Nuo apvaisinimo žmogaus organizmo raidos stadija, trunkanti 8 savaites, vadinama gemalu arba embrionu. Po gemalo sekanti žmogaus raidos stadija vadinama vaisiumi. 8 savaičių gemalas jau yra akivaizdžiai panašus į gimusį žmogų, tačiau skiriasi proporcijos ir išsivystymas. Visos pagrindinės organų sistemos jau susiformavusios, galima skirti lytį.
Gyvybės pradžia - tai magiškas momentas, kurio metu vyksta daugybė procesų, kol galiausiai atsiranda naujas žmogus. Gyvybės pradžioje žmogus yra vos kelios susiliejusios ląstelės, kurios pamažu virsta vis didesniu ir sudėtingesniu organizmu. Embrionui užsimegzti reikalingos dvi lytinės ląstelės: moteriškoji kiaušialąstė ir vyriškasis spermatozoidas. Kai jos susilieja ir įvyksta apvaisinimas, jų branduoliai, kuriuose yra genetinė medžiaga, susijungia, susiformuoja zigota. Zigota, kaip ir kiaušinėlis, yra maždaug 150 µm skersmens. Lytinėms ląstelėms susijungus užtikrinama genetinė įvairovė, nulemiama individo lytis bei sužadinamas tolesnis zigotos rutuliojimasis. Ji pradeda dalytis į vis smulkėjančias ląsteles, tai vadinama segmentacija arba skilimu. Kai per porą trejetą dienų susidaro maždaug šešiolikos ląstelių kamuolėlis, tokia užuomazga vadinama morule. Ji toliau skyla, joje ląstelių daugėja, tarp ląstelių pradeda kauptis skystis ir morulė virsta pūslele, vadinama blastocista. Pirmos savaitės pabaigoje blastocista išsilaisvina iš dangalo, padidėja iki 0,1-0,2 milimetro ir pradeda skverbtis į motinos gimdos gleivinę - tai vadinama implantacija.
Antrą savaitę po apvaisinimo embrioblaste atsiranda amnionas ir trynio maišas, o tarp jų - plokščias embrioninis (gemalinis) diskas. Trečią savaitę prasideda gastruliacija, kurios metu susiformuoja trys gemaliniai lapeliai: ektoderma, mezoderma ir endoderma. Būtent iš šių lapelių vėliau skleidžiasi visi embriono kūno audiniai ir organai. Pradžioje susuktas į cilindrą embriono kūnas nelabai primena žmogų: vyrauja didelė galva su neaiškiais veido kontūrais, kaklo srityje susiformuoja ryklinis (žiauninis) aparatas, galūnės trumpos, kūnas sulinkęs, yra uodega. Bet per keletą savaičių išoriniai kūno kontūrai tampa panašūs į žmogiškus: galva santykinai sumažėja, veidas įgyja žmogaus veido bruožus, persitvarko arba išnyksta ryklinio (žiauninio) aparato struktūros, ilgėja ir lenkiasi galūnės, kūnas po truputį tiesinasi, sunyksta uodega.
Aštuntos savaitės pabaigoje kūnelio ilgis yra apie 3 centimetrai, jis sveria 15 gramų. Tuo pat metu, kai formuojasi išoriniai kūno kontūrai, mezgasi ir skleidžiasi visi audiniai, organai bei jų sistemos. Yra du pagrindiniai embriono raidos etapai: gemalinis (arba embrioninis) ir vaisiaus. Patys intensyviausi ir sparčiausi pokyčiai vyksta embrioniniame etape. Šiame etape dar galima išskirti pradinį poetapį - tai pirmos dvi savaitės po apvaisinimo. Jo metu zigota skleidžiasi ne tik į embriono kūną, bet ir į jo priedus bei plėves (placentą ir kt.). Embriono užuomazga įsitvirtina (implantuojasi) gimdos gleivinėje. Trečią savaitę būsimas embriono kūnas, kol kas plokščias diskas, jau yra atsiskyręs nuo visų priedų ir jame išsisluoksniuoja trys gemaliniai lapeliai. Vyksta aktyvi organogenezė - organų formavimasis: lapeliuose diferencijuoja įvairios ląstelės, iš jų mezgasi įvairūs audiniai, iš kurių susiklosto įvairūs organai. Vaisiaus laikotarpiu kai kurie organai, pavyzdžiui, nervų sistemos organai, lytiniai organai, dantys, vis dar aktyviai formuojasi, bet dauguma jau susiformavę ir šio etapo metu bręsta, auga, užima tam tikrą sau būdingą padėtį organizme: inkstai pakyla, sėklidės nusileidžia į kapšelį ir kt., ruošiasi po gimimo atlikti tam tikras būdingas funkcijas. Kai kurie iš jų pradeda funkcionuoti dar iki gimimo, pavyzdžiui, inkstai jau vaisiaus etapo pradžioje pradeda išskirti nekoncentruotą šlapimą. Atsiranda pirmieji refleksai. Išdygsta galvos plaukai ir švelnūs viso kūno gyvaplaukiai, odos liaukos gamina riebų sekretą, vadinamą varškiniu tepalu.
