Tapimas tėvu - viena didžiausių dovanų gyvenime, auginanti ir tobulinanti mūsų asmenybes, atnešanti įvairiausių iššūkių bei galimybių. Regis, galime rinktis, kaip pažvelgti į tėvystę. Ar joje matyti tik sunkumus ir neįveikiamus iššūkius... O gal džiaugtis kiekviena akimirka, praleista su savo vaiku, nepaisant kasdienių nesklandumų? Žinoma, jau pats vaiko gimimas yra didžiulis pokytis šeimos gyvenime, atnešantis įvairiausių emocijų ir jausmų... O kur dar hormonų svyravimai, darantys įtaką ne tik mamos, bet ir tėčio savijautai. Kartais tokios emocijos kaip liūdesys, prislėgtumas ir nerimas gimus vaikui yra neišvengiamos. Tikriausiai jų ir nereikėtų vengti. Tačiau ką daryti, kai tapimas tėvu tampa emocine našta, kurią darosi sunku pakelti?
Sakoma, kad vaikučio gimimas - tai geriausias lakmuso popierėlis vyro ir moters santykiams. Jei pora - kaip tvora, vaikas ryšį tik sustiprina. O jei santykiai kliba, kūdikis juos gali visiškai išardyti. Yra vienas bendras dėsnis - gimus vaikeliui, šeima neišvengiamai turi kisti. Santykių problemos, sunkumai, su kuriais susiduria šeimos po vaiko gimimo, iš esmės yra panašios, bendros. Atėjus į šeimą pirmagimiui, vyras ir žmona tampa mama ir tėčiu. Buvo vyras ir moteris, galbūt tapo vyru ir žmona, ir štai - dar ir mama bei tėtis. Nauji vardai. Nauji išgyvenimai.
Statistika atskleidžia, jog 2 iš 3 porų santykiai pablogėja, gimus vaikui. Tyrimai rodo, jog drastiškai krinta pasitenkinimas santykiais, padaugėja neigiamos komunikacijos. Moterims daug labiau nei vyrams padidėja problemų intensyvumas, sumažėja gebėjimas spręsti produktyviai problemas, sumažėja saugumo jausmas santykyje. Ir mes žinom kodėl - nes jos tampa labai jautrios ir pažeidžiamos. Ir tyrėjai pagalvojo patyrinėti, kas gi kitaip toje vienoje poroje iš trijų, kad jų santykis atlaiko šį pokyčio etapą. Pasirodo šios poros jau prieš gimdymą daug daugiau siuntė vienas kitam pozityvių žinučių, konflikte jie išlaikė „Mes“ jausmą, kad „Mes turime išspręsti“, o ne „kas čia teisus“. Jie sugebėdavo bandyti suprasti kito poziciją. Ir tai, kas įdomu, šios poros prieš gimdymą turėjo pasitikėjimą santykiu (kad viskas mums bus gerai), bet ne per didelį. Pasirodo, jog poros, kurios labai pasitiki santykiu ir turi tam tikra prasme iliuzinį įsivaizdavimą, labai smarkiai nusivilia.
Kūdikio bliuzas ir pogimdyvinė depresija
Paprastai pirmosiomis dienomis po vaiko gimimo tėvus aplanko vadinamasis kūdikių bliuzas, kuris trunka nuo vienos iki dviejų savaičių. Išskiriami tokie simptomai kaip liūdesys, prislėgtumas, dirglumas, nerimas. Statistika atskleidžia, jog kūdikių bliuzą patiria apie 75 % pagimdžiusiųjų. Ši būsena būdinga ir vyrams. Beje, kūdikių bliuzo simptomai laikomi lengvais ir greitai praeinančiais. Tuo tarpu pogimdyvinė depresija (PD) priskiriama depresijos formai ir, priklausomai nuo simptomų išreikštumo, yra gydoma vaistais. Pogimdyvinė depresija gali pasireikšti kiek vėliau nei kūdikių bliuzas, o simptomai paprastai trunka ilgiau nei dvi savaites.
