Šlapimo tyrimas nėštumo metu: kada jį daryti ir kodėl tai gyvybiškai svarbu?

Nėštumas - tai ypatingas laikotarpis moters gyvenime, kurio metu ypatingas dėmesys skiriamas tiek būsimosios mamos, tiek jos kūdikio sveikatai. Viena iš svarbiausių nėštumo priežiūros dalių yra reguliarūs medicininiai tyrimai. Ši atmintinė parengta pagal galiojantį Nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarkos aprašą ir siekia suteikti išsamios informacijos apie būtinus ir rekomenduojamus tyrimus, ypač akcentuojant šlapimo tyrimų svarbą.

Bendra informacija apie nėštumo priežiūrą

Nėštumas yra normali fiziologinė sveikatos būsena. Gera medicinos priežiūra yra viena svarbiausių sąlygų, kad kūdikis gimtų sveikas. Dažnų patikrinimų svarba - tikimybė susilaukti sveiko kūdikio yra dar didesnė, jei būsimoji mama kuo anksčiau apsilanko pas gydytoją ir nepraleidžia profilaktinių patikrinimų, tačiau dažnai vien profilaktinių tyrimų neužtenka.

Antro apsilankymo metu (po 10-14 dienų) aptariami tyrimų rezultatai, pradedama pildyti statistikos apskaitos forma Nr. Aptariami gyvenimo ir darbo sąlygų, žalingų įpročių bei smurto šeimoje klausimai. Jei nėščioji patiria prievartą ir (ar) smurtą šeimoje, ją prižiūrintis sveikatos priežiūros specialistas statistikos apskaitos formos Nr.

Jei nėštumas yra mažai rizikingas, nėščiąją prižiūrėti gali akušeris ar šeimos gydytojas.

Šlapimo tyrimai nėštumo metu

Šlapimo tyrimas yra greitas ir paprastas, tačiau gali suteikti daug svarbios informacijos apie paciento sveikatą. Būtent dėl to šis laboratorinis tyrimas yra vienas pirmųjų, kurį gydytojai rekomenduoja atlikti tikrinant sveikatą. Neatidėliokite rūpesčio savo sveikata.

Šlapimo analizė atskleidžia inkstų ir kitų organų veiklos sutrikimus, parodo uždegimus ir leidžia nustatyti ligas ar sveikatai pavojingus pokyčius organizme. Šlapimo tyrimai yra vieni dažniausiai atliekamų tyrimų, juos gydytojai bent kartą per metus atlikti rekomenduoja net ir savo sveikata nesiskundžiantiems pacientams.

Bendras šlapimo tyrimas (BTŠ) - tai laboratorinis tyrimas, kurio metu vertinama šlapimo spalva, kvapas ir drumstumas. Rezultatai leidžia įvertinti šlapimo takų ir šlaplės, inkstų, lyties organų bei kitus organizmo patologinius pokyčius. Šlapimo sudėtis priklauso nuo paciento gyvenimo būdo: mitybos, vartojamų vaistų, žalingų įpročių ir kitų veiksnių.

Šio tyrimo atlikimas yra greitas ir neskausmingas, tyrimo kaina nėra didelė, tad bendras šlapimo tyrimas naudojamas pradinei diagnozei ir suteikia gydymui vertingos informacijos. Tyrimui pacientas turi pats pristatyti mėginį į laboratoriją, o analizė atliekama automatiškai, naudojant tam skirtą šlapimo analizatorių. Pateikiami atsakymai parodo šlapimo rūgštingumą, ketonus, santykinį tankį, leukocitus, bakterijas, baltymus, gliukozę, kraują, bilirubiną, urobilinogeną, nustato spalvą. Kai kuriems rodikliams nustatyti yra atliekamas mikroskopinis tyrimas, kuris papildo iš analizatoriaus gautus rezultatus.

Bendri šlapimo tyrimai yra skirti pagrindiniams rodikliams įvertinti, todėl jų metu kai kurioms ligoms būdingi specifiniai rodikliai nėra tiriami. Šis tyrimas yra atliekamas tiek profilaktinės medicininės apžiūros metu, tiek skundžiantis dėl įvairių negalavimų. Bendrasis šlapimo tyrimas gali būti atliekamas vaikui ar bet kokio amžiaus suaugusiesiems. Jei gydytojas paskyrė šį tyrimą, dar neverta išsigąsti - tai visiškai normali praktika, tyrimu tiesiog siekiama gauti patikimų duomenų apie paciento sveikatos būklę.

Kada reikalingas šlapimo tyrimas? Bendrą šlapimo tyrimą gydytojas rekomenduos atlikti profilaktiškai, nes šlapimas gali atskleisti tam tikrus susirgimus, kurių simptomų nejaučiate. Taip pat šis tyrimas atliekamas sergant peršalimo, įvairiomis virusinėmis ligomis ar uždegimais. Tiriant šlapimą vertinama įvairių organizmo sistemų veikla, tad jis dažniau rekomenduojamas atlikti nėštumo metu. Analizuojami rodikliai svarbūs ir tiriant pacientą dėl narkotikų, dėl lytiškai plintančių ligų. Periodiškai atlikti bendrą šlapimo tyrimą rekomenduojama dėl inkstų ligų ligų profilaktikos, nustačius didesnę jų riziką.

Dėl nuosėdų yra atliekamas mikroskopinis tyrimas. Jo metu tiriama nuosėdų sudėtis, kurią gali lemti uždegimas, lėtinės ligos ar ūminis būklės pablogėjimas. Svarbu žinoti, kad daugeliu atvejų ligų simptomai gali būti nejuntami arba, priešingai, juntamus simptomus gali lemti vaistų vartojimas, mitybos pokyčiai, tam tikros ūminės priežastys. Šlapimo tyrimai suteikia daug informacijos ir yra greitai atliekami, tad visais atvejais rekomenduojama nedelsti ir išsiaiškinti pakitusios savijautos priežastis.

