Kristina Pocytė-Medutė yra žinoma Lietuvos žurnalistė ir laidų vedėja, dirbanti naujienų portale „Delfi“. Ji yra vedusi ir mėgaujasi tiek profesiniais, tiek asmeniniais pasiekimais, o jos karjera apima įvairias sritis - nuo pramogų iki aktualijų. Interviu su ja atskleidžia jos profesionalumą, gebėjimą įsigilinti į kiekvieną temą ir turtingą asmeninį gyvenimą.
Išsilavinimas ir Karjeros Pradžia
Kristina Pocytė įgijo platų išsilavinimą, kuris padėjo jai siekti karjeros žurnalistikoje:
- Vilniaus dailės akademija, Taikomoji tekstilė, bakalauras
- Vilniaus universitetas, Žurnalistika, bakalauras
- Vilniaus universitetas, Komunikacijos mokslai, magistras
Kristina žiniasklaidoje dirba daugiau nei 10 metų. Kelią žiniasklaidoje pradėjo nuo pramogų žurnalistikos, vėliau gilinosi į aktualijas, švietimo ir politines naujienas.
Žurnalistės kelias prasidėjo gimtajame mieste Kaune, atliekant praktiką dienraštyje. Vėliau ji dirbo vienoje visuomeninėje organizacijoje. Juokiasi, kad sumanymas mesti darbą Kaune ir per kelias valandas susidėjus daiktus išvažiuoti gyventi į Vilnių buvo vienas beprotiškiausių jos eksperimentų. Prieš eilę metų žurnalistika tapo atsitiktiniu, tačiau sėkmę atnešusiu pasirinkimu. Dar mokykloje sustiprintos dailės besimokiusi Kristina net nedvejojo, jog baigusi mokyklą taps menininke ir pasuko į Vilniaus dailės akademiją. Ir nors apie žurnalistiką tuomet ji net nesvarstė, dabar, kai tapo naujienų laidos vedėja, šie prisiminimai sukelia šypseną. Po savo pirmųjų studijų jau žinojo, kad nori studijuoti žurnalistiką, bet veždama dokumentus, nes stojau dar tada, kai reikėdavo nuvežti, pateikti pasirašytus dokumentus, patekau į avariją. Lengvą, automobiliui - keli įbrėžimai, bet man tada pasirodė, kad čia ženklas, jog nelemta dar kažkur studijuoti. Tik draugai labiau už mane nepasidavė ir dokumentus aš pateikiau. Įrašiau vieną specialybę, nors tuo metu buvo galima rašyti bent dvi. Mane dar bandė raginti, kad įrašyčiau ir antrą, bet nutariau, kad nereikia. Taip ir stojau įrašiusi vieną galimą variantą. Ir įstojau. Niekada iki tol nebuvau parašiusi nė vieno straipsnio, neėmusi jokio interviu, nerengusi jokio reportažo. Dėl to dažnai sakau, kad ne aš pasirinkau žurnalistiką, žurnalistika pasirinko mane.
Darbo specifika ir staigmenos: Kvietimas tapti „Delfi“ laidų vedėja tikrai buvo staigmena, nes tą rytą, kai atėjo į darbą ir sėdo prie kompiuterio rašyti, tikrai nė nenutuokė, kad darbo pabaigoje išeis kišenėje turėdama naują pasiūlymą. Staigmenų būna kasdien. Kartą tiesioginiame pasijungime iš „Eurovizijos“ raudonojo kilimo Ukrainoje neteko balso. Jis tiesiog dingo, nes, matyt, perkaito saulėje. Žiūrovai to nepastebėjo - už tai dėkoju kolegoms, supratusiems mano rankų mostus ir ženklus, kad man labai reikia vandens.
