Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsius užėmusi Raudonoji armija negailestingai elgėsi su priešo šalies gyventojais. Miestai ir kaimai buvo plėšiami, armija siautėjo visame Rytprūsių krašte. 1946 metų pabaigoje kraštą ištiko didžiulis badas, trūko paprasčiausių maisto produktų. Motinos matydamos, kad neišgyvens jų vaikai, liepdavo atžaloms keliauti ieškoti geresnio gyvenimo arba patys vaikai, likę našlaičiais, išgirsdavo gandus, kad Lietuvoje yra maisto, duonos. Atklydę alkani, išsigandę vokiečių vaikai su viltimi tikėjosi kitame Nemuno krante surasti pagalbą ir išsigelbėjimą nuo bado, smurto ir nežinomybės. Ilgą laiką klaidžiojo po miškus, prašydami lietuvių duonos, vokiečių vaikai apsigyveno lietuvių šeimose. Dažnai lietuvių šeimos įsivaikindavo vaikus, juos perkrištydavo, suteikdavo naują lietuvišką vardą. Užaugę lietuvių šeimose, vokiečių vaikai visą sovietmetį gyveno baimės šešėlyje. Apie savo prarastą šeimą Rytprūsiuose, elgetavimą Lietuvoje ir kitas skaudžias patirtis jie bijojo kalbėti net su artimiausiais žmonėmis. Tuo metu bijota KGB represinių struktūrų, prarasti darbą ir gauti vokiečio fašisto etiketę. 1990-aisiais atkurta Lietuvos nepriklausomybė „vilko vaikams“ reiškė galimybę pradėti kalbėti laisvai, nebijoti pripažinti savo vokiškos tapatybės. Iškart po nepriklausomybės paskelbimo susikūrė „vilko vaikus“ jungianti bendrija „Edelweiss - Wolfskinder“. Bendrijos pirmininkės Luizės Kažukauskienės teigimu, po daugelio metų žmonės gavo progą pirmą kartą atvirai pasikalbėti, papasakoti savo rūpesčius ir pasidalinti skausmu su tais, kurie išgyveno panašias patirtis.
„Vilko vaikais“ dabar vadinami tuo metu trejų-šešiolikos metų buvę Rytų Prūsijos vaikai, kurie 1945-1948 metais kartu su vienu iš tėvų (dažniausiai mama, nes tėvas buvo žuvęs fronte ar patekęs į nelaisvę), svetimu suaugusiu žmogumi ar patys vieni (likę visiški našlaičiai) pasiekė Lietuvos miestus ir kaimus. Jie atkeliaudavo pėsti ar prekiniais traukiniais. Nepaisydami metų laiko ir oro sąlygų, važiuodavo atviruose vagonuose, glaudėsi ant buferių ar tambūruose. Geležinkelio milicija juos pagavusi sumušdavo, o krovininius traukinius lydėję kareiviai išmesdavo iš vagonų. Ne vienas išmestasis žuvo ir liko gulėti pakelės griovyje. Beveik visuose prie geležinkelio linijos Karaliaučius (vok. Königsberg)- Kybartai-Kaunas-Vilnius esančiuose Vilkaviškio, Marijampolės, Kalvarijos rajonų kaimuose prisiglaudė vokiečių vaikai. Kita kryptis - Jurbarko, Tauragės, Klaipėdos, Kretingos, Kelmės, Šiaulių ir Biržų rajonų kaimai. Kartais vokiečių vaikų į Lietuvą parsiveždavo lietuvių ūkininkai, prekiaudavę buvusios Rytų Prūsijos turguose, kur vaikus jiems pasiūlydavo ar beveik prievarta įbrukdavo motinos arba giminaičiai. Išsekę nuo bado, apiplyšę ir aptekę utėlėmis, jie eidavo nuo sodybos prie sodybos, prašydami duonos ir nakvynės.