Kiekvieno embriono individualų vystymąsi lemia genų rinkinys, gaunamas iš motinos ir tėvo susijungusių lytinių ląstelių. Jie ir yra vidiniai veiksniai, kurie koduoja ir reguliuoja žmogaus raidą. Išoriniais veiksniais vadinami tie, kurie būdami embriono aplinkoje gali veikti jo raidą. Embrioną ir vaisių supantys priedai ir membranos (placenta, virkštelė, amnionas ir kt.) užtikrina glaudų ryšį su motinos organizmu, atlieka apsauginę ir kitas funkcijas. Maisto medžiagos, deguonis, vitaminai, kai kurie hormonai ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos, pereinančios per placentą iš motinos į embriono ir vaisiaus kraują, užtikrina normalią raidą. Žalingą poveikį turintys veiksniai vadinami teratogenais. Tai alkoholis, infekcinių ligų sukėlėjai, motinos vartojami vaistai, cheminiai teršalai, esantys geriamajame vandenyje ar maiste, ir kitos medžiagos, radiacija. Priklausomai nuo poveikio laiko, trukmės, dozės, kilmės ar specifiško veikimo mechanizmo, teratogenai gali lemti vystymosi sulėtėjimą, funkcinius sutrikimus, įvairių organų ar kūno dalių įgimtas raidos ydas ir net embriono žūtį. Kiekvienas organas turi savo jautrųjį laikotarpį, kuriuo aktyviausiai formuojasi.
4-5 savaitės žmogaus embrionas yra stebėtinai panašus į kitų stuburinių gyvūnų atitinkamos stadijos embrionus: visi jie sulinkę, uodegoti, didelėmis galvomis, net veido embrioniniai laukai ir galūnių užuomazgos yra labai panašūs, sudaryti iš tokių pačių morfogenetinių zonų. Tačiau iki to momento, kol jie išoriškai supanašėja, raida labai skiriasi. Gyvūnų moteriškosios lytinės ląstelės yra labai įvairaus dydžio ir sandaros, smarkiai skiriasi segmentacijos ir gastruliacijos pobūdis bei mechanizmai. Tačiau laikotarpis, kai žmogaus embrionas išoriškai panašus į kitų stuburinių embrionus, yra labai trumpas. Po poros savaičių išryškėja veido, galūnių ir kitų kūno dalių bruožai, užkoduoti genetiškai ir būdingi tik žmogui. Vidaus organų raida taip pat pasuka tik žmogui būdinga linkme. Nors kai kurie organai, pavyzdžiui, inkstai, besiformuodami pereina žemesniesiems gyvūnams būdingus raidos etapus.
Sklaidos ydos nėra lemiamos kokio nors vieno etriologinio veiksnio. Daug žalingų aplinkos veiksnių gali pažeisti gemalo formavimąsi gimdoje. Daugumą sklaidos ydų sukelia virusai. Raudonuke sergant motinai pirmųjų trijų nėštumo mėnesių laikotarpiu yra tikimybė, kad atsiras sklaidos ydos, susijusios su akių, ausų, širdies bei smegenų formavimusi. Sklaidos ydas taip pat lemia gripo, raupų, infekcinio hepatito sukėlėjai. Jei infekcija pažeidė gemalą labai ankstyvuoju embriogenezės laikotarpiu, gali įvykti persileidimas. Taip pat nustatyta, kad sklaidos ydas sukelia citomegalovirusas, kurio užsikrėtusi motina gali nejausti. Jis gali sukelti aklumą, hepatosplenomegaliją, kartais gali sukelti ir mirštamus padarinius, pažeidus CNS (centrinę nervų sistemą).
