Daugelis tėvų teigia, jog vaikai negauna reikiamų psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijų, nėra sudaromos sąlygos bendrauti su klasės draugais. Pasak tyrimo, teigiamai tėvai vertina tik įgytus skaitmeninio bei nuotolinio bendravimo įgūdžius, tačiau jie, deja, nepadeda spręsti išaugusių sunkumų. Negana to, vyriausių mokinių tėvai pastebi itin išaugusį krūvį, o ši įtampa artėjant brandos egzaminams vis auga. Apie tai, kaip tėvai galėtų padėti savo vaikams, ypač paaugliams ir abiturientams - psichologų ir pedagogų patarimai bei įžvalgos.
Pirmieji nerimo požymiai
Vos keli procentai tėvų pastebėjo teigiamus vaiko pokyčius mokantis nuotoliniu būdu. Daugiausia buvo akcentuojama, kad vaikas tapo piktesnis (39%), mažiau bendrauja (33%), yra labiau išsiblaškęs (29%).
„Vaikų elgesio pokyčiai - vaiko emocinės būklės atspindys. Juk kuo labiau pavargstame ir užstringame monotonijoje - tuo dažniau būname piktesni. Jei vaikai tampa apatiški veiklose ar elgiasi pernelyg iššaukiančiai - kažkas pasikeitė jo aplinkoje. Tie pokyčiai gali būti dėl šeimos, dėl fizinio persikėlimo ar kitų faktorių. Toks faktorius buvo ir skubus bei greitai įvestas nuotolinis ugdymas. Veiklos dažnai tapo monotoniškos, o bendravimo su draugais ar pažįstamais laikas sumažėjo. Teko prisitaikyti prie kito pasaulio, kai mes bendraujame per nuotolį nematydami žmogaus ir neužmegzdami artimo emocinio ryšio“, - pastebi švietimo ekspertas, pedagogas, Vilniaus universiteto dėstytojas ir socialinių mokslų daktaras Simonas Šabanovas.
Pedagogas atkreipia dėmesį, kad vaikų nerimas atsispindi ir jų darbuose. Pasak S. Šabanovo, jeigu darbai padaromi greitai, bet atmestinai, ar vaikas jų visai neatlieka, arba nuolat atsiranda priežasčių, kodėl jų nepateikia - vertėtų sunerimti.
„Tai ženklas, kad mokinys jaučia įtampą ir tokiu atveju vaikui (kelias savaites) svarbu leisti pasirinkti krūvį, individualią veiklų struktūrą, pastebėti ir paskatinti, o klaidas taisyti pozityviais patarimais, bet ne priekaištais ir jų išryškinimu. Kartais svarbu tiesiog užkalbinti ir pasikalėti apie paprastus, ne su mokslu susijusius dalykus. Nesikeičiant situacijai, svarbu pasitarti su psichologu - juk saugi emocinė aplinka yra labai svarbi ir ją reikia formuoti, taip pat ir nuotolinio ugdymo(si) metu“, - pataria S. Šabanovas.
Tėvų pagalba šiuo metu itin svarbi
Jam antrina ir vaikų bei paauglių psichologė, knygų autorė, Asta Blandė. Ji įspėja, kad išaugusio vaikų nerimo požymius greičiausiai šiuo metu gali užfiksuoti tėvai, nes jie mato savo vaikus namuose. Mokytojams tai gali būti sunkiau pastebima, nes mokydami nuotoliniu būdu, kai dalis mokinių net neįsijungia kamerų, jie praranda labai daug informacijos apie tai, kuo iš tikrųjų mokinys gyvena ir kokia jo savijauta.
„Dažniausiai apie emocinius pokyčius išduoda pasikeitęs elgesys, kuriame ryškesni požymiai yra atsiribojimas, uždarumas, vengimas dalintis savo išgyvenimais, dažnas nesėkmių, savęs nuvertinimo akcentavimas, bejėgiškumo, apatijos demonstravimas. Šalia atsitraukimo galime matyti pasireiškiančius susikaupusio pykčio protrūkius, kurie parodo, kad „pavargau, nebegaliu, sunku“. Tokia neapykanta sau ar aplinkai sukelia didžiulį diskomfortą“, - teigia A. Blandė.