Ar pokario Lietuvoje jiems buvo saugu? Ne. Jie buvo lengvas grobis prievartautojams ir žudikams, nes jie buvo vokiečių vaikai ir niekas nesijautė atsakingas už jų dingimą, priverstinį elgetavimą ir netgi nužudymą. Sąlyginai laimingi buvo tie, kuriems pasisekdavo prisiglausti pas vietos gyventojus. Kaimuose atsirasdavo žmonių, kurie paimdavo globoti benamius našlaičius (išimtiniais atvejais - ir visus vienos šeimos vaikus), tačiau tokie vaikai tapdavo pigia beteise darbo jėga valstiečių ūkiuose. Įdarbintų vaikų broliai ar seserys būdavo išsiunčiami pas priglaudusių asmenų gimines į kitus kaimus arba turėdavo patys pasirūpinti savimi.
Lietuvoje, kuri tuo metu jau buvo okupuota Sovietų Sąjungos, vyko organizuotas ginkluotas pasipriešinimas, trukęs nuo 1944 iki 1953 m. Į miškus pasitraukė ir į partizanų gretas įstojo daugiau kaip 50 tūkst. kovotojų už Lietuvos laisvę. Šios kovos rėmėjai ir jų artimieji buvo persekiojami, bauginami, suimami, kalinami, išvežami į lagerius ar tremiami į atšiaurius Sovietų Sąjungos regionus. Represijos grėsė ir šeimoms, priglaudusioms vokiečių tautybės vaikus. Vietiniai sovietų aktyvistai ar stribai retkarčiais kaimuose netikėtai pradėdavo ieškoti užsilikusių „fašistų išperų“. Kaimuose, kur gyventojai vieni kitus pažinojo, buvo nelengva ilgą laiką slėpti svetimą vaiką ir nesukelti įtarimo. Daug kas priklausė nuo kaimynų tarpusavio sutarimo. Nuo pasitikėjimo iki išdavystės buvo tik vienas žingsnis. Daugiausiai saugumo sumetimais vaikus priglaudusios lietuvių šeimos draudė vaikams kalbėti gimtąja vokiečių kalba ir reikalavo, kad vaikai kuo greičiau išmoktų kalbėti lietuviškai. Netrukus net ir neilgai atskirai gyvenę broliai ir seserys tarpusavyje galėjo susikalbėti tik lietuvių kalba. Mokėti lietuvių kalbą reikėjo ir norint eiti į mokyklą, tačiau vaikus priglaudusiems globėjams šių vaikų išsimokslinimas nelabai rūpėjo. Turėjo pakakti pradinio išsilavinimo.
Dalį tokių vaikų lietuviai perkrikštijo ir įsivaikino, suteikdami jiems savo šeimos pavardę ir parinkdami lietuvišką vardą. Vyresni vaikai įvaikinimo paprastai stengėsi išvengti, vis dar tikėdamiesi susirasti savo artimuosius ar giminaičius. Kiek tokių „vilko vaikų“ atsidūrė Lietuvoje? Keli tūkstančiai. Tačiau tikslios statistikos iki šiol nėra. Gavę Sovietų Sąjungos piliečio pasą išgalvotu vardu ir svetima pavarde, šie jauni žmonės buvo priversti susikurti savo antrąją tapatybę, perprasti lietuvišką identitetą. 1997 m. birželio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas.
Knygos ir istorijos: „Vilko vaikų“ patirtys literatūroje
A.Šlepikas savo garsiausią knygą „Jos vardas - Marytė“ išleido prieš penkerius metus. Romanas buvo pripažintas skaitomiausia metų knyga, sulaukė teigiamų atsiliepimų ir pozityvių recenzijų iš kritikų. A.Šlepikas pripažįsta, kad girdėtos asmeninės žmonių patirtys ir pasakojimai ilgainiui tapo priežastimi ir įsipareigojimu rašyti romaną.