Kokie požymiai rodo, kad reikėtų sunerimti? Verta žinoti, kad kai visos organizmo sistemos funkcionuoja tinkamai, šlapimas yra skaidrus, neutralaus kvapo. Pastebėjus spalvos pakitimus, drumstumą, blogą kvapą, jaučiant norą dažnai šlapintis ar skausmą šlapinimosi metu, rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju.

Sveiko žmogaus šlapimo norma per parą siekia 1,5-2 litrus, normalu šlapintis vidutiniškai kas tris valandas. Pastebėjus tam tikrų nukrypimų, reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju - tiek dažnas, tiek ir retas, nereguliarus šlapinimasis gali būti įspėjimas apie tam tikrus sveikatos sutrikimus.

Savo sveikata reikėtų susirūpinti ir tuomet, jei pastebite, kad kartu su šlapimu išsiskiria gleivės ar kraujas. Tai išties verčia sunerimti, tačiau nereikėtų jaudintis anksčiau laiko. Kraujas šlapime gali rodyti vidinį kraujavimą, kuris vyksta dėl polipų, navikų, sergant akmenlige, tuberkulioze ar inkstų uždegimu ir kitomis ligomis, tačiau pavienių eritrocitų taip pat gali atsirasti ir dėl patirto didelio fizinio krūvio. Geriausia ne spėlioti, o pasitikrinti - bendro šlapimo tyrimo rodikliai įgalina tikslią ir ankstyvą diagnostiką.

Kada šlapimas pakeičia spalvą? Šlapimo spalva priklauso nuo daugybės veiksnių ir ne visada rodo negalavimus. Spalvą lemia mitybos įpročiai ir vartojami produktai, pavyzdžiui, šlapimo spalva gali laikinai pasikeisti suvalgius daugiau morkų ar burokėlių. Jei toks pokytis yra laikinas, neverta nerimauti. Juolab, kad sveiko žmogaus šlapimo spalva gali varijuoti nuo šviesiai gelsvo iki sodraus geltono atspalvio. Taip pat būtina žinoti, kad vartojant pernelyg mažai skysčių, šlapimas bus tamsesnis, gali įgauti ryškų oranžinį atspalvį.

Taip pat šlapimo spalvą gali lemti ir vartojami vitaminai, maisto papildai ar vaistai, pavyzdžiui, aspirinas nudažo šlapimą rausva spalva. Daugiau dėmesio stebėjimui reikėtų skirti pastebėjus žalsvai rudą šlapimo atspalvį - jį gali lemti tam tikri pigmentai, kurie šlapime atsiranda dėl tulžies veiklos pokyčių.

Raudoną atspalvį šlapimas įgauna, jei patenka šviežio kraujo, rudą - jei patenka seno kraujo. Kraujas šlapime gali atsirasti dėl labai įvairių priežasčių ir tik šlapimo tyrimai gali padėti nustatyti tikslią priežastį.

Bendras šlapimo tyrimas gali būti atliekamas nuo 24+0 nėštumo savaitės.

Bendram ir (ar) biocheminiams šlapimo tyrimams ėminys renkamas į specialų sterilų šlapimo surinkimo indelį, kurį galima įsigyti vaistinėje. Renkama rytinio šlapimo vidurinė porcija (maždaug apie 10 ml.). Atliekant šlapimo pasėlį, renkama 40-50 ml.

Prieš pradedant rinkti šlapimą, reikia švariai nusiplauti rankas su šiltu vandeniu ir muilu. Reikia pasiruošti sterilų šlapimo indelį. Apsiplauti išorinius lytinius organus, įskaitant ir šlaplės sritį, tekančio vandens srove, nenaudojant jokių dezinfekuojančių medžiagų. Pradėjus šlapintis, leisti pirmai šlapimo porcijai (30-50 ml.) nutekėti į tualetą. Renkant šlapimą, stengtis nepriliesti indelio kraštų prie lytinių organų.

Šlapimo ėminiai į laboratoriją pristatomi kambario temperatūroje (+15...+25) ⁰C per 2 val. nuo ėminio paėmimo. Renkant šlapimą, kuris skirtas lytiškai plintantiems sukėlėjams nustatyti, išorinių lytinių organų nusiplauti nereikia.

Prieš pradedant rinkti paros šlapimą būtina ištuštinti šlapimo pūslę, t. y. nusišlapinti į klozetą. Po pirmojo nusišlapinimo fiksuojamas laikas ir nuo jo pradedamas rinkti šlapimas. PASTABA: Rekomenduojama paros šlapimą rinkti taip: ryte, pvz., 8 val., pacientas turi ištuštinti šlapimo pūslę, šis šlapimas išpilamas (nusišlapinama į klozetą) ir jo kiekis neskaičiuojamas. Po to šlapimas renkamas visą dieną ir naktį į vieną indą. Kitos dienos ryte 8 val. Pradedant nuo pirmųjų šlapimo lašų į indelį reikia surinkti 30-50 ml. Šlapimo indelis sandariai uždaromas, ant indelio užrašomas paciento vardas, pavardė, paėmimo laikas (val. Tyrimui skirtas šlapimas saugomas ir transportuojamas (+2...+8) °C temperatūroje.