Žymiai padidėjęs mokslų krūvis
Prie emocinių sunkumų prisideda ir pasikeitęs darbo krūvis vaikams. Pasak „Norstat“ tyrimo, net 50% moksleivių tėvų vertina, jog vaikai daugiau dirba savarankiškai, apie 40% vyresniųjų klasių tėvų pažymėjo išaugusi savarankiško darbo laiką. Pažymimas smarkus namų darbų išaugimas lyginant su ankstesniu karantino periodu - apie 50% tėvų teigia, jog vaikams užduodama daugiau namų darbų, ypač Vilniaus mokyklose.
Net 55% tėvų pastebi padidėjusį mokymosi krūvį lyginant su pavasario karantino laikotarpiu ir dar 30% respondentų vertina panašiai. Smarkiausiai krūvis išaugo progimnazijos ir gimnazijos moksleiviams (taip teigia apie 66% tėvų).
Kalbėdama apie tai, kaip išaugusio mokymosi krūvio, karantino ir artėjančių atsiskaitymų metu padėti paaugliams ir dar labiau negilinti patiriamų sunkumų, psichologė A. Blandė pataria pirmiausia realistiškai įvertinti aplinkos (tėvų bei mokytojų) lūkesčius.
„Pripažinkime, kiekvienas į pokyčius reaguojame skirtingai: vieniems - tai adrenalinas ir savęs išbandymas gerąja prasme, kitiems - tai nuolatinis stresas, o jis išsekina. Pirmieji gali rodyti aukštus rezultatus, o pastarieji - egzistuoti ties palūžimo riba. Dar yra viena grupė žmonių, kuriems sektųsi geriau, jeigu neužsiimtų savęs ar aplinkybių kaltinimu, o tiesiog darytų tai, ką tuo metu gali geriausiai. Vadinasi, ir pagalbos kryptys yra skirtingos. Tiems, kurie motyvacijos turi pakankamai - pasidžiaukime, įvertinkime ir kalbėkime apie galimybes, siekius bei planus. Tuos, kuriems sunku, supraskime ir priminkime, kad šiuo metu svarbu ieškoti galimybių, o ne plakti už nesėkmes: kartu atraskime vidinių resursų bent mažais žingsneliais judėti į priekį. Papasakokime vaikams apie mūsų pačių išgyvenimus šiuo metu, pripažinkime, kad tokiu laiku kiekvienas patiria iššūkių ir galiausiai - parodykime, kaip patys įveikiame stresą, kokios praktikos pasiteisina“, - teigia psichologė.
Profesionalią pagalbą gauna ne visi
Tyrimas atskleidė ir dar vieną liūdną faktą: pasirodo, kad reikalingą psichologo konsultaciją gauna vos 12% moksleivių. Tuo tarpu net 52% moksleivių tėvų teigia, jog jų vaikai negauna reikalingos psichologo pagalbos, panašiai atsiliepiama ir apie trūkstamą socialinių pedagogų pagalbą.
Labiausiai psichologinės pagalbos pasigendama Panevėžio mieste, o pagal mokinių amžių jos daugiausiai trūksta dvyliktokams - taip mano net 60% tėvų.
Psichologė A. Blandė patardama, ką galėtų šioje situacijoje padaryti tėvai, siūlo padėti vaikams kurti kryptingas mintis ir padėti ieškoti motyvacijos.
„Nuo ko pradėti? Pripažinkime, kad pastaraisiais metais abiturientai laiko tikruosius brandos egzaminus, kurių gyvenime patirs dar ne vieną dešimtį. Jie yra apie įgūdžius rasti išeitis, kai situacija nepalanki, matyti pravirą langą, kai durys užsidaro ir galimybes siekti tikslų, kai daug kam atrodo, kad tai padaryti neįmanoma“, - teigia A. Blandė.
