuojančioms nėštumą.
Nerekomenduojama intensyviai sportuoti, nes tada eikvojame daug energijos ir stipriai prakaituojame, todėl aplink skiepo vietą gali lengviau patekti infekcija. Pasiskiepusiems vasarą nerekomenduojama maudytis atviruose telkiniuose vėlgi dėl infekcijos. Reikia suprasti, kad oda yra pažeista ir infekcijos patekimo kelias atviras. Nerekomenduočiau ir maudytis vonioje, ypač ilgai joje mirkti, kad paskiepyta vieta nesušlaptų, neišbrinktų. Reikėtų nenaudoti ir prausiklių, netrinti paskiepytos vietos. Viso to reikėtų laikytis vieną parą, kol oda pažeista, paskui tos, liaudiškai tariant, „skylutės“ odoje nelieka - ji užsitraukia, užrandėja.
Skiepijant suleidžiama dalelė ligos sukėlėjo tam, kad imuninė sistema su juo susipažintų ir pagamintų atminties ląstelių. Kitaip tariant, kad susiformuotų imuninė atmintis ir, antrą kartą susidūrus, pavyzdžiui, per kvėpavimo takus patekus tam pačiam sukėlėjui, imuninė sistema jį atpažintų, jo nebepriimtų ir net nesukeltų uždegimo.
Skiepai neapsaugo šimtu procentų - galima susirgti, bet tai bus daug lengvesnė ligos forma. Nebereikia tų penkių dienų, kad susiformuotų imuninės ląstelės ir stotų į kovą su ligos sukėlėju. Taip mes išlošiame laiko.
Mes norime, kad vaikas ta liga tarsi persirgtų, nes taip susiformuoja imuninė atmintis.
Paskiepytas vaikas serga - jo organizmo imuninės ląstelės dirba, kad suformuotų imuninę atmintį, bet kliniškai to mes dažniausiai nematome. Kartais vaikas ir pakarščiuoja, būna irzlus, paskauda tą vietą. Visas imuninės sistemos atsakas būna toks, tarsi mes sirgtume ta liga, tiktai simptomai nebūna išreikšti taip, kaip būdinga tai ligai. Todėl kad ne gyvas virusas ir ne visa bakterija skiepo pavidalu suleidžiama, o tik jos dalelė, sukelianti imuninį atsaką.
Skiepas susideda iš veikliosios medžiagos - ligos sukėlėjo dalelės. Ji yra organinės kilmės, o visi mes mokėmės ir žinome, jog organinės medžiagos labai greitai žūsta, todėl kad vakcinos galiojimas būtų pakankamai ilgas, kad ją galima būtų pagamintą atvežti ten, kur reikia, reikalingi tam tikri konservantai. Konservantai vis keičiasi ir tobulėja. Anksčiau buvo naudojami vienokie junginiai, dabar dedami kuo mažiau kenksmingi konservantai, be to, naudojamas fiziologinis skystis ir vadinamieji adjuvantai, aš juos vadinu skundikais. Kadangi leidžiami negyvi sukėlėjai arba tik jų dalelė, mūsų imuninė sistema jų gali net nepastebėti, tai šie „skundikai“ priverčia imuninę sistemą atsigręžti į sužeidimo vietą ir pradėti kovą. Adjuvantai - vietinės medžiagos, sukeliančios menką uždegimą, kad imuninė sistema pastebėtų ligos sukėlėją.
Pasaulyje kasdien skiepijama tūkstančiai vaikų, o pašalinių reakcijų pasitaiko tikrai nedaug. Tuomet kyla klausimas, kas dėlto kaltas - vakcina ar vaiko imuninė sistema? Be jokios abejonės, nepageidaujamas reakcijas sukelia ne pati vakcina, o konkretaus vaikelio organizmo ir vakcinos sąveika. Kartais jokie mokslininkai negali nuspėti, kad vaiko organizmas sureaguos žaibiškai ir netinkamai. Kitaip tariant, vaiko imuninė sistema pernelyg stipriai sureaguoja į vakciną, kad tuoj pat pasireikštų pašalinės reakcijos. Kol kas jokiais tyrimais tokios reakcijos numatyti neįmanoma. Jau ieškoma genų ar jų sąveikos, galbūt leisiančios atspėti, kuris mažylis į vakciną reaguos audringai. Įdomu ir tai, kad vaiko imuninė sistema skirtingais amžiaus tarpsniais į skiepus gali sureaguoti skirtingai. Norėčiau nuraminti visus tėvus ir patikinti, kad kiekvieną dieną daugybė mokslininkų ieško būdų, kaip dar labiau patobulinti vakcinas.