Žurnalistikos savybės ir darbo principai: Svarbu noras tobulėti ir ribas turintis pasitikėjimas savimi, smalsumas ir mokėjimas atrasti ir pastebėti detales. Šiame darbe labai svarbu ir stipri komanda, su kuria gali įveikti ne vieną iššūkį. Ji nedalija savęs į tokią, kokia yra darbe, ir į tokią, kokia yra kasdienybėje. Mano darbas yra didelė gyvenimo dalis, be to, jei aš nebūčiau tokia, kokia esu, nebūčiau tokia ir darbe. Per stojamuosius žurnalistikos egzaminus dėstytojas Andrius Vaišnys manęs paklausė: „Tai turėsi du bakalaurus ir rašysi apie tai, kokius naujus batelius nusipirko Bunkė?“ O viską apvertė dalyvavimas ekspedicijoje „Misija Sibiras’17“. Kai grįžau po dviejų savaičių gūdžiuose Sibiro miškuose, supratau, kad reikia kažką keisti, kad užsistovėjau ant vieno laiptelio ir norisi užlipti ant kito. Įdomu tai, kad ateidama dirbti į pramogas galėjau įvardyti vos kelias Lietuvos garsenybių pavardes, o pakeisdama sritį galėjau ir iš miegų pažadinta pasakyti, kas kiek vaikų augina, iš kokio miesto yra, kokiose grupėse dainavo ir dar daugiau dalykų. Niekada nepamiršiu dviejų skambučių. Jie nesusiję, asmenys, kuriems skambinau, taip pat nesusiję, tačiau ir vienam, ir kitam pranešiau apie artimų bičiulių netektis to nežinodama. Tiesiog abu kartus paskambinau greičiau nei artimieji, norėdama, kad tie asmenys pasidalytų prisiminimais. Priklauso nuo pašnekovo. Viena yra pramogų žurnalistika, kur svarbu padėti pašnekovui atsiverti ir nuoširdžiai negailėti savo gyvenimo detalių, visai kas kita bendrauti su valdžios atstovais. Glostyti - ne aktualijų žurnalistės darbas. Galimybė informuoti visuomenę, būti svarbiausių įvykių sūkuryje, galimybė padėti žmonėms suprasti, kas yra kas, užduodant nepatogių klausimų tiems, kurie apskritai nemėgsta klausimų. Žurnalistai dirba visuomenei. Tai stengiuosi ir daryti. Ir stengiuosi tai daryti vis geriau.
Karjera „Delfi“
K. Pocytės karjera „Delfi“ portale apima įvairias sritis. 2015-2018 m. K. Pocytė-Medutė dirbo „Delfi“ rubrikos „Veidai“ žurnaliste, nuo 2018 m. - „Delfi“ aktualijų žurnaliste, nuo 2020 m. ji - „Delfi“ aktualijų žurnalistė-laidų vedėja.
Tarp jos vestų laidų - dienos aktualijų laida „Delfi diena“, aktualių diskusijų laida „Iš esmės“. Nuo 2019 m. Kristina kuria ir veda savaitės naujienų apžvalgos laidą „Jūs rimtai?“, nuo 2023 m. - laidą „Ar galiu užeiti?“, nuo 2024 m. veda laidą apie finansus ir investavimą „Kai nemiega pinigai“. 2024 m. vasarą K. Pocytė-Medutė su „Delfi“ spec. korespondentu Tomu Janoniu tikrino ežerų pakrantes viešindami pažeidimus, taip siekdami atlaisvinti ežerus visuomenei ir kovoti su žemgrobiais. K. Pocytė-Medutė taip pat rengia reportažus aktualiomis temomis, informuoja žiūrovus apie svarbiausius įvykius tiesioginių transliacijų metu, rašo straipsnius, moderuoja renginius, konferencijas.
Mokslinė Veikla
Studijuodama VU Komunikacijos mokslų magistrą, K. Pocytė-Medutė atliko praktiką „Žurnalistikos ir medijų tyrimo centre“ ir vykdė mokslinį tyrimą „Lietuvos šeimų sąjūdžio“ protestai ir akcijos 2021-2023 metais: vizualiniai tropai Lietuvos žiniasklaidoje“. Tyrimas buvo pristatytas Lietuvos mokslo tarybos konferencijoje „Naujoji mokslininkų karta: studentų mokslinė konferencija“.