Nuoširdaus pokalbio galia
Dar vienas sunkumas, kuris neprisideda prie geresnės mokinių savijautos, yra karantino metu pasikeitę laisvalaikio įpročiai. „Šviesos“ užsakyto tyrimo respondentai konstatavo, kad net 64% moksleivių daugiau nei 4 val. savo laisvalaikio praleidžia prie ekranų, o 72% moksleivių bendrai prie ekrano praleidžia daugiau nei 6 val. Praleidžiančiųjų virš 8 val. ypač padaugėja nuo 8 klasės. Virš 6 val. praleidžia apie 51% visų vyresniųjų klasių moksleivių, o 35% vaikų mažiau skaito.
Švietimo ekspertas S. Šabanovas pataria vaikams padėti organizuoti laiką taip, kad jis kuo mažiau vargintų fiziškai ir emociškai.
„Svarbu vyresniems vaikams turėti aiškią dienotvarkę. Reikia skirti konkretų laiką pamokoms, pasiruošimui joms ir namų darbų darymui bei atskirti jį nuo laisvalaikio: sporto, muzikos ar kito neformalaus ugdymo, bendravimo su draugais. Jeigu vaikas nelanko neformalaus ugdymo ar sako, kad neturi laiko - galima sukurti „būrelį“ ir namuose: galbūt žaisti šachmatais ar šaškėmis, piešti, ar net klausyti repo ir palyginti, kaip keičiasi muzika. Svarbu natūralumas! Vakarais rekomenduoju bendrą vakarienę, kad visa šeima galėtų pasikalbėti ne apie mokslus ir darbus, bet kitais paprastais ir gyvenimiškais klausimais. Neklauskime kaip sekasi, nes atsakymo nebus, o klauskime kuo padėti? Ką matei ar girdėjai įdomaus?“, - teigia S. Šabanovas.
Jam pritaria ir psichologė A. Blandė. Ji pastebi, kad norėdamas atgauti jėgas negali nuolat daryti to paties iki išsekimo. Būtina keisti veiklas: duoti darbo tiek protui, tiek kūnui, tiek emocijoms.
„Bendraudami su vyresniaisiais paaugliais, girdžiu, kad geriausia atgaiva - galimybė bendrauti su bendraamžiais „apie gyvenimą“ - tai nuima nemažai krūvio ir atpalaiduoja. Žinoma, puiki pagalba yra mėgstama veikla: sportas, muzikos klausymas ar kūrimas, piešimas, mandalų spalvinimas, pasivaikščiojimas mėgstamoje aplinkoje, mintis nukreipiantys ir jaunimo gyvenimą atspindintys serialai“, - pataria psichologė.
Svarbu nemoralizuoti ir nekelti tono
Galiausiai svarbiausia, ką gali padaryti tėvai - tai neaštrinti ir taip sudėtingos situacijos ir nesukurti papildomų emocinių sunkumų savo vaikams. Švietimo ekspertai pasidalino ir savo asmenine patirtimi.
„Žmonių tarpusavio ryšys visada bus pirmiausia apie empatiją - supratimą, kad nujaučiu, kokioje situacijoje esi, matuojuosi tavo batus. Ir užuot nuolatos patarinėjusi, moralizavusi, tiesiog klausausi, klausiu ir leidžiu kalbėti. Vietomis sustiprinu galimybes, pasidžiaugiu atradimais ir klausimais sukeliu abejones, kai veiksmai yra labiau nukreipti „prieš save“. Kai sunku - siūlau arbatos, kviečiu kartu eiti pasivaikščioti, paprašau pagalbos mano asmeninėje veikloje, taip parodydama, kad rūpinuosi ir myliu, dėl to, kad esi, o ne dėl to, kad elektroniniame dienyne „blizga“ rezultatai. Juk neretai - tai ir mūsų, tėvų, brandos egzaminai: ar per dvylika metų išmokome atskirti savo ir vaiko vertę nuo jo rezultatų“, - sako A. Blandė.