„Vilko vaikų“ patirtys dažnai trauminės ir jie nelinkę atvirai dalintis savo praeitimi. Man su „vilko vaikais“ nebuvo sunku bendrauti, nors jie labai greitai įsižeidžia ir dažnai yra neatlaidūs žmonės. Tačiau juos galima suprasti dėl vaikystėje patirtos traumos. Iš „vilko vaikų“ yra pavogta didelė dalis gyvenimo, švelnumo savo artimui, atjautos giminėms ir artimiesiems. Dauguma tokių vaikų negavo aukštojo išsilavinimo, jų išsilavinimas buvo labai minimalus, tokios aplinkybės lėmė, kad ne vienas jų užaugo siauro akiračio žmonėmis. Jiems buvo gėda pripažinti, kad jie „vilko vaikai“. Vieną kartą man paskambino žinoma moteris ir papasakojo, kad prie jos tėvo namų gyveno vokiečių mergaitės ir apkrėtė kaimo vyrus sifiliu. Ir taip vaikas, kuris iš tiesų buvo auka, paverčiamas nusikaltėliu. Šiuo atveju moteris nepagalvojo, ko tie vyrai ėjo pas mergaites, o jos juk negimė sirgdamos sifiliu. Toks požiūris tik parodo, kokia nuomonė vyravo apie vokiečių vaikus. Aš apvažiavau didžiąją dalį miestų, miestelių pristatydamas romaną ir beveik visur susitikimuose atsirasdavo žmonių, kurie dalindavosi prisiminimais apie vokiečių vaikus. Iš pradžių, kai pradėjau rašyti, maniau, kad „vilko vaikų“ reikia ieškoti vietovėse prie Nemuno, bet klydau, jų yra visoje Lietuvoje. Kai romanas pasirodė, paaiškėjo, kad ir mano pusbrolio žmonos tėvas buvo „vilko vaikas“. Aš žinojau, kad pusseserė turi vokiško kraujo, bet nieko neklausiau, nes net nepagalvojau, kad „vilko vaikų“ Kupiškyje gali būti. Pasirodo, jos tėvą, tuo metu vienuolikmetį, surado Kupiškio rajone, šieno kupetoje, žiemą, sergantį. Pusbrolio žmona nieko nežinojo apie tėvą, apie tai, ką jis patyrė būdamas vaikas. Padarytos skriaudos nebeatitaisysi. Jie prarado savo šeimą, didelę dalį vaikystės, šansą tapti vienos ar kitos profesijos profesionalais. Kai aš rašiau knygą, labai stengiausi atmesti tokius pasakojimus, kurių negalima patvirtinti. Visi įvykiai, apie kuriuos aš rašiau, yra realūs. Buvo ir tokių „vilko vaikų“ pasakojimų, kuriais aš netikėjau. Teko tikrinti jų pasakojimus klausiant antrą kartą. Suprantu, kad praėjus daugeliui metų nuo vaikystės įvykių, sunku prisiminti, ar tau kažkas pasakojo, ar pats prisimeni.
„Vilko vaikai“ pamažu randa vietą mūsų atmintyje. Reikia suprasti, kad jie praradę labai daug. Padarytos skriaudos nebeatitaisysi. Jie prarado savo šeimą, didelę dalį vaikystės, šansą tapti vienos ar kitos profesijos profesionalais. Man, kalbantis su „vilko vaikais“ apie romaną, dažnas jų teigė, kad nė vienas ruso kareivis jiems nepadėjo. Tačiau aš nemanau, kad žmonės yra geri ar blogi priklausomai nuo tautybės. Skaičiau Nikolojaus Nikulino prisiminimus apie Antrąjį pasaulį karą ir Leonido Rabičevo atsiminimus „Karas viską nurašys“. Knygose pateikiami kareivių pasakojimai apie karą Rytų Prūsijoje, Raudonosios armijos sadistiškus veiksmus: prievartavimus, žudymus ir kaip to pragaro negali sustabdyti joks kareivis.
