Kūdikio pažintis su maistu - nepaprasta patirtis tiek jam, tiek tėvams.

Teisingi pastarųjų žingsniai lemia ne tik tai, kad mažylis gaus visų jam svarbiausių medžiagų, bet ir tai, kokį ryšį jis susikurs su maistu, kiek bus išrankus („nevalgysiu, nes žinau, kad bus neskanu“).

Nors daugelis mamų šiandien vis dar nesutaria, kada turėtų prasidėti kūdikio primaitinimas, medikai šiuo klausimu dėsto paprastai - pirmasis maistas kūdikiui duodamas nuo 4-6 mėnesio, priklausomai nuo jo augimo ir žindymo situacijos.

Įprastai rekomenduojama primaitinti nuo 6 mėnesių, tačiau vis dažniau gydytojai rekomenduoja primaitinti anksčiau.

Svarbu „skaityti“ ir mažylio siunčiamus signalus - kada jis stebi, domisi maistu, pats sėdi be pagalbos, siekia maisto ir jį dedasi į burną bei jau sugeba liežuviu nustumti maistą gilyn gerkle.

Kada pradėti papildomą primaitinimą?

Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos nuostatas primaitinimas turi būti pradedamas nuo 6 mėn. amžiaus.

Tinkamą laiką pradėti papildomą kūdikių primaitinimą lemia ne tik mitybos ypatumai, bet ir sveikatos būklė bei kūdikio vystymasis.

Atsižvelgiant į įvairių veiksnių poveikį, Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) komisija patvirtino nuostatą, kad pradėti primaitinti yra tinkamas amžiaus intervalas, o ne konkretus laikas.

Europos, Šiaurės Amerikos pediatrų, vaikų gastroenterologų ir mitybos draugijos (ESPGHAN, ASPGHAN) rekomenduoja papildomą primaitinimą pradėti tarp 17-25 sav., t.y. tarp 4-ojo mėn. pabaigos ir 6-ojo mėn. pabaigos.

Pasaulio sveikatos 2023 m. rekomendacijose dėl papildomo primaitinimo taip pat teigiama, kad esant kūdikio sveikatos sutrikimui, primaitinimą galima anksčiau pradėti.

Per ankstyvas arba per vėlyvas maisto produktų įtraukimas siejamas su didesne įvairių sveikatos sutrikimų (alergija maistui, nutukimas, maitinimo sutrikimai ir kiti) rizika.

Papildomo primaitinimo pradžia kiekvienam kūdikiui yra individuali, atsižvelgiant į jo išsivystymą, mitybos būklę, augimą.

Nuo ko pradėti: pirmieji maisto kąsniai ir skoniai

Mažylis pats parodys, kiek jis nori valgyti, todėl visas „štai atskrenda lėktuvėlis“ technikas atidėkite į šalį.

Visiškai normalu, kad pirmąją savaitę vaikas suvalgys tik ketvirtadalį arbatinio šaukšto - jo ne tik skrandis dar itin mažas, bet ir ši patirtis labai neįprasta.

Žinoma, būna vaikų, kurie iš karto pradeda nuo kelių šaukštelių ir greitai suvalgo visą reikiamą porciją.

Esminė taisyklė paprasta - tėvai parenka, ką vaikas valgys, o vaikas reguliuoja, kiek.

Maitinti vaikutį reikėtų kas 2-4 valandas, o tarp valgymų - jokių užkandžiavimų, sulčių ar kompotų.

Pirmąjį mėnesį PO kiekvieno valgymo pasiūlykite kūdikiui pažįsti.

Jei maitinimo tikslas, kad vaikas valgytų daugiau, pirmiausiai jam visada duodame maisto ir tik tada, kai mažylis liaujasi valgęs, pasiūlykite MP.

Nei kompotų, nei saldžių gėrimų kūdikiams nereikia (pastarųjų net negalima!).

Geriausia pažintį pradėti nuo vienos daržovės ar vaisio tyrelės, ją tiekti per pietus.

Geriausias „startinis“ vaisius - vietinis sezoninis.

Bananą galima duoti paprastai pagremžus/sutrynus, o kitus - obuolius, kriaušes, slyvas (jei pats sezono įkarštis - persikus, persimonus) - pirmąsias primaitinimo savaites reikia pagarinti, kad šie suminkštėtų.

Tik po kelių savaičių juos jau galima pagremžti šviežius.

Pamažu galima didinti daržovių bei vaisių įvairovę.

Daržovės (geriau pradėti nuo jų, o ne nuo vaisių) bei vaisiai.