Asmeninis Gyvenimas: Vestuvės ir Meilės Istorija
Poros meilės istorija prasidėjo darbinėje aplinkoje - naujienų portalo Delfi redakcijoje. „Esame puiki komanda, ne kartą jau išbandžiusi savo galimybes ne viename darbiniame iššūkyje“, - pasakojo K. Iššūkiai per ketverius draugystės metus poros ne tik neaplenkė, bet ir sustiprino santykius.
Pasirodo, nusprendus apsigyventi kartu, buvo paskelbtas pirmasis karantinas. „Todėl raginimas likti namuose buvo savotiškai malonus. Ir mums abiem buvimas namuose atnešė tikrai nemažai džiugių akimirkų. Viena jų - Kūčių stalo dviese ruošimas. Bėgant metams ant K. Pocytės piršto atsirado ir sužadėtuvių žiedas, kurį Arūnas sumanė užmauti istoriniame Dubrovnike. „Vakarą leidome besigrožėdami nuostabia Dubrovniko panorama, kalbėjome apie santykius, ateitį. Ir tada pamačiau, kad kažkas sužibo jo rankoj!“
Galiausiai po metų sužadėtiniai nusprendė amžiną meilę prisiekti Žemaitijoje esančioje Nerimdaičių Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčioje. „Įprastai nuotakos sako, kad nuo vaikystės ar paauglystės svajoja apie suknelę, kurią dėvės vestuvių dieną, o aš svajojau kada nors ištekėti būtent šioje bažnyčioje. Į nedidelę, tačiau neįtikėtinai jaukią bažnyčią žurnalistė žengė su kuklia suknele, prie kurios rankas teko prikišti ir pačiai. O viskas dėl to, kad šiais metais baigė pirmąjį magistro studijų kursą, dėl kurio suknelės paieškos prasidėjo tik pasibaigus sesijai. „Suknelė kukli, tačiau ne paprasta, nes ji šiek tiek skiriasi nuo tos, kurią įsigijau. Todėl ji dar labiau brangi, nes pačios pataisyta. Svarbios reikšmės neprarado ne tik vestuvių vieta, bet ir vestuviniai žiedai. „Ji man yra sukūrusi ir nuostabų bei neįprastą sužadėtuvių žiedą. Ant žiedų išgraviruota ežero pakrantė, vieta, kurioje vienas kitą įsimylėjome“, - pasakojo K. Netradiciniu pasirinkimu tapo ir vestuvinė puokštė. „Abu mėgstame vazonines gėles, tad ilgai svarsčiau, kaip siekį ne skinti gėles, o jas auginti, perkelti į vestuvinę puokštę. Mano idėją puokštę sukurti taip, kad augalai joje toliau augtų, pildė mano brolis“, - apie netradicinį puokštės pasirinkimą pasakojo K. „O tradicijų nebus - nemesiu puokštės, nebus ir keliaraiščio. Pasiteiravus, ar vestuvių organizavimas netapo santykių išbandymu, K. „Tai įrodymas, kad esame puiki komanda ir kartu galime daug. „Pirmoji stotelė - Nica, tada - Maljorka, o toliau nebeplanuojame. Tad mūsų medaus mėnesio bilietas - į vieną pusę. Atostogaudami mėgstame spontaniškumą, todėl nusprendėme neriboti savęs ir šį kartą, tad pasuksime medaus mėnesio kryptį ten, kur tuo metu norės mūsų širdys“, - pasakojo Delfi žurnalistė, laidų vedėja K.
