Kiaušinis - tai vienas seniausių ir universaliausių simbolių, lydinčių žmoniją nuo neatmenamų laikų. Jis apipintas mitais, legendomis, papročiais ir prietarais, atspindinčiais gilias prasmes ir simbolines reikšmes. Lietuvių kultūroje kiaušinis taip pat užima svarbią vietą, o frazeologizmas „kiaušinis moko vištą“ yra puikus pavyzdys, iliustruojantis jaunimo tariamą išprusimą ir kartų skirtumus.
Kiaušiniui nuo seno priskiriama magiška galia, tikima, kad jame kaupiasi deivių gimdytojų galia. Kiaušinio viduje slypi atsinaujinimo jėga, atgimimas ir gyvybinė energija. Trynys simbolizuoja auksą ir Saulę, o baltymas - sidabrą ir Mėnulį.
Šios simbolinės reikšmės atsispindi ir lietuvių liaudies mįslėse bei minklėse, kuriose kiaušinis apibūdinamas kaip paslaptingas ir vertingas objektas:
- Pramušiau ledą - radau sidabrą, pramušiau sidabrą - radau auksą.
- Atsirita bačkutė be šulų, be lankų, joj alus geltonas.
- Apskrita bačkelė be jokio lankelio.
- Nei semta, nei pilta - pilna bačka syvų.
- Šviesi gryčia be langų, be durų.
- Mažutis ąsotėlis, skani tyrelė.
- Ponaičiukas be skylės, ir jo gryčia be siūlės.
- Karaliaus marškiniai be siūlės.
- Kunigo marškiniai be skylės.
- Avis ledą praperdė.
- Vienoj bačkelėj du patiekalai iškepa.
- Ko į sieną neįkiša? - kiaušinio.
Kiaušinio Simbolika ir Reikšmė
Kiaušinis nuo seno laikomas vaisingumo, tobulumo, klestėjimo, sveikatos ir grožio simboliu. Jis simbolizuoja gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą, augalijos gimimą, jos žydėjimą ir vaisingumą.
Lietuvių pasaulėvautoje kiaušinis asocijavosi su žemės derlingumu, gamtos prabudimu pavasarį. Pašventinti bažnyčioje kiaušiniai įgaudavo magiškų savybių: jie saugojo namą nuo gaisro, gyvulius nuo ligų, derlių nuo krušos ir sausros.
Kiaušinio smaigalys simbolizuoja dangų, bukasis galas - žemę. Labai svarbūs augaliniai motyvai ir įvairiais pavidalais vaizduojamas gyvybės medis - nuo paprasto trišakio iki augalo puode (puodas simbolizuoja žemę, medžio viršūnė, dažnai su paukšteliu, - dangų).
Raštų ir simbolių reikšmės margučiuose:
- Saulė - judėjimas ir gyvybė.
- Paukštelių pėdutės, paukštelis - gyvybės ir laimės simbolis.
- Apskritimas, ratas - Saulės ir kitų dangaus šviesulių simbolis.
- Spinduliai - Saulės šviesa, šiluma, pakreipti spinduliai - judėjimas.
- Kryžius - visos pagrindinės kryptys, susijungusios visa ko pradžios taške.
- Svastika - energijos, judėjimo, ugnies, Saulės ženklas.
- Spiralės, žalčiai - simbolizuojantys gyvybingumą.
- Kvadratas - žemės stabilumo ženklas, kurį sudaro du trikampiai: vienas jų gali būti smaigaliu į viršų - tai dangus, kalnas, gyvybės simbolis, kito smaigalys nukreiptas žemyn - tai žemė, moteriškasis pradas.
Velykinis margutis - ne tik stalo puošmena, bet ir šimtmečius iš kartos į kartą užkoduotuose raštuose perduodama žinia. Margutis dažniausiai kokiu nors ornamentu (dažnai paukščio pėdutėmis) dalijamas pusiau.
Kiaušinio Mitologijoje ir Tautosakoje
Etnologė Pranė Dundulienė rašė, kad lietuvių tautosakoje žinomos sakmės, kuriose pasakojama, jog pasaulis atsiradęs iš kiaušinio. Senovės žmonės pastebėjo, kad iš kiaušinio atsiranda gyvybė, todėl ėmė laikyti jį magišku, gretinti su dangumi, Saule, Mėnuliu.