Šlapimo tyrimai - paprastas ir greitas būdas įvertinti inkstų bei kitų organų veiklą, išsitirti dėl apsinuodijimo sunkiaisiais metalais, lytiškai plintančiomis ligomis ir kt. sveikatos sutrikimais. Statistikos duomenimis, net 30 proc. SVARBU: Šlapimas tyrimui turi būti surenkamas tik į tam skirtą vienkartinį plastikinį indelį. Šlapimas surinktas į kitą tarą (stiklainiukus, indelius nuo maisto produktų ir kt.) tyrimui yra netinkamas ir nebus priimamas. SVARBU: Šlapimo tyrimai atliekami skirtingais metodais (bendrieji klinikiniai tyrimai, molekulinė diagnostika (PGR) ir mikrobiologiniai tyrimai) ir jiems reikalingas skirtingas pasiruošimas (pirma šlapimo porcija, vidurinė šlapimo porcija)! Pirma šlapimo porcija reikalinga lytiškai plintančių ligų sukėlėjams nustatyti. Atsikėlus ryte pirmą šlapimo porciją išpilti į tualetą. Surinkto paros šlapimo kiekį sumaišyti ir atpilti 50 ml į atskirą sterilų indelį, ant kurio užrašomi paciento vardas, pavardė, data, šlapimo rinkimo pradžia ir pabaiga (val. Nenutraukiant srovės, į sterilų indelį, surinkite 5-10 ml vidurinės šlapimo porcijos. Jeigu šlapimo pūslė tuščia, specialiai skysčių gerti nereikia. Šlapime mikroorganizmai dauginasi itin greitai, todėl indelį su šlapimu rekomenduojame kuo skubiau pristatyti į procedūrų kabinetą.

Prieš bendrą šlapimo tyrimą rekomenduojama bent 24 val. vengti lytinių santykių. Šlapimo tyrimas po lytinių santykių gali būti sudėtingas dėl šlapime esančios spermos. Didelis spermatozoidų kiekis neleidžia tinkamai mikroskopiškai įvertinti šlapimo nuosėdų. Vengti tirti šlapimą menstruacinio kraujavimo metu ir 2-3 dienas prieš ir po menstruacijų. Esant būtinybei, šias aplinkybes reikia dokumentuoti. Renkant šlapimo mėginius menstruacijų metu, šlapimas dažnai užteršiamas eritrocitais ir epiteliu, todėl neįmanoma gauti patikimų rezultatų.

Vertinamas šlapimo lyginamasis svoris, ar yra baltymo, leukocitų, eritrocitų, gliukozės, ketonų, nitritų. Padeda nustatyti inkstų ligas, kai atliekamas nėštumo pradžioje.

Tyrimui pacientas turi pats pristatyti mėginį į laboratoriją, o analizė atliekama automatiškai, naudojant tam skirtą šlapimo analizatorių. Pateikiami atsakymai parodo šlapimo rūgštingumą, ketonus, santykinį tankį, leukocitus, bakterijas, baltymus, gliukozę, kraują, bilirubiną, urobilinogeną, nustato spalvą.

Pagrindiniai rodikliai:

SG - specifinis tankis. Jis parodo, kaip funkcionuoja inkstai. Šis rodiklis siekia 1,010-1,025, o jo svyravimas priklauso nuo suvartojamų skysčių kiekio. Tankis padidėti gali vartojant mažai skysčių, taip pat dėl viduriavimo ar vėmimo, o pernelyg mažas rodiklis įspėja apie inkstų funkcijos sutrikimą.
PH - rūgščių ir šarmų pusiausvyra. Šis rodiklis siekia 5-7 ir gali padidėti dėl lėtinio inkstų nepakankamumo, bakterinės infekcijos, diabeto ar kt.
LEU - leukocitai, jų kiekis turi siekti iki 10/μl. Didesnis jų kiekis šlapime rodo viršutinių ar apatinių šlapimo takų infekciją, taip pat gali įspėti apie navikus, akmenligę, grybelines infekcijas ir kt.
NIT - nitritai, jų šlapime būti neturėtų. Tai bakterijos, kurios sveikame organizme nėra randamos.
PRO - baltymų kiekis. Šis rodiklis siekia 0-0,3 g/l ir padidėja sergant inkstų ligomis, podagra, taip pat karščiuojant arba dėl didelio emocinio ar fizinio krūvio, baltymas šlapime ilgiau išlieka ir nėštumo metu.
GLU - gliukozės koncentracijos rodiklis. Šlapime gliukozės nerandama, todėl šis rodiklis rodo cukrinį diabetą, inkstų ligas, gliukozės netoleravimą ir kt.
KET - ketonai, kurie šlapime atsiranda dėl riebalų skilimo organizme. Jų atsiranda karščiuojant, valgant daug riebalų, badaujant ar esant gausiam vėmimui, taip pat dėl kai kurių įgimtų ligų.
BIL - bilirubino kiekis. Tai hemoglobino skilimo produktas, kurio šlapime atsiranda sutrikus kepenų veiklai. Šis rodiklis gali rodyti geltą, virusinį hepatitą, įvairius kepenų pažeidimus ir kt.
URB - uribilinogenas. Šis rodiklis siekia iki 3,4 μmol/l ir padidėja dėl dažno alkoholio vartojimo, sergant įvairiomis kepenų ligomis, esant venų trombozei ir kt.
ERY - eritrocitai, kurių norma neturėtų viršyti 5/μl. Jų kiekis šlapime gali padidėti dėl inkstų, prostatos ar šlapimo pūslės ligų, taip pat dėl kai kurių vaistų vartojimo, nudegimų ir kt.

