Kazys Boruta (g. 1905 m. sausio 6 d. Kūlokuose, Liudvinavo valsčiuje - 1965 m. kovo 9 d. Vilniuje) - žymus Lietuvos poetas, prozininkas ir vertėjas, politinis veikėjas, kurio gyvenimas ir kūryba neatsiejamai susiję su XX amžiaus Lietuvos istorijos peripetijomis.

Jaunystė ir politinės pažiūros

Pirmojo pasaulinio karo metais Boruta su šeima gyveno Maskvoje, kur mokėsi gimnazijoje. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, mokslus tęsė Marijampolės „Žiburio“ gimnazijoje, o nuo 1920 m. - Marijampolės mokytojų seminarijoje. Čia jis aktyviai įsitraukė į aušrininkų veiklą. Dėl dalyvavimo Gegužės 1-osios demonstracijose 1924 m. buvo pašalintas iš seminarijos, tačiau brandos egzaminus išlaikė eksternu. 1924-1926 m. studijavo lietuvių kalbą, literatūrą ir istoriją Lietuvos universitete. 1925 m. gegužės mėn. buvo suimtas už leidinyje „Draugas jauniems“ išspausdintus Gegužės 1-osios šūkius.

Dėl aktyvios veiklos socialistinio jaunimo ir darbininkų organizacijose bei opozicijos valdžiai, apie 1926 m. Boruta buvo priverstas emigruoti. 1926 m. vasario mėn. išvyko į Austriją, įstojo į Vienos universiteto Filosofijos fakultetą, kur studijavo literatūrą, filosofiją ir istoriją. 1927 m. vasarą, atostogų Lietuvoje metu, buvo suimtas ir paleistas su sąlyga, kad išvyks iš Lietuvos. 1927 m. pasitraukė į Latviją, įsijungė į lietuvių socialdemokratų emigrantų veiklą. 1928 m. Rygoje išleido almanachą „Audra“. Tais pačiais metais buvo ištremtas iš Latvijos.

1928-1930 m. Vienoje tęsė literatūros ir filosofijos studijas. Bendradarbiavo žurnale „Trečias frontas“. 1930 m. persikėlė į Berlyną, o 1931 m. grįžo į Lietuvą. Redagavo literatūrinį almanachą „Darbas“. Už nelegalią politinę veiklą 1933 m. kovo 28 d. buvo suimtas ir nuteistas 4 metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Kalėjo Kauno ir Marijampolės kalėjimuose. 1935 m., Lietuvos rašytojų draugijos pastangomis, buvo amnestuotas.

Literatūrinė karjera ir kūrybos bruožai

Po politinės veiklos nutraukimo, Boruta vis daugiau dėmesio skyrė literatūrai. 1938 m. buvo išrinktas Lietuvos rašytojų draugijos sekretoriumi. Bendradarbiavo laikraščiuose ir žurnaluose „Lietuvos žinios“, „Kultūra“, 1940 m. redagavo žurnalą „Dienovidis“. Nuo 1939 m. su šeima gyveno Garliavos apylinkėje, Ražiškių kaime, ant vadinamojo Čigonkalnio, kur pasistatė namelį.

Ankstyvojoje Borutos kūryboje vyrauja maištingos nuotaikos, laisvės troškimas, maištas prieš inertišką aplinką. Jo eilėraščiams būdingi šiurkštūs ekspresionistiniai vaizdai, dramatiškos metaforos, derinamos su lyriniais kaimo peizažais. Poezijoje jis dažnai naudojo „lietuviško berno“ personažą, kuris kalbėjo nešlifuota, šiurkščia kalba, kritikuodamas socialines ir politines šalies problemas.

Išskirtinę vietą Borutos poetinėje kūryboje užima eilėraščių rinkinys „Dainos apie svyruojančius gluosnius“ (1927 m.). Šio rinkinio eilėraščiai pasakoja apie kaimo berniuko kelionę iš kaimo į miestą, kuris čia vaizduojamas kaip pavojinga ir svetima erdvė. Rinkinyje ypač ryškus geležies įvaizdis, simbolizuojantis istorines permainas ir industrializaciją, griaunančią senąją agrarinę tvarką.

Pasitraukęs iš politinės veiklos, Borutos kūrybos pobūdis pasikeitė. Revoliucinę retoriką pakeitė universaliųjų vertybių paieškos, atvedusios rašytoją prie tautosakos. Poetine proza sukurti romanai „Mediniai stebuklai“ (1938 m.) ir „Baltaragio malūnas“ (1945 m.), pasakų rinkinys „Dangus griūva“ (1955 m.) ir apysaka „Jurgio Paketurio klajonės“ (1963 m.) jungia pasaką su tikrove.

Reikšmingiausias Borutos kūrinys - romanas „Baltaragio malūnas“, sukurtas vokiečių okupacijos metais Vilniuje. Šis romanas, paremtas lietuvių liaudies pasakų apie žmogaus ir velnio kovą motyvais, atskleidžia tragišką žmogaus lemtį, poetizuoja romantišką meilę ir liaudies etines vertybes. Romanas išverstas į daugelį užsienio kalbų ir tapo lietuvių literatūros klasika. Pagal jį 1973 m. sukurtas filmas „Velnio nuotaka“.

Antrojo pasaulinio karo ir pokario metai

1940 m., įsigalėjus sovietų valdžiai, Boruta aktyviai įsitraukė į kultūrinį gyvenimą. Liepos 21 d. jis poetinėmis eilėmis pasveikino vadinamąjį Liaudies Seimą. Nuo 1941 m. gyveno Vilniuje, dirbo Mokslų akademijos Literatūros muziejuje, aktyviai dalyvavo Menininkų klubo ir Rašytojų sąjungos veikloje. Karo metais dirbo Lietuvių literatūros institute, saugojo lituanistikos rankraščių fondą, išgelbėjo nuo sunaikinimo Adomo Mickevičiaus rankraščius, padėjo gelbėti žydus.

Baigiantis karui, 1946 m., Boruta buvo suimtas už tai, kad nepranešė apie pažįstamos moters laišką popiežiui, kaltintas ideologiniu pasyvumu. Kalėjo Vilniuje, Rasų kalėjime, bet 1949 m. buvo amnestuotas ir paleistas. Po išlaisvinimo ilgai negalėjo viešai skelbti savo kūrinių ar vertimų, juos dažnai pasirašinėjo slapyvardžiais. Tik 1965 m. jam suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas.

Atminimo įamžinimas

Kazys Boruta mirė 1965 m. kovo 9 d. Vilniuje. Jo vardu pavadintos gatvės Kūlokuose, Liudvinave, Vilniuje ir Kaune. Jo gimtinės sodybos Kūlokuose ir Ražiškiuose įrašytos į Kultūros vertybių registrą. 1970 m. Rasų kapinėse pastatytas antkapinis paminklas. 2005 m. išleistas pašto ženklas.

Jo vardu pavadinta Liudvinavo Kazio Borutos gimnazija. Garliavos Jonučių progimnazijoje veikia Borutaičių draugija, kuri kasmet rengia mokinių poezijos šventę-konkursą „Poezijos pavasarėlis“. Kazio Borutos asmenybė ir jaunystės peripetijos įtaigiai atskleidžiamos autobiografinėje knygoje „Gyvenimas drauge su draugu“.

tags: #kazio #borutos #gimimo #data

• Kalėdiniai žaidimai mažiesiems
• Kaip stiprinti vaiko imunitetą?
• Apsauga šaltuoju metu
• 10 metų „Lietaus vaikų“ istorija
• Stilius ir patogumas mergaičių suknelėse