Vienoje šiaurės Lietuvoje užrašytų sakmių aiškinama, kad Mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška antis. Ji buvo padėjusi kiaušinį ir ruošėsi perėti. Bet įsinorėjusi lesti ir nuskridusi ieškoti maisto. Tuo metu užėjęs lietus ir sudrėkinęs lizdą, jame pasidariusi skylė, pro ją kiaušinis ir iškritęs. Bekrisdamas kiaušinis atsimušęs į debesį ir perskilęs į tris dalis.
Kitoje sakmėje Dievas, norėdamas, kad dangus atsiskirtų nuo žemės, anties padėtą kiaušinį metęs į akmenį. Iš trynio atsiradusi žemė ir Saulė, iš baltymo - vanduo ir Mėnulis, iš šlakuoto kiauto - dangus su žvaigždėmis ir akmenys, iš duobutės - pragaras, iš gemalo - debesys su gyvatės pavidalo laumės juosta.
Lietuvių sakmę apie pasaulio atsiradimą iš vandens paukščio kiaušinio papildo mitai apie kosminį kiaušinį, iš kurio atsiradusi visata. Juose pasakojama, kad iš pradžių buvo chaosas, migla, dumblynai. Paskui atsirado kiaušinis, padėtas vandens paukštės ar gyvatės, o iš jo - žemė, vandenys, dangus, oras, ugnis.
Pasaulio kilmė iš pirmykščio kiaušinio žinoma ne tik kaip orfikų pasaulio kūrimo mitas, bet ir iš indų, japonų, perujiečių, polineziečių, finikiečių, kinų, slavų ir kitų tautų mitų apie pasaulio atsiradimą.
Pagal vieną iš garsaus senovės graikų mito versijų, Dzeuso ir Ledos duktė Helenė Trojietė (gražiausia Heladės moteris ir pasaulio moteris) atsirado iš kiaušinio, kuris nukrito iš Mėnulio.
Induistų mitologijoje Kosminis Medis auga iš auksinio kiaušinio, kurį pasauliui davė Brahma. Viso pasaulio folklore kiaušinis - geras ženklas, simbolizuojantis sėkmę, turtą ir sveikatą.
Viena iš legendų šį paprotį sieja su Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus (121-180 m. pr. m. e.) vardu. Tą dieną, kai gimė Markas Aurelijus, višta išperėjo raudonais taškeliais išmargintą kiaušinį. “Laimingas pranašiškas ženklas” buvo išaiškintas kaip būsimo imperatoriaus gimimas.
Kita legenda pasakoja, kad po Kristaus mirties septyni judėjai susirinko į puotą. Ant vaišių stalo buvo kepta višta ir kietai virti kiaušiniai. Puotos metu vienas iš susirinkusiųjų pasakė, kad Jėzus Kristus prisikels trečią dieną. Namų šeimininkas tarė: “Jeigu jis prisikels, višta ant stalo atgis, o kiaušiniai taps raudoni”.
Lenkų legenda priskiria paprotį dažyti kiaušinius Mergelei Marijai. Ji, norėdama pralinksminti kūdikį Jėzų, nudažė virtus kiaušinius skirtingomis spalvomis: raudona, geltona ir žalia.
Austrijoje Velykų margučius dažnai dažo žalia spalva - pavasario ir vilties spalva.
Kiaušinio Reikšmė Krikščionybėje ir Velykų Tradicijose
Krikščionybėje iš karsto atsikėlęs Kristus lyginamas su viščiuku, išsiritusiu iš lukšto; balta lukšto spalva simbolizuoja tyrumą ir tobulybę.
Velykų neįsivaizduojame be dažytų kiaušinių. Velykų kiaušinis turi senas tradicijas, įdomią istoriją ir daugiaprasmę simboliką.
Kaip žinoma, Marija Magdalena, atėjusi į Romą su Gerąja naujiena iš Viešpaties kapo, pasinaudojo judėjų papročiu ir savo draugams bei geradariams pirmąją Naujųjų metų dieną ir jų gimimo dieną atnešė paprastą kiaušinį. Prisistačiusi Tiberijos imperatoriui ji ištiesė jam raudonai nudažytą kiaušinį ir, ištarusi žodžius “Kristus prisikėlė!”, pradėjo savo pamokslą. Tada, pasak legendos, atsirado krikščioniškas paprotys, kuris tapo svarbiausia Velykų dalimi.