Knyga buvo pristatyta ir kitose Europos valstybėse. Kitose šalyse irgi būta panašių patirčių, bet apie vaikus iš Rytų Prūsijos žinoma menkai. Galbūt Lenkijoje daugiau žinoma, nes buvo išleista pora knygų, tačiau ir mano knygą priėmė labai gerai. Knyga pasirodė ir Estijoje, ten jie turi panašią patirtį, tik su rusų vaikais.
Iš „vilko vaikų“ galime išmokti, kad žmogus gali išgyventi ir beviltiškiausiomis sąlygomis. Viena moteris pasakojo, kaip ją, mažą mergaitę, paėmė į šeimą, nuprausė, nukirpo plaukus, aprengė švariais drabužiais ir paguldė į švarius patalus ir kaip ji tada suvokė, kad turi sugraudinti ją priėmusią moterį ir paprašyti, kad ji būtų jos mama. Tokiu būdu mergaitė tikėjosi išmelsti, kad ją priėmusi šeima leis jai pasilikti.
Knygoje „Mes - vilko vaikai“ vokiškai rašanti švedų-suomių žurnalistė Sonya Winterberg pasakoja apie 1944-uosius metus, kai Raudonoji Armija kirto Rytų Prūsijos sieną, priversdama milijonus vietinių vokiečių trauktis į vakarus. Tais metais tūkstančiai Karaliaučiaus regiono be tėvų likusių vaikų tapo šios katastrofos įkaitais ir Lietuva, ką tik vėl okupuota Sovietų Sąjungos, jiems atrodė paskutine išsigelbėjimo viltimi. Ten buvo maisto, todėl vaikų grupės, nuo visai mažylių iki paauglių leidosi į sunkią kelionę. Jie važiavo ant traukinių stogų, kėlėsi plaustais per Nemuną. Tūkstančiai benamių, alkanų vaikų apsigyveno Lietuvos miškuose, prašinėdami maisto arba vagiliaudami. Kai kuriems pasisekdavo rasti darbo lietuvių ūkiuose, bet šeimininkai dažniausiai rinkdavosi stipriausius, tai išskirdami brolius ir seseris. Visa tai vykdavo nelegaliai, ir ne vienas valstietis už geraširdiškumą sumokėdavo tremtimi į Sibirą. Sonya Winterberg knygoje „Mes - vilko vaikai“ pateikia daugybę realių istorijų ir statistikos. Pavyzdžiui, ji pateikia apytikrį skaičių vokiečių vaikų, pokaryje atsiradusių Lietuvoje. Sonya Winterberg rašo: „..1950 m. gegužę Lietuvoje buvo užregistruoti 3274 Kaliningrado srities vokiečiai. Tarp jų buvo 770 vaikų, kuriuos lydėjo bent vienas iš tėvų, ir 365 našlaičiai. Bet tikrieji skaičiai yra gerokai didesni...“. Kiekviena „Mes - vilko vaikai“ istorija yra nepaprastai skaudi. Pavyzdžiui, štai vienas iš Sonya Winterberg užfiksuotų pasakojimų. Ursula Hundrieser gimė 1933 metais Karaliaučiuje. Jos tėvas ir vyresni broliai žuvo kare. Priartėjus sovietų armijai, Ursulai, jos motinai ir mažesniems broliams pasitraukti į Vakarus nepavyko. Raudonarmiečiai išprievartavo Ursulos mamą vaikų akyse. Po patirtos traumos Ursulos mama miršta ligoninėje. Po to iš bado miršta jos vienerių metų brolis. Dvylikametė mergaitė bėga į Lietuvos miškus ir pradeda prašyti išmaldos. Galiausiai ji suranda ją priglaudusią valstiečių šeimą. Ursula dirba sunkiai, bet turi stogą ir maistą. Vieną dieną ją sužaloja pasibaidęs arklys. Ligoninėje mergaitę priima kaip vokietę, ir sovietų gydytojas atsisako gydyti „fašistų vaiką“ ir net uždraudžia seselėms sustabdyti kraujavimą. Represijų išsigandęs valstietis palieka Ursalą šalia ligoninės, bet kraujuojanti mergaitei vis tiek sugeba grįžti į ūkį. Šiaip ne taip apsigydiusi Ursala prisijungia prie klajojančių "vilko vaikų". Vėliau ją įdarbina kita lietuvių šeima. Jie su mergaite elgiasi draugiškai ir ji ten pasilieka visam laikui.
