Yra buvę metų, kai šį tekstą dainuodavo, bet dažniau jis būdavo giedamas.
Su apgailestavimu tenka prisiminti, jog ši populiari melodija beveik penkis dešimtmečius (1933-1980) buvo iškritusi iš Lietuvos chorų repertuaro.
Daugiau painiavos vyko dėl teksto autoriteto. Autoriumi nurodytas Ąžuolaitis. Būtent šiuo slapyvardžiu pasirašinėjo poetas Jonas Vanagaitis.
Vėliau šis tekstas publikuotas leidinyje „Pajūrio aidos“ (1929).
Vėliau, kaip minėjome, sekė kone penkis dešimtmečius trukusi tyla.
Čia vėlgi norisi pakartoti minėtąjį Regimantą Gudelį, kuris labai gražiai akcentavo lemtingą tos giesmės valandą: „Didelio patrioto J. Gudavičiaus, Lietuvos Respublikos apdovanoto Vyčio Kryžiaus ir Vytauto Didžiojo ordinais, tautinė-patriotinė giesmė „Kur giria žaliuoja" atgimė sovietiniais metais! Išmušė jos valanda - tautai gyvybiškai reikėjo tokios giesmės, o muzikų bendruomenė ir jos elitas jau buvo išaugę iki tokios intelektualios aukštumos, kad gebėjo įvertinti tos giesmės meniškąsias savybes ir įtraukti ją į muzikinį gyvenimą.
Gražu, žinoma, kad toje Dainų šventėje vėl atgimė melodija „Kur giria žaliuoja". Būtent tąkart prie šios dainos ir atsirado Ksavero Sakalausko-Vanagėlio pavardė.
Toji paklaida internetinėse erdvėse tebeklajoja ir iki šiol...
Žmonių, lėmusių tokią „korektūros" klaidą, šiandien jau nebepaklausi - dauguma jų jau iškeliavo Anapilin...
Deja, mirtis jį ištiko karo pabėgėlių stovykloje 1946 metais.
Beje, populiari ne tik jo daina-giesmė „Kur giria žaliuoja".
Tikėsimės, kad ši daina jau nebenutils keliems dešimtmečiams, o autentiškuoju to teksto autoriumi išliks tikrasis kūrėjas - poetas Jonas Vanagaitis.
Vieną šių 2023 metų birželio pavakarę, užbaigdama Lietuvos vakarų krašto dainų šventę, Klaipėdos vasaros estradoje suskambo giesmė.
Kompozitoriaus Juozapo Gudavičiaus (1873-1939) sukurta nuostabi dainos melodija, užliedama ir paslėpdama teksto kliuvinukus, ir vėl, kaip daugkart šiame ir praeitame amžiuje, sujaudino ir kilstelėjo nuo suolų visus šventės žiūrovus.
Garsiai ir iškilmingai visiems buvo pranešta ir kas dainos teksto kūrėjas - Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis (1863-1938), žinomas kitos anksčiau labai populiarios dainos - "Kur banguoja Nemunėlis" - autorius.
Grįžęs namo tuojau ėmiau sklaidyti neseniai į mano rankas patekusius Ks. Vanagėlio „Raštus“, išleistus 1921 metais Kaune.
Perverčiau knygelę vieną kartą, paskui antrą - neskubėdamas, atidžiai.
Kaip galėjo nebūti! Negi rinktinės sudarytojas, o juo greičiausiai buvo pats autorius Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, praleido vieną iš sėkmingiausių eilėraščių?
Nerado vietos kūriniui, kuriuo, kaip ir savo „Kur banguoja Nemunėlis“, turėjo labai didžiuotis?
Gal dar nebuvo jo parašęs?
Ne, daina „Kur giria žaliuoja" pasklido ir buvo pamilta gerokai anksčiau, negu išspausdinti "Raštai".
Šiuose „Raštuose“ yra ir autoriaus biografija, turbūt jo paties rašyta ar bent aprobuota.
Joje dainai „Kur banguoja Nemunėlis“ skirta atskira pastraipa, o apie „Kur giria žaliuoja“ nė užuominos nėra.
Kodėl?
1910 metais Mažosios Lietuvos „Birutės“ draugija Tilžėje išspausdino lietuviškų dainų rinkinį „Byrutės garsai“.
Yra ten „Kur banguoja Nemunėlis“ keturi posmai, pasirašyti Vanagėlio, ir toji pati „Kur giria žaliuoja“, pasirašyta Aužuolaičio.
Tų kitų Aužuolaičio dainų Ksavero Sakalausko-Vanagėlio „Raštuose“ taip pat nėra.