Svarbu paminėti, kad šlapimo tyrimo rezultatus pateiks laboratorija, o juos įvertins gydytojas. Jis atsižvelgs į rodiklių visumą, nes atskirų rodiklių nuokrypiai nebūtinai gali reikšti sveikatos sutrikimus ar ligas.

Šlapimo pasėlio tyrimas

Šlapimo pasėlio tyrimas besimptomei bakteriurijai nustatyti atliekamas 12+0-16+6 nėštumo savaitę prieš siunčiant nėščiąją pas gydytoją akušerį ginekologą. Šis tyrimas turi būti atliktas ir tuo atveju, jei nėščioji pirmą kartą apsilanko pas sveikatos priežiūros specialistą vėliau nei 16+6 nėštumo savaitę.

Jeigu šlapimo pasėlio tyrimas besimptomei bakteriurijai nustatyti neigiamas, šis tyrimas nekartojamas, o bendras šlapimo tyrimas gali būti atliekamas nuo 24+0 nėštumo savaitė. Jeigu šlapimo pasėlio tyrimas besimptomei bakteriurijai nustatyti teigiamas (yra bakterijų augimo požymių), tyrimas tęsiamas - atliekama antibiotikograma.

Šlapimo pasėlis negali būti užterštas, tad rinkdami mėginį nelieskite indelio kraštų. Jei mėginys bus užterštas, tyrimo rezultatai gali būti blogi ir nesuteiks reikalingos informacijos, tyrimą reikės kartoti.

Nesant galimybei šlapimo ėminio, skirto pasėlio tyrimui, pristatyti į laboratoriją tą pačią dieną, jis gali būti laikomas iki 48val.

Kiti svarbūs tyrimai nėštumo metu

Be šlapimo tyrimų, nėštumo metu atliekami ir kiti svarbūs tyrimai, padedantys užtikrinti optimalią motinos ir vaiko sveikatą.

Infekcijų ir ligų nustatymas

Bakterijų ir virusų nešiojimas labai paplitęs reiškinys ir dažnai būna besimptomis, dažnai subklinikinis, nustatomas tik laboratorinių tyrimų pagalba. Sukėlėjus nešiojanti moteris yra infekcijos šaltinis ir nėštumo metu gali sukelti pavojų vaisiui.

Visoms nėščiosioms atliekami tyrimai, siekiant nustatyti, ar nėra šlapimo takų infekcijos, sifilio, hepatito B ir ŽIV (jei moteris neprieštarauja). Ištyrimas dėl citomegalo viruso ar toksoplazmozės visoms nėščiosioms nerekomenduojamas. Jis atliekamas, jei atsiranda minėtoms ligoms būdingų simptomų.

Toksoplazmozė (Toxoplasma gondii). Nėščiajai I-ame nėštumo trimestre susirgus toksoplazmoze, liga gali sukelti vaisiaus apsigimimą, savaiminį persileidimą, priešlaikinį gimdymą, vaisiaus augimo sulėtėjimą ar žūtį gimdoje. Užsikrėtus III-ame nėštumo trimestre, yra didesnė vaisiaus užkrėtimo rizika. Toksoplazmozės eiga tiek nėščiai moteriai, tiek gimusiam užkrėstam naujagimiui dažniausiai yra besimptomė, o jei būna simptomų, jie panašūs į gripo. Įgimtai toksoplazmozei būdingi trys požymiai: kalcifikatai smegenyse, chorioretinitas ir hidrocefalija. Toksoplamozei diagnozuoti atliekami specifinių antikūnų prieš toksoplazmą IgM ir IgG tyrimai. Jei pirmą trimestrą IgM (-), IgG (-), - infekcijos nėra.

Raudonukė. Didžiausią problemą raudonukė sukelia nėščiosioms: raudonukės RNR virusas pasižymi stipriu teratogeniniu (sukeliančiu genų arba chromosomų mutaciją, gemalo raidos sutrikimus) poveikiu, todėl raudonuke susirgus nėščiai moteriai kyla didelis apsigimimų pavojus. Vaisius užsikrečia hematogeniu (kraujo) keliu. Vaisius jautrus raudonukės virusui pirmus 3 nėštumo mėnesius. Užsikrėtus nėštumo metu vaisiui išsivysto sisteminė infekcija vystymosi/ formavimosi pažeidimai: katarakta, kurtumas, širdies ydos, sklaidos sutrikimai, mokymosi sutrikimai, kepenų ir blužnies padidėjimas, hepatitas, ausų defektai, mažas svoris.

Citomegalo viruso (CMV) sukelta infekcija. Šia infekcija užsikrečiama per kvėpavimo takus, taip pat lytinių santykių metu, atliekant kraujo perpylimą, turint kitų kontaktų su infekuoto individo organizmo skysčiais (seilėmis, šlapimu, motinos pienu). Vaisius ir naujagimis užsikrečia virusui patekus per placentą. Infekcija gali būti pirminė (ūminė) - jos atveju vaisiaus užkrečiamumo tikimybė yra 40 - 50 proc., arba lėtinė, kurios atveju vaisiaus užkrėtimo rizika yra maža. CMV paplitimas nėštumo metu įvyksta 1-7 proc. visų nėščių moterų. Ligos eiga nėščiai moteriai dažniausiai yra besimptomė. Nėštumas ligos sunkumo nekeičia. Užkrėstam naujagimiui būdingas sulėtėjęs vystymasis, galvos smegenų, akių, vaisiaus organų pažeidimai, širdies ydos. Šiai infekcijai diagnozuoti atliekamas specifinių citomegalo viruso imunoglobulinų IgM ir IgG tyrimas. Pirminė CMV infekcija diagnozuojama: nustačius CMV IgG prieš tai buvusiai seronegatyviai moteriai; nustačius CMV IgM su žemo avidiškumo CMV IgG. Rekomenduojama tirti dėl CMV nėštumo metu: gripo ar infekcinės mononukleozės sindromo simptomai nėštumo metu; vaisiaus UG pakitimai (dažniausiai 18 sav.); imunosupresyvi nėščioji. 80 000 įgimtos CMV infekcijos per metus diagnozuojama JAV ir Europoje.