„Esame puiki komanda, ne kartą jau išbandžiusi savo galimybes ne viename darbiniame iššūkyje“, - pasakojo K. Iššūkiai per ketverius draugystės metus poros ne tik neaplenkė, bet ir sustiprino santykius. Pasirodo, nusprendus apsigyventi kartu, buvo paskelbtas pirmasis karantinas. „Todėl raginimas likti namuose buvo savotiškai malonus. Ir mums abiem buvimas namuose atnešė tikrai nemažai džiugių akimirkų. Viena jų - Kūčių stalo dviese ruošimas. Bėgant metams ant K. Pocytės piršto atsirado ir sužadėtuvių žiedas, kurį Arūnas sumanė užmauti istoriniame Dubrovnike. „Vakarą leidome besigrožėdami nuostabia Dubrovniko panorama, kalbėjome apie santykius, ateitį. Ir tada pamačiau, kad kažkas sužibo jo rankoj! Galiausiai po metų sužadėtiniai nusprendė amžiną meilę prisiekti Žemaitijoje esančioje Nerimdaičių Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčioje. „Įprastai nuotakos sako, kad nuo vaikystės ar paauglystės svajoja apie suknelę, kurią dėvės vestuvių dieną, o aš svajojau kada nors ištekėti būtent šioje bažnyčioje. Į nedidelę, tačiau neįtikėtinai jaukią bažnyčią žurnalistė žengė su kuklia suknele, prie kurios rankas teko prikišti ir pačiai. O viskas dėl to, kad šiais metais baigė pirmąjį magistro studijų kursą, dėl kurio suknelės paieškos prasidėjo tik pasibaigus sesijai. „Suknelė kukli, tačiau ne paprasta, nes ji šiek tiek skiriasi nuo tos, kurią įsigijau. Todėl ji dar labiau brangi, nes pačios pataisyta. Svarbios reikšmės neprarado ne tik vestuvių vieta, bet ir vestuviniai žiedai. „Ji man yra sukūrusi ir nuostabų bei neįprastą sužadėtuvių žiedą. Ant žiedų išgraviruota ežero pakrantė, vieta, kurioje vienas kitą įsimylėjome“, - pasakojo K. Netradiciniu pasirinkimu tapo ir vestuvinė puokštė. „Abu mėgstame vazonines gėles, tad ilgai svarsčiau, kaip siekį ne skinti gėles, o jas auginti, perkelti į vestuvinę puokštę. Mano idėją puokštę sukurti taip, kad augalai joje toliau augtų, pildė mano brolis“, - apie netradicinį puokštės pasirinkimą pasakojo K. „O tradicijų nebus - nemesiu puokštės, nebus ir keliaraiščio. Pasiteiravus, ar vestuvių organizavimas netapo santykių išbandymu, K. „Tai įrodymas, kad esame puiki komanda ir kartu galime daug. „Pirmoji stotelė - Nica, tada - Maljorka, o toliau nebeplanuojame. Tad mūsų medaus mėnesio bilietas - į vieną pusę. Atostogaudami mėgstame spontaniškumą, todėl nusprendėme neriboti savęs ir šį kartą, tad pasuksime medaus mėnesio kryptį ten, kur tuo metu norės mūsų širdys“, - pasakojo Delfi žurnalistė, laidų vedėja K.
K. Pocytė-Medutė patikino, kad jų porai dirbti viename darbe yra didžiulis pliusas. „Nėra taip, kad darbo neparsineši namo. Mano vyras labiau norėtų, kad taip nebūtų, bet būdami iš tos pačios srities mes abu žinom, koks tai yra darbas, kiek jėgų, laiko, pasiruošimo reikia, koks jis gali būti nenuspėjamas - tiek dėl darbo valandų, tiek dėl kitų dalykų. Taigi, kad esame toje pačioje valtyje, yra gerai. Jei jis būtų iš kitos srities, būtų tikrai sunku“, - kalbėjo laidos viešnia.
The Ancient Wedding That Explains the End Times
Pomėgiai ir Asmeninės Savybės
Kristina Pocytė-Medutė yra savimi pasitikinti, smalsi ir kruopšti asmenybė. Ji teigia, kad yra savimi visada - ir pranešdama žinias eteryje, ir kalbindama pašnekovus interviu metu, ir piešdama, gamindama ar dar ką nors veikdama. Kiekviena veikla reikalauja susikaupimo, gebėjimo pritaikyti įgūdžius ir svarbiausia - noro tobulėti.
