Krikštynos - tai vienas svarbiausių ir švenčiausių įvykių mažylio gyvenime, žymintis jo įžengimą į krikščioniškąją bendruomenę. Ši šventė neatsiejama nuo daugybės tradicijų, papročių ir simbolių, tarp kurių svarbią vietą užima ir „krikštynų svečių medis“. Nors šis terminas gali skambėti neįprastai, jis glaudžiai susijęs su gilia tradicija ir siekiu įamžinti šią ypatingą dieną.
Krikštynų tradicijos ir jų reikšmė
Krikštynos kadaise buvo viena svarbiausių šeimos švenčių. Senesniais laikais būdavo manoma, kad kol vaikas nepakrikštytas, jis yra labai nesaugus. Prie jo lovelės ir žiburį žibindavo, ir saugodavo jį budėdami, nes sakydavo, kad laumės gali vaikus sukeisti - laumiuką primesti, o tą vaiką paimti. Arba dar kas nors negero gali atsitikti tam vaikeliui, nes tiesiog niekas dar neprisiėmė atsakomybės jį saugoti, išskyrus jo tėvus.
Kaip matome iš senųjų krikšto metrikų registravimo knygų, vaikas labai greitai po gimimo (2-7 dienų amžiaus) būdavo vežamas į bažnyčią ir pakrikštijamas. Tarp vyresnės kartos žmonių ir dabar randame, kad gimimo datos dokumentuose dažnai būna supainiotos, užrašyta ne ta data, kada gimė, o ta, kada krikštyta. Jei vaikelis gimdavo labai silpnas, jį iš karto krikštydavo bobutė pribuvėja ar kas nors iš šeimos narių. Visiems buvo žinoma, kad vandens krikštą gali atlikti kiekvienas žmogus, jei tik pats yra krikštytas. Tai vykdavo labai paprastai: pirmiausiai ištardavo vardą, kuriuo krikštija kūdikį, toliau sekdavo žodžiai " aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo ir sūnaus, ir Šventosios Dvasios ", tik nesakydavo „amen", tam, kad vaikas išgyventų, kad ta formuluotė nebūtų visiškai užbaigta. Vėliau, jeigu vaikas sustiprėdavo, jį nuveždavo į bažnyčią padaryti įrašus krikšto metrikų knygoje.
Vardo suteikimas ir jo reikšmė
Krikštynos - tai naujo, ką tik gimusio žmogučio įvedimas į žmonių bendruomenę. Per krikštynas jis gauna vardą, kuris daug ką nusako. Aptarkime, pavyzdžiui vardą Jonas. Jei tai Jonas - žinosime, kad žmogus yra lietuviškos, jeigu Janis - latviškos, Janas - lenkiškos, Džonas - angliškos, Chuanas - ispaniškos, Hansas arba Ansis(Klaipėdos krašto) -vokiškos tautybės, ir taip dar ilgai galime vardinti viso pasaulio atitikmenis. Vardas yra ženklas, įvedantis žmogų į bendruomenę, ir bendruomenė imasi atsakomybės jį ginti ir globoti.
Kartais vardą parinkdavo pagal gimimo datą. Sakydavo: „ateina žmogus ir atsineša vardą". Kartais, atvežus vaiką krikštyti, buvo pasižiūrima į liturginį kalendorių ir duodamas tą dieną užrašytas šventojo vardas. Ankstyvosios istorijos laikais buvo praktikos, kad vardą suteikdavo jau paaugusiems, kai būdavo įžvelgiamos tam tikros charakterio ar išvaizdos savybės. Tad ir vardai buvo nusakantys žmogų, pvz, Mantvydas "mąstantis ir matantis", Algirdas „visa girdintis", Ramutė „ramaus būdo"... Buvo tikimasi, kad žmogus toks ir bus.
Ar būdavo suteikiamas vienas vardas ar daugiau, priklausydavo nuo luomo. Didžiūnų, bajorų aplinkoje, pradėjus tobulėti suvokimui, kad tai yra giminė, kurios istoriją reikia išsaugoti, į žmogaus vardyną sudėdavo daug vardų. Dažnai duodavo vardą giminės įkūrėjo, kuris tose žemėse pasistatė pirmuosius namus, iš kurių po to išaugo kaimas ar miestelis. Taip pat, susijungus dviems didikų giminėms, vieną vardą duodavo iš motinos giminės pusės, kitą iš tėvo. Tačiau kad ir kiek vardų bebūtų, vistiek žmogaus gyvenime būdavo vienas pagrindinis vardas, kuris figūruodavo, į kurį remdavosi žmogaus asmenybė, todėl jis būdavo labai svarbus. Žmonės galvodavo, kad vardas turi įtakos žmogaus gyvenimui, todėl jį rinkdavo atsakingai.
