Ateina laikas, kai prozininkui pabosta tąsytis su išgalvotais personažais ir jis imasi vaizduoti pats save. Nors sakoma, kad rašytojas visą gyvenimą rašo savo sielos biografiją, bet, matyt, visos jos neišrašo ir kažkas dar lieka jo nuodėmingajam kūnui, iš kurio ar nuo kurio, kaip nuo savotiško kosmodromo, rašytojo siela atsispiria skrydžiui į dvasinį kosmosą. Tik čia, aišku, neturim omenyje to „žemės sklypo“ bei atitinkamoms statinių, įrengimų, reikalingų kosminiam laivui paleisti, nes kūno-sielos kosmodromas yra kuklesnis.
Koks gi tas į orbitą išvestas naujas R. Granausko kūrinys? Pirmiausia, autobiografinis. Tiksliau - tai autobiografinis novelių romanas. Kaip žinome, noveles R. Granauskas, sugeba kurti, jomis, o ne romanais, jis yra bene labiausiai išsigarsinęs, visokias premijas laimėjęs.
Pirmoji naujos knygos novelė „Žiogo apsireiškimas“ dedikuota poetui Jonui Strielkūnui, gaila, nebespėjusiam jos perskaityti. Tačiau yra poeto posmas, jo kai kurios priešmirtinės mintys, kurios niekada nebūna linksmos. Ir visa novelė nėra labai linksma, nes autoriaus bute vieną dieną apsireiškia ne koks šventasis, net ne koks gyvas klasikas, o tik vabzdys, nors ir didelis, nors ir žalias, bet - žiogas. Ir pirmasis jį pamato net ne autorius, tačiau jo žmona; o to žiogo odisėja į rašytojo butą ketvirtame aukšte (dėl tikslumo - Gerosios Vilties g. 20, Vilnius) ne visi skaitytojai patikės - na ar įmanoma, kad žiogas iš Vingio parko atšokuotų į Geležinio Vilko gatvę, „kaip koks lietuvis turistas“ autostopu susistabdytų mašiną ir atsidurtų R. Granausko namo kieme po balkono langais? Žinoma, jei prie balkono vyniojosi vijoklis, jei rašytojo kambario, kuriame jis ir rašė novelę, langas buvo atvertas, jei žiogas buvo labai išprusęs, jei gerbė R.
Aš gerbiu šio rašytojo talentą, beje, ne tik už tai, kad jis žemaitis ir nesigėdija savo žemaitiško stačiokiškumo - daiktus bei žmones įvardija, kaip sakoma, jų tikraisiais vardais. Ir apie save jis rašo gana atvirai, nesiekdamas nieko pagražinti, padailinti, pasirodyti protingesnis ar madingesnis, negu yra. Jau pirmoje novelėje apie tą žiogą mes daug ką sužinome apie autoriaus būdo bei pomėgių nešiuolaikiškumą, pavyzdžiui, kad jis nešvenčiąs gimtadienių, o apie jų reikšmę atsiliepia tikrai žemaitiškai: „Nelipsiu niekada sienom dėl jų. Jeigu jau kam labai reikia - švęskit, galiu pasėdėt prie stalo bubio vietoj, tik neužsibūkit per ilgai.“
Norėjau paryškinti tą žodį, kuris nurodo, kieno vietoje autorius sakosi galėtų prie stalo pasėdėti, bet, manau, susirasite patys ir pajusite, koks žodingas bei kuklus yra R. Granauskas. Tikrai šauni ta įžanginė novelė - visos knygos prologas. Tuo labiau, kad ji apie daug ką informuoja, netgi „apie tai, kaip atsirado ši knyga“.