Naujas Remigijaus Baltrušaičio dviejų dalių psichologinis trileris "Vilko vaikai" - įdomus, daugiaplanis, kupinas intrigos ir nenuspėjamų įvykių, romanas. Romano fabula sukurta, remiantis tikroviškais faktais, apie vadinamųjų Vilko klaidžiodavo po Lietuvą, išbadėję, nuskurę, ujami. Autorius sukuria kelias siužeto linijas, kurias plėtoja per ilgą (1944-1991 m.) laiko tarpsnį plačioje erdvėje (veiksmas driekiasi Rytų Prūsijoje, Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje).
Nė viena Antrojo pasaulinio karo aukų grupė nėra moksliškai tyrinėta taip mažai kaip Rytprūsių vilko vaikai, o taip nutiko dėl to, kad, palyginti su kitomis Trečiojo reicho ir nacių sukelto karo aukomis, apie jų likimą sužinota gana vėlai. Tik byrant Sovietų Sąjungai ir Baltijos šalyse sustiprėjus nepriklausomybės siekiantiems judėjimams pirmą kartą prabilta apie vilko vaikus.
Visais laikais mažiausiai apsaugota ir bejėgiškiausia prieš karą žmonijos dalis - vaikai. Ypač - vaikai našlaičiai, per labai trumpą laikotarpį patyrę sunkiai suvokiamus išgyvenimus. Tokie buvo Rytų Prūsijos vaikai. Tokį likimą jiems atnešė Sovietų Sąjungos pergalė Antrajame pasauliniame kare. Šių vaikų patirtis išskirtinė. Jie matė į jų namus įsiveržusius sovietų karius, kurie prievartavo ir žudė jų seneles, motinas ir seseris, niokojo jų namus ir viską, kas šiems vaikams buvo taip brangu. Matė sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, ištisas dienas gatvėse gulinčius žmonių lavonus ir bombų išraustose duobėse suverstus jų kūnus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles, žiurkes ir kritusių gyvulių dvėselienas. Dėl dvėselienos gabalo galėjo nueiti kilometrus kelio ir be gailesčio kovoti tarpusavyje.
Tikra pabėgimo iš Kionigsbergo į Lietuvą istorija, sukrečianti iki širdies gelmių. Šaltas 1946-ųjų vasaris. Vienuolikmetės Ursulos Dorn, karštligiškai ieškančios maisto Kionigsbergo griuvėsiuose, galvoje vienintelė mintis: kaip išgyventi? Sovietų okupuotame mieste daugiau nei 70 tūkstančių gyventojų, daugiausia vokiečių, jau mirė nuo bado, ligų ir smurtautojų okupantų rankos. Išsekusios moterys prievartaujamos, o kūdikiai vežimėliuose paliekami šaltyje. Maždaug 20 tūkstančių našlaičių klajoja po šiaurinę Rytų Prūsiją elgetaudami ir ieškodami maisto. Ursula nebegali pakęsti šios kančios. Mergaitė įsmunka į rusų prekinį traukinį ir atkeliauja į Kauną. Čia susiduria su geranoriškais žmonėmis, globojančiais našlaičius, atklydusius iš Rytų Prūsijos. Tačiau ilgainiui ir Pažadėtąja žeme laikytoje Lietuvoje vis sunkiau: partizanai priešinasi sovietų okupantams, o „vokiečių fašistų vaikus“ priglaudusios šeimos tremiamos į gulagus. Norėdami išlikti „vokietukai“ priversti trauktis į miškus ir ten gyventi laukinį vilkų gyvenimą arba išsižadėti savo tapatybės ir praeities.