Vakcinų veiklioji medžiaga - gyvi susilpninti mikroorganizmai arba mikroorganizmų fragmentai. Tai natūralios veikliosios medžiagos, kurios sužadina paskiepytojo imuninę sistemą. Pačios savaime vakcinoje esančios medžiagos nėra toksiškos ar kitaip biologiškai aktyvios, todėl įskiepijus vakciną imuninei apsaugai susidaryti reikia tam tikro laiko (dažniausiai - maždaug mėnesio).
Įskiepytos vakcinos veikia vaiko imuninę sistemą. Gyvų ir negyvų vakcinų poveikis kiek skirtingas. Gyvosios vakcinos - iš sergančių lengvomis ligų formomis išskirti ir šiuolaikinėmis priemonėmis stabilizuoti natūralūs mikroorganizmai (dažniausiai - virusai). Paskiepytojo organizme jie dauginasi ir sukelia infekcinį procesą. Paprasčiau tariant, įskiepijus gyvą vakciną, sukeliama labai lengva „liga“, kuri dažniausiai neturi klinikinių požymių. Virusai dauginasi tiek, kiek jiems leidžia paskiepyto vaiko imuninė sistema. Įdomu, kad ši „lengvos ligos“ idėja yra labai sena: jau prieš 2-3 tūkstančius metų Rytų medicinoje buvo žinomi bandymai apsaugoti nuo raupų, įskiepijant sergančiojo labai lengva forma pūlinukų turinio. Panašių bandymų būta ir vėliau Anglijoje ir kituose kraštuose, rengiant vadinamuosius „raudonukės vakarėlius“, kai pabūti su sergančiu raudonuke buvo sukviečiami aplinkinių sodybų vaikai. Šiuolaikinių vakcinų pranašumas - griežtai kontroliuojama vakcinų kokybė ir vakcininių mikroorganizmų saugumas.
Šiuolaikinės vakcinos yra labai saugios, tačiau negali nesukelti absoliučiai jokių reakcijų - juk jos turi sužadinti imuninį atsaką! Retais atvejais (iki 5% paskiepytųjų) reakcijos po skiepijimo gali būti kiek stipresnės. Kiekvienam vaikui vakcinų poveikis gali kiek skirtis, todėl po paskiepijimo bent 3 dienas vaikams reikia daugiau dėmesio. Dažniausi reiškiniai - vietiniai: paraudimas, patinimas, jautrumas injekcijos vietoje. Šie nepageidaujami reiškiniai visiškai nepavojingi ir praeina be jokio gydymo. Kartais paskiepyti vaikai sukarščiuoja. Karščiavimas yra normali imuninės sistemos reakcija. Labai aukšta temperatūra gali būti pavojinga, pavyzdžiui, sukelti traukulius. Kad šio pavojaus išvengtumėte, savo namuose turėkite vaiko amžių atitinkančių ir nepasibaigusio galiojimo laiko karštį mažinančių vaistų, pavyzdžiui, Paracetamolio arba Ibuprofeno.
Jeigu tėvai skiepų dieną šiek tiek labiau pasaugotų vaiką, pašalinių reakcijų į skiepus greičiausiai būtų kur kas mažiau. Kai mažylis paskiepijamas, gydytojai rekomenduoja tos vietos nešlapinti, vaikelio nemaudyti, per daug neleisti dūkti. Jei mažius irzlus, sukilus temperatūrai reiktų duoti vaistų. Vaikučiui reikia ramybės, kad jo organizmas ramiai suformuotų imunitetą.
Taip pat žr.
Vaikų skiepijimo tvarkaraštis. Paprasta mnemonika imunizacijai (0–6 metų amžiaus). NCLEX
Kada negalima skiepyti?