Knygos atsiradimas, vaizdžiai tarus, idėjos ar sumanymo išnešiojimas, - nelengvas dalykas, lygintinas su nėščios moters vaiko laukimu; per tą išnešiojimo laiką daug kas nutinka, nutiko ir R. Granauskui - iš užuominų sužinome, kad jis ir finalinę novelę „Trys vienatvės“, davusią pavadinimą visai knygai, rašė sunkiai, ilgai, ar tik ne aštuonis mėnesius (o pradėjo 2010 m.). Bet kūrybinės depresijos (ir, matyt, pooperacinės negalios) metu autorius veltui laiko neleido - žiūrėjo ir žiūrėjo į atverstą ir tik pusiau prirašytą puslapį, į tušinuką, į žmoną, neleidžiančią tiems kūrybinės virtuvės rakandams apsinešti dulkėmis, deklamavo J. Strielkūno eilėraštį apie stalą, pasakojantį apie poetą taip pat ištikusią kūrybinę krizę, kol vieną dieną ir atsitiko tas nuotykis su žiogu. Kaip tik nuo žiogo apsireiškimo ir prasidėjo rašytojo prabudimas iš letargo: juk reikėjo įvertinti šio svečio misijos tikslą, - kas siuntė, kodėl siuntė, kokia to žiogo psichologija bei charakteris? Įsijautęs į žiogo vidinį pasaulį, R. Granauskas suprato, ką reiškia tas žiogo apsireiškimas, o supratęs galėjo paprieštarauti J. Strielkūno pesimizmui („troškimai gęsta širdyje“) ir, remdamasis aukščiausiu mūsų visų likimų Valdytoju, atsakyti Jonui, kad „dar ne visi, dar ne visi“ troškimai realizuoti. Paprašęs Viešpaties leidimo dar ką nors nuveikti, R.
Minėjau, kad šauni toji knyga, bet tikriausiai ne visiems taip atrodys. Pirmas priekaištas iš būsimų ar jau esamų oponentų gali būti toks - R. Granauskas sklendžia biografijos paviršiumi neužkliudydamas gilesnių savo gyvenimo ir savo gyvento laiko klodų, mėgaudamasis bravūriškais vaikystės, paauglystės ir jaunystės nuotykiais.
Oponentai gali pasakyti ir taip: o, kad R. Granauskas apie save būtų parašęs taip, kaip rašė apie Simoną Daukantą, Joną Biliūną, apie Žodį! Bet tokių oponentų paklausčiau, - o ką jūs vadinate bravūra ir mėgavimusi paauglystės ir jaunystės nuotykiais? Nemanau, kad tokio rango rašytojas iškraipo savo biografijos faktus ar kaip kitaip vinguriuoja; iš tiesų reikia tikėti tuo, kas parašyta: „Aš buvau teroristas“ (su draugeliais susprogdino bombą), buvo pravardžiuojamas dekabristu (kadaise gavo 15 parų), kažkur ten, ar ne Mosėdy, vaikščiojo su ryškiai raudonomis kelnėmis ir plačiakrašte skrybėle.
Visu tuo reikia patikėti, kadangi apklausti liudytojų nesugebėsime. Tiesa, Petrą Dirgėlą ir Rimantą Šavelį dar galima apklausti, gal jie patvirtintų arba paneigtų istoriją apie baltą triušį R. Granausko sugėrovo buto vonioje? O kad kėgėbistai jauną, daug žadantį rašytoją buvo įgrūdę į „psichuškę“, tai irgi galima nesunkiai išsiaiškinti. Nors su juo garsiame „Vasaros penki“ kieme vaikštinėjęs Bronius Radzevičius jau nieko nepaliudys, bet tai galėtų padaryti „šviesi seselė“ Alma Derkintaitė-Valionienė, kurios atmintis ir dabar tebėra šviesi…
Sunkiau būtų išsiaiškinti, ar tikrai Romualdas mokė Kazį Ambrasą, kaip reikia parašyti etaloninį apsakymą, kadangi abiejų tos pamokos dalyvių (paties „Vagos“ leidyklos komisaro K. Ambraso ir direktoriaus Jono Čekio) jau nėra. Jei pradėtume viskuo abejoti, tai turėtume nepatikėti ir autoriaus tvirtinimu, kad jis imtynėse lengvai įveikdavo ne tiktai „langarį“ pusbrolį Alį, bet ir tėvą Kazimierą, vieną dieną išvariusį iš namų savo sūnų dėl to, kad jis nepanoro tapti jūrų kapitonu…
Manau, kad protingiausia būtų R. Granausko biografijos nei tikrinti, nei jo paties egzaminuoti, kadangi knygos autorius gali labai užsirūstinti ir abejojantį aplieti tokiu pat ironijos ir sarkazmo šliūksniu, kuris kibirais liejamas šiame autobiografiniame romane. Mano požiūriu ironija, autoironija bei sarkazmas teikia žavesio romano stiliui, ir tai kompensuoja kai kur pasitaikantį slydimą biografijos paviršiumi.