Sklaidos ydas dažnai sukelia motinos vartojami vaistai nėštumo metu, ypač pirmaisiais trim mėnesiais. Labai žalingai veikia narkotikai, alkoholis, nikotinas. Vartojant alkoholį, didėja tikimybė sulaukti palikuonių, sergančių silpnaprotyste. Sklaidos ydas gali sukelti nėščiosios išgąstis, užsitęsusi nervinė (stresinė) įtampa, triukšmas, vibracija. Normaliam vaisiaus formavimuisi svarbu motinos mityba, sveikata, gyvenamoji aplinka, jos užterštumas. Įrodytas žalingas pesticidų poveikis gemalo raidai. Chromosominės kilmės raidos ydos būna susijusios su chromosomų skaičiaus ar jų struktūros pokyčiais. Chromosomų skaičius pakinta mejozės I ar mejozės II metu, kai kuri nors chromosomų pora neišsiskiria. Esant autosominei monosomijai, gemalas žūva gimdoje. Autosominės trisomijos atveju formuojasi dauginės sklaidos ydos, naujagimis miršta per pirmus mėnesius po gimimo. Taip įvyksta esant 17-18 ir 13-15 chromosomų trisomijai. Ilgiau išgyvena asmenys, turintys 21 chromosomų poros trisomiją. Šiuo atvejų taip pat būna dauginių sklaidos ydų: protiškai atsilikusieji turi būdingų išorės bruožų (įstrižas akių plyšys, platus tarpuakis, epikantas, pusiau pravira burna, trumpi pirštai), raumenų hipotoniją, endokrinių liaukų funkcijų sutrikimus. Lytinių Y chromosomų monosomijos atveju gemalas žūva. X - monosomija pasireiškia simptomų deriniu ir vadinamas Ternerio sindromu. Lytinių chromosomų trisomijos galimos esant trims X chromosomoms. esant XXX - fenotipiška moteris, turi infantiliškus lytinius organus, protiškai atsilikusi. Tokia yda atsiranda apvaisinus kiaušinėlį, turintį dvi lytines chromosomas (XX), spermatozoidu, kuris taip pat turi X chromosomą. Daugelis įgimtų sklaidos ydų yra paveldimos ir palikuonis persiduoda pagal Mendelio paveldimumo dėsnius. Tokiais atvejais ydas lemia neporinių genų pokyčiai, mutacijos. Kadangi genai koduoja medžiagų apykaitos fermentus, gali sutrikti tam tikrų medžiagų metabolizmas. Dėl to audiniuose gali susikaupti tarpiniai ar pakitę galutiniai medžiagų apykaitos produktai. Sutrikus katalizinei tirozinasės funkcijai, tirozinas neverčiamas melaninu. Tokiu būdu atsiranda albinizmas. Galaktozemijos atveju (sutrikus galaktozės virtimui į gliukozę) galaktozės metabolitai kaupiasi kepenyse ir kituose audiniuose, atsiranda gelta, protinis atsilikimas. Nesant fermentų (lizosomose), skaldančių mukopolisacharidus, jungiamojo audinio ląstelių ir net neuronų lizosomose kaupiasi mukopolisacharidai. Tokiais atvejais būna graičių, kraujagyslių sklaidos ydų, taip pat protinis atsilikimas ir pan. Sunkias ir tam tikras sklaidos ydas sukelia autosominiai recesyvinių genų sutrikimai (cistinė fibrozė, glikogenozė, sfingolipidozė).
