Antradienį himną giedojau kupina pasididžiavimo. Apie ją jau pasakojo Jurga, o šiandien - mano laiškas apie romaną nukelsiantį į Černovo kaimą Černobylio zonoje.
Tai pasakojimas apie babą Dunją iš mirties zonos, kuriame yra ir humoro, ir tragedijos, ir triumfo, ir idiliškos kasdienybės. Nepaisydama valdžios draudimų, baba Dunja ir keletas kitų keistuolių grįžta į gimtąjį, radioaktyvia spinduliuote užterštą, kaimą.
Autorė Alina Bronsky - rusų kilmės vokiečių rašytoja, gimusi prie Uralo kalnų, vėliau augusi Vokietijoje, šiuo metu kurianti Berlyne. Bronsky - jos kūrybinis slapyvardis. Autorės debiutinis romanas „Šukparkis“ Vokietijoje tapo bestseleriu, pagal jį sukurtas filmas.
Baba Dunja grįžta. Grįžta namo po daug metų, į namus, kuriuose jos niekas nelaukia. Kur niekas nerekomenduoja gyventi, nes ten paukščiukai galimai loja ir žmonės gimdo vaikus su keturiomis galvomis. Dunja grįžta į Černobylio sprogimo zoną Ukrainoje, kur net autobusas važiuoja tik iki tam tikro taško, o po to jau tenka parpėdinti namo savomis kojomis. Net jei jos aštuonios.
Baba Dunja gyvena Černovo kaime. Kaimas - Černobylio mirties zonoje. Jame vos keli gyventojai, ir toks jausmas, kad kuo mažiau aplink tave žmonių, tuo lėtesnis yra tėkmės laikas. Būtent ta laiko tėkmė, kaimo gyventojai, įskaitant ir žmonių bei gyvūnų vėles, pasakojimas iš babos Dunjos pusės, per jos prizmę, įvilioja skaitytoją į tokią savotišką makabrišką atmosferą ir žaidimą laiku.
Į bet kokius išorinio pasaulio įvykius ir žmones babos Dunjos reakcija yra ramiai, lėtai ir švelniai vienoda. Nekrikštyta ir neapsikrikštijusi santvarkai griuvus baba yra tarsi panirus į savotišką dzen būseną, kur niekas neteisiamas ir priimamas toks, koks yra. Jei atklydėlis taikus, tai priimamas šiltai, su meile, dėmesiu ir vaišėmis (radioktyviomis).
Labai šmaikščiai ir smagiai pasakojo, kol nebebuvo smagu. Temos, kurias paliečia šioje knygoje, man kiek priminė mano taip mylimą „Brodeką“, nes ir čia kalba apie žmogaus prigimtį, apie teisingus ir neteisingus sprendimus bei jų svorį, apie laisvę ir nelaisvę savo namuose... Ir aišku, garsusis Černobylis. Vieta, apie kurią visi kalba ir netyla, apie kurią imta kurti serialus, rašyti knygas, tragedija prisiminta ir yra apkalbama taip plačiai, kaip ko gero nebuvo tuo metu. O šiaip, gaila juk žmonių, kurie netenka namų, netenka gimtinės, nebegali grįžti, arba nenori. O jei ir grįžta, yra apriboti, nes kiti nevažiuos, o ir į patį, kaip į kokį raupsuotąjį žvelgs.
O, kad daugiau tokių knygų - kokia puiki knyga! Patiko - ne tas žodis. Mažutė, vos 130 puslapių, bet skaitydama tik ir galvojau, kad norėčiau, kad puslapių būtų penki šimtai.
Perskaičiusi šią knygą labai norėjau jos audioversijos, nes mintyse jau girdėjau kaip galėtų skambėti baba Dunja, tik …. Išgirdusi aktorę Larisą Kalpokaitę Juozo Gaižausko knygos „Dievas su šlepetėmis“ pristatyme - supratau. Kai aktorė atvažiavo iš savo sodybos į mūsų studiją ir pradėjo skaityti vieną iš epizodų - neištvėriau ir sutrukdžiau - „jūs taaaip gerai, taip tikroviškai skaitot“. Larisa atsakė - „tai, kad čia apie mane rašo…“.
Tiesa sakant - nežinau. O trumpoje audioknygoje daug ir tiesiogiai suprantamų temų, ir užslėptų klodų. Ir Černovo kaimo gyventojams, ir „Ambersail“ komandai tenka susiburti vienam tikslui. Trukmė: 4 val.
Paskutinioji 2019 metų knygutė, kurią perskaičiau beveik važinėdama į darbą ir iš jo. Žinojau, kad taip ir bus, troleibusuose negalėjau atsiplėšti, kokia netikėtai gera ir paprasta vienu metu. Kokybiškai užbaigiau metus, tik tiek galiu pasakyti.
Černobylio atominės elektrinės avarija - viena didžiausių branduolinės energetikos istorijoje.
Dėl avarijos buvo evakuota didelė dalis gyventojų, o teritorija aplink elektrinę tapo neprieinama.
Černobylio katastrofa: kaip tai įvyko
Ši knyga nagrinėja žmogaus ryšį su gimtąja žeme, net ir po didelių tragedijų.
Pasakojimas apie babos Dunjos kasdienybę ir jos santykius su kitais likimo nuskriaustais kaimo gyventojais.
