Anykščiai - tai miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos rajone. Miesto pavadinimas kilo nuo Anykštos upelio. Tiesa, gyventojai šiek tiek kitaip aiškina miestelio vardą. Centriniame Anykščių parke stovi skulptūra, vaizduojanti pakeltą nykštį. Sakoma, kad žmonės palietę jį, pasisems stiprybės ir sėkmės. Paskutinių kelerių metų duomenimis, Anykščiuose gyvena apie 11 tūkstančių žmonių.
Anykščiai garsėja ne tik savo gamta ir istorija, bet ir čia gimusiais žymiais rašytojais, palikusiais ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje. Turbūt kiekvienam lietuviui, net ir negyvenančiam Anykščių mieste ar rajone, yra žinoma Antano Baranausko poema „Anykščių šilelis“. Tai Anykščių miškų šiaurinė dalis. Tai kraštovaizdžio draustinis, kurio dydis - net 150 hektarų. Anykščių šilelyje stūkso bene žinomiausias Lietuvos akmuo Puntukas, o netoliese nuo jo ir akmuo vadinamas Puntuko broliu. Puntukas ir jo brolis yra įtraukti į lankytinų Anykščių vietų sąrašą.
Antanas Baranauskas
Anykščiuose 1835-aisiais gimė poetas, kalbininkas Antanas Baranauskas. Jis gimė 1835m. sausio 17d. Anykščiuose gausioje "karališkųjų" valstiečių šeimoje. A. Baranauskas - žymiausias feodalizmo epochos pabaigos lietuvių poetas.
Baigęs Anykščių pradžios mokyklą ir Rumšiškių raštininkų mokyklą, 1853-1856 dirbo Vainuto, Raseinių, Sedos, Skuodo valsčių raštinėse. Sedoje susipažino su poete K. Praniauskaite, kuri paskatino jį kurti. 1856-58 mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. 1862 baigęs Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, 1863-64 tęsė teologijos studijas Miuncheno, Romos, Leuveno universituose. 1866-84 Kauno kunigų seminarijoje dėstė moralinę teologiją ir homiletiką, nuo 1871 - lietuvių kalbą. A. Baranauskas gynė Katalikų bažnyčios teises, priešinosi rusinimui.
Svarbiausias kūrinys - romantinė poema Anykščių šilelis (parašyta 1858-59, išspausdinta 1860-61 Jurkšto Smalaūsio slapyvardžiu L. Ivinskio kalendoriuose), parašyta silabine eilėdara. Joje apdainuojama gimtojo krašto gamta, Anykščių šilelio istorija siejama su Lietuvos likimo tema, senovė kontrastiškai gretinama su dabartimi, pabrėžiamas dvasinis žmogaus ir gamtos ryšys. Anykščių šilelis išverstas į anglų, latvių, lenkų, vokiečių, rusų ir kitas kalbas. A. Baranausko grožinė kūryba davė pradžią lietuvių romantinei lyrinei poezijai.
Antanas Baranauskas mirė 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose. Anykščiuose 1927 atidarytas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. Pastatyti paminklai Anykščiuose (1993, skulptorius A. Sakalauskas) ir Seinuose (1999, skulptorius G. Jokūbonis), biustai Anykščiuose (1957, Šv. Mato bažnyčioje, skulptorius Henrikas Rudzinskas, 1909-96; 1985, muziejuje prie klėtelės, skulptorius Arūnas Kazys Kynas, g. 1942), Sedoje (2003, skulptorius Osvaldas Neniškis, g. 1958), paminklinis akmuo su bareljefu Rumšiškėse (1967, skulptorius V. Žuklys), memorialinė lenta su bareljefu Kaune (1973, skulptorius Kazimieras Švažas, 1924-2018).
Jonas Biliūnas
O Niūronyse, Anykščių valsčiuje 1879-aisias gimė dar vienas žymus rašytojas Jonas Biliūnas. Jis gimė 1879m. balandžio 11d. Niūronių kaime Anykščių valsčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje.