1945-aisiais iš Rytprūsių į Lietuvą pasipylė paauglių ir mažų vaikų minia. Per Zanavykus, pamarį, Kauną ėjo jie dienų dienas ir tiesdami rankutes prašė valgyti. Alkani, žaizdoti, utėlėti slinko jie per kaimus, bažnytkaimius, nakvojo šieno kaugėse, giriose, iš bado valgė medžių ūglius, rinko dar tik nokstančias uogas. Bręstant javams, užgulė juos. Žmonės šelpė, kiek tik pajėgė. Priimdavo pernakvoti, pavalgydindavo, tik priglausti ilgesniam laikui buvo uždrausta, tad bijojo: priešų vaikai!.. Šiandien juos, 5-14 metų amžiaus atklydusius į Lietuvą vokietukus, vadina Vilko vaikais. Vokiškai - tai Wolfskinder. Sako, lietuviai juos pavadinę dėl to, kad, neradę užuovėjos pas žmonės, bijodami smurto, kančių, rinkosi guolį miškuose, vilkų irštvose. Kiti sako, kad vaikų iškankintuose veidukuose žaižaravo nedidelės, bet piktos akutės, kuriose galėjai įskaityti ne tik baimę, neapykantą, bet ir kerštą. Visai kaip užspeisto į kampą vilkiuko.
„Mano vardas - Marytė“ - tai romanas, nušviečiantis vieną iš baltųjų istorijos dėmių, „vilko vaikų“ situaciją, apie kurią arba mažai žinoma, arba mažai kalbama. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės, užėjus tarybinei kariuomenei, siuntė savo vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms ir engiamoms šeimoms. Romano centre - vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija. Per knygos veikėjus atskleidžiamas daugelio pabėgėlių tragiškas likimas, žmonių gyvenimai pirmaisiais pokario metais Rytprūsiuose ir Lietuvoje. „Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie - tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės - jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie - tik vaikai. Tačiau - vilko vaikai. Ši knyga - apie meilę ir užuojautą.
A.Šlepikas pripažįsta, kad girdėtos asmeninės žmonių patirtys ir pasakojimai ilgainiui tapo priežastimi ir įsipareigojimu rašyti romaną. - Aš dabar dirbu prie kitų knygų, tačiau ir „vilko vaikų“ istorija pasipildo. Susipažįstu su naujais žmonėmis, atsiranda naujų idėjų. Knygoje nebeliko dabarties linijos, kurioje pasakojama, kaip žmonės, jau būdami pensininkais, suranda gimines ir kaip jie pritampa arba nepritampa Vokietijoje. Po daugelio metų nežinomybės, žmonės susitinka, pasidaro DNR tyrimus ir paaiškėja, kad yra brolis ir sesuo, tačiau veido bruožai jiems nieko neprimena, jie kalba skirtingomis kalbomis.
Romane daug mano asmeninės patirties. Suvokiau, kad galiu naudoti savo sukauptą patirtį, prisiminimus. Prisiminiau patirtį sovietų kariuomenėje, kai dažnai badaudavome. Padėjo ir tėvo pasakojimai, kai jis būdamas 19 metų slėpėsi miške nuo sovietų kariuomenės. Taip pat močiutė truputį pasakojo apie „vilko vaikus“. Visas išvardintas patirtis naudojau romane. Ilgai nežinojau, kaip rašyti: įvykių atrodė daug, nežinojau, kaip sujungti skirtingų žmonių likimus. Susitikimai su žmonėmis padėjo, daug domėjausi „vilko vaikų“ tema ir, kas buvo įmanoma, perskaičiau.