Kūdikio amžiaus ir primaitinimo rekomendacijos

Virškinimo sistemos ir motorinių įgūdžių vystymasis

Virškinimo sistemos vystymasis:

Gimdoje vaisiaus maitinimas vyksta per placentos/virkštelės kraujotaką, todėl virškinamasis traktas neatlieka savo funkcijos.

Virškinamojo trakto sandara susiformuoja per 25 nėštumo savaites, toliau vyksta sekrecinės ir motorinės funkcijų brendimas, kurį skatina maistas, patenkantis į žarnyną.

Gimimo metu skrandžio sulčių ir kasos sekrecija nėra tokia išvystyta kaip suaugusiųjų.

Nepaisant to, kūdikis gali visiškai suvirškinti ir įsisavinti motinos piene esančias medžiagas, nes motinos piene yra pagalbinių fermentų, kurie pagerina virškinimą.

Kaip ir viso kūno, vaikų virškinamojo trakto dalių vystymasis vyksta skirtingu tempu - skrandžio lipazės (fermento, skaidančio riebalus) aktyvumas suaugusiojo lygį pasiekia esant apie 3 mėnesių, kasos amilazės (fermento skaidančio krakmolą) aktyvumas didėja iki 3 metų amžiaus, o plonojo žarnyno virškinamoji funkcija įsiurbti suvirškintas maistines medžiagas yra aktyvi nuo gimimo.

Virškinimo fermentai į žarnyno spindį pradedami išskirti tada, kai yra stimuliuojami specifiniai receptoriai, esantys burnoje, skrandyje, todėl tik kintantis maistas gali skatinti virškinamojo trakto sekrecinės funkcijos brendimą.

Maždaug nuo 4 mėn. amžiaus skrandžio rūgštis ir pepsinas (fermentas skaidantis baltymus) yra pajėgūs suvirškinti baltymus.

Kasos lipazės pradeda daugėti, kai sumažėja su motinos pienu gaunamos lipazės ir žarnyno spindyje atsiranda įvairios struktūros riebalų.

Nepaisant lėto kasos amilazės išskyrimo brendimo, krakmolas yra pakankami gerai virškinamas ir absorbuojamas.

Likusi dalis patenka į storąjį žarnyną, kur yra skaidomas mikrobiotos, taip skatinant jos formavimąsi.

Nervų - raumenų sistemos vystymasis:

Išnešioti sveiki kūdikiai nuo pat gimimo gan efektyviai gali koordinuoti čiulpimo, rijimo ir kvėpavimo procesus, kad vyktų kokybiškas žindymas.

Tačiau jų apatinio žandikaulio judesiai yra nepakankami, kad galėtų užtikrinti ne skysto maisto valgymo procesą.

Tiršto maisto rijimo procesas yra kitoks nei skysto (kaip motinos pieno ar adaptuoto pieno mišinio).

Apie 4-ąjį mėnesį įgyjami stabilesni apatinio žandikaulio judesiai, tvirtesnė kaklo ir pečių juosta - tuomet kūdikis jau gali tvirtai laikyti galvytę, gulėdamas ant pilvo ir pusiau sėdimoje padėtyje.

Kad kūdikis galėtų paimti maistą iš šaukštelio, turi mokėti stipriai suspausti lūpas.

Ryškiausi burnos motoriniai pokyčiai vyksta nuo 5-ojo iki 8-ojo mėnesio, kai nuo čiulpimo reflekso pereinama prie kramtymo.

4-6 mėn. amžiaus kūdikis išsižioja, jeigu prie burnytės artėja maistas, gali lūpomis nuvalyti maistą nuo šaukštelio, nustumti jį liežuviu į burnos gilumą ir nuryti, tačiau maždaug iki 7-ojo mėn. reikalinga didesnė ar mažesnė maitinančiojo pagalba (pvz., maistą nuo šaukštelio nubraukti į kūdikio viršutinę lūpą).

6-9 mėn. amžiaus kūdikiai gali pradėti maisto gumulėlius judinti burnoje ir juos kramtyti, gali suimti maistą ranka ar pirštais ir dėti į burną, pradėti gerti iš puodelio su snapeliu.

Žiaukčiojimo refleksas naujagimį apsaugo nuo maisto gabaliukų, kuriuos sudėtinga nuryti ir kurie gali patekti į kvėpavimo takus.

Pradėjus primaitinimą, ryklėje esantys receptoriai yra stimuliuojami intensyviau, todėl jų jautrumas apie 6-ąjį mėn. pradeda mažėti ir šis procesas tęsiasi iki 12-ojo mėn.