Velykos yra gamtos atbudimo šventė, žyminti prasidedantį naują metų ciklą, žiemos virsmą pavasariu bei sugrįžtančią saulės šviesą ir šilumą. Šį atgimimą ir simbolizuoja marginami kiaušiniai.
Nors pirmieji kiaušiniai pradėti marginti daug anksčiau nei susiformavo krikščioniškos vertybės, su margučiais siejamos ir sakralios Velykų šventės tradicijos. Pirmasis sumuštas margutis paprastai yra nulupamas ir kaip kalėdaitis per Kūčias padalinamas kiekvienam prie Velykų stalo sėdinčiam šeimos nariui.
Senovėje jiems buvo priskiriama stebuklinga galia. Velykų kiaušinis, ypač dovanotas, turėjo žmogui suteikti laimės. Toks margutis būdavo saugomas visus metus. Manyta, kad Velykų kiaušiniai turi ypatingos galios: suteikia jėgų, apsaugo nuo ligų ir kerų.
Dažnai kiaušinį dalijo į dvi ar keturias dalis ir tik tada valgė. Pirmąją Velykų dieną rinkdavosi išbandyti, kieno margutis stipresnis. Sumuštą kiaušinį laimėtojas pasiimdavo. Sakydavo, kieno drūtesnis kiaušinis, to ir gyvenimas ilgesnis. Paprotys daužyti margučius paremtas tikėjimu, kad pramušus kiaušinį simboliškai atidaromas išėjimas ir jo gyvybei - įvairialypio gyvastingumo ir vaisingumo davėjai.
Pasak A. Valiukevičienės, deivės Paukštės mitą mušdami kiaušinius atkartojame per kiekvienas Velykas: „Tradiciškai dauždami margutį į margutį mes „paleidžiame“ gyvybę tam, kad patys būtume gyvybingi, sveiki ir stiprūs, metai būtų geri, o gamta po žiemos vėl užgimtų gyvenimui.“
Margučių Ridenimas ir Kitos Tradicijos
Margučių ridenimo paprotys yra atėjęs iš gilios senovės. Anuomet tikėta, kad apeiginis kiaušinis, susilietęs su žeme, turėjo jai suteikti gyvybingumo. Apeiginiai margučiai buvo nešiojami po laukus, apkasami dirvose.
Savotiškai kito ir kiaušinių ridenimo specialiais loveliais paprotys. Gyvačių žadinimas palaipsniui virto varžybomis, kurio margutis nuriedės toliausiai. Tokio kiaušinio savininkas buvo laikomas ne tik nugalėtoju, bet ir laimingu žmogumi, kuriam tais metais seksis visi jo sumanyti darbai.
Dar vėliau buvo varžomasi stengiantis sumaniai loveliu paleistu margučiu pataikyti į varžovo kiaušinį. Jei margučiai susiliesdavo, taiklusis ridinėtojas pasiimdavo abu. Anuomet kone kiekviena kaimuose gyvenančių ūkininkų šeimyna margindavo ne mažiau kaip po kapą kiaušinių, todėl ridenimas užtrukdavo ilgai, o laimingieji savo "grobį" parsinešdavo krepšiais.
A. Valiukevičienė priduria, kad daugelio velykinių tradicijų ištakas galima rasti gamtos ciklo reikšmingume. Pavasarį į žemę ne tik sugrįžta šviesa ir šiluma, bet ir stiebiasi nauji žolynai, peri paukščiai: „Prieš daugybę tūkstančių metų gyvenusiam žmogui pavasaris reiškė ir paukščių kiaušiniais papildytą maisto racioną, savotišką atgaivą kūnui po jį išsekinusios žiemos. Be to, laukinių paukščių kiaušiniai dažnai yra margi, taškuoti, todėl primena dabartinius margučius.“
„Su margučiais susijusių tradicijų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, ridenti margučius ir varžytis, kieno kiaušinis nuriedės toliausiai, „kiaušiniauti“, t.y. Velykų dieną svečiuotis pas kaimynus, laukti dovanų iš Velykės, dar vadinamos Velykų bobute, ar išmargintą kiaušinį užkasti kiemo kampe, taip tikintis derlingų ir gerų metų“, - pasakoja tautodailės specialistė.