Pastaruoju metu perskaičiau Vito Areškos, Alfonso Bieliausko, Albino Bernoto, Vacio Reimerio, Marcelijaus Martinaičio autobiografijas, todėl galiu teigti - R. Granausko gyvenimas pranoksta minėtųjų rašytojų gyvenimus rūstumu bei dramatizmu. Gal tokio dramatizmo priežasties reiktų ieškoti, kaip tai darė Elena Bukelienė, tragiškoje R. Granausko pasaulėjautoje?
Sutinku su šviesios atminties profesore - tą R. Granausko talento savybę visada reikia turėti omenyje, kai tik susiduriame su „suktu“ (literatūrologai pavadintų ambivalentišku, archetipišku) jo kūrinių stiliumi, kurio prasmė bei estetinis patrauklumas atsiskleidžia ne tiek teksto paviršiuje, kiek potekstėje. Taip, R. Granausko novelių veikėjai kalba nedaug, kadangi „labiau už žodžius juos sieja bendri darbai ir daiktai, o giliausi jų santykiai skleidžiasi tiesiog tyloje“ (Vanda Juknaitė).
Šiuo požiūriu įsimintina paskutinė romano novelė „Trys vienatvės“, kurioje R. Granauskas perkelia vaizdavimo centrą nebe į save, o į kitus. Novelė kaipmat sušvyti ir stilistine plastika, ir psichologizmu, ir kitomis jo talento stiprybėmis. Užbaigiamoji novelė iš pirmo žvilgsnio atrodo tematiškai iškrentanti iš autobiografinio pasakojimo, lyg netinkanti epilogui.
R. Granausko kūrinius vertinti reikia labai atsargiai, kadangi juose esama nemažai meninių pinklių. Kas išėjo, kada kai kurie skaitytojai bei kritikai suabejojo autobiografiniais R. Granausko romano „Kenotafas“ intarpais, neva meninį stilių gadinančiomis apybraižiškumo apraiškomis? Laikas ir R. Granausko talentas parodė, kad tai buvo natūralus, rašytojo kalendoriniam amžiui tirpstant atsiradęs poreikis eksperimentuoti romano žanru, paįvairinti jį „nuoga“ biografine atvertimi, bet ne stilistinis nuovargis.
Po tariamo „nuovargio“ jis dar drėbtelėjo romaną „Rūkas virš slėnių“, prie kurio net reiklioji recenzentė Renata Šerelytė nelabai turėjo kur prikibti; o jos išaiškintą kodą šio romano daugiaprasmiškumui suvokti galima taikyti ir šiam, ir daugeliui R. Granausko kūrinių: „Tačiau autorius palieka „kabliuką“ smalsesniam ir romano kaip „paprastos istorijos“ statusu nesitenkinančiam skaitytojui…“ Taigi skaitydami šią knygą nesitenkinkime nuogais faktais, o matykime juos prisimindami R. Granausko meninę-stilistinę „apgaulę“, - įsuptus į romantišką miglą, rūką ar į laiko drobulę.