Hepatitas B. Šia hepatito B viruso sukelta liga užsikrečiama parentaliniu būdu (ne per virškinamąjį traktą) bei lytinio kontakto metu. Nėščiajai sergant ūmia ar aktyvia lėtinė infekcija, nėštumo metu vaisius užkrečiamas 5 proc., gimdymo metu - 95 proc. atvejų. Virusu užkrėsti naujagimiai suserga besimptomiu lėtiniu hepatitu. Liga sukelia kepenų uždegimą, cirozę, kuri vėliau gali išvirsti į kepenų vėžį. Infekuotiems kūdikiams tikimybė pasveikti yra maža. Kasmet nuo šios ligos ir jos sukeliamų pasekmių miršta daugiau kaip 1 mln. žmonių. Hepatitui B diagnozuoti atliekami laboratoriniai tyrimai: HbsAG, Anti-Hbs, Anti-Hbcore.

Gonorėja. Tai gonokokų (Neisseria gonorrhoea) sukelta, lytiniu keliu plintanti infekcija. Šia liga sergančios moterys skundžiasi išskyromis iš makšties.

Chlamidiozė. Sukėlėjas Chlamydia trachomatis - viena iš dažniausiai pasitaikančių lytiškai plintančių ligų. Būdinga jauniems, lytiškai aktyviems asmenims, ypač 16 - 24 metų moterims ir 18 -29 metų vyrams, tačiau serga ir lytiškai aktyvūs vyresnio amžiaus asmenys. Kadangi dauguma atvejų būna besimptominiai, didžioji dalis pacientų lieka nediagnozuoti.

B grupės beta hemolizinis streptokokas (BGS). Šios bakterijos sukelta infekcija yra pagrindinė ankstyvo naujagimių sepsio ar meningito priežastis. Moterims gali sukelti pogimdymines infekcijas. Randamas makštyje apie 20 proc. nėščiųjų. Diagnozuojama atliekant pasėlį po 35 nėštumo savaitės.

Ureaplasma urealyticum. Ureaplazmozė - bakterinės kilmės lytiškai plintanti liga, sukeliama Ureaplasma urealyticum bakterijos. Sukelia vyrams uretritus - šlaplės uždegimus, moterims cervicitus - gimdos kaklelio uždegimus.

Mycoplasma hominis PGR / Mycoplasma genitallium PGR: Lytiškai plintančių ligų sukėlėjai laboratorijoje nustatomi moderniu molekulinės biologijos metodu - PGR (polimerazės grandininė reakcija). Mikoplazmos sunkiai pasiduoda gydymui, jos neturi sienelės, todėl nejautrios vaistams, veikiantiems į sienelės receptorius.

RPR ir TPHA tyrimai sifilio diagnostikai: Ligos eiga susideda iš trijų stadijų. Pirmoje atsiranda neskausmingos raudonos opelės burnoje ir ant lyties organų. Laikosi apie 1-5 sav. Antroje ligos stadijoje pasireiškia bėrimas bet kurioje kūno vietoje, jaučiama panašūs į peršalimą požymiai. Trečioji stadija prasideda, jeigu liga neišgydoma per kelerius metus. Tada sifilis apima vidaus organus: kraujotakos sistemą, širdį, smegenis, akis, stuburą. Gali sukelti paralyžių ir mirtį.

Tyrimas dėl ŽIV: Žmogaus imunodeficito virusas - viena iš pačių pavojingiausių lytiškai plintančių ligų. Jos kilmė - virusinė. ŽIV pažeidžia kraujyje esančius limfocitus, kurie atsakingi už organizmo apsaugą nuo svetimkūnių, todėl organizmas tampa ypač lengvai pažeidžiamas bet kokios kitos infekcijos ar uždegimo, kas pasitaiko gan dažnai, tik ne visada yra jaučiama. Šiuo virusu infekuoti paprastai gyvena 2-5 metus nuo infekcijos, nors buvę ir 10 metų trukmės atvejų.

Sifilis - gana lengvai lytiškai plintanti liga, kuri negydoma gali sukelti rimtų sveikatos problemų tiek motinai, tiek jos kūdikiui. Sifilis yra bakterinė infekcija, dažniausiai perduodama lytinių santykių ar labai artimo, intymaus kontakto su sergančiu šia liga žmogumi metu. Sifilis labai pavojingas dar negimusiam kūdikiui. Į vaisiaus organizmą ši infekcija patenka per kraują nėštumo ar gimdymo (tiek natūralaus, tiek cezario pjūvio) metu. Jei taip nutinka, kūdikis gimsta sirgdamas įgimtu sifiliu. Dėl to labai svarbu, kad visos nėščios moterys kuo ankščiau nėštumo metu atliktų tyrimus, skirtus sifiliui diagnozuoti.

ŽIV užsikrėtusi nėščioji gali užkrėsti šia liga savo kūdikį nėštumo metu, gimdydama ir po gimimo žindydama krūtimi, todėl rekomenduojama ŽIV užsikrėtusiai nėščiajai skirti antiretrovirusinę terapiją (ART gydymą), 38 sav. atlikti planinę cezario pjūvio operaciją ir naujagimio nežindyti.