Statistikos duomenimis, 1 iš 10 vyrų, turinčių partnerę, sergančią pogimdyvine depresija, ilgainiui taip pat patiria pogimdyvinės depresijos simptomus. Pagrindiniais PD simptomais laikomi nerimas ir depresija. Moksliniai tyrimai atskleidžia ir kitus simptomus, kurie gali padėti atpažinti PD: kaltės jausmas, bejėgiškumas, ūmus pyktis, energijos stoka, nerimastingumas, susidomėjimo stoka, apetito pokytis, koncentravimasis į nesėkmes, agresyvus elgesys, impulsyvumas, jautrumas, savižudiškos mintys ir kt.
Pokyčiai vyro ir moters vaidmenyse
Moters tapsmą mama lemia bei palengvina nėštumas, gimdymas, maitinimas, ypač krūtimi, hormonų pokyčiai. Mama dažniausiai tampama. Vyrui tapti tėčiu, suvokti naują vaidmenį užima daugiau laiko. Tėčiu būti mokomasi. Gimus vaikui, labai keičiasi šeimos gyvenimo ritmas. Nėra gerai visai šeimai pradėti gyventi vaiko ritmu. Lygiai taip pat nėra gerai atkakliai laikytis buvusiojo šeimos gyvenimo ritmo, stengiantis vaiką „pritaikyti prie savęs“. Tenka atrasti naują dienos, savaitės struktūrą, kur pakaktų dėmesio bei laiko vaikui, ir kur suaugusieji turėtų kada pabūti kartu.
Gimus vaikui, mamos ir tėčio pareigos dažniausiai ryškiai išsiskiria - visas mamos dėmesys sutelkiamas ties vaiku; kurį laiką jos interesai sąlyginai susiaurėja - ją natūraliai mažiau domina ir jaudina išorinio pasaulio problemos, ji rūpinasi vaiku ir namais. Galima sakyti, kad mama ir vaikas atstovauja vidinį šeimos pasaulį. O tėtis eina į išorinį pasaulį „parnešti grobio“ - uždirbti pinigų, neretai ant jo pečių gula šeimos išlaikymo rūpestis. Ir praėjus dienai, prie vakarienės stalo susitinka du pasauliai - vidinis, namų bei darbo, išorinis.
Vyrams pogimdyminė depresija gali pasireikšti gana įvairiai - bloga nuotaika, pesimizmu, nuolatiniu nuovargiu, energijos stoka, darbingumo kritimu, miego sutrikimais, įvairių somatinių skundų atsiradimu. Vaiko gimimą sunkiau išgyvena tie vyrai, kurie šeimoje buvo įpratę, kad jais rūpintųsi. Kitaip sakant - mamyčių sūneliai, vedę globėjiškas moteris. Kol nebuvo vaiko/vaikų, tokia pora puikiai galėjo patenkinti vienas kito poreikius - vyras buvo globojamas, moteris turėjo kuo rūpintis. Bet gimus vaikui, moteris visą dėmesį nukreipia mažajam, ir vyras tuomet gali pasijusti atstumtas, nebereikalingas.
Iššūkiai ir jų įveikimas
Pasikeitusi dienotvarkė, būtinybė skirti didžiąją laiko dalį šeimai, nauji reikalavimai ir atsiradęs naujas tėvo vaidmuo gali sukelti nemažai streso ir nerimo. Sunkumai užmegzti ryšį su naujagimiu gali sukelti tokius jausmus kaip kaltė, gėda, bejėgiškumas. Pastarieji jausmai gali būti slopinami ir neišreiškiami, o visa tai patiriamą stresą tik didina.
Pastebimas ir hormonų pokytis gimus vaikui. Vidutiniškai nuo 26 iki 34 proc. vyrų organizme sumažėja testosterono kiekis. Taip pat moksliniai tyrimai atskleidė, jog tie tėvai, kurie daugiau laiko praleidžia rūpindamiesi vaiku ir stiprindami tarpusavio ryšį, turi savo organizme mažesnį kiekį testosterono. Sumažėjęs testosterono kiekis gali būti susijęs su miego, apetito, nuotaikos ir kt. pokyčiais. Sumažėjus testosteronui, vyrų organizme padidėja estrogeno, kortizolio, prolaktino ir vazopresino, kurie yra atsakingi už tarpusavio ryšio kūrimą su vaiku.