Kūdikių, kurių primaitinimas pradedamas anksčiau, šis refleksas silpnėja greičiau.

Tačiau sensoriškai labai jautrūs vaikai dėl netinkamu laiku paduotos per stambios maisto tekstūros gali pradėti žiaukčioti ar vemti, pradėjus primaitinimą ar per greitai keičiant maisto tekstūrą.

Apie 8-10-ąjį mėn. yra kritinis laikotarpis, kai reikia įvesti didesnių ir šiek tiek kietesnių gabalėlių tekstūros maistą.

Jei šis laikotarpis praleidžiamas, gali padidėti maitinimo/maitinimosi sunkumų rizika, kuri gali paveikti valgymo įpročius ar maisto pasirinkimą vėliau, net ir suaugus.

9-12 mėn. amžiaus kūdikis gali sukramtyti stambesnius gabalėlius malto ar susmulkinto maisto, gali pats įsidėti maistą šaukšteliu į burną, gerti vandenį iš puodelio, laikant jį abiem rankom.

Jau galima pratinti prie maisto, kurį valgo kiti šeimos nariai, tačiau reikia susmulkinti kąsnio dydžio gabalėliais, valgomais nuo šaukštelio arba pirštukais, gali pradėti bandyti valgyti ir šakute.

Kramtyti vaikai pradeda mokytis nuo 6 mėnesių.

Jeigu tai skatinama, procesai vyksta greičiau.

Minkštą maistą vaikas gali sukramtyti ir neturėdamas dantukų, tiesiog trindamas tarp dantenų, kurios dėl dantų užuomazgų yra pakankamai kietos.

Sėkmingai atkąsti maisto gabalėlį reikia dantukų, kurie pradeda kaltis apie 6-8-ąjį mėn.

Pirmiausiai (apie 6-10-ąjį mėn.) prasikala apatiniai priekiniai dantukai, o vėliau (apie 8-12-ąjį mėn.) viršutiniai kandžiai.

Krūminiai dantys pradeda dygti apie pirmuosius metus, tada jau gali sukramtyti kietesnio maisto gabalėlius.

Galutinis pieninių dantų susiformavimas įvyksta iki 3 metų amžiaus.

Mitybos būklė ir augimas

Daugeliui kūdikių nėštumo metu sukauptų maistinių medžiagų atsargų bei su motinos pienu ar pieno mišiniu gaunamų medžiagų užtenka iki 6 mėn. amžiaus.

Tolesniam sparčiam augimui bei didėjančiam judrumui reikia daugiau maistinių medžiagų ir didesnių energijos kiekių, kurių neužtikrina net padidėjęs suvalgomo pieno kiekis, todėl nuo šio amžiaus visiems vaikams turi būti įvedamas papildomas maitinimas.

Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikio ūgio didėjimas labiausiai priklauso nuo mitybos būklės, vėliau didesnę įtaką daro hormonų veikla.

Kai kurių tyrimų duomenys rodo, kad primaitinimo įvedimas vėliau nei 6 mėn. amžiuje yra susijęs su sulėtėjusiu ūgio ir kūno masės augimu, o anksčiau nei 4 mėn. pradėtas primaitinimas gali lemti spartesnį kūno masės didėjimą, kuris sietinas su ilgalaikėmis pasekmėmis - padidėjusia nutukimo, 2 tipo cukrinio diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų išsivystymo rizika paauglystėje ar suaugus.

Dažniausiai ankstesnis nei 6 mėn. amžiuje primaitinimas yra sietinas su geležies apykaita.

Kūdikiai, kurie išimtinai maitinami krūtimi motinų, kurios stokoja geležies, neišnešioti arba gimę mažos kūno masės kūdikiai arba tie, kurių virkštelė buvo užspausta anksti (greičiau nei per 1 minutę), bei kūdikiai, kurių augimo tempas greitas, gali turėti per mažas geležies atsargas kepenyse, todėl ankstesnis nei 6 mėn. primaitinimo įvedimas maisto produktais, kurie yra geras geležies šaltinis arba praturtinti geležimi, gali apsaugoti nuo geležies stokos išsivystymo.

Patarimai tėvams: atsakingas maitinimas ir maisto įvairovė

Kad būtų galima pradėti primaitinti kūdikius, jie turi būti išlavinę tam tikrus judesius ir refleksus.

Kai kurie iš jų vystosi savaime, kitų reikia išmokyti.