Ir būti negali - juk ne Vanagėlis jas parašė!
O kas parašė, išsiaiškinti galima bematant - tereikia susirasti, kas „Aušros“ gadynėje pasirašinėjo Aužuolaičio vardu.
Aužuolaitis - tai Jonas Vanagaitis (1869-1946), enciklopedijų žodžiais tariant, vienas žymiausių Mažosios Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų, lietuvybės skleidėjas, Tilžės akto signataras.
Taigi, šią giesmę parašė ne Vanagėlis, o Vanagaitis.
Kol abu poetai buvo gyvi, visi žinojo, kieno namai ten, kur giria žaliuoja.
Bet vėliau, gerokai po karo, kažkas Tarybų Lietuvoje juos atėmė iš vieno ir lengva ranka dovanojo kitam.
Tyčia ar netyčia, nežinau, bet 1984 metais Vilniuje išleistame gaidų rinkinyje „Dainų šalelėj“ Juozapo Gudavičiaus dainos „Kur giria žaliuoja“ žodžių autoriumi jau nurodomas ne J. Vanagaitis, kaip iki tol, o Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis.
Jei neklystu, tuomet šiuo klausimu buvo kilusi nedidelė diskusija, bet ji baigėsi jokiais argumentais neparemta išvada: "tebūnie Vanagėlis!"
Juk Joną Vanagaitį, buvusį politinį veikėją ir emigrantą, sovietų valdžia jau buvo nustūmusi į pašalę, jei ne į užmarštį.
Taip ir liko.
O šiais laikais klaida kaip vėžys yra išplitusi po visą internetą.
Ją kartoja netgi tokia rimta įstaiga, kaip Lietuvos muzikos informacijos centras (klaida iki šiol neištaisyta).
Dainų šventėse ir Klaipėdoje, ir Vilniuje iškilmingai skelbiama Ksavero Sakalausko-Vanagėlio pavardė (2024 m.jubiliejinėje Dainų šventėje jau buvo skelbiama tikrojo autoriaus pavardė), o Jonas Vanagaitis - ką?
Ką daryti?
Taisyti klaidą visur!
O dainų švenčių organizatoriams su būreliu dainininkų aplankyti Bitėnus ir kapinaitėse atsiprašyti Jono Vanagaičio, sugiedant jo ir Juozapo Gudavičiaus nemirtingąją "Kur giria žaliuoja".
Vasara kaskart mums siunčia žinias, jog ji gali būti ne tik karšta, alinanti, bet ir vėjuota, pabarstydama lietaus ištroškusiai žemei.
Toks visas Birštono vienkiemio klojimo teatro laikas nuo pat pirmųjų prieš dvidešimtmetį metų veiklos laikotarpio.
Tačiau šie metai dar ir pabarstė antrą gražų klojimų teatro festivalio „Kur Nemuno mėlynas kelias“ dešimties metų jubiliejų.
Visas veiksmas vyko sodybos kieme, mat tai pandemijos „pėdsakas“, kuris taip ir liko, tačiau, kaip bebūtų, prisitaikyti ir mokėti gyventi toliau - didelis menas!
Kaip ir dera šeimininkams, pasirodė Birštono vienkiemio teatras su spektakliu „Trumpa istorija apie J(oną)“ (rež. B. Klimavičienė).
Linksmi ir nuotaikingi spektaklio vaizdeliai nepaliko abejingų.
Juk juoką keliančios piršlybos visus tarsi sujungė į visumą ir norėjosi dar daugiau linksmybių, kurių, kaip ir buvo tikėtasi, netrūko iki festivalio pabaigos.
Beje, viso festivalio programa buvo paremta beveik visomis ištraukomis ir vaizdeliais iš Birštono vienkiemio bendruomenės teatro pastatytų spektaklių per visus 20 metų!
Pasirodymų tęsinys taip pat buvo įtaigus, nes Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centro mėgėjų teatras atvyko su spektakliu vaikams „O mes vaikai“ (rež. V. Lengvinas), kuris taip pat privertė ne vieną atsigręžti į vaikystę ir iš to linksmai pasijuokti.
Pilviškių kultūros namų mėgėjų teatras „Bajorgalis“ su Ž. B. P. Moljero komedija „Daktaras per prievartą“ (rež. Irma Puodžiukaitienė) puikiai atskleidė juoką keliančias žmogaus prigimties puses ir šmaikščiai pavaizdavo visuomenės trūkumus.
Kaip sakoma, linksmybių vinį įkalė Kaišiadorių kultūros centro mėgėjų teatras su Bertoldo Brechto komedija „Miesčioniškos vestuvės“ (rež. J. Andriulevičius).