Visuomenėje giliai įsišaknijęs stigmatizuotas požiūris į vyriškos lyties atstovus kaip stiprius, niekada neverkiančius ir gebančius susidoroti su patiriamais sunkumais be pagalbos, apsunkina vyro gebėjimą būti tėčiu. Juk neišmatuojamai sunku turėtų būti visada išlikti stipriam, nerodant savo patiriamų emocijų ir dar stengiantis įveikti iššūkius pačiam vienam.
Moksliniai tyrimai atskleidžia, jog vaikai, kurių tėvams buvo diagnozuota depresija, turėjo aukštesnį distreso lygį. Tai patvirtina ir kito tyrimo duomenys: sergančių depresija tėvų vaikai turėjo didesnę emocinių ar elgesio sutrikimų, psichinių ligų riziką. Kitų tyrimų duomenimis, tėvų depresija gali būti tėvų agresijos prieš savo mažamečius vaikus priežastis.
Emocinius sunkumus galima įveikti įvairiais būdais, tačiau vieni jų gali būti daugiau žalingi nei naudingi. Vienas tokių emocijų įveikos būdų - dažnai pasirenkamų nesąmoningai - darboholizmas, t.y. polinkis dirbti viršvalandžius. Darboholizmas neleidžia būti „čia ir dabar“, paskatina vengti tikrovės ir buvimo su savimi bei savo išgyvenamomis emocijomis. Tuo tarpu toks nesirūpinimas savo emocine sveikata gali sukelti dar stipresnius emocinius išgyvenimus, kurie dažniausiai pasireiškia somatine forma - galvos, skrandžio, įvairių kūno vietų skausmais. Taip pat emocinis skausmas gali būti slopinamas alkoholiu bei narkotinėmis medžiagomis ar smurtiniu elgesiu net prieš šeimos narius. Ūmūs pykčio priepuoliai, kurių metu įvyksta emocijų ventiliacija, taip pat nėra geras būdas išreikšti emociją, todėl kad jų metu nukenčia kiti žmonės, dažniausiai artimieji, o ir nesuvaldžiusį savo emocijų žmogų neretai apninka kaltė ir gėda.
Taigi, kokie būdai efektyvūs įveikiant emocijas? Kalbant apie PD ir jos metu išgyvenamą nerimą, liūdesį ir prislėgtumą, svarbu pirmiausia atpažinti ir suvokti savo emocijas ir jausmus. Tikriausiai nebūtina ieškoti „kaltų“ ar gilintis į priežastis, dėl kurių savijauta pasikeitė. Svarbu pasistengti priimti visa tai, kas patiriama, neneigiant, neslepiant ir nebėgant nuo savo jausmų. Jausmai „nori“ būti atpažinti ir priimti, nes kiekvienas jų „atneša“ žinutę su informacija, kad kažkas mumyse vyksta svarbaus. Atpažinus ir priėmus jausmą, t.y. supratus, jog pavyzdžiui, tai - liūdesys, pranešantis mums apie tai, kad galbūt kažkas vyksta ne taip, kaip norėtume, galima jį išreikšti, pavyzdžiui, pasikalbėjus su savo partnere (kitu patikimu asmeniu) ar užsiėmus veikla, kuri teikia džiaugsmo ir malonumo. Žinoma, patiriant intensyvias, ilgą laiką trunkančias emocijas, kurias sunku įveikti vienam, būtina kreiptis į specialistus.
Vengimas schemų psichoterapijos požiūriu: ką atskleidžia šis režimas ir darbo su juo galimybės
Kaip išsaugoti santykius gimus vaikui?
Svarbu suprasti, kad vaiko gimimas - tai didelis pokytis, kuriam reikia laiko prisitaikyti. Atvira komunikacija yra esminis veiksnys norint išvengti nesusipratimų ir įtampų. Poros, kurios pasidalija savo jausmais, rūpesčiais ir lūkesčiais, dažnai sugeba lengviau įveikti iššūkius. Svarbu kalbėtis apie savo nuovargį, baimes ir džiaugsmus, kad partneriai galėtų suprasti vienas kitą.