Nauji įgūdžiai formuojasi atsiradus naujiems dirgikliams, o vystymosi sparta priklauso nuo dirgiklių dažnumo.

Todėl siekiant sėkmingo primaitinimo pirmiausiai tėvai turi pažinti savo kūdikį ir skatinti reikiamų įgūdžių formavimąsi.

Vaikučiui būdraujant reikia bendrauti su juo, skatinti motorinę raidą, žaidžiant su juo, siekiant formuoti naujus judesius, leidžiant pajausti įvairios tekstūros daiktus.

Jei vaikutis bus vienas, su juo niekas nebendraus, šie procesai užtruks ilgiau arba gali stigti tam tikrų įgūdžių, kurie gali sutrikdyti maitinimo procesą.

Primaitinimas, kaip ir maitinimas krūtimi ar adaptuotu pieno mišiniu, turi atitikti vaikučio poreikius, tai yra reikia maitinti, kai vaikutis nori, o ne griežtai pagal numatytą laiką, tai yra vadinama atsakingu maitinimu (maitinimu pagal poreikį).

Vėliau galima suformuoti ir valgymo režimą, kuris lemtų, kad prieš maitinimą vaikas būtų išalkęs.

Gebėjimas reguliuoti maisto suvartojimą, atsižvelgiant į mitybos poreikį, yra gyvybiškai svarbi maitinimosi ir valgymo dalis.

Tai priklauso nuo įgimtų ir įgytų procesų, įskaitant gebėjimą reaguoti į fiziologinius energijos (kalorijų) suvartojimo ir poreikio signalus ir gebėjimą duoti signalą tiems, kurie kontroliuoja valgymo laiką.

Atsakingas maitinimas padeda suformuoti tinkamus vaiko valgymo įpročius, sumažina nutukimo riziką vėlesniame amžiuje, padeda kūdikiui išmokti valgyti pačiam, valgymo laikotarpiai būna ramesni, kuria stipresnį ryšį tarp vaiko ir juo besirūpinančio asmens.

Vaiko maitinimo metu aplink turėtų būti kuo mažiau dėmesį blaškančių veiksnių (žaidimų, ekranų, kiti žaidžiančių vaikų ir pan.).

Maitinimo metu tėvai turėtų būti šilti, rūpestingi ir patys nesiblaškyti.

Tėvams svarbu atpažinti kūdikio rodomus alkio ir sotumo jausmus, kurie taip pat kinta kūdikiui augant.

Kai žindomas ar maitinamas pieno mišiniu vaikutis yra alkanas, jis gali:

• kišti kumštukus ar pirštus į burnytę;
• pasukti galvytę į tą pusę, kurioje kas nors liečia veiduką, ir išsižioji;
• skleisti čepsėjimo, čiulpimo garsus, judinti lūpas;
• sugniaužti pirštukus ar kumštukus virš pilvuko ar krūtinės;
• sulenkti rankas ir kojas.

Verksmas, kai yra alkanas, yra specifinis ir dažniausiai jau vėlyvas ženklas.

Dažniausiai iki tol vaikutis jau parodo kitus alkio ženklus.

Kai žindomas vaikutis yra sotus, jis gali:

• dažnai pradėti ir nustoti valgyti;
• dažnai paleisti krūtį ar buteliuką;
• išspjauti arba ignoruoti vėl duodamą krūtį arba buteliuką;
• pradėti blaškytis;
• užčiaupti burnytę arba nusukti galvytę, kai pasiūloma krūtis ar buteliukas.

Kai kūdikis pradedamas primaitinti, alkį parodo tokie veiksmai:

• pasuka galvą, pasilenkia į priekį ir išsižioja, kai šaukštelis su maistu artėja prie burnytės;
• susijaudina, pamatęs maistą;
• sutelkia dėmesį ir seka akimis maistą.

Kai kūdikis pasisotina:

• maistą laiko burnoje arba išspjauna, nustumia šaukštelį;
• pradeda blaškytis, domėtis kitomis veiklomis;
• pasiūlius maisto neišsižioja;
• nusuka galvytę nuo maisto;
• pradeda žaisti su maistu.

Mažieji nuo 6 iki 23 mėnesių turėtų valgyti įvairų maistą.

Vaisiai ir daržovės, gyvūninės kilmės maistas (mėsa, žuvis ir kiaušiniai) turėtų būti vartojamas kasdien.