S. Šabanovo teigimu, norint išsakyti vaikui ir ypač paaugliui pastabas, apie jas kalbėtis būtina, tačiau svarbu neaštrinti padėties jeigu vaikas atsako pakeltu tonu. Jis pataria jokiu būdu nesakyti, kad vieno ar kito dalyko paauglys nepadarė, bet priminti, paprašyti, paklausti, ar galėtų.
„Suprantu, kad būna dienų, kad mokiniai nieko nenori, bet daugeliu atveju tai banguotas kelias, kurio metu pažįstamas paauglių ir suaugusiųjų pasaulis. Paklauskite savęs, ar patys nebuvome suklydę? Ar buvo taip, kad pats paauglystėje tikrai galėjau pasielgti kitaip? Rekomenduoju aptarti bei matomoje vietoje pasikabinti ir visos šeimos susitarimus (geriausia ne daugiau negu tris). Jie turi būti konkretūs ir trumpi, sukurti visų šeimos narių ir priminti apie bendrumą bei rūpinimąsi vienas kitu“, - pataria S. Šabanovas.
Kaip padėti vaikams reguliuoti emocijas
Vaiko emocinė raida ir jos svarba
Šiomis dienomis labai svarbu, kad mūsų vaikai pažintų raides, mokėtų skaityti, skaičiuotų mintinai, turėtų platų suvokimą apie pasaulį ir galėtų išsakyti savo nuomonę apie skirtingus dalykus. Bet to neužtenka, kad vaikai augtų laimingi. Labai svarbu, kad vaikas gebėtų išsakyti, ką jis jaučia vienoje ar kitoje situacijoje, atpažintų savo ir kitų emocijas, tinkamai į jas reaguotų, jaustųsi laisvai būdamas grupėje, gebėtų bendradarbiauti, ramiai reaguotų į konfliktines situacijas ir jas adekvačiai spręstų, nebandydamas atsitraukti arba parodydamas boso savybes, būtų empatiškas ir jautrus kitiems žmonėms.
Kad visa tai vaikas gautų, esame mes, tėvai.
Tėvų rolė vaikų emociniame ugdyme
Tėvų pastebėjimai ir nuomonės:
- Vaikas viena auklėtoją labai myli, o kita šiaip sau, tai biški nuotaika dingsta pamačius ne tą mylimą. Nors pati neturiu nusiskundimų nei viena auklėtoja. Vaikas irgi nepasako dėl ko nepatinka viena auklėtoja. Jos ir taip daro viską ką gali.
- Labai puikios auklėtojos ir nemanau, kad įmanoma kažką daugiau daryt, nei daro. Stengtis kad išliktų tos pačios auklėtojos, jų padėjėjos, nes kolektyvas labai nuostabus. Kol kas nusiskundimu neturiu.
- Šiai dienai, kaip jau minėjau aname punkte, vaikams grupėse trūksta veiklos. Tą prasme kažkokios mini šventės, kuriai su dideliu malonumu ruoštųsi. Tada jie jaučiasi pakiliai, šventiškai.
Darželio iniciatyvos
Darželio psichologas galėtų kartą per savaitę skirti valandėlę kiekvienai grupei. Pakalbėti su vaikais grupėse apie emocijas- kaip elgiamasi vienu ar kitu atveju, kaip derėtų elgtis ir pan. Arba - kas vaikus labiausiai gasdina daržely, kodėl jie eina su noru/nenoru į grupes.
Pavyzdžiai iš tėvų patirties
Kai žaidžiate su vaiku ir vaikui nepavyksta savarankiškai atlikti suplanuoto veiksmo (vaikas supyksta, nusivilia ir pan.), Jūs jam padedate, paskatinate nenuleisti rankų.