Spektaklio metu atveriama ir itin lietuviška specifika, kuomet kaimo žmogaus, ateinančio gyventi į miestą, nesugebėjimas tapti taip vadinamu miesčioniu ir, žinoma, visiškas nesuvokimas vienaip ar kitaip jį įtakojančių permainų nepriėmimas.
Taigi niekas nenorėjo skirstyti, nes, pasak susirinkusiųjų, festivalis prasidėjo vos ne piršlybomis, o baigė vestuvėmis!
Beje, į festivalį atvyko Seimo narys Andrius Palionis, Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, vicemerai, Birštono kultūros centro direktorius, Birštono vienkiemio bendruomenės pirmininkas, Prienų rajono savivaldybės vicemerė Jūratė Zailskienė ir dar daug prijaučiančių klojimo teatrui.
Visą laiką, kai tik būdavo pertraukos, susirinkusius linksmino liaudiškos muzikos kapela „Lendrūnas“ (vad. Algirdas Seniūnas).
Po mėgėjų teatrų kolektyvų pasirodymų tradiciškai visi srėbė medžiotojų klubo „Lokupis“ sriubą ir vaišinosi bulvių plokštainiu.
O finale buvo sudainuota pagal Queen „Būkime teatre“.
Ir pabaigoje norisi pacituoti kelias eilutes, kurias pasakė festivalio pabaigoje: „Išlaikykime tautiškumą, juk Lietuva išskirtinis kraštas, per tūkstančius metų išsaugojęs ir išlaikęs pačią autentiškiausią kalbą… Nes kalboje - tautos stiprybė“.
Ir dar. Norisi pasidžiaugti, kad gamtos apsuptyje įvyktų šis klojimo teatrų festivalis, prisidėjo didelis būrys rėmėjų, pagalbininkų.
Juk ne veltui sakoma, kad tik susibūrus draugėn, vieningai galima pakelti didelę naštą.
Lietuvos istorija – nuo priešistorės iki modernybės
Skubu žemyn gatve, pakeliu galvą - prie namo kampo šviečia naujas laikrodis, kiek paėjus tolėliau - vėl kitas, galvoju sau - visai kaip Bergmano filme “Žemuogių pievelė”, mąstau sau - gal jau ir valandos išnyko, kad taip rūpinamasi akcentuoti minutes, o gal žmonės įprato visur vėluoti?
Na, bet štai, - mano mintis nutraukia netikėtas praeivio klausimas: “Gal galėtumėte pasakyti, kiek dabar yra valandų?”
Ir taip kiekvieną dieną, - kuo daugiau mieste laikrodžių, ir dar tokių gražių, tuo daugiau gatvėje pasimetusių žmonių, klausiančių laiko...
Kodėl?!
Na, bet kas man atsakys į tą klausimą.
Einu toliau, o štai ir senutė, vėliau kiek per vidutinį amžių persiritęs vyriškis manęs prašo pinigų (vienas sako - duonai, kitas - vaistams), kai mieste yra nemažai labdaringų organizacijų.
Keista, pagalvojau.
Juk tiesiog baisu, kad žmonės nebemato laikrodžių, - ryškiai šviečiančių miesto akcentų ir nebesilanko ten, kur juos galėtų tikrai gerai materialiai paremti.
O gal tai ir gerai?..
Kas žino?..
Todėl, atsisėdusi prie troleibusų stotelės, užsisvajojau žiūrėdama į lėtai per sniegą slenkančius autobusus ir troleibusus, pro snieginą užuolaidą mačiau vien pavienius paniurusius praeivių veidus.
- Oho, - galvoju, - čia tai bent!
- Ne, visai negaila.
Ir tikrai netrukus mes atsidūrėme prie mūsų namo.
Skrendam tolyn, - saulė kyla ir leidžiasi, mėnuo švyti, o žvaigždės taip akinančiai blykčioja, kad nepaprastai šviesu pasidarė ir, staiga, - vizija, ne vizija, sapnas ar tikrovė, - Gedimino pilis, kaip svajonė ar realybė išnyra pro baltą rūką visa spindinti ir žėrinti, nepaprastų sąskambių muzikos garsai vilioja ir kviečia (lyg sutartinės, lydimos styginių orkestro, lyg prisikėlimo giesmės, o gal tos ir kitos, bet taip užburiančios širdį savo tyrumu, taip traukiančios savo paprastumu...).
- Vaje, - sušukau, - tai gražumėlis! Tai bent vaizdelis!
- O ką?
- Tik neklausinėk dabar, o daryk kaip įsakau.