Ankštinius augalus (žirnelius, pupeles, avinžirnius, lęšius), riešutus ir sėklas reikia vartoti dažnai, ypač kai mėsos, žuvies, kiaušinių ir daržovių suvartojimas yra ribotas, bet jie turėtų būti parenkami tokia forma (miltai, kremas), kad būtų kuo mažesnis springimo pavojus.

Gyvūninės kilmės maistas, vaisiai ir daržovės, riešutai, ankštiniai augalai ir sėklos turėtų būti pagrindiniai patiekalo komponentai, nes jie turi didesnį maistinių medžiagų tankį, lyginant su javų grūdais.

Krakmolingi maisto produktai (kviečiai, ryžiai, bulvės) paprastai sudaro didelę dietos dalį, tačiau nesuteikia tokios pat kokybės baltymų kaip gyvūninės kilmės maisto produktai, ir neturi svarbiausių maistinių medžiagų (tokių kaip geležies, cinko ir vitamino B12); daugelyje jų taip pat yra antimaistinių medžiagų, kurios silpnina maistinių medžiagų pasisavinimą.

Todėl renkantis javų grūdus, pirmenybė turėtų būti teikiama pilno grūdo produktams, o rafinuotų rinktis - kuo mažiau.

Pilno grūdo produktus galima atskirti pagal skaidulinių medžiagų kiekį, nurodytą 100 g produkto, turėtų būti > 5 g/100g.

Pienas ir pieno produktai

6-11 mėn. kūdikiams toliau turi būti tęsiamas maitinimas motinos pienu, išlaikant adekvačią jo gamybą (tam ypač svarbus žindymas nakties metu).

Nežindomų kūdikių maitinimas turi būti tęsiamas adaptuotu pieno mišiniu, kad būtų užtikrinamas maistinių medžiagų poreikis, kurio negali patenkinti gyvūninės kilmės (karvės, ožkos, avies), pienas ar augaliniai (avižų, ryžių, sojų ir kt.) gėrimai.

Be to gyvūninės kilmės pienas turi žymiai didesnį baltymų kiekį, nei reikia vaikui, todėl jo vartojimas pirmaisiais metais gali lemti didesnę nutukimo riziką vėliau.

Karvės pienas veikia geležies apykaitą - slopina geležies įsisavinimą žarnyne, ir gali lemti didesnį jos netekimą dėl kraujavimo iš virškinamojo trakto.

Nuo 12 mėn. amžiaus vaikai toliau turėtų būti žindomi, o siekiant užtikrinti dietos įvairovę, jau galima įtraukti ir gyvūninės kilmės pieną.

Kūdikiams, kurie nėra žindomi, adaptuoto pieno mišinio vartojimas priklauso nuo situacijos, jei vaikas valgo pakankamai papildomo maisto ir maistas yra įvairus, tai galima pereiti prie gyvūninės kilmės pieno.

Adaptuoto pieno mišinio vartojimas gali būti tęsiamas, kaip geležies, vitamino D, nepakeičiamųjų omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, ypač tais atvejais, kai yra maža maisto įvairovė arba kiekis, kai dėl didelės nutukimo rizikos reikalinga sumažinti gaunamų baltymų kiekį.

Augalinės kilmės gėrimai pasižymi mažesne maistine verte, tačiau tinkamai parinkus produktus, juos galima vartoti, kai nėra gyvūninės kilmės pieno.

Rauginti/fermentuoti pieno produktai (jogurtas, varškė, kefyras, sūris) gali būti įtraukiami apie 10 -11 mėn. - nedideliais kiekiais.

Riebalai ir riebaluose tirpūs vitaminai

Kūdikių ir mažų vaikų energijos poreikis santykinai (tai yra energijos kiekis kilogramui kūno masės) yra vienas didžiausių per visą gyvenimą.

Labiausiai besiformuojantis organas šiuo laikotarpiu yra smegenys ir nervų sistema, todėl net 25-35% energijos turi būti gaunama riebalų pavidalu.

Tai yra pakankamai koncentruota energijos forma, todėl reikalingas mažesnis maisto kiekis.

Pirmaisiais gyvenimo metais svarbu užtikrinti, kad vaikas gautų kuo įvairesnių riebalų rūgščių, todėl maistas turi būti gardinamas sviestu, labai tyru alyvuogių, rapsų, kanapių, linų sėmenų aliejumi.

Trys pastarieji aliejai sudėtyje turi nemažai vienos iš nepakeičiamųjų omega-3 riebalų rūgščių (linoleno r.r.).