Krikštatėvių parinkimas ir jų vaidmuo
Krikštatėvių parinkimas labai svarbus. Jei vaikas silpnas ir labai skubiai vežamas krikštyti, tuomet prašydavo bet ką, dažnai elgetas, kuriuos rasdavo prie bažnyčios, arba bažnyčios patarnautojus. Kviečiamam į krikštatėvius be itin svarbios priežasties atsisakyti negalima, nes tai yra labai svarbus ir neatidėliotinas dalykas - padėti žmogui įeiti į visuomenę. Yra toks pasakymas: "svočia bagočka, o kūma tai jau rinktinė". Krikštatėviai turėdavo būti žmonės, kurie yra pavyzdys, be to yra pakankamai gražūs, nes sakydavo, jei krikštatėviai su negalia, tai gali ir vaikas tokiu atsikrikštyt. Nelabai norėdavo imti viengungių (senmergių, senbernių), tikėdavo kad ir vaikas gali šeimos nesukurti. Todėl kviesdavo arba jaunus krikštatėvius, kadangi jie jauni, galės ilgiau vaiką pagloboti, ypač jei patys tėvai būdavo vyresnio amžiaus. Arba kviesdavo jau vedusius, bet iš skirtingų šeimų. Dažnai būdavo vienas iš motinos, kitas iš tėvo pusės.
Poros nekviesdavo, sakydavo, kad vyras su žmona gyvendami kasdienybėje, vistiek apsibars, balsą pakels ar grubesnį žodį pasakys, tad ir krikštijamam vaikui tai gali persiduoti - bus rėksnys. O kai kūmai iš skirtingų šeimų, retai susitikdami vienas kitu džiaugiasi, myli - tuomet ir vaiko charakteris bus labai malonus ir palankus. Krikštatėvių globą privaloma laiko evangelikai liuteronai iki sutvirtinimo, o katalikai dažniausiai iki tol, kol krikštaduktė ar krikštasūnis išteka arba veda. Dažnai krikštamotė savo krikšto dukrai turėdavo būti svočia, o krikštatėvis krikšto sūnui piršliu. Tačiau dažnai palankūs ryšiai išsilaikydavo visą gyvenimą.
Atsisakyti krikštyti nesantuokinį vaiką nebuvo galima jokiu būdu, sakydavo, kad jis jau ir taip patyręs skriaudą, tėvo neturi, tad jį kaip tik būtina palaikyti. Vyresnės kartos žmonės net buvo gąsdinami, kad atsisakius tokiam vaikeliui dalią duot, ir jų turtas dalim išeis.
Krikštynų šventės eiga ir papročiai
Vaikams nuolat buvo primenama, kad jie turi krikšto tėvelius. Net gi būdavo tokia tradicija nuo Velykų iki Atvelykio eiti pas krikštatėvius vaikams priklausančio margučio. Iki kūdikio krikštynų gimdyvės ir kūdikio negalėdavo lankyti jokie vyriškos giminės atstovai, išskyrus nuosavą vyrą - pas ją užeidavo tik moterys. Jos atsinešdavo kiaušinienės, medaus, virtinukų, kokio nors kito lengvo maisto, dalindavosi patarimais, kaip prižiūrėti, saugoti, auginti vaiką. Jei koks vyras netyčia užeidavo į tą kambarį, tai moterys jam nugriebdavo kepurę. ir jis turėdavo išsipirkti: duoti saldainių ar riestainių.
Išvažiuojant į bažnyčią, motina krikšto tėvams kūdikio vardą pašnibždėdavo į ausį. Iki krikštynų niekas viešai vaiko vardo nesakydavo. Grįžus po krikšto, visi išbėgdavo pasitikti krikšto tėvų. Kūmas pasitinkančius pavaišindavo saldainiais ir garsiai paskelbdavo vaikelio vardą. Buvo sakoma taip: "Išvežėm pagoniuką (ar pagonytę), parvežėm, tarkim, Jonuką (arba Onytę)". Tuomet visi susirinkusieji prieidavo jų pasveikinti.