Jonas Biliūnas - XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių rašytojas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas, politinis veikėjas, itin ryški lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra, plačių interesų asmenybė, suspėjusi per trumpą laiką ir neįmanomai sunkiomis sąlygomis padaryti daug darbų.
Kaimo daraktoriaus paruoštas, Jonas Biliūnas 1891-1899 m. mokėsi Liepojos gimnazijoje, kur įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą. Subūrė slaptą būrelį, parašė atsišaukimą „Lietuviai ir Lietuvaitės“. 1893 mirus abiems tėvams ir atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko giminių materialinės paramos. Vertėsi privačiomis pamokomis. 1900 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Tartu universiteto medicinos fakultetą. Už dalyvavimą studentų demonstracijose, būreliuose ir riaušėse 1901 m. iš universiteto buvo pašalintas.
1901-1902 m. gyveno Liepojoje, 1902 m. persikėlė į Panevėžį, kur dantų gydytoja dirbo būsimoji žmona Julija Janulaitytė. Ten subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos grupę ir kurį laiką jai vadovavo. 1902 m. kaip svečias dalyvavo Lietuvos demokratų partijos suvažiavime. Panevėžyje vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius. 1903 m. pasiūlė idėją ir organizavo laikraščio jaunimui „Draugas“ leidimą, tačiau vadovavimą organizacijai perėmus V. Kapsukui, iš jos pasitraukė. Dalyvavo leidžiant laikraštį „Darbininkų balsas“, redagavo jo 1 ir 2 numerius.
Caro biurokratijai galutinai atsakius leidimą grįžti į Tartu universitetą, J. Biliūnas 1903 m išvyksta į Leipcigą, tampa aukštosios komercijos mokyklos studentu. Tačiau meno dalykai jį smarkiau traukia negu prekyba, ir jis jau 1904 m. pavasarį pereina į Leipcigo universitetą literatūros studijuoti, svajodamas ateityje verstis vien literato darbu. Paaštrėjus džiovai 1905 m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę, vasaromis gyveno Lietuvoje (Niūronyse, Rozalime, Kačerginėje). Prasideda kova su lemtinga negalia.
Kaip matyti iš laiškų, tuo laiku J. Biliūnas jau buvo pajutęs savyje rašytojo pašaukimą, stengėsi literatūroje save išreikšti, skubėdamas ir baimindamasis, kad nieko reikšminga nesuspės padaryti. Tragišką prasmę turi tas faktas, kad geriausius apsakymus J.Biliūnas sukūrė, jau nepagydomai sirgdamas ir kūrybai atiduodamas visas jėgas.
1906 m. vasarą gydosi Rozalime , Kačerginėje. Rudenį vėl važiuoja į Zakopanę. Beveik nesikeldamas iš lovos, kartais negalėdamas pats rašyti, todėl diktuodamas jį slaugiusiai žmonai, jis ten užbaigia savo stambiausią kūrinį „Liūdna pasaka”. Nenustoja domėtis lietuvių literatūros naujienomis: prašo draugą siųsti vis naujų knygų, rūpinasi bendrais lietuvių kultūros reikalais. Buvo sumanęs leisti plataus profilio literatūros almanachą „Aitvaras” , kuris pagyvintų lietuvių literatūrinį gyvenimą. 1907 m. įkūrė LSDP apskrities organizaciją Panevėžyje. Metų pabaigoje vėl išvyko gydytis į Zakopanę.
Mirė J. Biliūnas 1907 m. gruodžio 8 d., ant žmonos rankų ir palaidotas Zakopanėje. 1953 m. J. Biliūno palaikai buvo atgabenti ir perlaidoti Liudiškių kalvoje šalia Anykščių.
Antanas Žukauskas-Vienuolis
Vienas didžiųjų lietuvių rašytojų Antanas Žukauskas-Vienuolis gimė 1882m. balandžio 7d. Užuožerių kaime, Anykščių valsčiuje, pasiturinčioje ūkininko šeimoje. Artima giminystė jį siejo su A.Baranausku ir J.Biliūnu.