Kai vaikas atiminėja žaislus iš draugų/sesers/brolio ir Jūs už tai jį pasodinate ant kėdutės (nieko neaiškinate, kad vaikas pats suprastų, kodėl buvo pasodintas ant kėdės).
Sveikos gyvensenos ugdymas
Tėvai siekia padėti vaikams įgyti visuminę sveikos gyvensenos sampratą, išsiugdyti sveikatai naudingus gebėjimus, įpročius ir nuostatas, atsakomybę už savo ir kitų sveikatą, paskatinti juos rinktis sveiką gyvenimo būdą.
Tyrimo rezultatai atskleidė, jog tėvų nuomone, sveikos gyvensenos ugdymas, vykdomas neformaliosios veiklos metu, yra efektyviausias, tenkinantis vaiko poreikius, suteikiantis daugiau sveikos gyvensenos įgūdžių, kurie tampa kasdieniais įpročiais, keičiantis vaiko požiūrį į sveiką gyvenseną.
Veiksniai, skatinantys vaikus rinktis sveiką gyvenseną
Respondentų buvo paprašyta nurodyti, kokie veiksniai, jų nuomone, skatintų vaikus rinktis sveiką gyvenseną.
- Net 44 proc. respondentų galvoja, kad mažesnės būrelių kainos būtų skatinantis veiksnys vaiko sveikai gyvensenai. Tėvų teigimu, dažnai vaikams būrelius tenka rinkti ne pagal veiklą, o pagal turimus šeimos finansus.
- Šiek tiek daugiau nei trečdalis (34 proc.) apklaustų tėvų galvoja, kad geresnės sąlygos sporto užsiėmimams ir sveikos gyvensenos ugdymui ikimokyklinio ugdymo įstaigoje skatintų vaikus daugiau domėtis sveikos gyvensenos principais.
- Kad didesnis aplinkinių sveikatos raštingumas ir sveiko gyvenimo būdo puoselėjimas būtų veiksnys, skatinantis vaiko sveiką gyvenseną, galvoja 13 proc. respondentų, o kad didesnė informacijos sklaida apie sveiką gyvenseną, jos naudą sveikatai - tik 3 proc. apklaustųjų.
Emocijų slopinimas - ne į sveikatą
Vis dažniau viešojoje erdvėje pabrėžiama, jog psichologinė būsena tiek suaugusiems, tiek vaikams turi įtaką ir jų fizinei būsenai. Vis tik mes dažniausiai įpratę savo vaikų sveikata rūpintis tradicinėmis priemonėmis - rudenį ir žiemą gerti daug šiltų arbatų, vartoti imbierą ir česnaką, drėkinti nosies gleivinę. Tačiau vaikų psichologė ir darželių tinklo „Išminčiukai“ vadovė Ingrida Keliauskienė tikina, kad labai svarbu galvoti ir apie tai, kaip vaikas jaučiasi, kol dar yra sveikas, kokius signalus siunčia ir ką padaryti, jog mažylis jaustųsi saugus ir sveikas.
Anot pašnekovės, tėvai dažnai pastebi, jog vos tik pradėjus leisti atžalą į naują aplinką - darželį, mokyklą ar net naują būrelį, kartais vaikai pradeda daugiau sirgti. Įprasta manyti, jog tai dėl „pažinties“ su kolektyve esančiais virusais ir bakterijomis. Ir tai yra tiesa. Vis tik kodėl anksčiau vaikas nesirgdavo arba sirgdavo rečiau, jei eidavo su mama ar tėčiu apsipirkti į prekybos centrą? Juk ten virusų ir bakterijų taip pat yra.