Daugelis vaisingumo klinikų tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje siūlo gametų (kiaušialąsčių ir spermatozoidų) bei embrionų (zigotų, 2-3 dienos embrionų ir blastocistų) šaldymą. Kiaušialąsčių šaldymas dėl sudėtingos vidinės ląstelės struktūros bei nepakankamų įgūdžių vis dar yra labiau eksperimentinis, bet embrionų šaldymas šiuo metu jau tapo rutininiu kasdieninėje praktikoje. Po pagalbinio apvaisinimo procedūrų į gimdą perkėlus nuo 1 iki 3 embrionų (pagal LR pagalbinio apvaisinimo įstatymą į gimdą galima perkelti ne daugiau 3 embrionų), likę embrionai užšaldomi. Užšaldyti embrionai naudojami nepavykus pasiekti nėštumo „šviežio“ ciklo eigoje ar porai planuojant susilaukti daugiau vaikų. Vienas pagrindinių embrionų šaldymo privalumų - galimybė išvengti rizikos, susijusios su kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromu, kuomet ciklo metu embriono perkėlimas nėra atliekamas, bet visi embrionai yra užšaldomi ir minimalus medikamentinis gydymas. Tai reiškia, kad keliant į gimdą atšildytus embrionus, nereikia vartoti kiaušides stimuliuojančių hormoninių vaistų, ruošiama tik gimdos gleivinė. Esant tokiems akivaizdiems privalumams bei būtinybei ir vertinant tai, kad beveik pusė pacientų turi ką šaldyti, tampa svarbu, kaip sėkmingai yra šaldomi bei atšildomi embrionai. Tam, kad kriokoncervavimo pasekoje embrionai ne tik išgyventų, bet ir sėkmingai implantuotųsi gimdoje, reikia optimalaus šaldymo-atšildymo protokolo. Atsiradus „greitam“ embrionų šaldymui („vitrifikacija“) embrionų išgyvenimas po atšildymo ženkliai pagerėjo.
Renkantis kliniką, kurioje bus atliekamas pagalbinis apvaisinimas, labai svarbu pasidomėti, kiek moterų pastoja po šaldytų-atšildytų embrionų perkėlimo, nes tai susiję ir su galimybe susilaukti palikuonių vienos kiaušidžių punkcijos metu. Šiam reiškiniui apibūdinti naudojamas kumuliacinio nėštumų dažnio (knd) terminas, kuris skaičiuojamas įvertinant pastojimų skaičių (ps) ir kiaušidžių punkcijų (ps) skaičių: knd=ns/ps. Kadangi skaičiuojant knd svarbiausia yra nėštumas, o ne tai, švieži ar atšildyti embrionai buvo perkelti, esant geriems embrionų šaldymo-atšildymo rezultatams, ženkliai išauga pastojimo galimybė. Taigi, kumuliacinio nėštumų dažnio dėka didėja procedūros sėkmės procentas bei optimizuojami pagalbinio apvaisinimo procedūros kaštai.
Po pagalbinio apvaisinimo procedūrų, priklausomai nuo moters amžiaus ir embrionų kokybės, į gimdą perkeliami nuo 1 iki 3 embrionų, likę embrionai užšaldomi. Užšaldyti embrionai naudojami nepavykus pasiekti nėštumo „šviežio“ ciklo pagalba ar porai planuojant susilaukti daugiau vaikų. Perkeliant atšildytus embrionus išvengiama pakartotinos pagalbinio apvaisinimo procedūros ir vaistų kiaušidžių stimuliacijai vartojimo. Tokiu būdu yra tausojama moters sveikata. Kumuliacinio nėštumų dažnio dėka didėja procedūros sėkmės procentas bei optimizuojami pagalbinio apvaisinimo procedūros kaštai.
Lytinių ląstelių ir embrionų šaldymas
Lytinių ląstelių ir embrionų šaldymas - ne tik privačiose klinikose, bet ir valstybinėse ligoninėse vis dažniau atliekama procedūra. Naudojant pagalbinio apvaisinimo procedūras galima šaldyti spermatozoidus, kiaušialąstes ir embrionus, taip pat kiaušidžių ir sėklidžių audinį. Priežastys, dėl kurių verta išsaugoti vaisingumą, yra įvairios:
- Sunkios traumos, dėl kurių gali sumažėti / nukentėti vaisingumas.
- Reprodukcinės sistemos ligos.
- Lėtinės ligos.