Neskiepijama tada, kai gydytojai dėl tam tikrų priežasčių nusprendžia, kad skiepai gali sukelti itin dideles pašalines reakcijas. Mūsų šalyje imunologija nėra taip išvystyta kaip užsienyje, kur ištisi skyriai ir begalės gydytojų sprendžia, kaip paskiepyti vaiką, turintį imunodeficitinę ligą (kai nesigamina visiškai jokie antikūnai, t. y. nesiformuoja imunitetas). Mokslininkai suka galvas, kaip paskiepyti tokį vaiką, kad jis būtų apsaugotas nuo mirtinų ligų. Sergant onkologinėmis ligomis ar persodinus organus, imuninė sistema slopinama medikamentais, tačiau galvojama, kaip apsaugoti net tokius mažylius.
Tobulėjant imunologijos mokslui, kontraindikacijų, kai nerekomenduojama skiepytis, vis mažėja. Kartais nusprendžiama skiepus šiek tiek atidėti, bet tuomet tėvai turi pasaugoti vaikelį: derėtų pamiršti visas keliones, nevaikščioti po didžiulius susibūrimus, galbūt nelankyti darželio, žodžiu, būti itin atsargiems. Skiepų atidėjimas - nemenka rizika vaikeliui, tėčiai ir mamos neretai to nesupranta, laksto visur su mažuoju kaip be galvos, kitaip nei liūto tampymu už ūsų aš to nepavadinčiau.
Ką daryti, jei atsirado nepageidaujamų reakcijų?
Su V.Strazdiene kalbame apie vaikų skiepijimą - kokie skiepai priklauso Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriui ir yra kompensuojami valstybės, kokie yra papildomi skiepai ir kaip tėvams nuspręsti - reikia jų ar ne, kokios dažniausios skiepų šalutinės reakcijos ir dėl ko jos kyla.
Šiuo metu yra apie 30 ligų, nuo kurių galima pasiskiepyti. Pagal naujausią 2018 m. patvirtintą valstybės finansuojamų skiepų kalendorių, kuris vis papildomas (naujausias įtrauktas skiepas yra nuo B tipo meningokoninės infekcijos), skiepijama nuo tuberkuliozės, hepatito B, kokliušo, difterijos, stabligės, B tipo Haemophilus influenzae infekcijos, poliomielito, pneumokokinės infekcijos, tymų, epideminio parotito, raudonukės, Žmogaus papilomos viruso, rotavirusinės infekcijos. Yra ir papildomų skiepų, kuriais skiepijami keliautojai, vykstantys į šalis, kuriose yra grėsmė užsikrėsti tokiomis ligomis kaip vidurių šiltinė, geltonasis drugys, hepatitas A ir kiti. Jeigu planuojate vykti į Azijos, Afrikos šalis, be abejo, reikėtų atsižvelgti į reikalingus skiepus ir ne tik paskiepyti vaiką, bet ir patiems pasiskiepyti. Erkę galima pasigauti ir Vingio parke. Lietuvoje nekompensuojama erkinio encefalito vakcina. Pas mus didelis sergamumas šia liga ir specifinio gydymo nuo jos nėra. Vaikus galima skiepyti nuo vienų metų, dabar pavasaris, balandis, erkės atsibunda, tad labai rekomenduojame paskiepyti tuos vaikus, kurie dažniau būna su tėvais gamtoje, gyvena miškingose teritorijose. Kita vertus, erkę galima pasigauti ir Vingio parke.
Paprasčiau tariant, įskiepijus gyvą vakciną, sukeliama labai lengva „liga“, kuri dažniausiai neturi klinikinių požymių. Virusai dauginasi tiek, kiek jiems leidžia paskiepyto vaiko imuninė sistema. Įdomu, kad ši „lengvos ligos“ idėja yra labai sena: jau prieš 2-3 tūkstančius metų Rytų medicinoje buvo žinomi bandymai apsaugoti nuo raupų, įskiepijant sergančiojo labai lengva forma pūlinukų turinio. Panašių bandymų būta ir vėliau Anglijoje ir kituose kraštuose, rengiant vadinamuosius „raudonukės vakarėlius“, kai pabūti su sergančiu raudonuke buvo sukviečiami aplinkinių sodybų vaikai. Šiuolaikinių vakcinų pranašumas - griežtai kontroliuojama vakcinų kokybė ir vakcininių mikroorganizmų saugumas.