Kūmus sodindavo į garbingiausią vietą - krikštasuolę, kuri būdavo stalo gale, po šventaisiais paveikslais. Svečiai sėsdavo kuo tankiau, suspausdami kūmus, kad vaikučio dantukai būtų tankūs, be pradantės. Savo vaidmenį krikštynose turėdavo bobutė (pribuvėja), jei galėdavo likti šventėje, nebūdavo išvykus pas kitą gimdyvę. Jei jos nebūdavo, tai kartais tą žaidybinį vaidmenį atlikdavo mamos mama arba anyta. Bobutė svečius vaišindavo bobutės koše. Tai būdavo kelių rūšių grūdų [vėlesniais laikais - manų] košė, pagardinta saldumynais, razinomis, migdolais.
Krikštynose dalyvaudavo tik artimų, supratingų, linkinčių viso ko geriausio vaikeliui, žmonių ratas. Krikštynose žmonių būdavo nedaug, užstalėje dalyvaudavo tik vedę žmonės. Net suaugęs jaunimas, išskyrus nevedusius kūmus, negalėdavo ten būti. Krikštynose yra kalbamos tam tikros kalbos, dainuojamos dainos - tai, ką jau išmano vedę žmonės, bet nenori, kad vaikai per anksti girdėtų. Vaikai tuo metu žaisdavo kieme arba atskirai klėtyje vaišindavosi, prižiūrimi paauglių giminaičių. Dažnai bėgiojantiems tiesiog įduodavo gabalą pyrago arba vadinamą „lėlės koją" - duonos su sūriu. Į krikštynas kviesdavo tiktai kaimynus ir artimiausius gimines. Seniau sakydavo, kad "geras kaimynas yra geriau už tolimą giminę".
Krikšto žvakė ir jos simbolika
Krikšto žvakė yra labai svarbus krikštynų atributas. Ji turi būti saugoma visą gyvenimą, pakartotinai uždegama pirmosios komunijos metu ar per vestuves. Tiesa, ir Velykų šeštadienio liturgijoje yra numatytas krikšto pažadų atnaujinimas, užsidegus žvakes nuo didžiosios velykinės žvakės. Krikšto žvakė - amžinoji šviesa, kuri žmogui nušviečia kelią, parodo teisingą kryptį per gyvenimo sutemas ir ruošiantis amžinybės kelionei. Krikštas - tai vanduo ir ugnis. Vanduo - amžinoji gyvybė.
Krikštynų planavimas
Nusprendus krikštyti vaiką, tėvelių pečius neišvengiamai užgula krikštynų organizavimo rūpesčiai, ramybės neduoda klausimai „nuo ko viską pradėti“, „kaip nepamiršti kažko svarbaus“ ir pan., todėl patartina viską užsirašyti. Planuojant krikštynas ir norint kad viskas eitųsi sklandžiai, būtinas tam tikras veiksmų eiliškumas. Neverta pirkti krikšto drabužių mažyliui, nežinant kada tiksliai jį krikštysite, nes jis gali juos paprasčiausiai išaugti. Todėl šis trumpas krikštynų planavimo vadovas sudarytas pirmiausiai atsižvelgiant į veiksmų eiliškumą.
- Krikštatėvių pasirinkimas. Pirmas dalykas, kurį tėvai turi padaryti - išsirinki savo vaikui krikšto tėvus ir paprašyti jų tapti mažylio dvasiškais globėjais. Sulaukus teigiamo atsakymo, galima pradėti planuoti krikšto ceremoniją bei krikštynų vakarėlį po jos. Pasikonsultuokite su jais dėl planavimo aspektų, galbūt ir krikšto tėvai norės prisidėti prie jūsų šventės organizavimo.