Mokėsi Anykščių valsčiaus mokykloje. 1895 m. įstojo į Liepojos gimnazijos pirmą klasę. Tėvai tikėjosi, kad A. Vienuolis bus kunigu. Bet A. Vienuolis nejautė pašaukimo. 1900 m. jis išvyko į Maskvą ir stojo dirbti mokiniu vaistinėje. Įsigijęs provizoriaus padėjėjo teises, 1903 m. A. Vienuolis išvyko į Kaukazą, dirbo vaistinėse. 1905 m. Tbilisyje įsitraukė į revoliucinį judėjimą, už tai buvo suimtas, vėliau ištremtas į Vladikaukazą. Ten A. Vienuolis išbuvo iki 1907 m. Kūrybinį darbą pradėjo gyvendamas Kaukaze. Pirmą apsakymą išspausdino 1907 m.
1907 m. A. Vienuolis vėl apsigyveno Maskvoje. Dirbo vaistinėse ir universitete studijavo farmaciją, klausė literatūros paskaitų. Dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, bendradarbiavo Aušrinės žurnale, Pirmojo pasaulinio karo metu dirbo nukentėjusiems nuo karo šelpti komitete. 1918 m. A. Vienuolis grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Dirbo korespondentu laikraščiuose, Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje. 1922 m. A. Vienuolis persikėlė gyventi į Anykščius, įsigijo savo vaistinę. Globojo A. Baranausko klėtelę ir jo literatūrinį palikimą, dalyvavo literatūriniame gyvenime, palaikė ryšius su kitais rašytojais.
Okupacijos metai skaudžiai palietė A. Vienuolį: nacionalizuota vaistinė, sūnus ištremtas į Sibirą. Pats rašytojas buvo priverstas atiduoti literatūrinę duoklę. Pagal marksistinę ideologiją parašė apysaką „Išdukterė“ ir romaną „Puodžiūnkiemis“. A. Vienuoliui buvo suteiktas nusipelniusio Lietuvos liaudies rašytojo vardas. A. Vienuolis mirė 1957 m. rugpjūčio 17 d.
Bronė Buivydaitė
Bronė Buivydaitė (Tyrų duktė) gimė 1895 gruodžio 8 dieną Svėdasuose, smulkaus amatininko šeimoje, augo Anykščiuose. 1912 m. baigė buhalterijos kursus Kaune, kurį laiką dirbo prekyboje, 1914 m. baigė Utenos keturklasę mokyklą, 1918 m. Voronežo gimnaziją; 1918 - 1930 m. mokytojavo Skuode, Veiveriuose, Panevėžyje, Anykščiuose.
Tarpukario metais ji išleido tris eilėraščių rinkinius ir kelias prozos knygas, daug rašė vaikams: eiliuotų padavimų rinkinys "Anykščių baladės" (1930), sukūrė eiliuotų pasakų, apysakų. Po Antrojo pasaulinio karo (iki 1948 m.) mokytojavo Alytuje. Sukūrė naujų eilėraščių, perredagavo ir išleido kai kuriuos prozos kūrinius, skirtus vaikams.
Apie 1960 metus ji neteko regėjimo. 1970 m. buvo priimta nare į tuometinę Lietuvos aklųjų draugiją. Būdama neregė, materialiai remiama LAD, B. Buivydaitė parašė ir išleido naujų knygų vaikams: apysaką "Pro vaikystės langą" (1969), "Karklo švilpa" (1972), atsiminimus "Vargai vartus kilnoja" (1982). Išleido eilėraščių knygas: ,,Vasaros šnekos“ (1921), ,,Skudučiai“ (1933). ,,Po žilvičiais“ (1939). Pjeses pasakas: ,,Mėlynasis drugelis“ (1927), ,,Stebuklingoji radasta“ (1933), ,,Lapė gudragalvė“ (1935), parašė libretą K. Banaičio operai ,,Jūratė ir Kąstytis“ (pastatyta 1972), romaną ,,Atversti lapai“ (1934) ir kt.