Nors po vaiko gimimo kasdienybė gali būti užimta, svarbu skirti laiko ir pačiai porai. Tai gali būti trumpi pasimatymai, laiko praleidimas kartu ar tiesiog poilsis vienam nuo kito, kad abu partneriai galėtų atsipalaiduoti ir pasijusti vertinami. Net ir nedideli, tačiau kokybiški momentai kartu gali padėti išlaikyti stiprų ryšį.
Aiškūs susitarimai dėl šeimos vaidmenų ir atsakomybių padeda sumažinti nesusipratimus ir pykčius. Poros turėtų kartu aptarti, kaip pasidalins kasdieniais rūpesčiais ir užduotimis, kad abu jaustųsi lygiateisiai partneriai.
Svarbu nepamiršti, kad pokyčiai santykiuose po vaiko gimimo yra natūralūs ir dažniausiai laikinai. Vaiko gimimas dažnai lydimas stiprių jausmų - džiaugsmo, meilės, prasmės. Tačiau kartu su šiomis emocijomis į šeimą dažnai įžengia ir įtampa, nuovargis bei nesusikalbėjimas. Daug porų susiduria su konfliktų pagausėjimu būtent po vaiko gimimo.
Iš pradžių santykiai buvo tobuli, bet kažkas tarsi atsitiko ir nebegalime net savaitės ištverti be pykčių. Jau ir depresija šitaip galima išvaryti. Manau, kad susideda daugelis dalykų. Metų-pusantrų vaikas jau praaugęs, pats vaikšto, valgo pritaikytą „suaugusiųjų“ maistą, jau aktyviai domisi pasauliu. Mama jo fiziniam išgyvenimui nebėra tokia būtina, kaip ką tik gimus. Toks vaiko amžius jau yra laikas, kai nebeužtenka vieno žmogaus priimti sprendimus apie vaiką (pvz., eiti su juo į lauką ar ne, kada pradėti primaitinti). Tuo metu jau reikia vaikui aktyviai nustatyti ribas - kas galima, ko ne. O susitarti, priimti sprendimą apie ribas reikia abiem - mamai ir tėčiui. Ir nuosekliai to sprendimo laikytis. Vaikui ūgtelėjus, vyras ir žmona „atsigręžia“ vienas į kitą. Ir žmogus, kurį jie naujai pamato, nebūtinai tiktai džiugina…
Labai svarbu neįvelti į savo tarpusavio nesutarimus tetų, močiučių, senelių ir kitų asmenų. Jų norai visada geri, bet turbūt ne veltui sakoma, kad gerais norais kelias į pragarą grįstas. Šiuo klausimu sakyčiau gana kategoriškai: tarpusavio santykių problemos - tai pirmiausia poros vidaus reikalas.
Labai didelis ir svarbus darbas yra atvirai drąsiai pasakyti sau, kaip jaučiuosi, ko noriu. Toliau - gerai būtų savęs nuoširdžiai paklausti ir nepabijoti sužinoti atsakymo - kodėl vyras tapo nebereikalingas? Kas nutiko? Kuo sutuoktinis trukdo? Nuo kokių dalykų ir jausmų norisi pabėgti, išvengti? Gavus sau atsakymus, kitas žingsnis būtų kalbėtis su sutuoktiniu.
Pasiimti atostogas būtų gerai netgi truputėlį prieš vaiko gimimą - kad būtų laiko ir galimybių pasiruošti būsimiems pokyčiams, pasistengti suvokti, kas laukia. Kad būtų galimybė paskutines dienas dviese praleisti kartu. O po gimimo bent keletą savaičių pabūti namie, esant galimybei, sakyčiau, net būtina. Ir ne vien pabūti šalia, padėti žmonai, bet ir kad pats vyras turėtų laiko bei galimybių suvokti savo naują vaidmenį, pasistengti iš pat pradžių rasti SAVO ryšį, santykį su vaiku. Kad pradėtų mokytis būti tėčiu.
Labai svarbu pasitikėti vienam kitu kaip tėčiu ir mama. Pasitikėti, kad sutuoktinis sugebės pamaitinti, nuraminti, pamigdyti vaiką. Tegu ne taip sėkmingai, greitai, na, tiesiog ne taip, kaip jūs, bet sugebės. Savaip. Priešingu atveju, jei moteris nesudaro galimybių tėčiui rasti SAVĄ būdą būti su vaiku, tai po kurio laiko jis jau greičiausiai ir nebeieškos galimybių.