- Krikšto vietos ir datos pasirinkimas. Antras žingsnis - pasirinkti krikštynų vietą, pavyzdžiui, vietinę bažnyčią, ir susitarti dėl ceremonijos datos bei laiko. Tai patartina padaryti bent prieš mėnesį laiko (kuo anksčiau, tuo geriau), kad krikštatėviai bei svečiai galėtų suderinti savo planus su jūsų šventės data. Iš anksto žinodami krikštynų datą jie galės susitarti dėl išeginių dienų darbe (jei reikia) bei pasiruošti kelionei (įsigyti bilietus ir pan.), jei atkeliauja iš kito miesto ar net kitos šalies. Krikšto ceremonijos laikas taip pat svarbus aspektas, atkreipkite į jį dėmesį planuodami krikštynų vakarėlio laiką.
- Svečių sąrašo sudarymas. Apgalvokite ką norėtumėte matyti svarbioje jums ir jūsų kūdikiui šventėje ir sudarykite svečių sąrašą. Žinoti tikslų svečių skaičių būtina perkant ar gaminant kvietimus, užsakant pobūvį restorane, planuojant išlaidas maistui bei gėrimams. Remiantis sudarytu svečių sąrašu bus lengviau nuspręsti dėl krikštynų vakarėlio vietos pasirinkimo. Atkreipkite dėmesį ar bus daug vaikų, ar tik keletas, ar jų visai nebus? Jei dalyvaus dešimt ar daugiau vaikų, ramus pasisėdijimas restorane vargu ar bus pats geriausias sprendimas. Tokiu atveju geriau rinktis vietą, su didesne erdve vaikų pramogoms. Svečių sąrašas taip pat padės jums nuspręsti dėl tinkamo vakarėliui meniu.
- Krikštynų vakarėlio vietos pasirinkimas. Apgalvokite, ką mieliau rinksitės - mažą, privačią šventę po apeigų ar formalų vakarėlį. Atsižvelgdami į savo norus pasirinkite šventės vietą. Galima surengti trumpą iškylą parke, tracinius šventinius pietus namuose, suorganizuosi didelį pobūvį restorane ar kitoje šventimo vietoje. Jei nuspręsite atšvęsti restorane ar išsinuomoti patalpas vakarėliui, išanksto padarykite rezervaciją reikiamai datai. Prieš pasirinkdami vakarėlio vietą, užsakydami maistą bei pramogas, apgalvokite biudžetą, vakarėlio laiką, kiek žmonių ketinate vaišinti.
- Pakvietimas į krikštynas. Įsigykite, pagaminkite ar sumaketuokite elektroninius pakvietimus ir išsiųskite juos svečiams likus trims-keturioms savaitėms iki krikštynų. Rekomenduotina paprašyti iki tam tikros datos pranešti paštu, el. paštu ar tiesiog telefonu (priklauso nuo kvietimo formos) savo atsakymus, kad žinotumėte tikslų krikštynų dalyvių skaičių ir galėtumėte atlikti tolimesnius krikštynų planavimo veiksmus. Pakvietimuose pateikite detalią informaciją su vakarėlio (ir ceremonijos, jei į ją bus kviečiami) laiku, data ir vieta. Nepamirškite tiems svečiams, kurie nežino jūsų pasirinktos bažnyčios, pateikti maršruto aprašymo.
- Drabužių pasirinkimas. Svarbiausia išrinkti krikšto drabužėlius šventės kaltininkui - vaikui. Juos galite pasiūti ar įsigyti specializuotose krikšto drabužių parduotuvėse. Taip pat pasirūpinkite ir būtinais krikšto rekvizitais - krikšto žvake bei krikšto skraiste. Daug kur gaji tradicija, kad krikšto drabužiais ir rekvizitais mažyliui pasirūpina krikštatmotė, tad iš anksto aptarkite su ja šį momentą. Taip pat, apgalvokite ką vilkėsite ir avėsite patys.
- Šventės dekoracijos. Apgalvokite kokių papuošimų norėtumėte vaiko krikštynoms, sudarykite reikiamų dekoracijų sąrašą ir pradėkite ieškoti kur jas įsigyti arba pasigaminti. Jei rengsite tik trumpą iškylą parke, tikriausiai norėsite pagyvinti šventę teminiais indais, servetėlėmis, balionais ir kitomis puošmenomis. Švenčiant namuose arba restorane, prireiks stalo ir patalpų dekoracijų. Norintiems papuošti bažnyčią ar krikštyklą labiausiai tiks gyvos gėlės.