Dėl formos paprastumo, dažniausiai baltos spalvos ir dėl daugybės jame slypinčių galių kiaušinis ne kartą skelbtas tobulumo simboliu.
Nors daugelis lietuvių neįsivaizduoja Velykų stalo be margučių, šis paprotys turi gilias šaknis dar pagonių religijoje. Kiaušinis buvo laikomas gyvybės atsiradimo ir vaisingumo simboliu, o ritualai bei žaidimai, susiję su kiaušiniais, išliko iki šių dienų.
Senovėje lietuviai du kartus per metus dažydavo kiaušinius - per Jurgines (jurgučiai) ir Velykas (velykaičiai). Kiaušinius dažydavo Didžiojo šeštadienio vakare.
Per Jurgines, gindami gyvulius iš tvarto, ūkininkai (dažniausiai namų šeimininkės) tarpduryje padėdavo kiaušinį (arba du). Pervaryti per kiaušinį gyvuliai turėjo pasidaryti riebūs ir apvalūs. Paskui tą kiaušinį atiduodavo ubagui. Manyta, kad tai esanti geriausia išmalda, nes duoda gyvą daiktą. Kitur šeimininkė virdavo piemeniui du kiaušinius, kad gyvulių banda būtų sveika.
Kiaušinio su dviem tryniais negalima valgyti merginoms - jeigu suvalgys, ilgai neištekės.
Kiaušinio Magija ir Būrimai
Pavasarį, kai atgimsta gamta, kiaušiniui buvo priskiriama nepaprasta magiška galia. Buvo tikima, kad kiaušinis gali perimti žmonių ir gyvulių ligas, nukreipti blogas akis, nuvalyti moralinius nešvarumus.
Kiaušinius valgydavo ligoniai, paliegėliai, jais apdėdavo žaizdas, pūlinius. Be to, manyta, kad kiaušinis yra priemonė atsikratyti nevaisingumo. Nevaisingos moterys esą valgydavusios žalius kiaušinius ir tapdavusios vaisingos.
Liaudies magijoje po tam tikrų apeigų kai kada kiaušiniai būdavo užkasami, be to, turėjęs reikšmės ir jų trapumas (priešiškos jėgos turėjo saugotis, kad jų nesutraiškytų, ir privalėjo elgtis santūriai).
Austrų liaudies papročiuose Didįjį ketvirtadienį padėtas ir paskui pašventintas bei žemėje užkastas kiaušinis apsaugo nuo nelaimių. Jį galima permesti ir per namo stogą bei užkasti kritimo vietoje, kad namus apsaugotų nuo žaibo.
Velykų rytą valgytų kiaušinių lukštus lietuviai ūkininkai nunešdavo į savo lauko rėžį ir užkasdavo, kad nuo ledų būtų apsaugoti javai ir užaugtų geras rugių derlius. Apie Veliuoną šeimininkė stropiai surinkdavo kiaušinių lukštus ir sudegindavo, kad pavasarį viščiukai, žąsiukai ir kiti paukščių jaunikliai lengvai iš lukštų ristųsi, gyvuliai greičiau numestų žiemos plaukus, kad medžiai sprogtų, pradėtų keltis jauna žolė. Vištoms margučių lesti neduodavo, kad jos nedarkytų pasėtų daržovių.
Kiaušinis naudojamas magų praktikose, apeigose ir būrimuose. Būrimas iš paukščių kiaušinių paprastai vadinamas omantija. Kai kuriose burtų knygose patariama naudoti tik juodos vištos kiaušinius, o prieš buriant atlikti daugybę ritualų ir sukalbėti įvairias maldas. Kitas populiarus būrimo metodas - į indą su vandeniu įleidžiamas kiaušinio baltymas su žiupsneliu druskos; po kelių valandų susiformavusi figūra duoda atsakymą į klausimą.
Žmonės tikėjo, kad bloga lemiantis ženklas yra įnešti kiaušinius į namus ir išnešti juos iš ten po saulėlydžio. Tuo laiku negalima buvo jų parduoti ar pirkti, taip pat įnešti į laivą. Jūreiviai, būdami laive, stengėsi šio žodžio neištarti, kiaušinius vadino kaip nors kitaip, pavyzdžiui, „margučiais“.