- Onkologinės ligos. Vaisingumą ypač aktualu išsaugoti onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Remiantis statistiniais duomenimis, onkologinės ligos yra diagnozuojamos vis jaunesniems pacientams.
- Noras susilaukti vaikų ateityje. Labai dažnai moterys į vaisingumo specialistus kreipiasi išgirdusios, kad jų kiaušidžių rezervas jau yra išsekęs. Tai reiškia, kad artėja premenopauzė ir menopauzė, o ateityje pastoti gali būti labai sunku ar net neįmanoma.
- Kitos priežastys.
Prieš užšaldant ląstelės apdorojamos specialiomis medžiagomis (krioprotektoriais), apsaugančiomis jas nuo neigiamo šalčio poveikio. Mėginiai išskirstomi ir dedami į talpas, pripildytas skystojo azoto. Mėgstama masturbacijos būdu jau atvykus į kliniką surenkamas ejakuliatas. Embrionai gali būti šaldomi įvairiose stadijose, t. y. esant vienai ląstelei arba ląstelėms pradėjus dalytis. Porai nusprendus susilaukti vaikų reikia kreiptis į kliniką, kurioje lytinės ląstelės ar embrionai buvo užšaldyti.
Valstybinėse trečiojo lygio ligoninėse sunkiomis ligomis sergantiems pacientams suteikiama galimybė lytines ląsteles ir embrionus užšaldyti ir laikyti nemokamai. Šie mėginiai nemokamai valstybės lėšomis gali būti saugomi iki 2 m. Kitais atvejais, embriono šaldymo paslauga kainuoja nuo ~450-600 Eur. Tipinėje vaisingumo klinikoje embriono saugojimas 1 metų laikotarpiui kainuoja nuo ~350 Eur.
Sukurti, tačiau į moters organizmą neperkelti embrionai laikomi lytinių ląstelių banke. Anksčiau įstatymas reglamentavo, kad embrionų saugojimo trukmė yra neribota (t. y. jie turi būti saugojami net ir porai išsiskyrus). Praėjus 10 m. nuo embrionų donacijos datos. Pagrindinė embrionų donorystės sąlyga - nuo embrionų sukūrimo turi būti praėję ne mažiau kaip 2 metai. Tiek lytinės ląstelės, tiek ir embrionai negali būti komercinių sandorių objektas.
Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF)
Apvaisinimas mėgintuvėlyje (angl. In vitro fertilization, IVF) yra pagalbinio apvaisinimo technologija, kai sperma ir kiaušialąstė sujungiami už žmogaus kūno ribų, t. y. mėgintuvėlyje. Tai yra gana sudėtingas procesas, nes reikia surinkti moteriškas lytines ląsteles - kiaušialąstes ir laboratorijoje jas sujungti su spermatozoidais - vyriškomis lytinėmis ląstelėmis. Pradėjus kelioms dienoms po apvaisinimo, apvaisinta kiaušialąstė perkeliama į moters gimdą. IVF procedūra pirmą kartą sėkmingai atlikta 1978 m. Kartais poros renkasi IVF siekiant išvengti paveldimų genetinių ligų. IVF yra gana sudėtingas procesas, susidedantis iš daugelio skirtingų etapų. Vidutiniškai vienas IVF ciklas tęsiasi nuo 4-6 savaičių.
IVF procedūros etapai:
- Tyrimai, pasiruošimas. Prieš pradedant IVF, gydytojas ne tik paskirs visą tyrimų paketą, bet ir gali skirti vartoti kontraceptikus ir / arba estrogeną.
- Kiaušidžių stimuliacija, stebėjimas. Kiekvieno natūralaus ciklo metu kiekvieną mėnesį pradeda bręsti grupė kiaušialąsčių. Įprastai tik viena jų pakankamai subręsta būsimajai ovuliacijai, o kitos suyra. IVF ciklo metu suleidžiama hormoninių vaistų, padedančių subrandinti daugiau kiaušialąsčių vieno ciklo metu. Vėliau labai svarbus stebėjimas: kiaušidžių reakcija į vaistus stebima ultragarsu ir hormonų kiekio kraujyje tyrimais. Artėjant kiaušialąsčių paėmimo momentui, jos brandinamos specialia hormonų injekcija: vaistų suleidžiama likus 36 val.