Rekomenduojamas toms, kurios turi lytiškai plintančių ligų rizikos veiksnių Chlamydia trachomatis, Neisseria gonorrhoeae, Trichomonas vaginalis, Mycoplasma hominis, Mycoplasma genitalium, Ureaplasma urealyticum. Nėštumo metu galima užkrėsti dar negimusį kūdikį. Lytiškai plintančios ligos perduodamos vieno asmens kitam lytinių santykių metu.

Herpes simplex virusas (HSV1 ir HSV2). Skiriami HSV1 ir HSV2 tipai, kurių išoriškai atskirti neįmanoma. HSV1 pažeidžia organus, esančius virš juosmens, HSV2 - sritį žemiau juosmens. Plinta kontaktiniu būdu. Patekęs į organizmą, herpes virusas visam gyvenimui išlieka nugarinio ir trišakio nervų mazguose. Nusilpus imuninei sistemai, susidarius palankioms sąlygoms, HSV reaktyvuojasi ir vėl keliauja per sensorinius nervus. HSV ypač pavojingas nėščiosioms. Nors HSV labai retai pereina placentą ir pažeidžia vaisių, virusas ypač pavojingas nėščiosioms gimdymo metu. Infekuotam naujagimiui gali būti pažeista oda, gleivinės, akys, vidaus organai. Rekomenduojama tirtis simptomų turinčioms nėščiosioms ir toms, kurių partneris serga.

Kitos svarbios analizės

Kepenų fermentų ir pigmentų tyrimai nėštumo metu taip pat labai reikalingi tyrimai. ALT, AST ir bilirubino koncentracija normalaus nėštumo metu nekinta, jeigu padidėja - kepenų pažeidimas. Normalaus nėštumo metu gali padidėti šarminė fosfatazė, kurią gamina placentą, todėl staiga sumažėjusi šarminės fosfatazės koncentracija rodo gręsiantį placentos nepakankamumą. Nėštumo metu moteris gali sirgti tik nėštumui būdingomis ligomis, ūminėmis arba lėtinėmis kepenų ligomis. Jei moteris pastoja jau sirgdama kepenų liga, nėštumas gali komplikuotis persileidimu, priešlaikiniu gimdymu, vaisiaus raidos sutrikimais ar net vaisiaus žūtimi. Būdingi požymiai I trimestro metu: užsitęsęs nėščiųjų vėmimas, II/III trimestro metu: intrahepatinė nėščiųjų cholestazė, generalizuotas niežulys be odos bėrimo, padidėjusi tulžies rūgščių konc., cholio r. kraujo serume, gali pasireikšti sunki hipertenzija, proteinurija, kepenų infarktas, hemolizė.

Kraujo grupė: Kraujo tipavimo tyrimai atliekami siekiant nustatyti ABO ir Rh grupės antigenus esančius ant paciento raudonųjų kraujo kūnelių. Kiekvienas žmogus gimsta turėdamas tam tikrą kraujo grupę, (O, A, B, AB ). Ši kraujo grupė priklauso nuo to, koks antigenas yra arba kokio antigeno nėra ant jo eritrocitų.

Rh antikūnų nustatymas jei moteris Rh (-), o vyras Rh (+): Rh faktoriaus nustatymas yra būtinas nėštumo metu. Jeigu moters kraujo grupė yra Rh(-), o jos partnerio kraujo grupė yra Rh(+), kūdikis gali būti Rh(+). Jeigu šis tyrimas buvo teigiamas, tai reiškia, jog motina, kurios kraujas yra Rh- gamina antikūnius prieš Rh+ vaisių. Šie antikūniai gali pereiti per placentos barjerą ir sunaikinti vaisiaus eritrocitus dar prieš vaisiaus gimimą arba jo gimimo metu. Tyrimas atliekamas pirmo apsilankymo metu ar iki 12 sav. Tyrimas kartojamas 27-28 sav.

Bendras kraujo tyrimas: Automatizuotas kraujo ląstelių tyrimas / bendras kraujo tyrimas - pats pirminis profilaktinis laboratorinis kraujo tyrimas, rodantis eritrocitų, trobocitų, leukocitų kiekius, tūrį, formą, pasiskirstymą pagal rūšį. Jei visi bendro kraujo tyrimo rodikliai yra normos ribose, tai galima teigti, kad išsityręs asmuo daugelio ligų atžvilgiu yra sveikas. BKT parodo uždegimus, padeda atskirti bakterinės kilmės ir virusinės kilmės infekcijas. Parodo mažakraujystę.

Glikemijos tyrimas: Didžiąją hemoglobino dalį sudaro hemoglobinas A-HbA. Jis sudaro net 90 proc. viso hemoglobino. HbA dalis kitaip dar vadinama HbA1, yra glikuota. Tai reiškia, jog ši hemoblogino dalis absorbuoja gliukozę. Kai gliukozės kiekis kraujyje yra normalus, eritrocitų ląstelėse esantis hemoglobinas yra prisotinamas gliukoze. Šis hemoglobino prisotinimas vyksta visą eritrocito ląstelės gyvavimo laikotarpį, tai yra 120 dienų. Taigi, tiriant glikuoto hemoglobino kiekį eritrocito ląstelėje, galima spręsti apie tai koks vidutiniškai buvo paciento cukraus kiekis kraujyje 2-3 mėnesių laikotarpyje.

Gliukozės tolerancijos mėginys: Gliukozės toleravimo tyrimas yra labai svarbus cukrinio diabeto diagnostikai. 24-28 savaitę atliekamas gliukozės tolerancijos mėginys.