Gimiau 1989 m. vasario 2 d. Gimiau Vilniuje. Bet mano Vilnius nebuvo Gedimino bokšto, siaurų Senamiesčio gatvelių, baroko ir Neries miestas. Mano vaikystėje nebuvo iščiustytų ir saugių žaidimų aikštelių, net sūpynių neturėjome, žaidėme statybų aikštelėse tarp statybinių šiukšlių, ant kilimų purtymo skersinių, pievose ir ant kalniuko prie mokyklos. Didžiausia vasaros pramoga - pasipliuškenimai Buivydiškių prūduose (baikit, jokiais tvenkiniais ar kūdromis, esą taisyklingai, tų vandenų niekada nevadinome), prie jų, žinoma, eidavome pėsčiomis. Svilinant saulei kelis kilometrus - vaikui tokia kelionė tęsdavosi kone amžinybę. Toks buvo mano Vilnius.
Gyvenant tokiame Vilniuje žaidimams reikėjo fantazijos - kiekvienas pagaliukas, popieriaus skiautelė, kiekviena šiukšlė galėjo tapti nauju žaislu ar žaidimu. Reikėjo ir rankų, mokėti siūlyti, lipdyti, konstruoti, kad tą niekelį paverstum kažkuo ypatingu (kas, kad tik tau vienam).
,,Gimiau 1960 metų rugpjūčio 4 dieną. Augau Vabalninko krašte. Yra tokia nuostabi vieta Žemėje: linksmi, gražūs ir kūrybiški žmonės, paslaptinga bekraštė giria, žiemą tarp miškų išsimėčiusiais laukais į kitus pasaulius voromis traukiantys šernai, vasarą kiemuose prieš saulę besišildantys žalčiai. Taip knygoje ,,Švęsti kosmose ir tvarte“ (2010) apie save pasakoja fizinių mokslų daktaras, vaikų literatūros ir suaugusiems skirtos eseistikos kūrėjas Gendrutis Morkūnas (1960 08 04-2009 12 31). Ši po autoriaus mirties pasirodžiusi knyga - esė, surinktų iš įvairių leidinių, rinkinys. O viskas prasidėjo vis dėlto nuo fizikos, nuo mokslo populiarinimo knygos ,,Radiacinė sauga? Tai labai paprasta“ (2004). Matyt, kad nuo jos…
Bendramoksliai tvirtina, kad Gendrutis svajojęs apie astronomiją, tačiau stodamas į universitetą užleidęs vieną vienintelę vietą tam žmogui, kuriam, ko gero, astronomijos reikėjo dar labiau. Buvo 2005-ųjų ruduo, kai į mano rankas pateko G. Morkūno rankraštis. Nieko nežinojau apie jo autorių, net neįsivaizdavau, kas jis toks. Matyt, neatidžiai tais laikais klausydavau radijo…
,,Vasara su Katšuniu“ - taip autorius pavadino šį labai vasarišką tekstą: šiltą, neskubrų, dovanojantį ne tik skaitymo malonumą, bet ir keistus sapnus, jei tik knygą skaitai prieš miegą. Kūrinys raminantis ir įkvepiantis į pasaulį žvelgti atlaidžiau ir smalsiau. Rašytojui pavyko sukurti puikų personažą Katšunį, bet… Nelabai pavyko dailininkui, piešusiam tiesiog katę. Nieko keista, kad antrasis knygos leidimas visai kitoks: jis iliustruotas, tačiau paties Katšunio jame nėra. Suprantama, kodėl. Katšunį gali turėti visi - kiekvienas mūsų. ,,Vasara su Katšuniu“ neliko be dėmesio. Sulaukta ir palankių recenzijų, ir garbingo apdovanojimo už sėkmingą debiutą. Na ir kas?