- Spermos surinkimas. Partneris gali pateikti spermos mėginį punkcijos (kiaušialąsčių surinkimo) dieną.
- Kiaušialąsčių paėmimas (punkcija). Taikant bendrąją nejautrą bei kontroliuojant ultragarsu per makštį specialia adata kiaušialąstės išsiurbiamos iš folikulų. Procedūra įprastai trunka iki 15 min. Po to kiaušialąstės dedamos į talpą su specialiu tirpalu, o talpa - į inkubatorių. Po kiaušinėlių paėmimo (punkcijos) pasireiškiantys nemalonūs simptomai: lengvas pilvo pūtimas, maudimas; dėl didesnio estrogenų kiekio atsiradęs krūtų jautrumas; nedidelis tepliojimas; vidurių užkietėjimas.
- Apvaisinimas. Kiaušialąstės yra patalpinamos į mėgintuvėlius su specialiomis terpėmis ir į juos sulašinama sperma. Mėgintuvėlis laikomas inkubatoriuje, kontroliuojant drėgmę ir temperatūrą. Įvyksta toks apvaisinimas, koks vyksta ir moters kūne, tačiau procesas vyksta mėgintuvėlyje. Neretai atliekama kiek sudėtingesnė procedūra - intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI), kuomet spermatozoidas sušvirkščiamas tiesiai į kiaušialąstę. Šis metodas pasitarnauja, jeigu partnerio spermos kokybė yra prasta, apvaisinimui tinkamų spermatozoidų yra mažai ir kt. Sėkmės atveju apvaisintos kiaušialąstės ims dalintis ir paaugusios galės būti perkeltos į moters gimdą.
- Embrionų auginimas. Ateinančias kelias dienas embrionai auginami laboratorijoje, inkubatoriuje iki kol jie bus tinkami perkėlimui į moters gimdą. Atsižvelgus į konkrečią situaciją, į gimdą perkeliami geriausios kokybės 2-5 dienų embrionai.
- Embriono perkėlimas į gimdą. Šaldytų embrionų perkėlimas - dažnesnė praktika, nes jie į gimdą gali būti perkeliami net ir po metų ar vėliau. Be to, moteris prieš tai dar turi vartoti hormoninius preparatus, paruošiančius gimdą embriono implantacijai. Įprastai 14-21 d. skiriama geriamųjų preparatų ir dar 6 d. leidžiamos injekcijos (nors terminai gali skirtis). Pats embriono perkėlimas - gana paprasta procedūra, atliekama be nuskausminimo ir primenanti PAP tyrimo ėmimą. Per makštį į gimdos kaklelį įvedamas plonas kateteris, o prie jo pritvirtintame švirkšte būna vienas ar keli embrionai. Embrionai per kateterį įšvirkščiami į gimdą.
- Nėštumo užsimezgimas. Moteris pastoja, kai embrionas sėkmingai implantuojasi į gimdos gleivinę. Po embriono perkėlimo praėjus maždaug 9-14 d.
Be to, papildomai gausite informacijos, kaip vartoti vaisingumą didinančius vaistus, pasirašysite sutikimų formas ir t.t. Vien tik pati IVF procedūra mokant iš savo lėšų vidutiniškai kainuoja ~2 500 eurų. Apskritai nėštumas po IVF nėra laikomas rizikingesniu, lyginant su įprastu. Priešlaikinio gimdymo rizika. Komplikacijos kiaušialąsčių paėmimo metu: kraujavimas, infekcija, šlapimo pūslės, žarnyno ar reprodukcinių organų pažeidimas. Kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromas. Lemtingas faktorius - poros, ypač moters, amžius, sveikatos būklė. Tikimybė pastoti yra didesnė, jei moteris - jaunesnė nei 35 m., o jei vyresnė nei 40 m. IVF gali būti nesėkmingas dėl daugelio priežasčių bet kuriame etape. Tarp IVF ciklų medikai rekomenduoja padaryti bent 1 mėn. pertrauką.