Pirmiausia - kalbėtis tarpusavyje. Dar kalbėtis. Ir tai tikrai nebus lengva. Ir tikrai krizė neišsispręs per pusvalandį. Tam reikės laiko ir pastangų. Pirmiausia, svarbus tikras abiejų suaugusiųjų noras spręsti tą santykių krizę. Kitas žingsnis - pastangos. Rasti laiką, vietą, kur be vaiko galėtumėte laisvai kalbėtis. Suprasti, kad tų pokalbių turės būti ne vienas. Kalbėtis apie savo tikruosius jausmus, norus. Nekaltinant vienam kito, siekiant išgirsti bei suprasti, pagal galimybes - priimti.
Santykių krizė neišvengiamai yra pokytis, permaina, kai įprasta gyvenimo tėkmė yra pertraukiama, o tas pertrūkis nėra nei malonus, nei lengvas. Tačiau savyje ji neša ir begalinį transformacijos, augimo, brandos potencialą. Rinktis juo pasinaudoti - drąsu, nes darbas ne iš lengvųjų, bet apdovanojimas - vertas dėmesio. Manau, daugelis giliai širdy turim troškimą pasenti kartu, tik ne visada pagalvojam, kad kelias jo link grįstas sąmoningais, kartais visai nelengvais pasirinkimais.
Manau, savo klausimu palietei labai svarbią, tačiau dažnai nutylimą temą. Manau, klausimo slaptumą lemia su šia tema susiję minėti kaltės, gėdos išgyvenimai. Baisu pripažinti sau, ką jau kalbėti apie savo nuogąstavimų išsakymą garsiai. Susiduriame su tam tikru paradoksu, kuomet taip retai minima tema tampa bene kertiniu kriterijumi, vertinant asmeninius santykius. Dažnai tai, ar mylimės, kiek kartų mylimės, nesąmoningai priimame kaip tam tikrą pasitenkinimo santykiais rodiklį. Todėl visai nenuostabu, kad intymumo trūkumas gąsdina, kelia nerimą ir asocijuojasi su santykių problemomis, už kurias didžiąją dalį atsakomybės prisiima moterys. Visgi, yra keletas dalykų, kuriuos žinant tampa kur kas ramiau. Dažnai kaltė kyla tik kaip antrinis jausmas, skirtas sukontroliuoti situaciją tam, kad neįvyktų kažkas blogo. Neretai po ja slepiasi įvairios baimės. Verta savęs paklausti - ko bijau? Gal baisu, kad santykyje nebeliks aistros? Gal bijau, kad mane paliks? Arba kad dabar taip bus visada? Kad meilės baigėsi? Jas įvardinus, pasidalinus su partneriu baimės tarsi subliūkšta - praranda didžiąją dalį savo energijos ir mūsų nebevaldo.
Visgi, krizė kartu reiškia ir galimybę. Skirtingose kalbose tai puikiai atsiskleidžia - graikų kalboje šis žodis reiškia posūkio vietą, lūžio tašką, hebrajų - vietą, kurioje atsiranda nauja gyvybė, kinų - grėsmę ir galimybę vienu metu.
Turbūt vienintelė taisyklė yra ta, kad nėra jokių taisyklių. Porų santykiai paskutiniais dešimtmečiais išgyvena reikšmingą pokytį. Ilgą laiką viskas buvo labai paprasta ir aišku - šimtametės tradicijos, religija buvo nustačiusi taisykles, kaip vyras turėtų bendrauti su žmona, o žmona su vyru, vaikai su tėvais, tėvai su vaikais. Nereikėjo priiminėti sprendimų, kas bus pagrindinis šeimos maitintojas, kieno karjera svarbesnė, kas kelsis naktį maitinti vaiko ar gamins valgyti. Išsilaisvinę iš šių taisyklių mes susikūrėm neribotų pasirinkimų ir galimybių pasaulį, bet už šią laisvę mokame tam tikrą kainą - dėl visko turime susitarti tarpusavyje. Tai nėra taip paprasta - nesam pratę ir dar nelabai mokam tą daryti. Visgi, vien nusiteikimas ir pasirengimas atvirai komunikuoti poroje yra vienas iš esminių tvarių santykių garantų.