- Krikštynų atributika, atrakcijos. Jei norite ne eilinio pasisėdėjimo prie stalo, o smagios, įsimintinos šventės, pagalvokite apie krikštynų atributiką, kuri pagyvintų šią progą. Iš anksto suplanuokite žaidimus ir atrakcijas. Beje, žaisti smagu ne tik vaikams, yra daug žaidimų, kuriuose mielai dalyvauja ir suaugusieji. Mažesniems vaikams galima paruošti vietą, kurioje būtų žaislų, spalvinimo knygelių ir dėlionių. Šventinės atributikos akcentais (pvz. ženkliukais) galite papuošti krikštynų dalyvius.
- Dovanos. Informuokite svečius apie savo dovanų politiką. Jeigu norėtumėte, kad svečiai neneštų dovanų, informuokite juos apie tai kvietimuose, įtraukę užrašą "Prašytume nenešti dovanų" arba pasakykite tai jiems asmeniškai. Jei patys norėtumėte ką nors padovanoti savo vaikui jo krikšto proga, labiausiai tiktų simbolinė, išliekamąją vertę turinti dovana. Taip pat apsvarstykite galimybę įteikti krikštatėviams bei svečiams atminimo ar padėkos dovanėles.
- Šventės įamžinimas. Kadangi krikštynos - viena svarbiausių vaiko švenčių, smagu ir netgi būtina jos akimirkas įamžinti fotografijose ar filmuotoje medžiagoje. Jei pageidaujate itin kokybiškų ir profesionalių kadrų, teks samdyti fotografą ar filmuotoją, tad patartina jo paslaugas užsisakyti iš anksto. Kita galimybė būtų paprašyti krikštynas fotografuoti svečių, o norint tik kelių profesionalių fotografijų, prieš arba po ceremonijos bažnyčioje, užsukti į foto atelje.
Krikštynų papročiai iki antrojo pasaulinio karo buvo nekvestionuojamas dalykas. Vienur krikštynos būdavo puikesnės, kitur paprastesnės, bet kad vaikas būtų nekrikštytas - neįsivaizduojama. Po antrojo pasaulinio karo, pasikeitus situacijai ir atėjus ateistiniam metui, krikštydavo labai paslapčia, dažnai nakčia arba kunigą kviesdami į namus. Be abejo, vaišių tokiais atvejais nekeldavo. Dabar krikštynos vėl sugrįžta. Tik kartais yra perlenkiama, daugiausia dėmesio sutelkiant ne į krikšto ritualo prasmę, o į kuo įspūdingesnes linksmybes po to. Dažniausiai būtent dėl to lūkuriuojama, kol vaikas gerokai paaugęs, kol galės pats būto podiumo modelis ar pagrindinis krikštynų spektaklio aktorius. Anksčiau niekas taip ilgai nekrikštyto vaiko nelaikydavo ir nelaukdavo, kol pradės bėgioti ar taps modeliuku.
Krikštynos - šventė, kuri būna tik kartą gyvenime. Tikintiems tai yra krikščioniškojo gyvenimo pamatas, atveriantis kelią į kitus sakramentus. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, kiekvienais metais yra pakrikštijama apie 27-28 tūkst. vaikų. Krikštui pasiruošti reikia suplanuoti nemažai dalykų: vietą, svečius, dekoracijas, dovanas ir kitas detales. Nieko stebėtina, kad norint paversti šventę įsimintina ir originalia, reikia pasistengti. Šventę planuoti vertėtų pradėti likus 3 mėnesiams iki numatytos datos. Pirmas žingsnis - išsirinkti bažnyčią ir krikšto tėvus. Krikšto tėvai turi būti vyresni nei 16 metų ir priėmę Krikšto, Eucharistijos bei Sutvirtinimo sakramentus. Bažnyčioje pasiteiraukite, kiek laiko truks ceremonija, ar ji bus individuali. Nuo senų laikų įprasta po ceremonijos bažnyčioje susitikti vaišėse. Jei krikštijamas dar visai mažas vaikutis, patariama nedaryti ilgos šventės - jei po kelių valandų vaikas negalės ramiai užmigti, teks visą dėmesį skirti jam, o ne svečiams. Kitas ne ką mažiau svarbus darbas - krikšto vardo išrinkimas. Pasidomėkite patinkančių vardų reikšmėmis, ką globoja kiekvienas šventasis.