Skiepai turi praeiti visą ilgą kelią, kol ateina į mūsų rinką. Tikrai neturime jokio pagrindo vadinti skiepus nesaugiais. Kiekvienas skiepas turi būti patikrintas klinikiniais tyrimais. Pirma stadija klinikinio tyrimo, -kai skiepijami sveiki savanoriai, žiūrima, kokios reakcijos, kokie galimi šalutiniai poveikiai. Antra ar trečia klinikinio tyrimo stadijos - kai skiepijama daugiau žmonių, kiekvienas jų yra kruopščiai stebimas, registruojamos visos šalutinės reakcijos, atliekami kraujo tyrimai ir begalė procedūrų. Kai vakcina patvirtinama, toliau registruojamos šalutinės reakcijos. Negaliu sakyti, kad aš - kaip šeimos gydytoja - stebiu šalutines reakcijas, nes viskas registruojama plačiau. Skiepai yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, JAV skiepijama šimtai tūkstančių vaikų. Pagal tuos duomenis yra daromos išvados ir skaičiuojamas šalutinių poveikių dažnis. Labai mažai pasitaiko tų sunkių anafilaksinių reakcijų, kuriomis visuomenę gąsdina prieš vakcinas nusiteikę žmonės. O dažniausi šalutiniai poveikiai yra skausmas, paraudimas, patinimas dūrio vietoje, iki trijų dienų gali pasireikšti bendri negalavimo simptomai, gali būti nedidelis karščiavimas. Labai mažai pasitaiko tų sunkių anafilaksinių reakcijų, kuriomis visuomenę gąsdina prieš vakcinas nusiteikę žmonės.
Temperatūra nėra katastrofa, rekomenduojame duoti paracetamolio ar ibuprofeno ir per keletą dienų tai praeina. Reakcija į skiepą priklauso ir nuo pačios vakcinos. Jos skirstomos į antigenines vakcinas, kuriose yra tik tam tikra to viruso ar bakterijos dalelė, antigenas, tai nėra visas virusas ar bakterija. Į tokias vakcinas reakcijos būna gerokai silpnesnės. O, sakykime, skiepo nuo tymų vakcinoje yra gyva susilpninta bakterija. Tai taip pat nėra gyvas virusas, kuris sukelia ligą. Pasiskiepiję šia vakcina jūs nesusirgsite, jūsų vaikas taip pat nesusirgs, tiesiog reakcija, tikėtina, bus didesnė. Priklauso ir nuo paties asmens, pavyzdžiui, alerginė būklė, kuri gali išprovokuoti didesnę reakciją. Kartais mes negalime nuspėti: ir alergijų, atrodo, nėra, ir vaikas sveikas, bet būna didesnė reakcija.
Taip. Galbūt kartais yra laiko klausimas, galbūt šeimos gydytojas, dirbantis valstybinėje poliklinikoje, neturi tiek daug laiko skirti vienam žmogui, neturi laiko tiek daug viską išaiškinti, bet pagal įstatymą tėvai turi pasirašyti sutikimą, kad yra supažindinti su šalutinėmis reakcijomis.
Ar verta skiepyti?
Gyvename XXI a. Ar norime, kad vaikų mirtingumas Lietuvoje vėl būtų toks, koks buvo prieš 50 metų ar viduramžiais? Dabar Lietuvoje vaikų mirtingumas yra sumažėjęs iki minimumo, galime paklausti savo senelių, kiek tais laikais vaikų gimdavo ir kiek mirdavo. Vakcinos labai daug prisideda prie to, kad vaikų sergamumas ir mirtingumas mažėtų. Galbūt tymai atrodo ne tokia jau rimta liga, mirtingumas yra apie 0,2 proc. - gal ir nėra labai daug, bet jei sergančių skaičius viršytų 1000, vadinasi, turėtume ir mirčių atvejų. Šiais laikais migracija padidėjusi, tad tos ligos sėkmingai gali atsirasti ir Lietuvoje. Pasitelkiant skiepus pasaulyje apskritai pavyko išnaikinti kai kurias ligas, tokias kaip raupai, poliomielitas, difterija - tokių ligų mes jau nebematome, tačiau jos sėkmingai gyvuoja Afrikos, Azijos žemynuose. O šiais laikais migracija padidėjusi, tad tos ligos sėkmingai gali atsirasti ir Lietuvoje, jeigu bus tam terpė, bus didelis skaičius vaikų, neskiepytų nuo tų ligų, turėsime protrūkius ir jų. Kito kelio, kaip išvengti visų tų ligų, be skiepų, nėra!