Kadangi dailė Kristiną ir jos šeimą supo visada, nenuostabu, kad kažkada ji yra dirbusi ir floriste. Net ir dabar, dirbdama televizijos laidų vedėja, ji nepamiršta savo talento ir neretai į rankas paima teptuką - norėdama atsipūsti po sunkios darbo dienos ar ieškodama kūrybinio įkvėpimo. „Menas man - tobuliausia atsipalaidavimo forma. Piešiu, klijuoju, rišu, pinu, auginu, gaminu. Aš tiesiog nemoku atsisėsti ir nieko neveikti. Man net filmą ar serialą pažiūrėti tiesiog žiūrint į ekraną yra pernelyg sunku, todėl visada dar ką nors veikiu. Pastaruoju metu dažniausiai mano rankose - teptukai ir akvarelė, nors mėgstu išbandyti ką nors naujo. Neseniai išbandžiau kvilingą (angl. quilling) - tokia technika, kai iš siaurų popieriaus juostelių susukamos įvairios formos ir iš tokių elementų formuojamas paveikslėlis“, - pasakojo žurnalistė.
Pasiteiravus, ar įgūdžiai bėgant metams nepasimiršta, Kristina sakė, kad dar studijuodama akademijoje suprato, jog rezultatas dažnai pasiekiamas sunkiu darbu, nors daugybę dalykų išmokus, kaip ir važiavimo dviračiu, nepamirši ir vėliau. Kūryba praverčia ir eteryje. Pasiteiravus, kaip dailė praverčia kuriant aktualijų laidas ir dirbant tiesioginiame eteryje, K. Pocytė patikina, jog retas įsivaizduoja, koks įvairus gali būti žurnalisto darbas. Aktualijų žurnalistės darbe svarbu pastabumas, kruopštumas ištvermė, smulkmenų nepraleidimas pro ausis ir akis, gera atmintis ir dar daugiau, o daugelį šių dalykų puikiai ugdo ir menas. „Kai kurie iš meno pasaulio turimi įgūdžiai praverčia ir labai tiesiogiai, nes žurnalistai nėra tik tie, kurie rašo, ar tie, kurie kalba eteryje. Kartais reikia ir filmuoti, ir montuoti, ir pateikti medžiagą vizualiai patraukliai bei aiškiai, tad gebėjimas tai padaryti be kitų pagalbos yra privalumas“, - sako laidų vedėja.
Tiems, kurie galbūt seniai svajoja paimti į rankas teptuką ar realizuoti save kuriant meną, „Delfi TV“ laidų vedėja pataria nedelsti. Anot jos, menui nereikia išlaidų. Čia svarbiausia yra fantazija. „Jei norite pradėti piešti, nusipirkite pieštuką, trintuką ir popieriaus. Aš visiškai rimtai. Jei norisi spalvų - pirmiausia pirkite pigiausius dažus ir tik įsitikinę, kad tikrai tęsite šį pomėgį, investuokite į brangias ir kokybiškas medžiagas. Aš pati, kai pradėjau lieti akvarele, nusipirkau ją prekybos centre už vos kelis eurus. Ir tik po poros mėnesių piešimo, kai supratau, kad brangiai akvarelei išleisti pinigai nenueis veltui, įsigijau kokybiškus teptukus ir dažus. O ugdyti įgūdžius galima ir naršant internete - čia gausu įvairių menininkų tinklaraščių, kuriuose jie mielai dalijasi patarimais pradedantiesiems“, - patarė nuo vaikystės daile gyvenanti žurnalistė.
Artėjant šventėms dailė taip pat gali tapti ne tik puikiu hobiu, bet ir proga pagaminti asmenines dovanas savo artimiesiems ir draugams. K. Pocytė pastebėjo, kad pastaruoju metu vis dažniau stengiasi artimuosius nustebinti savo gamintomis dovanomis. „Tai gali būti daug kas: nuo stiklainio marinuotų agurkų iki supintos sapnų gaudyklės, pieštos ar klijuotos atvirutės, skirtukai knygoms ar dar kokia nors smulkmena“, - idėjomis dalijosi ji.
Laisvalaikiu K. Kristina užsiima mažąja sodininkyste, eksperimentuoja virtuvėje, lieja akvarele, lavina siuvimo įgūdžius, išbando įvairias rankdarbių technikas, itin mėgsta poilsį gamtoje.
The Ancient Wedding That Explains the End Times