- O iš kur žinai?
- Tai tik jis, tik jis - švelniai atsako mano širdis.
- Manau, kad Lietuvos herbą!
- Tss...
Prie kiekvieno koplytstulpio rūtų darželis, bijūnai, radastos ir mėtos.
Kaip nuostabu!!!
Virš trijų Kryžių kalno sustojam truputį pailsėti ir vėl nuskambėjo mano susijaudinimo kupinas šūksnis, - baltų balandžių pulkai tūpė ratu aplinkui, burkavo ir glaudėsi vienas prie kito, prie pat kryžių puikavosi radastos ir mėtos, šalavijai ir diemedėliai ir visa tai buvo aptverta žalvarine tvorele.
Jaunimas spindinčia sidabru juosta rišo vartelius ir tyliai giedojo.
Pajudam vėl iš vietos ir jau prie Petro ir Povilo bažnyčios, virš Žirmūnų tilto, suspindi sužėri Vaivos juosta - geltonai, žaliai, raudonai.
Nespėjau ja gerai pasidžiaugti, kai apačioj plaukė upė, vėliau pasirodė miškas, akinančiai nušvito laukas ir netikėtai atsidūrėme Kernavėje.
Kiek tik akys užmato - kalvos visur žaliuoja lyg apdengtos žaliais aksomais.
Ant tų kalvų - žmonių daugybė, visi dainas dainuoja, ratelius eina, mergaitės vainikėlius pina ir meta į upę.
Vyrai joja ant arklių palei rugių lauką, moterys sėdi vežimuose, traukiamuose dvieigių.
- Oi, tu rugeli, brangus grūdeli, rugeli žiemkentėli, - atskamba kažkaip lyg iš pačios širdies gilumos, o gal net iš pačios amžių glūdumos iš senų tėvutėlių ar prosenelių giedojimo; o gal tik suskambėjo kalvos taip, kai bernužių rankose sužibo trimitai, - sušlamėjo girios ir laukeliai, sutrimitavo pabudęs briedis, sugaudė pušynėliai...
Nespėjau mirktelėti, o apačioje jau plaukė po mumis ežerai ir salos, viename ežere, - žiūriu - laivelis besisūpuoja, jauna mergelė rankele prisidengusi į pilį vis žiūri...
Praskren-dam tą ežerėlį, iš toli kaži kas mirguliuoja, kai priartėjam prie pilies arčiau, įsitikinu, kad tai žvakių liepsnelės ant kuorų plazda vėjyje, o patys pilies bokšteliai apipinti ąžuolų vainikais.
Šiušena viksvos ežero vandenyje, vėjeliui papūtus, ošia miškai, o buvusiose karalių menėse - stalai baltai užtiesti, indai sidabro ir degto molio ant jų puikuojasi, - tuose induose sula ir medus, midus ir gira; daiginti kviečiai ir juodos duonos kepalai ant baltų padėklų, išklotų lininėmis servetėlėmis.
Tami dvari mergelės kaip roželės, ratu susėdusios, sutartines traukdamos, tėvelių ir brolelių laukdamos, vainikėlius pina ir laivužėlius puošia.
Pasirodo ilgai laukiamieji šeimos nariai, - štai ima ir...
Priešakyje ėjo mergaitės, nešančios Svč. Jėzaus Širdies paveikslą, kiek tolėliau matėsi truputį atsilikusių mergaičių, kurios laikė Mergelės Marijos “Paslaptingosios Rožės” statulėlę.
Aikštės viduryje, ant pakylos, grojo simfoninis orkestras, kaip man pasirodė iš toli, - lyg ir Ž. Ofenbacho “Barkarolę”, apie visą aikštę degė kelios žvakučių eilės, ore pleveno nuostabiai svaigi melodija; vyrai, pasipuošę frakais, moterys - ilgomis balinėmis suknelėmis skraidė lyg nakties svajingi paukščiai, lietė vieni kitus, kilnojo kojas, sukosi ratais.
Kartais atrodė, kad ims jie ir pakils iš čia, pradės skristi virš aikštės, virš bokšto ir... pasileis per medžių viršūnes, per stogų čerpes ir kaminus, kartu su besišypsančiu mėnuliu, šokti madrigalus ir valsus...
Tautiškai apsirėdžiusių vaikų pulkai pasipila nuo varpinės bokšto, nešini pintais krepšeliais baltų lelijų ir baltų rožių, sustato jas prie Šv.
- Aš myliu tave, šventas Kazimierai!
- puola prie koplyčios ir padeda melsvų žibučių, įsimaišo į minią (kažkur dar matosi jos gelsva kaselė su rausvu kaspinu, bet ir ji greitai dingsta).