Yra toks posakis, kad vakcinos tapo savo sėkmės įkaitėmis. Tymų jau daug metų neturėjome Lietuvoje, tik pernai padaugėjo susirgimų - buvo užfiksuota 30 tymų atvejų. Daug kam taip atrodo: kam čia skiepytis, jei tų ligų nėra, tada juk nėra ir pavojaus. Galbūt čia ir slypi ta didžioji dalis mitų ir nenoro skiepytis. Daug kam taip atrodo: kam čia skiepytis, jei tų ligų nėra, tada juk nėra ir pavojaus. 1998 m. buvo paskelbta tokia studija, kurioje ištirta tik dvylika vaikų ir neva nustatyta sąsaja tarp autizmo ir skiepo nuo tymų. Po kurio laiko tas mokslinis darbas buvo diskredituotas, gydytojui atimta mediko licencija ir įrodyta, kad tai nebuvo mokslinis tyrimas, kitaip tariant - netikra žinia. Paskui buvo atlikta daugybė tyrimų ir paneigtos bet kokios sąsajos tarp autizmo ir skiepo nuo tymų. 2002-aisiais Danijoje buvo atlikta didžiulė studija - paskiepyta daugiau kaip 200 tūkst. vaikų ir jokios sąsajos nėra. Galbūt reikėtų remtis įrodymais grįsta medicina, o ne gandais.
Dabar pasikeitė medicina, pakito ir žmonių santykiai, tėvams leidžiama patiems apsispręsti, nebėra privalomų skiepų, yra tik profilaktiniai, niekas niekam nekomanduoja ir nenurodinėja. Mamoms ir tėčiams lieka patiems prisiimti atsakomybę. Už vaiką iš tiesų atsako tėvai ir valstybė. Tėvai nelabai nori pasirašyti jokių popierių, kad atsisako skiepų ir prisiima visą atsakomybę už tai, kas nutiks. Iš tiesų visi nori apsaugoti mažuosius nuo beprasmiškų mirčių, kad niekas neiškeliautų anapilin nuo tų ligų, kurioms galima užkirsti kelią. Jeigu tėvai atsisako šiuo momentu pačių veiksmingiausių profilaktinių priemonių - skiepų, medikai jų prašo tai patvirtinti savo parašu, norėdami užsitikrinti, kad paskui niekas jų nekaltins, jeigu kūdikis mirs, tarkime, nuo tymų.
Daugelis ligų, nuo kurių siūloma skiepytis, iš tiesų yra išgydomos, tačiau visa bėda - jų komplikacijos. Kai taip nutinka, tėčiai ir mamos nekaltina savęs, kad neskiepijo, nekaltina silpnos vaiko imuninės sistemos, visada kaltas lieka medikas. Labai daug teismų vyksta dėl vaikų mirčių nuo meningokoko infekcijos, tačiau visi gydytojai jums pasakys, kad žaibinės meningokoko infekcijos išgydyti beveik neįmanoma. Lengviausia kaltinti kitus, o ne save. Taip ir su tuo skiepų atsisakymu: kai parašas bus padėtas, nebebus ko kaltinti, tik save. Kodėl siūloma skiepytis nuo tam tikrų ligų? Todėl, kad susirgus jomis, nebūtų rimtų komplikacijų. Dėl to tėvai ir turi įsiklausyti į kompetentingų specialistų patarimus, kitaip, užklupus ligai, padėti bus gerokai sunkiau.