Nuo 6 mėn. amžiaus svarbu įtraukti ir riebiųjų žuvų ar jų aliejų, kiaušinio trynį, kurių sudėtyje yra eikozapentaeno ir dokozaheksaeno riebalų rūgščių, pastaroji labai svarbi nervų sistemos ir smegenų, tinklainės vystymuisi.

Žinotina, kad riebalai yra svarbūs riebaluose tirpių vitaminų A,D,E,K įsisavinimui; užtikrina maisto organoleptines (skonio, kvapo ir tekstūros) savybes, todėl lemia maisto priimtinumą, pasitenkinimą, sotumą.

Maisto produktai, kuriuose yra daug cukraus, druskos ir transizomerinių riebalų

Maisto produktai, kuriuose yra daug cukraus, druskos ir transizomerinių (hidrintų, pusiau hidrintų) riebalų, saldinti gėrimai, produktai turintys, dirbtinių saldiklių, neturėtų būti vartojami mažų vaikų maitinimui.

100% vaisių sulčių vartojimas turėtų būti ribotas.

Šių maisto produktų grupė pasižymi didele energetine verte, tačiau mažu maistingumu bei turi trumpalaikę ir ilgalaikę žalą vaikų vystymuisi.

Patiekalai neturėtų būti saldinami cukrumi, o medus, dėl botulizmo rizikos, neturėtų būti duodamas vaikams iki 1 metų amžiaus.

Saldūs patiekalai yra siejami su didesne dantų ėduonies rizika.

Druskos vartojimas taip pat turėtų būti ribojamas.

Duodant vaikui sūrius patiekalus didėja rizika vėliau turėti padidėjusį kraujo spaudimą.

Taip pat pripratimas prie sūraus ar labai saldaus maisto paveikia maisto produktų pasirinkimą vėliau.

Maistą galima skaninti prieskoninėmis žolelėmis, prieskoniais - jų naudojimas ir kiekis turėtų būti parenkamas pagal vaiko pomėgius, jautrumą skoniui ir kvapui.

Skysčiai

Pradėjus primaitinimą kartu su maistu vaikui galima siūlyti atsigerti vandens iš puodelio ar gertuvės.

Žalioji ar juodoji arbata mažiems vaikams netinka, nes jų sudėtyje yra kofeino, taninų ir polifenolių, kurie slopina geležies absorbciją.

Galima duoti silpnos koncentracijos žolelių (ramunėlių, kmynų, pankolio ir pan.) arbatų.

Pramoniniu būdu paruoštas kūdikių maistas

Pramoniniu būdu paruoštas kūdikių maistas yra labai patogus, būna praturtintas būtinomis medžiagomis (geležimi, D ir B grupės vitaminais, cinku), be to, jų sudėtinės dalys yra kontroliuojamos pagal Europos sąjungos reglamentus, todėl produktai tikrinami dėl galimo užterštumo pesticidais.

Tačiau atlikti sudėties tyrimai rodo, kad net ir pikantiško skonio tyrelėse, o ypač užkandžiuose, yra pridėtinio cukraus - jis yra įdedamas vaisių tyrės pavidalu, tačiau kaip ir vaisių sultys, turi neigiamą poveikį dantų emaliui, skonio suvokimui.

Daržovių ir vaisių bei kai kurios pikantiškos tyrelės pasižymi mažu energiniu tankiu, todėl siekiant užtikrinti reikiamus poreikius, kūdikis turėtų suvalgyti didelius kiekius tyrelės.

Pramoninių produktų gamyboje yra pakankamai griežti tekstūros reikalavimai, todėl gali neatitikti/neskatinti vaiko vystymosi.

Keptų, gruzdintų bulvių, kūdikių sausainių, kūdikių košių, kurios ruošiamos užpilant virintu vandeniu, gamybos metu, kaitinant angliavandenius (krakmolą) susidaro akrilamidai - medžiagos, siejamos su nervų sistemos pažeidimu ir didesne vėžinių susirgimų rizika.

Mažų vaikų detoksikacinės sistemos nėra tokios efektyvios, tad šios medžiagos gali kauptis vaikų organizmuose.

Maitinant pramoniniu būdu paruoštu maistu išspaudžiamose pakuotėse, trikdomas vaiko kramtymo įgūdžių formavimasis; vaikas negali įvertinti, ką valgo, negali matyti ar užuosti maisto; slopinama vaiko smulkiosios motorikos raida - vaikas negali paimti pirštukais maisto ir juo „žaisti“; vaikai, kuriems ilgesnį laiką tokiu būdu pateikiamas maistas, vėliau gali tapti išrankiais valgytojais; taip pat sunku kontroliuoti suvalgomo maisto kiekį, jei valgoma tiesiai iš pakuotės, ir tai gali lemti maisto švaistymą.