Nors skauda pripažinti, vaikelio gimimas kartais tampa poros skyrybų priežastimi. Manau, kiek porų - tiek skyrybų priežasčių. Taip pat turiu jausmą, kad vaiko gimimas pats savaime netampa skyrybų priežastimi, greičiau tik atskleidžia ir paaštrina iki tol egzistavusias santykių problemas. Panašiai kaip odontologas po apžiūros įvardina taisytinus dantis, taip ir susidūrus su rimtesniais iššūkiais pasirodo tam tikros santykių „skylės“. Kadangi retas turim lūkestį, kad dantys nereikalaus priežiūros ar niekada neges, per daug nesistebėdami ir nesipriešindami renkamės juos taisyti ar dėmesingiau prižiūrėti. Dažnai santykių atžvilgiu turime kitokį įsivaizdavimą. Šiandieninė kultūra, socialinės medijos bei į amžinos ir besąlygiškos meilės išsiilgusius žmones orientuota industrija leidžia tikėti, kad santykiai turi vykti savaime, gali būti tobuli ir turi padaryti mus laimingus. Nenuostabu, kad norim greito ir gero rezultato čia ir dabar, o kai taip nenutinka, dažnai smarkiai nusiviliame ir priimame tai, kaip ženklą, kad kažkas su mumis iš esmės negerai - juk turėtų būti lengviau.
Gimus vaikui, moteris daug laiko praleidžia su juo - maitina, vysto, rengia, žaidžia… Natūralu, kad, ypač iš pradžių, kol vaikas mažas, ji greičiau įgunda pajausti, suprasti bei patenkinti vaiko poreikius. O tėčiui dažnai nelengva rasti savo vietą šioje naujoje situacijoje. Jis ir mažiau laiko gali praleisti su vaiku, ir ne taip gerai išsyk viskas sekasi. Moteris turėtų sąmoningai sudaryti galimybę tėčiui pabūti vienam su vaiku. Nedaryti visko viena pati. Geriausia, kad būtų kažkokia dienos veikla, ką daro tik tėtis ir vaikas.
Kai gimsta vaikas, keičiasi ne tik buitis, bet ir poros emocinis "kraštovaizdis". Tai laikas, kai neišvengiamai iškyla ir neišspręsti vidiniai klausimai ir ankstyvo prieraišumo pėdsakai ir neišsakytų lūkesčių šešėliai. Bet tai taip pat gali būti santykių gilinimo metas, jei leidžiame sau pažvelgti į vienas kitą ne kaip į „reikalavimų“ nešėjus, o kaip į žmones, kurie abu mokosi mylėti naujomis sąlygomis.
Santykių krizė - tai sveikatos ženklas. Tai reiškia, kad pora yra gyva, kad ji keičiasi. Jei pora nesusiduria su sunkumais, greičiausiai jie tiesiog vengia vienas kito arba vienas kitą ignoruoja. Krizė yra neišvengiama ir būtina, kad santykiai augtų ir tobulėtų.
Intymumas - tai ne tik fizinis artumas, bet ir jausmas, kad esu svarbus (-i), kad galiu būti savimi. Gimus vaikui, romantinis ryšys dažnai pasitraukia į šalį, tačiyra labai svarbu jį išlaikyti. Intymumas nereikalauja didelių pastangų, kartais užtenka nuoširdaus žvilgsnio ar prisilietimo virtuvėje, klausimo: „Ko tau šiandien reikėjo iš manęs?“ ar priminimo: „Dėkoju tau už tai, kad esi šalia.“ Tokios akimirkos stiprina prieraišumo saugumą net ir kasdienybės chaose.
Svarbiausia, kad nesi vienas (-a). Pagalba yra. Kartais ji prasideda nuo paprasto žingsnio: nuo nuoširdaus pokalbio, nuo noro suprasti, nuo sprendimo pasirūpinti ne tik vaiku, bet ir savimi. Nes kuriame saugų ryšį su savimi ir kitu, tai tampa didžiausia dovana, kurią galime perduoti ir vaikui.