Šiuolaikiniai tėvai nedrįsta padaryti kažką ne taip - baidosi skiepyti, bet baiminasi ir neskiepyti. Ieško informacijos, vieno tobulo patarimo, kaip elgtis, bet taip nebūna. Internetas mirgėte mirga visokiausios pseudoinformacijos apie skiepų siaubus - beždžionių ar net žmonių aborto liekanas, gyvsidabrį ir dar bala žino ką. Man taip norisi paklausti, o kodėl sklinda kalbos, kad tie farmacininkai taip bjauriai elgiasi, kokių tikslų siekia - nori numarinti viso pasaulio vaikus? Tuomet gal lengviau kokią bombą numesti, nei investuoti milijardus į medicininius tyrimus nuolat tobulinant vakcinas…
Kai gimdytojai sako, kad jie nuspręs, kokiais skiepais skiepys vaiką, man tai skamba, tarsi jie spręstų, nuo kokios ligos vaikeliui geriau numirti. Tarsi mes žinotume, kokia liga susirgsime, o kokia ne. Iš tiesų daugėja skiepų nuo ligų, kurios ne visiems mirtinos: jos tiesiog gali sutrikdyti gyvenimo kokybę ir stipriai iškankinti organizmą. Tarkime, rotavirusinė infekcija - nuo jos ne tiek jau daug ir miršta, bet per tas dvi savaites, kol vaikas serga (vemia, viduriuoja, tada guldomas į infekcinį skyrių, badomas), kiek skausmo ir kančių patiria, kaip išsenka…Kai šitai matai, turėtum pagalvoti, ar ne geriau būtų buvę paskiepyti. Arba paimkime meningokoką ir pneumokoką, didesnė rizika, be jokios abejonės, yra meningokokinė infekcija. Tačiau jei vaikas nuolatos serga pneumokokinėmis infekcijomis, dažnai vartoja antibiotikus, serga plaučiu uždegimu. Galbūt jį pavyksta išgydyti, bet vaikelio imuninė sistema tinkamai nesiformuos, nes bus tiesiog pervargusi nuo nuolatinės kovos su ta bakterija. Juk plaučių uždegimo baimė atėjusi iš mūsų tėvų ir senelių kartos, kai nuo šios ligos neretas ir į dausas iškeliaudavo.
Šiais laikais yra skiepų nuo pneumokoko, tai kam tėveliams nuolat bijoti, jei galima tiesiog paskiepyti savo vaikiuką. Ligų yra pačių įvairiausių, bet niekas negali pasakyti, kokia užpuls jūsų vaiką. Tos kalbos, esą kam skiepyti nuo poliomielito, nes jis jau išnaikintas, yra absoliučiai neteisingos. Jeigu neskiepysime savo vaikų, visos tos neva išnaikintos ligos tiesiog sugrįš.
Skiepų kalendorių ne šiaip sau sugalvojo koks medicinos biurokratas iš neturėjimo ką veikti. Jeigu jau taip nepasitikime Lietuvos medicinos sistema, atsiminkite, kad esame dar ir Europos Sąjungoje, tad daryti nesąmonių mes tiesiog negalime. Galų gale visame pasaulyje su skiepais niekas nekvailioja - tai labai prižiūrima ir stebima sritis visuose žemynuose.
Dažnai skiepų priešininkai priekaištauja, kad vakcinos netiriamos Lietuvoje. Kam mėtyti pinigus, jei tos vakcinos per visus galus išnagrinėtos visame pasaulyje ir daug turtingesnėse valstybėse? Skiepų kalendorius patvirtinamas po itin atidaus stebėjimo ir tyrimo: jeigu jau rekomenduojama skiepyti tokiu metu, vadinasi, nustatyta, kad būtent tuomet mažiausia tų skiepų šalutinių reakcijų tikimybė. Kartais girdžiu, esą gaila skiepyti tokius mažulyčius. Bet jie ir skiepijami tik todėl, kad jų imunitetas labai menkas: kuo mažesnis kūdikis susirgs, sakykime, kokliušu, tuo didesnė tikimybė, kad jis numirs.
Didžiausia rizikos grupė susirgti meningokokine infekcija - kūdikiai. Norite palaukti, kol vaikui sukaks dešimt metų, nes dabar dar gaila, labai mažas? Galite pabandyti, bet vargu ar vaikas iš viso tokio amžiaus sulauks. Lietuva pirmauja pasaulyje pagal meningokoko B susirgimus ir mirtingumą. Lygiai dėl tos pačios priežasties visai mažyčius skiepija ir nuo tuberkuliozės - mūsų šalyje šia liga sergančių žmonių nepaprastai daug. Hepatito skiepai taip pat rekomenduojami kuo anksčiau: galima juos atidėti, tačiau tuomet tėveliai neturėtų prašyti atlikti vaikui kraujo tyrimų, neverti kūdikiui auskarų, nes bet kokia skylutė vaiko odoje didina riziką susirgti hepatitu B.
„Svetimas baltymas kenkia“ - tai dar vienas kliedesys apie skiepus. Mes įkvepiame svetimus baltymus, mes valgome ir geriame svetimus baltymus, kai kam perpilamas kraujas, transplantuojami organai, visai tai - taip pat svetimi baltymai. Net gerosios bakterijos yra svetimas, ne mūsų organizmo antigenas. Mes gyvename svetimų baltymų pasaulyje.