„Natūralu, jog vaikas patekęs į naują aplinką siekia išgyventi ir pritapti. Ir tokioje situacijoje viršų ima jo pasąmonė - tai ji diktuoja kai kurias reakcijas ir veiksmus, kurie yra nevalingi. Naujoje aplinkoje atsiranda daugiau emocijų, o mažam vaikui dar sunku jas išreikšti dėl nepakankamo žodžių bagažo ar brandos. Tačiau jis vis tiek nesąmoningai nori tėvų dėmesio, artumo. Ir dažnai dėl to vaikai suserga“, - situaciją aiškina I. Keliauskienė. Juk mažyliui yra užsifiksavę, jog ligos metu jis sulaukia daugiau dėmesio, švelnumo, rūpesčio, ko galbūt jam trūko adaptacijos metu.
Stresą ar nerimą gali sukelti ne tik nauja aplinka, bet ir tam tikri pasikeitimai šeimoje - broliuko ar sesutės gimimas, pasikeitę tėvų santykiai ar net naujas darbas dėl kurio esame labiau pavargę ir mažiau skiriame vaikams laiko. „Jie skirtingai reaguoja į tuos pasikeitimus. Bet jų ignoruoti ar drausti nereiktų. Ne paslaptis, jog vienose šeimose vienos emocijos leidžiamos, o kitose ne. Tarkime, berniukams sakoma, neverk, nes esi vyras. O mergaitėms sakoma, neverk, būsi negraži. Ką tai reiškia? Tai ne kas kita, kaip emocijos slopinimas. Mažylis supras, kad to daryti negalima. Bet emocija niekur nedings, ji tik bus pakeičiama į kitą. Liūdesys į pyktį, nerimą, dvejones. O toks emocijų slopinimas taip pat gali turėti įtakos vaiko fizinei sveikatai“, - sako vaikų psichologė.
Kaip to išvengti?
„Visų pirmą, vos tik prisijungus kiekvienai šeimai prie mūsų darželio patariame, jog vaikui grįžus iš darželio reikia skirti kiek įmanoma daugiau dėmesio. Neįjungti filmukų ir pasakyti, jog dabar mama pavargusi. Bet tas 3 ar 4 valandas iki miego maksimaliai išnaudoti teisingai. Kartu skaityti, piešti, kalbėtis, ar tiesiog žaisti su konstruktoriumi“, - sako „Išminčiukų“ direktorė. Pasak jos, apskritai, jei norime, kad vaikas mažiau sirgtų ar ramiau miegotų reikia kuo daugiau dėmesio skirti jam, kad jis jaustųsi saugus. Taip pat labai didelę įtaką turi ir tėvų santykiai. Jei norime matyti sveiką vaiką - barniai neturėtų būti toleruojami šeimoje.
Visgi kartais mažyliai į naują aplinką reaguoja itin jautriai. Tuomet reiktų imtis priemonių, kurios tą adaptaciją paverstų kuo švelnesne. „Buvo toks atvejis, kai su tėvais kartu atėjusi mažylė apžiūrėti darželio pabuvusi vos porą minučių apsivėmė. Tai vaiko reakcija į naują patirtį, kuri jam nežinoma. Ir tai nereiškia, jog darželis blogas ar jį reiktų keisti, bet geriausia prieš pradedant jį lankyti užsirašyti į kokį būrelį, ar dažniau pažaisti lauke su kitais. Tada jam bus lengviau darželyje, tikimybė, jog mažiau sirgs ar negaluos“, - pataria vaikų psichologė I. Keliauskienė.
Darželis, mokykla, naujos informacijos srautai, konfliktai, santykiai su bendraamžiais, tėvų ir pedagogų keliami reikalavimai... Nenuostabu, kad vaikai išgyvena įtampą ir stresą. Mes, suaugusieji, paprastai žinome, kada patiriame stresą, ir galime kreiptis pagalbos. Vaikams su stresu susidoroti yra daug sunkiau: jie nesupranta, kas su jais vyksta ir nežino, kaip atsikratyti blogos nuotaikos. Tai reiškia, kad vaikas grįžta prie ankstyvos vaikystės įpročių: pradeda čiulpti pirštą, verkia, kai išeina mama, bijo miegoti vienas, šlapinasi į lovą.