Namų maistas

Namuose iš natūralių produktų ruoštas maistas gali būti pateikiamas reikiamos konsistencijos, pritaikant pagal vaiko poreikius.

Taip pat vaikui galima atskirai pateikti kiekvieną ingredientą, taip skatinant skonių suvokimą; atsižvelgiant į vaiko sensorinį jautrumą ruošti jam tinkamus patiekalus, naudojant daugiau arba mažiau prieskonių.

Taip pat galima dažniau įtraukti ir pratinti prie kartaus skonio, kurio nebūna pramoniniu būdu pagamintuose produktuose.

Alergijos prevencija

Anksčiau buvo rekomenduojama primaitinimą dažniausiai alergiją sukeliančiais produktais atidėti, jeigu vaikas turi didelę riziką išsivystyti alergijai.

Manoma, kad tai lemdavo ženklesnį jautrumą dėl žarnyno sienelių didesnio pralaidumo.

Tačiau pastaraisiais metais atlikti tyrimai rodo, kad anksti, 4-6 mėn. amžiuje, įtrauktas alergiją galintis sukelti maisto produktas, kaip tik padidina toleranciją jam.

Todėl pirmiausiai turi būti vertinama kūdikio rizika susirgti alergija ir pagal tai koreguojami įvedami maisto produktai - kiaušiniai, žuvis, riešutai.

Kūdikio rizika susirgti alergija yra vertinama atsižvelgiant į šeimos anamnezę ir esančius simptomus.

Rizika didėja, jeigu šeimoje jau yra sergančių alergija, jeigu vaikui pasireiškia lengvo ar vidutinio laipsnio egzema, yra nustatyta alergija kitam maisto produktui, o didžiausia rizika yra susijusi su sunkaus laipsnio eczema (tokie kūdikiai turi būti stebimi gydytojo alergologo ir gydytojo dietologo, kad būtų užtikrintas tinkamas racionas).

Pagrindinės rekomendacijos, kaip įtraukti alergiją galinčius sukelti produktus vaikams, turintiems riziką :

• Maistas turi būti pateikiamas saugia forma, atitinkančia vaiko amžių ir išsivystymą (pvz. riešutų sviestas ar miltai vietoj riešutų).
• Prieš įvedant alergiją galintį sukelti produktą, jau turi būti įtraukti ir toleruojami kiti produktai (daržovės, vaisiai, grūdai).
• Įtraukiamas vienas naujas produktas atskirai nuo kito.
• Pradedama namuose, duodant tiesiog paragauti alergiją galinčio sukelti produkto.
• Jeigu nėra reakcijos, toliau galima palaipsniui didinti porcijas.
• Kiekvienas naujas produktas įtraukiamas kas 3-5 dienas, jei nestebima reakcijų.
• Jei įvedus produktą, atsiranda bėrimo elementų odoje, pakinta tuštinimasis, reikia nutraukti to produkto vartojimą ir palaukti, kol simptomai praeis ir po kelių dienų vėl pabandyti.
• Kartojantis reakcijai, reikia produkto vartojimą nutraukti ilgesniam laikui.
• Esant kelių produktų alergijai, tikslinga konsultacija su vaiką prižiūrinčiu gydytoju.

Svarbu užtikrinti maisto produktų ir tekstūros įvairovę, kadangi maisto įvairovė gali sumažinti alergijos pasireiškimo riziką per pirmuosius 10 gyvenimo metų.

Kaip pradėti?

Primaitinimas paprastai pradedamas duodant 1-2 arbatinius šaukštelius vientisos tyrės arba gerai sutrinto maisto tik vieną kartą per dieną.

Maisto produktai pasirenkami pagal sezoniškumą, apimant įvairias maisto grupes, įskaitant daržoves, vaisius, kruopas, gyvūninės kilmės maistą (pvz., mėsą, žuvį, kiaušinius- pradedant nuo trynio).

Naujus alergiją galinčius sukelti produktus rekomenduojama įvesti kas 3-5 dienas.

Visais kitais atvejais siekiama užtikrinti kuo didesnę mitybos įvairovę nuo pat primaitinimo pradžios, kad vaikas gautų visas reikalingas maistines medžiagas, ypač geležį ir kitus svarbius mikroelementus.