Pagalbinio apvaisinimo laboratorija
Pagalbinio apvaisinimo laboratorija yra vaisingumo klinikos širdis. Vaisingumo klinika turi moderniausią ir geriausiai aprūpintą pagalbinio apvaisinimo laboratoriją Lietuvoje. Naujausio modelio embrionų inkubatorių Esco Miri® TL, kurio veikimas paremtas „time-lapse“ metodu. Embrionai stebimi neištraukiant auginimo lėkštelių iš jiems tinkamiausios aplinkos, o taip pat fiksuojama visa embriono raidos istorija. Pažangiausią lazerio sistemą embriono išorinei sienelei ploninti. Mikroskopą su manipuliatoriumi, kuriame integruota galinga IMSI programa, leidžianti padidinti vaizdą iki 7200 kartų ir pamatyti bei įvertinti spermatozoidų vidinę struktūrą, ir pagalbiniam apvaisinimui atrinkti pačius geriausius spermatozoidus.
Embriologijos kambaryje, „bokse“ atliekamas visas procedūrinis ciklas: nuo ląstelių paėmimo iki embrionų talpinimo. Procedūrinė patalpa jungiasi su embriologiniu kambariu langeliu, per kurį perduodami embriologui ar gydytojui ginekologui, andrologui pagalbinio apvaisinimo procedūrai reikalingi instrumentai ar biologinė medžiaga. Šalia langelio yra įrengta pagrindinė embriologo darbo vieta - laminaras. Čia įrengtas didelis šildomo paviršiaus laminarinis „boksas“ su galingu mikroskopu ir filtrų sistema. Filtruotas oras perduodamas į laminarą ir užtikrina sterilią darbo aplinką. Lytinių ląstelių bei embrionų kultivavimui naudojami inkubatoriai su prijungta specialia dujų sistema. Tokia optimali laboratorijos įranga, folikulų punkcijos metu leidžia maksimaliai greitai ir kruopščiai apžiūrėti folikulinį skystį bei surinkti rastas kiaušialąstes ar vykdyti manipuliacijas su embrionais. Likusių po patalpinimo embrionų, blastocistų šaldymas atliekamas vitrifikacijos metodu, šaldomi tik geros kokybės embrionai ar blastocistos. Mūsų laboratorijoje taip pat taikoma ir kiaušialąsčių vitrifikacija. Inkubatorių viduje embrionai auga specialiuose mitybinėse terpėse. Mitybinių terpių kokybė - tai vienas iš pagrindinių faktorių užtikrinant embrionų vystymosi kokybę. Kasmet atliekamas laboratorijos vidaus auditas. Tikrinamos darbo priemonės, jų galiojimas ir CE standartų atitikimas. Mūsų laboratorijoje dirba patyrę biologai-embriologai, jie turi didelę laboratorinę praktinę patirtį. Šie specialistai kasmet stažuojasi sėkmingiausiose Europos ir Amerikos laboratorijose.
Embrionų donorystė
Embrionų donorystė - tai embriono perkėlimas į moters organizmą, kai perkeliamam embrionui sukurti nebuvo panaudotos tos moters lytinės ląstelės. Kitaip sakant, tai likusių nepanaudotų vienos poros embrionų, sukurtų po pagalbinio apvaisinimo, donavimas kitai porai. Kai kuriose šalyse pvz. Ispanijoje be embrionų donorystės galimas ir embrionų įvaikinimas. Pirmu atveju, partneriai savo valia atsisako ikiimplantacinio embriono ir donuoja jį kitai nevaisingai porai. Embrionų įvaikinimo atveju, partneriai neišreiškia valios dėl saugomų embrionų, neatsako į lytinių ląstelių banko paklausimus, todėl embrionais pradeda „rūpintis“ juos sauganti įstaiga, kuri gali perduoti embrionus „įvaikinimui“. Lietuvos Respublikos pagalbinio apvaisinimo įstatyme apibrėžiama tik embrionų donorystė.