Antroji G. Morkūno knyga ,,Grįžimo istorija“ (pirmasis leidimas - 2007) anaiptol nebuvo palankiai sutikta - bent jau kol glūdėjo rankraštyje. Leidyklos, ją atstūmusios, pralošė, oi, kaip pralošė… O juk tokių buvo net kelios… Pasak rašytojo našlės Reginos Morkūnienės, Gendrutis ruošėsi tekstą tiesiog paskelbti internete, kad visi ir visada galėtų jį skaityti. Laimei, taip nenutiko.
Gebėjimas derinti abu adresatus - ir vaikus, ir suaugusius, yra bene esminė G. Morkūno kaip kūrėjo savybė. Jo intonacijos šiltos ir jaukios, itin savitos, vaizduotė laki, bet besiremianti skaudžiais visuomenės gyvenimo faktais. Gendrutis nebuvo iš tų, kurie mėgsta pasakoti apie tai, ką rašo ar ruošiasi rašyti, juo labiau - kaip rašo. Kartais atrodė, kad jo knygos viena paskui kitą ritosi pačios, be ypatingų pastangų. Sakytum, būtų kas nors jam diktavęs iš kosmoso… Kas žino, gal kas ir diktavo, gal padėjo žvaigždės, tačiau tokių ,,diktantų“ veltui niekas nedalija. Jų nusipelnoma, kai siela jautri, o ištvermė neeilinė. Ne visi patikės, kad rašymas - ir fiziškai varginantis darbas, atimantis dalelę ar net didelę dalį sveikatos.
Svarbu minėti, kad jis pats buvo uolus skaitytojas nuo pat mažens. Jo rankraščiai sklandūs, parašyti ne tik gyva, bet ir taisyklinga, sodria kalba. Sakytum, rašo ne fizikas, bet lituanistas. O juk buvo prisijaukinęs ir mokslo kalbą, kiek oficialią, turinčią savų taisyklių - kaip kitaip būtų apsigynęs disertaciją, publikavęs daugybę mokslinių tekstų?
Jau minėtoje ,,Grįžimo istorijoje“ G. Morkūnas pasakoja apie mergaitę Viliją, netikėtai dingusią iš savo namų, netikėtai ir atsiradusią. Vilija nėra iš stebuklų šalies. ,,Blusyno pasakojimai“ (pirmasis leidimas - 2008) - graudžiai smagių istorijų rinkinys. Knygoje sukatėja gėlių parduotuvės, o bute, kuriam skaudžiai reikia remonto, apsigyvena mažas gelsvas vaiduoklis. Veidrodis ima pranašauti, saulė atsisako tekėti, uždarytos mokyklos spyna patiria keistų nuotykių. Manyčiau, kad ši knyga - bene arčiausiai taip lietuvių rašytojo mėgstamo nonsenso žanro (laimė, kad autorius to nonseniškumo nė kiek neperspaudžia, juo nepiktnaudžiauja), kita vertus, Blusynas ir jo pasakojimai giminingi tais metais G.
,,Velniškai karštos atostogos“ (pirmasis leidimas - 2009) - ir magijos, ir mistikos, ir kuo apčiuopiamiausio realizmo kupina knyga. Joje - Lietuvos kaimas, kiek nuobodokas, jei tik neįsigilini į jo aplinką. Iš miesto atvykusiam Pijui ne taip jau paprasta įsijausti į atšiauroką, svetimą pasaulį. O toliau? Kas toliau? Ar jau turėčiau braukti juodą brūkšnį? G. Morkūno sveikata tirpo ir ištirpo. Jis mirė 2009 m. gruodžio 31 d. Nelinksmi buvo mūsų, jį pažinojusių, Naujieji - net ir tų žmonių, kurie susipažino su juo tik skaitydami knygas ir eseistikos tekstus.