Yra normalu, jeigu pradėjus primaitinti, kūdikis išstumia tyrelę iš burnos - pradžioje dar nepajėgia nustumti kąsnio į užpakalinę burnos dalį ir nuryti, nes kūdikis anksčiau neragavo tirštesnio maisto už motinos pieną ar adaptuotą pieno mišinį, todėl gali užtrukti, kol pripras ir pradės koordinuoti liežuvio judesius.

Pirmus kelis kartus pabandykite praskiesti; tada palaipsniui tirštinkite.

Taip pat galite palaukti savaitę ar dvi ir bandyti dar kartą.

Kai kūdikis išmoksta valgyti tirštos konsistencijos maistą ir vieno valgymo metu pradeda suvalgyti didesnį maisto kiekį (vidutinis kiekis maždaug pusė stiklinės), galima įtraukti antrą, o vėliau trečią primaitinimą.

Kartu didinamas ir naujų produktų kiekis iš kiekvienos grupės.

Nuo 8 - 9 mėn. reikia keisti maisto produktų konsistenciją - maistas trinamas šakute, kad liktų minkštų gabaliukų, kurie skatintų kūdikį mokytis kramtyti.

Vėliau galima jau duoti ir pirštukais paimamų minkšto maisto gabaliukų.

Skiriami 3 valgymai, sudaryti iš 1-2 patiekalų, produktai naudojami iš 4 maisto grupių - pridedami pieno produktai.

9 - 12 mėn. skiriami 3 - 4 primaitinimai, po 2 patiekalus, parenkant kuo įvairesnius produktus, porcijos dydis vidutiniškai siekia apie pusę stiklinės.

Jei vaikas nespringsta, gali kramtyti, maisto konsistencija keičiama į kietesnį, sumaltą ar mažais gabaliukais supjaustytą maistą.

Jau galima duoti pačiam valgyti šaukšteliu, o vėliau ir šakute, vandenį gerti iš puodelio.

Pirmųjų metų gale jau galima pereiti ir prie šeimos maisto, jei jis yra maistingas ir įvairus.

Priklausomai nuo vaiko apetito, žindymo dažnumo, augimo tempo, galima įtraukti 1-2 užkandžius.

Kūdikio vadovaujamas primaitinimas (Baby-Led Weaning - BLW)

Įprasta, kad maždaug pusmečio sulaukę kūdikiai pradedami primaitinti trintomis daržovėmis ir košėmis, tačiau pastaruoju metu plinta kitoks primaitinimo būdas, kuomet mažyliams iškart duodami gan stambūs maisto gabaliukai.

Vaiko vedamas primaitinimas arba tiesiog BLW - kas tai?

Lietuvių kalboje nėra vieningo, plačiai naudojamo termino, apibrėžiančio kūdikio primaitinimo gabaliukais būdą.

Kartais jis vadinamas vaiko vedamu primaitinimu, tačiau dažniausiai naudojamas angliškos sąvokos baby-led weaning akronimas BLW.

BLW metodą propaguojantys tėvai primaitinimą įprastai pradeda nuo pailgais gabaliukais supjaustytų, virtų arba garintų daržovių, kurias kūdikis pats ima pirštukais ir valgo visiškai savarankiškai, t.y. visiškai praleidžiamas trintų tyrelių, košelių bei mažylio maitinimo šaukšteliu etapas.

Šį primaitinimo metodą plačiai aprašė ir išpopuliarino akušerė, žindymo konsultantė, dėstytoja daktarė Gill Rapley, jau kelis dešimtmečius dirbanti su nėščiosiomis ir kūdikiais.

Jos ir šio metodo šalininkų teigimu, BLW padeda kūdikiui įprasti valgyti saikingai, savarankiškai, lavina mažylio smulkiąją motoriką bei suteikia galimybę visai šeimai mėgautis maistu vienu metu.

BLW kritikų manymu, toks primaitinimo būdas nėra saugus, nes vaikelis gali užspringti.

Be to, savarankiškas vaiko valgymas labiau primena žaidimą su maistu, kurio metu didesnė maisto dalis patenka ant drabužių, maitinimo kėdutės ir grindų, o ne į kūdikio burnytę.

tags: #kudikio #primaitinimo #rezimas

• Kaip virti kiaušinius
• Kaip tėvai gali prisidėti vaiko gerovės komisijos posėdyje?
• Kaip svarbūs vaikiškų drabužių brėžiniai
• Žaidimai rašytinės kalbos ugdymui ikimokykliniame amžiuje
• Žodžių kilmė lietuvių kalboje