Embrionų donorystė skirta poroms, kuomet abu partneriai yra nevaisingi ir medikamentinis gydymas ar bandymai pastoti po pagalbinio apvaisinimo nėra sėkmingi. Jei nevaisingas yra vienas iš partnerių, galima pasitelkti kiaušialąsčių ar spermatozoidų donorystę. Vertinant, kad Lietuvoje yra apie 50 tūkst. nevaisingų porų, o 20 proc. visų atvejų nustatomas abiejų partnerių nevaisingumas, embrionų donoryste teoriškai galėtų pasinaudoti apie 10 tūkst. porų. Tačiau tikėtina, kad realiai šie skaičiai būtų daug mažesni, nes daugelis porų taptų embriono recipientais tik išbandę visus įmanomus gydymo metodus. Embrionų donorystė tikslinga ir poroms, kurios rizikuoja perduoti palikuonims didelę negalią sukeliančią ligą. Šiuo atveju dar gali būti atliekama „savų“ embrionų ikiimplantacinė genetinė diagnostika, tačiau nustačius, jog visi embrionai turi genetinius pokyčius ir nėra tikimybės susilaukti sveiko palikuonio, poros galėtų pasinaudoti lytinių ląstelių banke saugomais donuotais embrionais.
Lietuvoje embrionų donorystės programa patvirtinta vos prieš kelias savaites. Kadangi mūsų šalyje embrionų donorystės praktikos nebuvo, reikės ir specialistų, ir papildomos įrangos. Specialistų komanda, kurią sudarytų ne tik akušeris-ginekologas ir embriologas, bet ir psichologas, socialinis darbuotojas, teisininkas turėtų tiek donorams tiek recipientams suteikti informaciją apie donorystę, pasekmes šeimai ir būsimam vaikui, supažindinti su teisiniais aspektais. Embrionų donorystės programoje specialistų paruošimui, papildomos įrangos įsigijimui bei informacinės sklaidos priemonėms numatytas finansavimas.
Kadangi embrionų donorystė yra anoniminė, embrionų donorai nežinos jokių poros recipientės duomenų ir atvirkščiai. Vaikai, gimę iš donuotų embrionų, taip pat negalės sužinoti biologinių tėvų nebent donorai sutiks, kad tam tikra informacija būtų atskleista. Kadangi embrionus galima donuoti praėjus 2 metams po pagalbinio apvaisinimo, teoriškai yra tikimybė susitikti broliams ir seserims, jei ne viename suole tai galbūt tos pačios mokyklos koridoriuje. Panašioms rizikoms valdyti yra kuriama donorų duomenų bazė, įvedami tam tikri apribojimai. Pavyzdžiui pora gali donuoti visus embrionus tik vienai kitai nevaisingai porai. Kita rizika yra susijusi su donuojamo embriono „sveikata“. Rutiniškai nėra atliekama embrionų ikiimplantacinė genetinė diagnostika, todėl lytinių ląstelių banke gali pasitaikyti embrionų su genų ar chromosomų defektais. Jei toks embrionas bus donuotas ir perkeltas recipientei į gimdą, yra tikimybė susilaukti vaiko su negalia. Taigi, nors embrionų donorystės programa skirta ir toms poroms, kurios rizikuoja susilaukti palikuonių su didelę negalią sukeliančia liga, tačiau realiai tokia rizika nėra eliminuojama. Tuomet belieka pasikliauti tik labai ištobulėjusia poimplantacine diagnostika.
Embrionus donuoti gali poros, kurios turi saugomų embrionų lytinių ląstelių banke. Pagrindinė sąlyga yra ta, kad nuo pagalbinio apvaisinimo t. y. embrionų sukūrimo turi būti praėję ne mažiau kaip 2 metai. Vertinant tai, kad apie pusei porų, kurioms atliekamas pagalbinis apvaisinimas, yra šaldomi likę neperkelti į gimdą embrionai, lytinių ląstelių bankuose yra sukaupta išties nemažai embrionų. Be abejo, dalis pacientų jais pasinaudoja patys, jei nepavyksta pastoti po šviežių embrionų perkėlimo ar siekdami susilaukti daugiau vaikų. Tačiau daliai pacientų teks susidurti su dilema: amžinai saugoti užšaldytus nepanaudotus embrionus ar donuoti kitai porai. Sunku prognozuoti, kiek bus norinčių savo valia atsisakyti embrionų. Nors tikslas kilnus, tačiau sprendimas donuoti embrionus tikrai ne iš lengvųjų.