"Ilgai žiūrėjau pro vaikystės langą ir rašiau. Prikėliau iš kapų pažįstamus, gerus, vargšus žmones... Nebepasakosiu, kiek aš su ta vargše akele vargau, kol parašiau autobiografinę apysaką... Matau viską pro dūmus", - taip rašė apie save B. Buivydaitė 1976 m. gegužį. Mirė 1984 m.
Tadas Žvirinskis
Tadas Žvirinskis - poetas, prozininkas, vertėjas ir vaistininkas. Vienas rinktinės skyrius skirtas Anykščiams, su kuriais, pasakoja Tadas Žvirinskis, jį sieja stiprus ryšys: iš Anykščių krašto kilusi jo mama, Kiaušų kaime iki šiol stovi senelių namai. „Anykščiai man yra vienas svarbiausių miestų, - sako rašytojas. - Jie vis šmėsteli viename ar kitame mano kūrinyje.“
„Sonetariume“ labai daug geografinių objektų - gatvių, upių, miestų. Vienas rinktinės skyrius (6 sonetai) skirtas literatūros lopšiu vadinamiems Anykščiams. Anykščiai man yra vienas svarbiausių miestų. Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Nebijau tokio globalaus palyginimo, nes likimas lėmė, kad pasaulio šiek tiek pamačiau. Iš Anykščių krašto kilusi mano Mama. Kiaušų kaime iki šiol stovi senelių namas, jį supa senas vaismedžių sodas, dūzgia bitės, šlama vaikystės uosis, į kurį karstydavausi. Iš jo matėsi, kaip nuo Elmininkų atvažiuoja autobusiukas iš Anykščių. To autobusiuko stotelė buvo prie pat mano senelių namo. Anykščiai ir jo apylinkės yra tos vietos, kur prabėgo vaikystės vasaros, išliko ryškiausi prisiminimai. Mano pirmoji dalinė literatūrinė duoklė šiam kraštui buvo smulkiosios prozos knyga „Jalmos serbentai“. Jalma tarmiškai vadinamas Elmės upelis, kuris man yra vienas svarbiausių hidrologinių objektų. Anykščiai vis šmėsteli viename ar kitame mano kūrinyje. Visiškai logiška, kad atėjo metas nusilenkti šiam puikiam miestui. Tą padariau 2020 metais savo literatūrinės rezidencijos metu, kurią organizavo Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. Jaučiuosi dėkingas likimui, kad šis rezidavimas suvedė su tikrais Anykščių šviesuoliais: Antanu Verbicku, Tautvydu Kontrimavičiumi, Rimantu Povilu Vanagu.
Kodėl būtent „Anykščių atodūsiai“? Nes atodūsyje telpa ir laimė, ir skausmas, ir meilė, ir netektis. Vaikystėje meile poezijai nedegiau, bet labai mėgau skaityti. Kaime buvo sukaupta nemaža namų biblioteka. Ji buvo ypatinga ir tuo, kad galėjau skaityti senus savo dėdžių ir tetų vadovėlius. Sakyčiau, tie vadovėliai labiau vystė mano norą siekti tiksliųjų mokslų. Jūsų paminėti lietuvių literatūros klasikai tiesioginės įtakos nedarė, bet štai dabar, po daugel metų, galiu teigti, kad seku A. Vienuolio-Žukausko pėdomis: esu rašantis vaistininkas. Vaikystėje jie man labiau siejosi su tam tikromis geografinėmis vietovėmis ir objektais: Baranausko klėtele, Vienuolio muziejumi, Biliūno Laimės žiburiu (kapu). Tarkime, Baranausko klėtelėje yra vienakojis stalas, tokį patį iš senelių paveldėjo mano Tėvas. Gi muziejus buvo tas objektas, kurį kaskart atvykęs į Anykščius pamatydavau iš autobusų stoties. Biliūno kapas visuomet priminė savotišką pagonių šventovę - mūrinis bokštas ant aukšto kalno! Dabar, kai turime puikius paminklus A. Baranauskui, A. Kiekvienas menininkas, manau, turi kūrybine prasme jiems itin artimų kitų menininkų - tokių, kurie formavo supratimą apie meno rūšį ar žanrą, padėjo kurti santykį su kultūra, trumpai tariant - kurie savo kūriniais ugdė asmenybę. Kokius sau artimus rašytojus galite išskirti? Be jau paminėto Antano A. Jonyno man svarbūs kūrėjai yra Gintaras Grajauskas, Julius Keleras, Undinė Radzevičiūtė, Rolandas Rastauskas. Iš anykštėnų paminėčiau Vidmantą Kiaušą, pasirašinėjantį Elmiškio slapyvardžiu.