Ką daryti? Išsiaiškinti stresą ir jo nulemtą regresą sukeliančias priežastis bei padėti vaikui jį įveikti.
Vaikas be priežasties įsižeidžia, pradeda verkti, tai atvirkščiai - tampa per daug agresyvus. Ką daryti? Nuoširdžiai pasikalbėkite su vaiku, išsiaiškinkite, kas jam kelia nerimą.
Tėvai gana dažnai susiduria su sunkiai paaiškinamais vaiko sveikatos negalavimais, o visų pirma - virškinimo sutrikimais, pilvo skausmais, viduriavimu, vėmimu, taip pat ir karščiavimu, bėrimais ir kt. Priežastys gali būti psichologinės.
Ką daryti? Žinoma, svarbu iš pradžių įsitikinti, kad negalavimų priežastys tikrai psichologinės ir atmesti galimas infekcines ar kitas ligas. Vaikui sunegalavus apsilankykite pas šeimos gydytoją, atlikite tyrimus.
Ką daryti? Kasdien pasiklausykite vaiko, kaip jam sekėsi mokykloje. Jus turėtų dominti ne tiek pažymiai, kiek vaiko jausmai ir nuotaikos. Nešykštėkite pagyrų, pastebėkite net ir mažus pasiekimus.
Stresą parodo ir prasta dėmesio koncentracija, keblumai įsimenant informaciją ir mokantis dalykus, kurie anksčiau sekėsi puikiai. Vaikas greitai pavargsta, yra išsiblaškęs, užmaršus, sunkiai išbūna vienoje vietoje.
Ką daryti? Įsitikinkite, kad nuovargis nėra susijęs su fiziologinėmis priežastimis: atlikite bendrą kraujo tyrimą ir vitaminų bei mineralų stoką rodančius tyrimus. Jeigu vaiko fizinė sveikata gera, tačiau jį vis tiek kamuoja nuovargis bei motyvacijos stoka, išsiaiškinkite, ką jaučia ir išgyvena vaikas.
Agresijos drausti negalima - pasistenkite ją nukreipti kitur: mokykite analizuoti situaciją ir konstruktyviai reikšti emocijas.
Stresą patiriantis vaikas gali atsiriboti nuo visų, pradėti ieškoti vienatvės.
Ką daryti? Iš pradžių reikia išsiaiškinti situaciją: jeigu vaikas neturi resursų, kad galėtų bendrauti, versti jo nereikia. Jeigu jis siekia bendravimo, kurkite mažus įpročius padėsiančius bendrauti ir atsiverti, pavyzdžiui, sutarkite, kad kiekvieną penktadienį eisite pasivaikščioti ir nusipirksite arbatos bei bandelę kepyklėlėje.
Ką daryti? Išgyventi stresą vaikui padės adekvatus fizinis krūvis: kasdieniai pasivaikščiojimai, rytinė mankšta, važinėjimas dviračiu.
Stresas gali lemti ir valgymo sutrikimus (ypač paaglystėje), kuriuos itin svarbu pastebėti kuo anksčiau.
Vaikų patiriamos negatyvios emocijos, stresas, patyčios, nepritapimo jausmas gali lemti savižalą, kuomet vaikas sąmoningai ir tyčia siekia sukelti sau fizinį skausmą. Dažniausiai vaikai ima pjaustytis ar deginti odą. Vaikų savižalą gali išduoti nepaaiškinamos žaizdos, randai, ilgais, apsmukusiais drabužiais dengiamas kūnas, staigūs nuotaikų pokyčiai, užsisklendimas.
Ką daryti? Rudenį minime tiek savižudybių prevencijos, tiek psichikos sveikatos dienas. Tokiu metų laiku kaip niekada daug kalbame apie tai, kaip atpažinti depresiją, kaip jai nepasiduoti, kur ieškoti pagalbos. Ekspertai ypatingai pabrėžia ir prevencijos svarbą, nes visuomet efektyviau yra ne kovoti su padariniais, bet apskritai užkirsti ligai kelią.