ENG (eritrocitų nusėdimo greitis): ENG pagreitėja esant anemijai, o sulėtėja dėl policitemijos (daug ląstelių kraujyje). ENG greitėjimas susijęs ir su fibrinogeno koncentracijos kraujyje padidėjimu, nes eritrocitai jį absorbuoja, dėl to mažėja jų paviršiaus krūvis (padidėjęs krešulių formavimosi pavojus). Taip būna sergant uždegimu, infekcinėmis ligomis. Cholesterolis eritrocitų nusėdimą greitina, o lecitinas - lėtina. Fiziologiškai ENG padidėja sunkiai fiziškai dirbant ir antroje nėštumo pusėje.

Makšties tepinėlis: Tepinėlyje matomos makšties gleivinės ląstelės, makšties lazdelės, leukocitai, bakterijos.

PRISCA I arba II: Kompleksas kraujo tyrimų, kuriuo siekiama išsiaiškinti būsimo vaikelio kai kurių apsigimimų riziką. 11-13 sav. ir 14-22 sav. Atliekant pirmjį tyrimą įvertinama rizika kūdikiui gimti su Dauno ir Edvardso Sindromais, antrąjį įvertina riziką kūdikiui gimti su Dauno ir Edvardso sindromais, nervinio vamzdelio pažeidimu. Jei chromosomų patologijos rizika padidėjusi, skiriama amniocentezė. Tai diagnostinė procedūra, kurios metu, stebint ultragarsu, duriama plona adata per moters gimdos sienelę ir paimama vaisiaus vandenų.

Skydliaukės funkcijos tyrimai: skydliaukės funkcijos sutrikimas yra antra pagal dažnumą endokrininė patologija, kuri gali turėti neigiamą įtaką nėštumo eigai, normaliam vaisiaus augimui bei tolesniam vaikų ir paauglių protinės ir fizinės raidos sutrikimui. Netgi esant nedideliam jodo stygiui organizme, pasireiškia nuovargis, sumažėja darbingumas, didėja jautrumas, nervingumas. Jei nėštumo metu moteris su maistu gauna per mažai jodo, embrionas nepakankamai aprūpinamas skydliaukės hormonais (ypač T4), būtinais smegenų formavimuisi. Hormonų sekreciją nėštumo metu reguliuoja sudėtingi nerviniai - humoraliniai mechanizmai. Nėštumo metu gali pasireikšti ir hipertireozė, ir hipotireozė, kiekviena šių patologijų dar skirstoma į kliniškai pasireiškiančią ir subklinikinę formą. Vertinant skydliaukės hormonų tyrimus, kraujyje nustatomas laisvų FT4 ir FT3 kiekis, nes tik su plazmos baltymais nesusijungę hormonai yra biologiškai aktyvūs. Tireotoksikozė pasireiškia įvairiais simptomais, kurie gali būti būdingi normaliam nėštumui - nervingumas, prakaitavimas. Reiktų atkreipti dėmesį į tokius simptomus, kaip svorio netekimas, išverstakumas, nepraeinanti tachikardija ar drebulys. Diagnostika pagrįsta skydliaukės hormonų kiekio kraujyje nustatymu. Taigi, esant tirotoksikozei, bus dideli FT4 ar FT3 kiekiai ir mažai TTH. Skydliaukės hormonų normos skiriasi kiekvieną nėštumo trimestrą. Pagrindinis pagalbos tikslas gavus teigiamus tyrimo atsakymus - ankstyva diagnozė.

10-11 sav. Chorioninių gaurelių biopsija (CGB): Ši procedūra skirta nustatyti arba atmesti vaisiaus chromosomų anomalijas ar kitas genų ligas. Tyrimas atliekamas nuo 10-11-osios iki 13 (+ 6 d.) nėštumo savaitės per priekinę pilvo sieną. Plona adata duriama per priekinę pilvo sieną į besiformuojančią placentą ir paimama 20-40 mg medžiagos (choriono gaurelių). Procedūra kontroliuojama ultragarsu. Trukmė apie 10 minučių. Retais atvejais dėl tam tikros gimdos ar placentos padėties CGB su specialiu kateteriu gali būti atliekama pro gimdos kaklelį. Tyrimo efektyvumas toks pat kaip ir CGB atliekant per priekinę pilvo sieną, tačiau 2-3 proc. rizika iki 99 % tikslumu.

1-asis nėštumo laikotarpis (iki 13 savaitės). Pirmą kartą šiuo nėštumo laikotarpiu Jūs turite atvykti pas Jus prižiūrėsiantį specialistą kiek galima anksčiau.

2-asis nėštumo laikotarpis (14-28 savaitės). Šiuo nėštumo laikotarpiu Jūs turite atvykti pas Jus prižiūrintį specialistą 2 kartus (jei yra indikacijų - dažniau). Jums bus: išmatuotas AKS; paimta šlapimo tyrimams; nustatytas gimdos dugno aukštis (nuo 24 savaitės) ir įvertintas vaisiaus širdies ritmas nuo 24 savaitės); atliktas ultragarsinis tyrimas 18+0-20+0 savaitę vaisiaus vystymuisi įvertinti; 24-28 savaitę atliktas gliukozės tolerancijos mėginys; jeigu Jūsų RhD faktorius neigiamas, 27-28 savaitę Jums bus paimta kraujo RhD antikūnams nustatyti.

3-iasis nėštumo laikotarpis (nuo 29 savaitės). Šiuo nėštumo laikotarpiu Jūs turite atvykti pas Jus prižiūrintį specialistą 2-3 kartus (jei yra indikacijų - dažniau). Jūs turite atvykti pas Jus prižiūrintį specialistą. Suėjus 41 nėštumo savaitei Jūs turite atvykti pas Jus prižiūrintį specialistą.