Ketvirtame knygos viršelyje galima aptikti tokius autoriaus žodžius: „Neskubėkite teisti knygos vien už tai, kad ji turi keistoką pavadinimą. Pasaulyje begalė žmonių keistais vardais, augalų keistais lapais ir šunų keistomis uodegomis. Ir visi jie gyvena, o kai kurie - net laimingi.“ Leidėjai rašo taip: ,,Jūsų rankose naujausias ir… paskutinis Gendručio Morkūno, dukart pripažinto geriausios knygos paaugliams rašytoju, kūrinys.“ Jie klydo. Bet visų pirma prisiminkime, kas tas nuomšikas, ką reiškia šis keistas žodis? Nuomšikas - vaikas, kurį galima trumpam išsinuomoti, o po to kuo ramiausiai grąžinti į vietą - vėl atiduoti į Namus (didžioji raidė - autoriaus sumanymas). Kaip išsaugoti orumą? Kaip neprarasti savo vardo ir paties savęs? Kaip ištverti išdavystę ir išsaugoti bent truputį tikėjimo žmonėmis? Galų gale, kas esame mes patys, suaugę žmonės, skaitantys knygas? O dabar keli žodžiai apie dar tris G.
Ryškiai prisimenu 2010-ųjų Vilniaus knygų mugę ir jos išvakares, kai perdien skaičiau G. Morkūno eseistiką ir bičiulių prisiminimus - šio straipsnelio pradžioje jau minėtą knygą ,,Švęsti kosmose ir tvarte“. Į atmintį tartum Katšunio žingsniais atėjo ir liko ne tik žodžiai, sąvokos, mintys. Atsimenu, kaip už lango taikiai snyguriavo, ir… kaip apėmė neatpasakojami jausmai. Kiek vėliau pasirodė ,,Puodukas kefyro ant palangės: apie gyvenimą sergant“ (2012), atrastas Gendručio kompiuteryje žmonos Reginos. 2015 m. ,,Skaitantys vaikai išgelbės Grenlandijos ledynus“, - tvirtino G.
Traškančios žvaigždės: apsakymai / iliustracijos Mariaus Zavadskio. - Vilnius: Aštuntoji diena, 2015. Vasara su Katšuniu: romanas. - Vilnius: Aštuntoji diena, 2015. Iš nuomšiko gyvenimo: apysaka / iliustravo Lina Žutautė. - Vilnius: Nieko rimto, 2010; 2011; 2012. Velniškai karštos atostogos: apysaka / iliustravo Lina Žutautė. - Vilnius: Nieko rimto, 2009; 2011; 2018. Blusyno pasakojimai: apsakymai / iliustravo Lina Žutautė - Vilnius: Nieko rimto, 2008; 2014. Grįžimo istorija: apysaka / iliustravo Lina Žutautė. - Vilnius: Nieko rimto, 2007; 2016. Vasara su Katšuniu: romanas / dailininkas Valentinas Ajauskas. - Vilnius: Tyto alba, 2005.
Gerda Aleksiūnaitė, „Gendručio Morkūno kūrybos vaikams ir eseistikos sąsajos“, Rubinaitis, 2012, Nr. 3 (63), p. 9-14. Agnė Kazlauskaitė, „Gendručio Morkūno pasakojimai“, Rubinaitis, 2009, Nr. 3 (51), p. Švęsti kosmose ir tvarte: eseistika ir bičiulių bei bendražygių atsiminimai / Gendrutis Morkūnas; sudarytojas Andrius Navickas. - Vilnius: Bernardinai.lt, 2010. Kęstutis Urba, „Kodėl Gendrutis Morkūnas?“ [Pasisakymas įteikus Geriausios 2010 m. vaikų ir paauglių knygos premiją], Rubinaitis, 2011, Nr. 2 (58), p. 1. Simona Kalvelytė, „Gendrutis Morkūnas - autorius, kuris gerbė vaikus“, 2016. Simona Kalvelytė, „G. Morkūno palikimas - jauki knygų ramybė“, 2014. „Mūsų tikrasis gyvenimas susideda iš tylėjimų“, 2015.