Archeologiniai Radiniai ir Margučių Istorija
Marginti kiaušiniai yra vienas pagrindinių Velykų šventės simbolių, kurio ištakos siekia tūkstančius metų atgal. Tiksliau nuspėti, kelintą šimtmetį skaičiuoja ši tradicija, galima remiantis archeologiniais radiniais, pažymi Asta Valiukevičienė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautodailės specialistė. „Vykdant archeologinius tyrinėjimus tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje randama margučius primenančių šukelių. Pavyzdžiui, Gedimino pilies teritorijoje rasti akmeninis ir kaulinis kiaušiniai, taip pat molinio, glazūruoto kiaušinio šukės iš XI-XIII a. O seniausios ornamentuotų stručio kiaušinių šukės, datuojamos 3 tūkst. metų prieš Kristų, rastos Arabijos pusiasalyje“, - pranešime žiniasklaidai pasakoja A. Valiukevičienė.
Seniausi brūkšniukais marginti kiaušiniai rasti IV a. mergaitės kape Vokietijoje. Lietuvoje seniausi margučiai rasti Gedimino kalne, XIII a.: akmeniniai, keramikiniai, kauliniai. Sunku nustatyti margučių kilmę, bet, aišku, kad tai labai senas paprotys.
Kiaušinis Meno Kūriniuose
Nedaugelis iš paprastų gamtos objektų turi tokią akivaizdžią, bet gilią prasmę kaip kiaušinis. Kiaušinis figūruoja daugybėje mitų ir legendų. Baltas lukšto švarumas, paslaptis po juo kiaušiniui suteikė papildomų prasmių; tai, pavyzdžiui, atsispindėjo Pietro della Francesco "Madonoje su kūdikiu" (1450 m.).
Kolumbo Kiaušinis: Paprastas Sprendimas Sudėtingai Užduočiai
Domėjimasis simboliais skatina mūsų gebėjimą vaizdingai mąstyti, kalbėti. Štai mūsų dienas yra pasiekusi sąvoka „Kolumbo kiaušinis“. Užsienio spaudoje rašoma, kad Kolumbo kiaušiniu vadinamas paprastas sudėtingos užduoties sprendimo būdas.
Teigiama, kad, Kristupui Kolumbui išplaukus iš Ispanijos per Atlantą ir atradus Amerikos žemyną, pavyduoliai tvirtino, jog tai galėjo padaryti bet kuris kitas patyręs jūrininkas. Niekas negalėjo to padaryti. „Tai visiškai paprasta!“ - šūktelėjo vienas iš pavyduolių.
Žinoma legenda, kad Amerikos atradėjas Kolumbas buvo pakviestas į svečius pas visagalį kardinolą Mendozą. Svečių prašymu prie stalo jis pradėjo pasakoti, kaip atrado Naująjį pasaulį (beje, Kolumbas manė atradęs trumpiausią kelią į Indiją). Kažkuris iš svečių, labai pasitikintis savimi, gūžtelėjęs pečiais tarė: „Taip viskas paprasta.“ Kolumbas paėmė virtą kiaušinį ir padavė jam sakydamas: „Pastatykite kiaušinį ant smaigalio.“ Visi bandymai buvo nesėkmingi. „Tai neįmanoma“, - tarė pašnekovas. Kolumbas atsakė, kad nėra nieko paprastesnio, ir trinktelėjo kiaušinį smaigaliu į stalą sakydamas, kad nors tai ir paprasta, bet reikia sugalvoti.
Siūlome ir jums atlikti bandymą su kiaušiniu. Kietai virtą ir nuluptą kiaušinį pabandykite įgrūsti pro siaurą butelio kaklelį. Skeptikai sakys, kad tai neįmanoma. Mat butelio viduje esantis oras neįsileidžia kiaušinio, o stipriai paspaustas šis sugurba. Ir vis dėlto storas kiaušinis į butelį pro siaurą kaklelį sulįs, jei darysime taip: pašildykime orą butelio viduje (pavyzdžiui, įmetę degantį degtuką ar žvakės galiuką), glaudžiai prispauskime kiaušinį prie kiaurymės ir palaukime.