Nėščiųjų tyrimai. Kada atliekami ir ką reiškia? Rekomenduojama pasirodyti odontologui pirmojo nėštumo trimestro metu, kad galėtų įvertinti burnos ertmės būklę. Jums bus išduota reikalinga sveikatos pažyma, suplanuoti apsilankymai. Iki 12 sav. Atliekamas pirmo apsilankymo metu. Gliukozės tolerancijos mėginys (GTM) (vertinant glikemiją nevalgius ir praėjus 2 val. Atliekamas pirmo apsilankymo metu. Atliekamas tada, jeigu moters Rh D neigiamas (Rh (-), o vyro Rh D teigiamas (Rh (+). Tyrimas atliekamas pirmo apsilankymo metu ar iki 12 sav. Tyrimas kartojamas 27-28 sav.

Privalomieji tyrimai patvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006m. gruodžio 29d. įsakymu Nr.

Sveikatos priežiūros specialistų rekomenduojami tyrimai visoms nėščiosioms.

Ultragarsiniai tyrimai atliekami nustatytu laiku (11+0-13+6 sav. ir 18+0-20+6 savaitę). Jie yra labai svarbūs, vertinant nėštumo laiką, vaisiaus raidą, daugiavaisį nėštumą. Ultragarsas nėra žalingas nei vaisiui, nei nėščiajai. Papildomi tyrimai ultragarsu atliekami tik esant indikacijų.

27+0-28+6 nėštumo savaitę Rh antikūnų nustatymas netiesioginiu Kumbso metodu, kai moters Rh (-), o vyro Rh (+). Jeigu antikūnų randama, nėščioji siunčiama į perinatologijos centrą. Jeigu antikūnų nerandama, 28-32 nėštumo savaitę suleidžiama anti-D imunoglobulino. Jeigu nerandama Rh D antikūnų, 28+0-30+6 nėštumo savaitę suleidžiama anti-D imunoglobulino.

B grupės streptokokas (BGS) - pagrindinis ankstyvo naujagimių sepsio ir meningito sukėlėjas. Makštyje randamas apie 20 % nėščiųjų. BGS nešiotojoms ir rizikos grupės moterims prasidėjus gimdymui arba nutekėjus vaisiaus vandenims skiriami antibiotikai. Pasėlis imamas 35-37 nėštumo savaitę.

Vaisiaus judesiai. 24 val. 10-12 val. 12 val. nerūkyti mažiausiai 8 val. apie 1 val. pirmiausiai paimamas kraujas nevalgius, po to duodama išgerti 75 g vandenyje (rekomenduojama 200 ml) ištirpintos gliukozės (išgerti per 5 min), tada po 1 val. imamas kraujas ir dar po 1 val. Imamas makšties pasėlis Pasėlis imamas iš makšties apatinio trečdalio ir išangės. Rekomenduojama judesius pradėti vertinti nuo 26 nėštumo savaitės.

Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių laboratorinių tyrimų tikslumą ir patikimumą, esate Jūs pats. Norint užtikrinti rezultatų kokybę būtina tinkamai pasiruošti tyrimams! Kraujo tyrimus galite atlikti ir pavalgius, nebent Jūsų gydytojas rekomenduoja kitaip. Infekcinių ligų serologinius tyrimus rekomenduojama atlikti praėjus 2-4 sav. Sąvoka nevalgius (pasninkavus) reiškia būseną, kai maždaug 12 valandų nevalgoma maisto ir nevartojami skysčiai. Rekomenduojama negerti kavos, arbatos bei nekramtyti kramtomosios gumos. Tam tikros medžiagos gali turėti įtakos gliukozės tyrimo rezultatams. Nerekomenduojamas ilgalaikis pasninkavimas (>12 val.) prieš kraujo paėmimą, ypač turintiems mažai riebalų. Tyrimas atliekamas ryte, nėščioji turi būti 8-14 val. Nevalgyti 10-16 val. 15 min.

Planuojant surinkti šlapimo mėginį laboratoriniams tyrimams, rekomenduojama pasirūpinti vienkartiniu šlapimo indeliu. Šlapimas renkamas į specialų vienkartinį indą, kurį galima įsigyti vaistinėje. Vienkartinio šlapimo indelio nereikia plauti ar paruošti kitu būdu. PASTABA: Nepriimtina šlapintis į butelius, stiklainius ir kitas tam neskirtas talpyklas. Kelias dienas (bent 10-12 val.) iki šlapimo surinkimo tyrimams rekomenduojama laikytis standartinės dietos, maitintis įprastu režimu, tačiau vengti aštraus, sūraus maisto ir produktų, galinčių pakeisti šlapimo spalvą (pvz.: morkų, burokėlių ir pan.), vartoti normalų skysčių kiekį, nerekomenduojama vartoti alkoholio. Prieš tyrimo surinkimą reikia vengti didelio fizinio krūvio, ilgalaikio nei įprastai stovėjimo. Dėl per didelio fizinio krūvio šlapime gali atsirasti baltymų ir ketoninių kūnų arba padidėti jų kiekis.

Prieš surenkant šlapimą mikroalbumino/kreatinino tyrimui, rekomenduojama 8-12 val. Renkamas prabudus, t. y. Šlapimas renkamas visą parą. Toliau renkamas visas šlapimas 24 valandų laikotarpyje. Prieš renkant, nesišlapinti 3-4 val. ir neapsiplauti išorinių lytinių organų. Renkama antra dienos porcija, praėjus 3-4 val.