Suaugusių psichiatrams visuomet buvo daug paprasčiau, nes daugybė pas juos besikreipiančių pacientų gali būti įvardijami kaip „užleisti“, laiku nesikreipę pagalbos, o nuo to priklauso ir gydymo taktika. Nenoriu pradėti aiškinti, kiek įtakos vaikų psichologinei sveikatai turi mokykla ir mokytojai, nes tai ir taip akivaizdu. Šiai dienai galime tik pasidžiaugti, kad turime ypač daug nuostabių, charizmatiškų ir talentingų mokytojų. Tačiau net ir mėnulis turi tamsiąją pusę. Šalia puikių specialistų yra mokytojai, kurie kenčia vien nuo minties apie ėjimą į mokyklą. Tokie pedagogai kaltina mokyklą vien dėl to, kad ji iš viso egzistuoja su jos vaikais ir tėvais. Čia prieikime prie esmės - kas yra ta psichikos sveikata ir kas už ją atsakingas? Pastaruoju metu vis labiau noriu vengti žodžio „prevencija“, nes tai terminas, kurį vos garsiai ištarus, susiraukia žmonių veidai. Sakysite, kad ne? Gerai, pagalvokime apie elektros kainų kompensavimą. Gal verčiau tą sumą skirkime vaikų psichikos sveikatos prevencijos programoms? Kaip tokiu atveju nuspręsti, kas yra svarbiau? Man - prevencija. Tiesą sakant, man pačiam priimtinesnis terminas yra „psichikos sveikatos ugdymas“. Kam reikia ugdyti psichikos sveikatą arba, jei tiksliau, didinti atsparumą? Jau dabar yra žinoma, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose neuroleptikus (psichotropinius vaistus, veikiančius centrinę nervų sistemą) dažniau vartoja vaikai iš skurdžių šeimų. Tai tik rodo, kad šiuolaikinė vaistų pramonė, kartu su medikais, bando net skurdą įveikti medikamentais. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Rodos, kas bendro tarp vaisto ir skurdo? Kol kas Lietuvoje nėra duomenų, kiek vaikų iš skurdžių šeimų vartoja neuroleptikus, bet akivaizdu kokį toną užduoda medicinos sistema. Esu tikras, kad psichikos sveikatos raštingumas yra ypatingai svarbus, jei norime gyventi emociškai sveikoje ir laimingoje visuomenėje. Suprasdama to svarbą, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) su partneriais sukūrė trumpus video klipus, kuriuose paprastai ir žaismingai pristatomos pagrindinės emocijos, pasakojama kaip jas atpažinti ir valdyti. Aišku, viskas prasideda šeimoje: jei vaiko tėvai augo niekuomet nekalbėdami apie emocijas, jausmus ir nemokėjo to nei parodyti, nei įvardinti, būtina padėti mažiesiems gauti tokias žinias darželyje ar mokykloje. Tokią prevenciją mes privalome įgyvendinti nuo pat darželio iki paauglystės. Laikas pagaliau apsispręsti, ar psichikos sveikatos ugdymas yra niekalas, reikalingas tik psichikos sveikatos specialistams, ar tai mūsų valstybės ugdymo dalis, prilyginama lietuvių kalbai, matematikai ar informacinėms technologijoms. Anksčiau buvo įprasta, kad prevencinės programos yra finansuojamos iš ES fondų ar kitų šaltinių. Tokiems dalykams būdavo skiriama nemažai lėšų, tačiau dabar jau mums patiems reikia apsispręsti, kaip gyvensime toliau. Šis mano pasakymas tikrai nereiškia, kad visa atsakomybė turi būti užkrauta ant mokytojų pečių. Jų ir taip nežmoniškas darbo krūvis, o vaikų švietimas niekuomet nėra vienpusis procesas. Jame privalo dalyvauti ne tik mokytojai, bet ir tėvai, o taip pat žmonės, priimantys svarbius sprendimus.