- Tik Tau, tik Tau, šv. Tik Tu, šv. Kazimierai, mąsčiau sau tyliai, prie šios bažnyčios durų laukdavai aušros ir niekada neišleidai Lietuvos kalvų ir sodybų, miestų ir miestelių iš savo akių.
Mes tvirti, laimingi, kad turim Tave - prieblandoje degantį žibintą, kuris buvai ne tik maldos ir aukos, bet ir stiprios valios ir ryžtingos veiklos žmogus.
Po Dievo labiausiai mylėjęs teisingumą mokėjai savyje ugdyti moralios politikos siekimą.
Patvinusios upės jau nieks neužtvenks (kaip rašė Maironis), o mano mintys vis sruvo į praeitį, kuri mums tiesė tiltus į dabartį, o paskui..
- Ne, - nuliūdo debesėlis atsakydamas.
- Tu ir vėl apie praeitį man kalbi?
Aplink piliakalnį rūtos žaliuoja, netoliese pievutėje baltos ožkytės ganosi, o ilgakasės mergelės galveles vainikais dabina, brolelių grįžtant iš naktigonės laukia.
Ir staiga, kaip perkūnas, sugriaudėja vyrų balsai: “Krantai Nemunėlio lyg rūtų daržai...”
Veria širdį nuo šitokio balsų ir dainos gražumo, ašarėlės byra ant skruostų, - viena, antra, trečia, o gi čia visas ašarų lietutis.
Sudainavę šią dainą, visi nusileidžia prie Nemuno nešini baltais kibirėliais vandeniui semti.
O, jau.
- Na, kaip, - tarė man debesėlis, - patiko?
Ir netikėtai sustojam prie bokšto su kryžiumi, toliau matėsi raudonas stogas, gotikiniai langai.
Supratau, kad jau pasiekėm pačius Druskininkus ir esam prie Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios.
Austos drobės, plačiausios spalvų gamos ir įvairiausių raštų, išsiuvinėti kilimėliai - tarsi kokios peteliškės taip pat kaip ir lininės antklodės puikavosi plataus lauko žalioje vejoje ir tarytum sau patogiai ilsėjosi...
Ramu, tyku, nė gyvos dvasios, tik vyturiai danguje vartosi, savo giesmeles trelina, tik avytės kažko vis neramios, baidosi, į krūvelę spaudžiasi, į dangų bailiai žvilgčioja ir... kad trenks perkūnas iš giedro dangaus, kad sudundės garsi padavimais ir legendomis Liškiavos žemė ir staiga, - strykt piemuo iš daržo ir birbina iš uosio drožtą dūdelę!
- Na, bet tu gerai žinai, kad ir seniau lietuvis neskriausdavo kitų, už save silpnesnių, - visus mylėjo - ir gyvuliukus, ir paukštukus.
Būdavo ir paukščiai laukinukai pas dorą ūkininką atskrisdavę, iš jo rankų duonelį lesdavę...
Tik žiūriu žiūriu, o gi jaunas bernužėlis, kelnes pasiraitojęs kažką vandeny graibo ir staiga, kad timptels, - gyvatę, ne gyvatę, žaltį ne žaltį, bet ne, tu, mano širdele, žiūrėk, - tai gi ungurį didžiausią, galbūt net trijų metrų!
Na, tai jau visai dyvų dyvai!
Tikrai tiesa, galvoju, ir pažvelgiu ten, kur virš šulinių kabo ąžuolinės svirtys, o patys šuliniai - gryniausio sidabro!
Tai štai tau ir prajovai!
Prie dainuojančių mergaičių sėdėjo būrys juostas pinančių kitų mergaičių.
- Dabar jau baikime kelionę, laikas jau mums atsisveikinti, - nelauktai tarė man debesėlis.
Tu buvai labai linksma ir laiminga - mačiau tai, kai kartu keliavom po Lietuvos ateitį.
Atsimenu ir tai, kad dainos Tave visuomet labiausiai sujaudindavo.
2024 metų rugsėjo 23 ir 27 dieną ,,Tauragės žinios” publikavo du Eugenijaus Šalčio rašinius apie kraštietį, kompozitorių, garsiosios dainos ,,Kur giria žaliuoja” autorių Juozapą Gudavičių.
Gerbiamo A. Sako dėl to atsiprašome ir pateikiame pilną jo straipsnį (nežymiai papildytą šiai publikacijai), kuris buvo išspausdintas 2023 metų liepos 7 dieną ,,Šiaurės Atėnuose”.
