Kęstutis Dvareckas yra vienas iš šio puslapio bendrakūrėjų, taip pat jis jau penkiolika metų vadovauja priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenei “AŠ esu”.
Žurnale “Kelionė” Kęstutis pasidalino trumpais apmąstymus apie Dvyliką žingsnių į Gyvenimą.
Kaip teigia Kęstutis: ” Šiuo tekstu pradedamas ciklas nepretenduoja į neklystantį mokymą apie šią programą ar jos taikymą, - tenoriu pasidalinti tuo, kas man padeda išGYVENTI, o kartais - vis labiau džiaugtis gyvenimu.
Gyvendamas priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenėje seniai pastebėjau, kad bet kuri sveikimo kelionė prasideda, kai iš AŠ žengiame link MES.
Užsisklendę nuo kitų, Dievo, nuo pačių savęs, nuvystame ir nužmogėjame.
Visi esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, - o Dievas tam tikra prasme ir yra nedalomas, tobulas MES.
Jis - Trejybinė Bendrystė, kviečianti į MES - su Juo ir vienas su kitu.
Tad, priėmę save, turime eiti ir į susitikimą su Kitu.
Tik santykyje su Kitu mes formuojamės, augame, mokomės, gyjame ir pažįstame.
Tikrasis, gyvasis Dievas, mūsų Gelbėtojas, taip pat sutinkamas, patiriamas, atpažįstamas bendrystės trapume.
Tik santykyje su Juo ir vienas su kitu mes tampame savimi.
Šie du santykiai neatskiriami.
Neįmanoma mylėti Dievo, užsisklendžiant nuo žmogaus, ir atvirkščiai.
Tad sunkumams, kokie jie bebūtų, maitinant ateities baimes ir naikinant Viltį, visų pirma, turiu atsispirti saviizoliacijos pagundai.
Kad ir kaip norėtųsi pasislėpti nuo visų, privalau elgtis atvirkščiai - ieškoti kitų, panašias situacijas patyrusių ar patiriančių.
Neigimas - savęs, kitų, gyvenimo.
Pačiame neigime nėra gyvenimo, tik bandymas ištverti dar vieną akimirką.
Neigimą visuomet lydi baimė.
Tačiau ko man bijoti, kai jau nieko nebeturiu?
Aš vis dar apgaudinėju save, bandydamas įtikinti, kad suspaustame delne laikau gyvenimo paslaptį?
Vis dar noriu mosuoti nuo skausmo surūdijusiu kardu, gindamas savo paties griuvėsius?
Pokyčiui duris atveria paprastas „prisipažįstu“.
Nieko daugiau, jokių papildomų reikalavimų ir sąlygų.
Tik vietoj „ne“ ištartas „taip“.
Teesie taip, kaip yra.
Būti gyvam - tai pripažinti save.
Nereikia tobulumo, nereikia žinojimo, nereikia pastangų - paprasčiausia leisti sau būti.
Bent šią akimirką.
Čia nėra vertinimų, nėra gerų ar blogų vaidmenų, nėra kaip suklysti.
Imi jausti, kad visą laiką skaudėjo ne pats gyvenimas, bet tavo puikybė.
Tačiau net ir jos neskubėkime vertinti, smerkti.
Sakau „taip“, ir tuštuma pati atsitraukia.
Žinoma, ji niekur nedingsta, ji tyko kažkur šalia, bet šią akimirką ji nebėra mano rūpestis.
Visą laiką norėjau būti stiprus ir nepriklausomas.
Svajojau, kad viskas priklausys tik nuo manęs.
Tačiau kai atrodė, jog visas pasaulis yra mano rankose, staiga pajutau, jog nebėra manęs paties.
Nebejaučiau, nemačiau, negyvenau.
Tik bėgau, kad neskaudėtų.
Mažiau skaudėtų.
Dabar žvelgiu į bejėgį ir trapų kūdikėlį Jėzų.
Viešpatie, kaip galima šitaip rizikuoti?
Juk tai siaubingai nesaugu.
Nėra jokių garantijų.
Tačiau ar gyvybei reikia įrodymų ir galių?
O aš?
Jei ne „mes pripažinome“, bejėgystė man būtų nepakeliama…
Pripažinęs savo bejėgystę aš vis dar Esu…
Ji nėra mano priešas, priešingai - bejėgystė nuginkluoja tą, kuris užaugo mano puikybės dirvoje ir tapo budeliu, kaltintoju, smerkiančiuoju.
Kūdikėli Jėzau, neturiu Tau jokių dovanų, negaliu prieš Tave padėti savo nuopelnų.
Tegaliu būti bejėgis lopšys.
Man nebereikia būti niekieno valdovu.
Man nereikia laikyti ant savo pečių pasaulio ir nuolat graužtis, kad neatlaikau.
Kaltinti savęs, niekinti savęs, prakeikti savęs ir vėl bandyti iš naujo.
Šiandien aš mokausi ne vėl susiimti, bet pasiduoti.
Atleisti save nuo vergovės, kurioje pats buvau žiauriausias vergvaldys.
Viešpatie, Tu sukūrei mane, o ne aš Tave.
Tu sukūrei šį pasaulį, o ne aš.
Tu viską žinai ir viską gali, o aš esu bejėgis.
Vis dėlto koks keistas gali būti pralaimėjimas.
Dar prieš akimirką buvau karys beviltiškame kare ir kiekvieną akimirką laukiau mirtino smūgio.
O dabar pirmą kartą išgirdau, kad karinė tarnyba jau baigėsi, karo nebėra.
Atėjo laikas grįžti į gyvenimą.
Dar prieš akimirką manyje plėtėsi neviltis ir tuštuma.
Dabar tik būnu ir klausausi MES melodijos, žinodamas, kad ir pats esu jos dalis.
Man nebereikia rūpintis dėl viso pasaulio - jis patikimose Kūrėjo rankose.
Anoniminių alkoholikų 12 žingsnių paaiškinti, supaprastinti ir išsklaidyti: 12 pakopų kopėčios į ramybę