Anykščių kraštas buvo, yra ir liks tas kraštas, kurį myliu be jokio išskaičiavimo. Čia - ir mano šaknys, čia - mano protėvių kapai, čia - ir vanduo saldesnis, ir oras gaivesnis. Nedaug pasaulyje yra vietų, kuriose jaučiuosi kaip namie. Anykščiai yra viena jų. Branginu tai, bandau šią meilę įskiepyti ir savo vaikams. Esu labai dėkingas savo giminėms, kad galiu atvykti į senelių namus, kada panorėjęs. Man nereikia jokių priežasčių mylėti Anykščius. Jei kalbame apie miesto svečius apskritai, akivaizdu, kad miestas gražėja, daugėja būdų prasmingai praleisti laiką, daugėja pramogų. Laikas nuo laiko apsilankote Anykščiuose. Labai norėčiau atkakti į Anykščius dažniau. Vis dėlto yra pareigos, atsakomybės, tad atsiduoti vien malonumams, kada šaus į galvą, negaliu. Anykščiai šiandien - kaip niekada kupini literatūros. Valdas Papievis, Jurga Žąsinaitė, Vidmantas Elmiškis, Rimantas Povilas Vanagas - tai literatų vardai ir pavardės, kuriuos žino ne tik Lietuva, bet ir pasaulis. O kiek dar žmonių, kurie nepriklauso rašytojų sąjungai? Veikia Anykščių rajono klubas „Marčiupys“. Aktyviai darbuojasi Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių bibliotekos žmonės. Sakyčiau, literatūrinis gyvenimas Anykščiuose virte verda. Nuoširdžiai linkiu, kad šis procesas Anykščiuose nenusloptų! Kurdamas ir toliau grįšiu prie Anykščių.
Kauno "Purienų" vidurinės mokyklos pristatymas
Anykščiai - kalbos, knygos, lietuvių literatūros klasikų kraštas. Čia gimė lietuvių raštijos pradininkas Konstantinas Sirvydas, parengęs „Trijų kalbų žodyną“, o jo „Punktai sakymų“ buvo naudojami kaip lietuvių kalbos vadovėlis. Čia gyveno ir kūrė iškiliausi Lietuvos rašytojai: Antanas Baranauskas, parašęs garsiąją poemą „Anykščių šilelis“, Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Biliūnas, Antanas Žukauskas-Vienuolis, pirmosios lietuviškos kulinarijos knygelės autorė Liudvika Didžiulienė-Žmona, Bronė Buivydaitė-Tyrų Duktė, kuri yra pirmoji Lietuvos moteris, išleidusi poezijos knygą. Anykščiai užaugino ir šiandien žinomų autorių: Valdą Papievį, Antaną Drilingą, Rimantą Vanagą, Vytautą Račicką, Jurgą Žąsinaitę ir kt. Tad kviečiame kartą per mėnesį atvykti į kraštą, kuriame viskas persmelkta didžių kūrėjų dvasia, kur kurti padeda net akmenys, kur gausybė įkvėpimo šaltinių.
tags: #kokie #rasytojai #gime #anyksciuose
